Vienkiemis prie Merkinės: Istorija ir Likimai

Dzūkija - regionas, garsėjantis ne tik gamtos grožiu, bet ir turtinga istorija. Šiame krašte, netoli istorinės Merkinės, vienkiemiai liudija praeities įvykius ir žmonių likimus.

Etno regionai

Akmens Merga: Padavimai ir Tikrovė

Netoli Karliškių kaimo (Daugų ap., Daugų raj.) yra vienkiemis, vadinamas Akmens merga. Prie šio vienkiemio ant kalvos šlaito guli didokas - 3 m ilgio, apie 1 m aukščio, 2 m pločio šiaurės vakarų pusėje ir 1,2 m pločio pietų vakarų pusėje, raudono granito akmuo, vadinamas mergos akmeniu, kuris esąs suakmenėjęs vestuvininkų vežimas.

Padavimais pasakojama, kad šis akmuo - tai motinos prakeikta ir akmeniu pavirtusi nuotaka. Kitur šnekama, kad akmeniu paverstas vestuvininkų vežimas. Esą anksčiau akmenyje dar buvo galima įžvelgti nuotakos galvą, papuoštą vainiku.

Kunigas Vladas Mironas ir Kuodiškių Vienkiemis

Rokiškio apylinkėse gyvenusi Mironų šeima Lietuvai davė daug iškilių žmonių. Kunigas Vladas Mironas - ne tik signataras, bet ir itin aktyvus visuomenininkas, šalies ministras pirmininkas, diplomatas, kultūrininkas.

V. Mirono tėvai Ona ir Zigmas Mironai Kuodiškių vienkiemyje turėjo itin pavyzdingai tvarkomą 56 ha ūkį. Vienkiemis nebuvo panašus į sodiečių sodybą. Vladas gimė 1880 m. birželio 22 d.

Kelis kartus per metus lankydavosi tėviškėje, Kuodiškių vienkiemyje, kur ūkininkavo brolis. Čia susitikdavo ne tik su gausiu giminių būriu, bet ir su aplinkinių vietovių kaimo žmonėmis. Buvo labai šiltai bendraujantis, malonus kunigas, tad kaimiečiai traukdavo pas jį ne tik kaip pas ganytoją, bet ir ieškodami patarimo įvairiausiais gyvenimo klausimais.

Dirbdamas Dauguose labai pamilo Dzūkiją, todėl nusipirko ant ežero kranto esantį gražų dvarelį. Tai buvo ne dvaras, o būtent dvarelis. Gyvenamojo namo eksterjeras gražus, bet viduje ne tik kad kuklu - greičiau asketiška. Baldai itin paprasti ir tik patys būtiniausi.

Bukaučiškių dvarelis tarpukario laikais buvo tikras naujovių perlas. Elektra įvesta ne tik į gyvenamąsias patalpas, bet ir į ūkinius pastatus. Įrengtas vietinis vandentiekis, kanalizacija, nupirkta modernios žemės ūkio technikos, veislinių galvijų, užveistas 2 ha sodas, įžuvintas tvenkinys. Žemės buvo nedaug, tačiau dvarelis tapo pelningas. Dauguose pas Mironą dažnai viešėdavo Smetonos, Tūbeliai, Petrauskai ir kt.

Svari visuomeninė Mirono veikla prasidėjo 1905 m. Jis subūrė kunigų grupę ir drauge kreipėsi į vyskupą, prašydami leisti lietuviškose parapijose giedoti ir pamokslus sakyti lietuvių kalba. Dirbdamas Vilniuje jis daug prisidėjo prie lietuviškos spaudos kūrimo, rašė į ją ir pats. Įsteigė švietimo draugiją „Rytas“. Labai platūs jo visuomeninio darbo užmojai niekada nesusiaurėjo. Vien 1916 m. jo vadovaujamas Trakų švietimo komitetas įkūrė apie 90 mokyklų.

Pagaliau 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktą, parengtą remiantis 1917 m. gruodžio 11 d. aktu, pasirašė 20 Tarybos narių. Mironas ir dar keli signatarai keliaudavo po Lietuvą, aiškindami žmonėms apie esamą padėtį ir siekius.

1938 m. Mironas tampa ministru pirmininku ir Tautininkų sąjungos pirmininku. Tauta jį priėmė nevienareikšmiškai. Vieniems atrodė neįprasta, jog premjeras yra kunigas, kai kam nepatiko jo nuosaikumas ir noras visus keblius klausimus spręsti taikiai, derybomis.

Įsiveržus stalininiam marui, Mironas gyveno savo Bukaučiškių dvarelyje ir dirbo Daugų klebonu. Ilgai plūkėsi ieškodami „įkalčių“, kol galiausiai 1940 m. Mironą suėmė ir įkalino Alytuje, po to Kaune. 1941 m. jį paleido. Draugai įkalbinėjo emigruoti, bet signataras sakėsi norįs numirti ir atgulti Lietuvoje.

1944 m. vasarą Mironas suimamas ir verbuojamas dirbti KGB informatoriumi. Tada jį skubiai perkėlė į Vilniaus Švč. Jėzaus Širdies parapiją dirbti klebonu. Bet KGB žiauriai susimovė. „Informatorius“ pareigingai rašydavo ataskaitas, tačiau jose nebuvo jokių „įkalčių“ ar pavojingų kitiems asmenims žinių.

Galima įsivaizduoti KGB budelių įtūžį: nieko iš jo išpešti neįmanoma, o ir prikibti nėra prie ko. Ir vis vien apkaltino 58 str. trimis paragrafais. Nuteisė septyneriems metams kalėjimo ir išvežė į žiaurumu garsų Vladimiro kalėjimą. Po šešerių metų ten ir mirė.

Stasys Stacevičius: Vienkiemio poezija

Atminimo žodį Stasiui Stacevičiui, 2001 m. Poezijos pavasario laureatui, reikėtų pradėti tradiciškai: gimė jis 1959 m. lapkričio 19 dieną Merkinės viensėdyje, tame pačiame, į kurį nesugrįžo lemtingą 2012 m. gruodžio 18 dienos vakarą; mokėsi Merkinės Rojaus Mizaros vidurinėje mokykloje, 1978 m. įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros, išėjo tarnauti į sovietinę armiją, į universitetą nebegrįžo…

Iš gimtosios Stasio sodybos, kuri įsišaknijusi jau ne vieną šimtmetį stūkso ant aukštoko kalnioko, atsiveriantį vakarą regėjau keletą kartų.Bet kažkodėl ryškiausiai atsimenu 2010-ųjų spalio 15-ąją. Tądien, saulei leidžiantis, mudu sugrįžom iš susitikimo su Punsko lietuviais. Pažįstu plačių horizontų keliamą maudulį. Iš proto varantį. Nežinau, gal jis tik dzūkams būdingas? Gal jotvingiams? - patikslintų Stasys, svarstęs, kas man krūtinėj ne taip, / tačiau gal visada taip ne mano krūtinėj. Kas dabar pasakys, kodėl ne taip?

Visose jo knygose beveik visi pamintijimai ir visi judesiai vyksta tyloje tarp Merkinės ir Merkio, Liškiavos ir Nedzingės, Marcinkonių ir Perlojos - jo dzūkiškoje Lietuvoje, kur laukas, žirgas, rugys, Liūdesys, / o brolelis be kardo ir skydo, iš kurios įsimylėjęs Merkį, Stangę, Gilšę taip ir neišėjo. Nuo tamsmėlių pušynų - lyg nuo nelaimės savo nenutolo.

Kolektyvizacija ir Melioracija: Vienkiemių Žlugimas

Kas skaudžiausiai sudavė į paširdžius vienkiemių gyventojams? Beveik visi kaimiečiai atsidustų: kolektyvizacija ir melioracija. Pirmiausia po karo kaimietis buvo genamas nuo žemės, o antrąkart, šiek tiek vėliau - ir iš gimtinės.

Dzūkijoje per melioracijos vajų sunaikinta tūkstančiai tvirtų, po akmenėlį, po šapą ne vieną dieną kurtų vienkiemių, nuniokota gamta. Vieną dieną neliko ne tik gimtojo vienkiemio pamatų, bet ir ąžuolų bei liepų. Išrauti stori kamienai gal metus puvo sustumdyti pamiškėje, kol žmonės kas geldai pasiėmė, kas paprasčiausiai malkoms susivežė.

Tokio pat likimo sulaukė apie 40 Dzūkijos kaimelių - gretimų Kurmiškių, Masališkių, Margų ir daugelio kitų - gyventojai. Vieni vienkiemių šeimininkai kėlėsi į kolūkio gyvenvietę. Kitų sodybų senbuviai nusibastė į Alytų, Druskininkus ar Merkinę. Tarsi piktos pamotės išginti.

Melioracija

Juozas Jakavonis: Partizanų Ryšininkas iš Kasčiūnų Vienkiemio

Juozas Jakavonis gimė prieš 85-erius metus Kasčiūnų vienkiemyje, netoli Merkinės, tarp gražiųjų Dzūkijos pušynų. Būdamas dvidešimtmetis jaunuolis, jis nepabijojo atsakomybės už Lietuvos likimą ir nedvejodamas rinkosi verčiau mirtį nei okupantų vergiją. Tapo partizanu Tigru, likimo lėmimu - Pietų Lietuvos partizanų vadų Juozo Vitkaus-Kazimieraičio ir Adolfo Ramanausko-Vanago ryšininku.

Su kitais partizanais jaunuolis Juozas savo tėvų kieme, už tvarto, 1945 m. įrengė bunkerį, kuris tapo vadaviete, 1945-1946 m. jame buvo įsikūrę minėtieji Pietų Lietuvos partizanų vadai. Tėvelis rizikavo gyvybe kasdien, nes kaip ryšininkas dar platino ir pogrindinę spaudą - Jakavonių sodybos bunkeryje buvo leidžiamas partizanų laikraštis „Laisvės varpas“.

Bolševikinis karo tribunolas („trojka“) mano tėvelį nuteisė Sibiro kalėjimams-lageriams ir tremčiai, kur jis praleido savo jaunystę - nuo 1946 iki 1959 metų. Dirbo (jei darbu galima vadinti vergo kančias) Kolymos vario ir kitose kasyklose. Gražusis vienkiemis ant Merkio kranto buvo išdraskytas.

Sulaukęs Atgimimo, Tėtis tarsi gimė antram gyvenimui. Būdamas jau garbaus amžiaus, jis aktyviai įsitraukė į Sąjūdį. Mūsų namus Kasčiūnuose ėmė lankyti likusieji gyvi partizanai, istorikai, moksleiviai, užsienio lietuviai.

Tėtis tampa nepailstančiu neetatiniu gidu, pasakojančiu ne tik apie įvykius Kasčiūnų kaime tuo tragišku pokario laikotarpiu, bet ir apie Merkinės mūšį 1945 m. pabaigoje, apie Adolfą Ramanauską-Vanagą ir Juozą Vitkų-Kazimieraitį, apie savo išgyvenimus Sibiro lageriuose

Daugužių Kaimas: Praeitis ir Atminimas

Daugužių kaimas 1900-1968 metai. Apsuptas Adomkiškių, Padauguvos, Padauguvėlės kaimų. Iš kitos pusės pusės miškų masyvais. Artimiausias miestas Vilkija buvo už 9 kilometrų. Čia aš kaip toj dainoj "Čia aš gimiau, čia užaugau. Čia aš linksmai žaidžiau su draugais. Tėviškės niekas tikrai nepakeis.

Manoma, kad Daugužių kaimas pradėjo formuotis apie 1900 metus. Šiose vietovėseKaimo laidotuvės (melioracija) dalijami žemės plotai buvo pelkėti, apaugę krūmais ir menkaverčiais medžiais. Teko nemažai paplušėti, kad kemsynus ir krūmynus paversti dirbama žeme. Teko melioruoti pelkes rankomis kasant griovius, rauti kelmus, statytis trobesius. Kaimas gyveno draugiškai, padėdami vieni kitiems.

Pokario metais , vykdant tarybinę melioracijos reformą, kaimas buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus.

tags: #vienkiemis #prie #merkines