Šiame straipsnyje nagrinėsime, ką reiškia būti lietuviu globaliame pasaulyje, remiantis Tomo Venclovos įžvalgomis apie vienkiemį kaip lietuviško tapatumo simbolį.
Bet keletas šio lietuvių kilmės mąstytojo ir „pasaulio lietuvio“ interviu bei straipsnių, duotų lietuviškai žiniasklaidai pastaraisiais metais, tarsi išreiškia tą amžiną laikmečio diskusiją, kas yra tikroji vertybė - tautinė savastis, kitaip - identitetas, ar kosmopolitizmas, savęs tapatinimas su pasauline egzistencija. Tai turi įtakos jo kosmopolitinėms pažiūroms.
Žinomas poetas, vertėjas, eseistas, literatūros tyrinėtojas ir publicistas, dėstantis Jeilio universitete. Tomas Venclova, 1977 m. išvykęs iš Lietuvos ir praradęs sovietinį pasą, save priskyrė pastarajai mąstytojų kategorijai. Apsigyvenęs JAV T.Venclova neilgai trukus tapo tarptautinio masto poetu, kurio kosmopolitinėmis kategorijomis perkrauta kūryba gausiai verčiama į užsienio kalbas, įskaitant arabų ir japonų.
Rašytojas daug keliauja, turi namus net keturiose pasaulio šalyse, bet kasmet, daugiausiai pavasarį ir vasarą, būna Lietuvoje. Bet dirstelkime į paties poeto ir kultūrologo mintis, išsakytas lankantis gimtinėje.
Tomo Venclovos įžvalgos apie lietuvišką tapatumą
T. Venclova: Be abejo, trūksta, ir iš esmės tai yra sovietmečio palikimas. Mes iki šiol laikomės savo tapatumo, suprantamo pačia siauriausia prasme. Pirmiausia kaimiško tapatumo. Girdi, vienkiemis yra geriausia, kas lietuvį gali ištikti. Dar ir dabar kone kiekvieną traukia į sodybą, nors dauguma jau gyvena mieste. Vis dėlto tapatumas po truputį keičiasi. Tautos identitetas yra gyvas daiktas. Tautos identitetas negali būti užkonservuotas - tai būtų geriausias būdas jį prarasti, pražudyti ar bent jau padaryti neįdomų.
T.Venclova: Mano manymu, pirmiausia tai yra kalba ir tam tikri istoriniai prisiminimai. Reikia atsiminti, kad kalbos irgi negalima konservuoti. Mano manymu, tokios tendencijos - jų, deja, yra ir dabar, - virsta primityvėjimu ir provincialėjimu.
Globalizmas esąs tik plėšraus kapitalizmo priedanga ir pseudonimas, o iš to plėšraus kapitalizmo turi naudos tik tamsios internacionalinės jėgos - paprastai dėl viso pikto nesakoma, bet gana aiškiai duodama suprasti, kad tai žydai (pavyzdžiui, George’as Sorosas). Tos jėgos sąmoningai naikina tautas, o pirmiausia lietuvių tautą, kurios neapkenčia labiau nei visų kitų.
Tokios grupės ne tik dalija šalies gyventojus į lietuvius ir nelietuvius, bet ir pačius lietuvius - į gerus ir blogus, tikrus ir kosmopolitinius, net „genetiškus patriotus“ ir „genetiškus išdavikus“. Tikras lietuvis yra tik tas, kuris nemėgsta, dar geriau - nekenčia rusų, lenkų, žydų, taip pat ir vakariečių, o mėgsta nebent palestiniečius (beje, nesunku įsivaizduoti, ką mūsų patriotai pradėtų sakyti apie palestiniečius, jei su jais susidurtų kasdienybėje, kaip susidūrė su čečėnais). Luktelėkime ir, ko gero, atsiras seimūnų, padeginėjančių „mąstyklas“.
Straipsnyje T.Venclova, be kita ko, sudeda visus santykių su Rusija taškus. Sudėtingiausias yra santykių su Rusija klausimas, nes šių dienų Rusija duoda pagrindo ja nepasitikėti. Pagal jų peršamą poziciją, Rusijos interesai visada priešiški Lietuvos interesams, ir kitaip negali būti.
„Yra toks mums labai nesimpatingas angliškas posakis, kurį anglakalbiai mėgsta vartoti:“Estonians are solid, Latvians are stolid, Lithuanians are squalid“(angl. estai yra solidūs, latviai yra santūrūs, lietuviai yra niekingi (bjaurūs, nešvarūs).“ Matyt, nusipelnėme, kad mus taip vadintų, nors išties apgaudinėjame ne tik užsieniečius, apgaudinėjame ir vienas kitą“, - apgailestavo T.Venclova.
Pati tauta pas mus suprantama etnocentriškai - tauta yra tie, kurie kalba lietuviškai, kurių tėvai buvo lietuviai, pagal galimybes pageidautina, kad nebūtų ir jokių „priemaišų“, nors tų „priemaišų“ visada buvo - bet kurioje šeimoje yra buvę vokiečių (kaip kad Landsbergių šeimoje), daugeliu atveju atsiras ir lenkų (ar lenkiškai kalbėjusių), rusų, baltarusių šaknų. Aš dažnai sakau, kad kone visada rasi kokią nors prosenelę, kurią išprievartavo prancūzų, švedų, vokiečių ar rusų kareivis, ir iš to atsirado vaikas, kurio genofondas jau „pažeistas“.
2009 m. tapęs Tolerancijos žmogumi, T.Venclova toleruoja ir nesusituokusias šeimos privalumus. ...tuo labiau mums reikia stipresnės išorinės atramos. Mano manymu, geresnis tas, kuris gyvena be „šliūbo“, bet savo partneriui stengiasi padėti, padaryti taip, kad to žmogaus gyvenimas būtų kiek įmanoma vertingesnis, negu gyventi tradicinėje šeimoje ir mušti žmoną (arba mušti kočėlu vyrą, kas irgi pasitaiko).
Šios ilgokos Tomo Venclovos samprotavimų ištraukos daug kam patiks. Juk jose - nuožmi lietuviško valstietiško uždarumo, besaikio godumo kritika, peršama išsilaisvinimo iš izoliacijos idėja, siūloma išsivaduoti iš provincialumo pančių ir, anot katino Leopoldo, „gyventi draugiškai“.
Bet intelektualas, skraidydamas tarp keturių savo namų įvairiose pasaulio šalyse, tik iš aukšto gali žvelgti į visokių geopolitinių grėsmių kupiną regioną ir raginti: iš Rusijos gaunate dujas, tad su ja „gyvenkite draugiškai“; jei lenkų mažuma ir Varšuva kelia nepagrįstus reikalavimus - su jomis reikia „sugyventi draugiškai“; jeigu mus vadina niekingais - reikia stengtis išsivaduoti iš tokių epitetų; jeigu laikomi žydšaudžių tauta - būtina atgailauti ir atsiprašyti... Antraip - liksime „etnocentriški, provincialūs, kaimiško tapatumo sukaustyti“.
Nors siekis apibrėžti Lietuvą kaip atsiskyrėlę Europos pakraštyje arba atskirtąją į tarptautinės bendrijos „bantustaną“, užguitą ir necivilizuotą kaip tik atrodo provincialus, atsilikęs ir nešiuolaikiškas. Dar daugiau nesusipratimų gali kilti mėginant globalizmo idėjas supriešinti su tautinės tapatybės aspiracijomis.
Globalizacijos procesas, paliktas vienas sau, galės suniveliuoti kultūras, sunaikinti tautas, ypač mažąsias, ir padaryti žmonijos tautą, kuri gal ir kalbės viena kalba, bet ji bus bespalvė, amorali ir antihumaniška... Tauta, tautybė bei tautiškumas yra įgimtos vertybės, bet jos negali pasilikti tik kaip DNA charakteristika: joms reikia augti, plėstis ir tvirtėti kiekviename individe. Savo krašte tautiškumą išlaikyti ir praplėsti turėtų būti lengva, bet ir ten tautybės išlaikymas turi būti surištas su sąmoningomis pastangomis tai daryti. Tautiškumas nėra tik procesas; jis yra žmogaus tapatybės ženklas: jis yra vertybė, kurią reikia gerbti ir puoselėti.
Tačiau įkyrus noras tautiškumą įsprausti į riboto provincialumo rėmus, apkaustytus ksenofobijos, netolerancijos, vietininkiškumo geležimis, menkina pačią valstybingumo ir nepriklausomybės idėją. Ištirpti globalizacijos jūroje nesunku, ir tas laikas kada nors ateis. Tik nereikia dirbtinėmis teorijomis, išgalvotomis etiketėmis skubinti įvykių.
Lietuvos etninė sudėtis 1959 m.
Kuo mes būsime savitesni, besididžiuojantys savo istorija ir kilme, tuo ilgiau išsilaikysime kosmopolitizmo, ir globalizacijos vandenyne.
Mums atrodė, kad kaimas yra pasaulio pakrašty, Krinčinas toli, kiti kaimai už lieknų, mes vieni ant žvyro kalno tabaruojam.
Svajoja apie gamtos prieglobstį. Ko jau ko, o gamtos ir vienumos dabar turi iki soties. Šeima savo kūrinius daugiausia parduodavo mugėse, nemažai grojančių molinukų realizuodavo Rygoje. Jau antri metai, kai dėl karantino masinių renginių nebėra, taigi nebėra kaip savus meno dirbinius parduoti.
„Karantiną jautėm tik tiek, kad kūrinių parduoti nebegalime, o kitom prasmėm gyvenom įprastą gyvenimą, tarsi pasaulyje nieko ir nebūtų nutikę, vienkiemyje kaukių dėvėti nereikėjo“,- džiaugiasi išvengę miestietiškų suvaržymų.
Bendras nacionalinis identitetas po Pirmojo pasaulinio karo, USH16
Tikras stebuklas, kai į kiemą išsinešęs iš gamtos medžiagų padarytą vos ne trijų metrų ilgio pučiamąjį instrumentą vyras jį prideda prie lūpų. Pasigirsta sodrus, laukais nuvilnijantis, į Biržų girią atsimušantis ir atgalios grįžtantis garsas.
Menininkų vienkiemis yra pačiame kaimo gale, už jo gyventojų nebėra, vien pievos ir giria. Namą pasiekiam palei upės skardį tįstančiu takeliu, nes žvyrkelis baigiasi gerokai anksčiau, nei pasimato sodyba.
Aspariškiuose jiedu su žmona gyvena jau 26 metai, čia užaugino du sūnus. Jie jau išskridę iš namų ir kuria savus gyvenimus. Vyresnysis baigė teisės mokslus ir dirba Vilniuje, jaunylis gyvena Anglijoje.
Kai po Stalino mirties šeimą reabilitavo, visi skubėjo į Lietuvą. Seneliai grįžo į savo namus Biržų rajono užkampyje, jie jau buvo pensinio amžiaus. Jų dukters su vyru tuometinė valdžia nenorėjo priimti. Svajonė neišsipildė - protėvių žemes atgavo, bet trobesiai gyventi nebebuvo tinkami, tad nusipirko šią sodybą. Tikėjosi, gal užsidirbs lėšų ir senelių namus atstatys, ten persikels, bet tiek pritaupyti nepavyko.
Menininkų pora įvairiuose Ukrainos didmiesčiuose gyveno 15 metų. Pašnekovas dar paaiškina, kad po netrumpų klajonių po Ukrainos didmiesčius abu su žmona nusprendė, jog nori gyventi ir kurti kuo arčiau gamtos, kur nėra žmonių erzelio ir transporto triukšmo.
Vienkiemis netoli miškoŽagarės pakraštyje, prie pat Latvijos sienos, yra žirgų augintojo ir jojimo trenerio V. Staškevičiaus valdos. Kai 2011 metais jis sugrįžo iš Vokietijos, pusę metų privačiame Žagarės žirgyne dirbo direktoriumi. Daug kas ten jam nepatiko, todėl nusprendė įkurti savo žirgyną. Pasiskolino pinigų ir įsigijo vienkiemį netoli miško: gyvenamąjį namą, molinį tvartą, klėtį ir 8 ha žemės.
V. Staškevičius savo sodybą vadina lemtinga aukštųjų jėgų dovana: geresnės vietos su žirgais jodinėti, mokyti juos įveikti kliūtis, grožėtis nuostabia gamta, klausytis miško ošimo ir čia pat per bebrų užtvaras besiveržiančios Švėtės upės niekur pasaulyje nerastum.
Vienkiemis
Kai Lietuvoje keitėsi santvarkos, išardė kolūkius, V. Staškevičius neteko veterinarijos gydytojo darbo. Tada jiedu su žmona augino tris vaikus. Išvažiavo šeimai uždirbti pinigų į Vokietiją. Gyvenimas taip susiklostė, kad Vokietijoje susilaukė dar vienos dukters.
tags: #vienkiemis #pasaulio #pakrasty