Knygų Klubas: Knygų Apžvalga

Šiame straipsnyje apžvelgsime įvairias knygas, aptarsime jų siužetus, temas ir stilius, pateiksime rekomendacijas skaitytojams.

Įtraukiančios Knygos ir Jų Apžvalgos

Martynas Starkus ir Vytaras Radzevičius "Šilko Kelias"

Šilko kelias - seniausias žinomas prekybos kelias, nuo antikos iki viduramžių pabaigos jungęs Kiniją, Indiją, Persiją, Arabiją, Graikiją ir Romą.

Šios knygos autorius su keletu bendraminčių sumanė senais mersedesais įveikti gerą istorinio kelio atkarpą iki Uzbekijos sostinės Taškento - nuo Vilniaus nukeliauta daugiau kaip 10 000 kilometrų.

Šie ir daugybė kitų nuotykių kartu su informacija apie „Tūkstančio ir vienos nakties“ kraštų praeitį ir dabartį, draugiški, svetingi tų kraštų žmonės, beprotiškas keliautojų avantiūras lydėjusi beprotiška sėkmė - visa tai rasite šioje knygoje.

Apie autorių: Martynas Starkus - žurnalistas, televizijos prodiuseris, laidų vedėjas. Futbolo klubo „Prelegentai“ narys, 10 numeris. Plaukai šviesūs, ūgis ir svoris - beveik vidutinis. Ypatingi požymiai - tatuiruotės ant abiejų rankų.

Avantiūristinių kelionių pomėgis gresia virsti dar viena profesija: alternatyviam Dakaro raliui prilygstanti kelionė senais mersedesais į Afriką buvo ne paskutinis nuotykis. Jau kitąmet su kolega Vytaru Radzevičiumi sumanė patraukti Marko Polo pėdomis senuoju Šilko keliu.

Vytaras Radzevičius - žurnalistas, sporto komentatorius. Buvęs rankininkas, futbolo klubo „Prelegentai“ direktorius, žaidžia 7 numeriu. Plaukai šviesūs, garbanoti, ūgis ir svoris kiek viršija vidutinį. Ypatingi požymiai - poliglotas.

„Pagieža “ - balzakiško amžiaus „Mercedes“. Spalva - raudona, ypatingi požymiai - moteriški kaprizai. Skaitmuo 107 „Šilko kelio“ ekspedicijos emblemoje sudarytas iš ekipažo narių - Martyno ir Vytaro - futbolo marškinėlių numerių.

Kartu su bendraamžėmis tos pačios markės transporto priemonėmis „Drąsučiu“ ir „ Slibinu“ sudarė ekspedicijos karavaną. Šiais vėtytais ir mėtytais automobiliais lietuviai pasiekė kelionės tikslą - Uzbekijos sostinę Taškentą.

Napoleon Hill "Mąstyk ir Būk Turtingas"

Kiekvienas žmogus, kuris yra pakankamai brandus, kad suvoktų, kas tai yra pinigai, nori jų turėti. Tačiau, tvirtina N. Hillas, paprastas noras turtų neatneš, turtus sukrauna aistringas apsėdimas, kuris neleidžia pralaimėti.

Žmonės, pernelyg pamėgę žodį neįmanoma, žino daugybę priežasčių, kodėl jiems gali nepasisekti. Ši knyga parašyta tiems, kurie ieško kitokių priežasčių - priežasčių, padedančių siekti sėkmės.

Daugiau nei penki šimtai įžymių JAV milijonierių šios knygos autoriui pasakojo, jog po pralaimėjimo vos už žingsnio jų laukė didžiausia gyvenimo sėkmė. 1937 m. N. Hillas apibendrino surinktą medžiagą, iškristalizavo sėkmės formulę, kuria pats puikiai pasinaudojo, ir perdavė savo žinią kitiems.

Sabina Daukantaitė „Vandeninės Moterys“

Vasaros prie vandens (jūros, ežero, upės ar tiesiog didelės stiklinės vandens) knyga. Apie moteris ir vandenį. Apie gyvenimą, draugystę, meilę, buitį ir saviraišką. Skirtingumus ir panašumus. Nuotaikas ir spalvas. Lengva, laisvai tekanti, įdomi, žavi ir netgi labai graži vizualiai!

Irma R.Katherine Center „Tai, Kas Nedega Ugnyje“

Keisė Hanvel - geriausia ugniagesė savo komandoje. Nors ji moteris, tačiau jos sugebėjimams neprilygsta net ir vyrai. Už aukštus pasiekimus darbe, Keisė nuominuojama Ostino miesto Priešgaisrinės saugos ir gelbėjimo departamento apdovanojimų ceremonijoje.

Tačiau tada nutinka tai, ko moteris negalėjo susapnuoti net baisiausiame sapne. Apdovanojimą Keisei tenka atsiimti iš žmogaus, kuris praeityje sugriovė jai gyvenimą. Po šventėje įvykusio incidento, ugniagesei tenka išeiti iš darbo šiame skyriuje ir kraustytis gyventi pas mamą, kuriai reikalinga pagalba. Ji pradeda dirbti Lilijano gaisrinėje.

Deja, šis naujas etapas, naujame darbe - nebus lengvas... Nebent jį nušvies užgimstanti meilė? Ėmiau šią knygą į rankas su mintimi, kad labai noriu gero, vasariškumo lengvumo turinčio romano. Tokio, kuris įtrauktų, tačiau neapkrautų galvos, o skaitymas būtų smagus ir be menkiausio nuobodulio, kurį galėtų sukelti veikėjai ar pateikiamos situacijos. Dabar, kai perskaičiau, galiu drąsiai teigti, jog tai ir gavau!

Nors pati pradžia skaitėsi sunkokai, bet po to viskas įsivažiavo į savo vėžes ir skaityti apie Keisės gyvenimą buvo vienas malonumas. Tiesa, kur dar kurioziškos situacijos, kurios privertė nusikrizenti.

Knygoje aptariama nemažai temų. Visų pirma, gaisrininkų darbas ir jo keliami iššūkiai bei pavojai. Nors apie darbą ir nėra labai plačiai kalbama, mano nuomone, keletos čia pateiktų situacijų visiškai pakanka tam, kad pavyktų susidaryti pirmąjį įspūdį.

Antra, feminizmas, su kuriuo visur, net ir šiais laikais, gali susidurti moterys. Šiuo atveju, Keisė tai patyrė tada, kai perėjo dirbti į Lilijano gaisrinę. Ten į moterį „kitaip“ žiūrėjo jos kolegos bei viršininkas.

Trečia, ir, mano nuomone, svarbiausia - atlaidumas bei mokymasis atleisti net ir tiems, kurie mūsų gyvenimą pavertė pragaru. To reikia ne tiek dėl jų, bet kiek dėl mūsų pačių gerovės ir dvasinės ramybės. Dar, žinoma, paliečiami dukters ir motinos santykiai, praeities klaidos, naujai užgimstantys jausmai.

Vienintelis dalykas, už kurį ši knyga negavo aukščiausio įvertinimo, yra tai, kad meilė man pasirodė pernelyg banali.

Gabrielė A.Elizabeth Strout „Olivija Kiteridž“

"Paprastai, gyvendami tam tikrą gyvenimo akimirką, žmonės nė nenumano, kaip ją gyventi.“ Apie nekalbėjimus, nusikalbėjimus ir nesusikalbėjimus. Apie lūkesčius, įsivaizdavimus ir tikrovę. Apie prasilenkiančius, susitinkančius, kaktomuša susikertančius gyvenimus, kurie nors ir blankiai, nors ir minimaliai, bet, vis tik, turi galios vieni kitiems.

Apie tai, kad žmogaus gyvenimą, kurį jaučia jis pats ir tą, kurio viziją nešiojasi nors ir patys artimiausi - gali skirti ištisi šviesmečiai. REKOMENDUOJU ieškantiems melancholiškos knyginės dėlionės - pažaisti kviečiančio pasakojimo: pačią Oliviją autorė išdalino į 13-ą detalių, kurias reikia surinkti, atrinkti, sujungti ir taip pamatyti ne tik pilną herojės portretą, bet ir pačią knygos esmę.

Rekomenduoju norintiems lėtesnio bei ramesnio skaitinio, kuriam netrūksta nei psichologinio gylio, nei gyvenimiško sodrumo. Patiks tiems, kurie dairosi realistiško poskonio: liūdesys čia vaikšto drąsiai bei proporcingai, tarsi džiugesio šešėlis.

„Prichaltūrintos“ pozityvumo bombos čia nerasite, bet vis tik, šypsena, manau, pakutenti širdį gali. NEREKOMENDUOJU, jei norite knygos su į save įsiurbiančiu veiksmu - ne, čia žybsi kasdieniško veiksmo liepsnelės bei vinguriuoja tikrai ne amerikietiški, o tarpusavio santykių kalneliai.

Jokios dramos vardan dramos, na, bent jau mano akimis - nebuvo, tad norintiems žioptelti adrenalino ir dėl to neužversti puslapių nuo pradžių iki pabaigos - ne, nemanau, kad tai jums. Įspėjimas ir tiems, kurie tikisi aiškios, konkrečios Olivijos ir jos portreto pilnų puslaspių - nors pati moteriškė iš stoto ir pilna, deja, bet užima vietos daug mažiau, nei tikitės: ją teks atkapstyti, atrasti ir dažniau išvysti kitų akimis, nei išgirsti jos pačios balsą. Jei tai problema, dar pasvarstykite prieš imdami.

Pasakysiu buitiškai - nu žiauriai patiko. Žiauriai. Dar viena „kitokia“ knyga į mano romanų pasaulėlį. Kitokia, nes nebuvo vėžių, kuriomis mėgaujuosi riedėdama - jokių praeities maišalynių, kurias reikia išnarplioti šiandien, vardan šviesaus rytojaus vizijos. Bet taip, gyvenimo susibėgimų, susikirtimų ir kitokių bendrystės gijų čia apstu. Net ir šiokius tokius maišalynės atgarsius išgirsti galima. Tik skambina jais ne praeitis, o dabartis, ši diena ir mūsų visų gyvenimai. Čia ir dabar. Iš skirtingų varpinių.

„Ne viskas yra taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, nes tiesa turi daug kampų“ - dar vienas mano mėgstamiausias skaitomų istorijų moto, o šioje knygoje jis užsilipęs ant scenos vaidina iš visos širdies. Taip, kaip įmanoma geriausiai. Nė kiek nesistebiu, kad knyga gavo prestižiškąją Pulitzerio premiją, o kartu visas savo permijas bei medalius užkabinu ir aš. Ploju atsistojusi ir metu į sceną gėles. Olivijos pasirodymas krito į akį, o nuslinkęs per visą sielą, manau, įsikerojo ilgam.

Skaičiau po truputį, po skyrelį, neskubėjau (nenorėjau!), bandžiau tvarkingai sustatyti savy kiekvieną istorijos dalį, prieš tai pašokdinusi, apsukusi ratą kitą jausmuose, nes tikrai nemanau, kad tai greito vartojimo tekstas. O kaip pati Olivija? VISOKIA. Kaip ir mes. Vieniems autoritetinga, o kitiems - žiežula, vieniems santūri, o kitiems - nuoboda, vieniems su skoningu humoru, o kitiems - kandi. Ji tokia pati ir tuo pačiu kitokia, ta pati ir keistai kita, priklausomai nuo to, iš kurio kampo matai, kieno akimis stebi.

Viktorija L.Natalie Jenner „Džeinės Osten Draugija“

„Jeigu jau jiems skirta pasirūpinti tuo, kas pranoksta juos pačius, vadinasi, jie turi perlipti per savo asmeninius interesus - to nepaneigsi.“ 279 psl. Apie meilę literatūrai ir litaratūros nutiestus kelius į tikrąją meilę. Apie gyvenimo pokyčius, jų įkvėptus sprendimus ir kaip jie, galiausiai, vėl užsuka naujų pokyčių ratą. Apie siekius, tikslus, svajones ir bendrystę. Apie tai, kaip gimsta draugystės ir kad jas tinkamai auginant, galima užaugti pačiam.

REKOMENDUOJU, jei esat skaitę bent vieną Džeinės Osten knygą ir glaudėt istoriją prie širdies - ši knyginė jos knygų draugija laukia jūsų! Anglijos kaimo dvasia, rašytojos gyvenimo detalės, bendro tikslo vienybė ir draugiška atmosfera. Siūlau pasiilgusiems ramaus gyvenimo tėkmės ritmo - čia bus ir skaudulių, ir nušvitimų, bet visi jie neužaštrinti sintetinės dramos prieskoniais.

NEREKOMENDUOJU, norintiems kažko „vau“, bet dar nespėjusiems susipažinti su Džeinės Osten kūryba - knyga gali pasirodyti nuobodoka. Čia daug herojų dialogų nukreiptų į autorės kūrybą, jos romanų detales. Čia išties nemažai užslėptų knyginių pasierzinimų, kurie ne tik liks paslaptingi, bet rizikuoja ir suerzinti, jei nė nenutuoksite, apie ką čia tauškia.

Kitaip sakant, kažin, ar gera idėja eiti į susirinimą reikalo, apie kurį nieko nenutuokiate. Nebent, vedami smalsumo ir be didelių lūkesčių. O man patiko! Nežygiavo per kūną laimės šiurpulių kolonos, nenunešė stogelio ir jausmų pliūpsniai - bet buvo taip gražu, jauku ir gera, kad su nekantrumu laukiau kiekvieno vakaro, kada ir vėl grįšiu į Čotoną, ir vėl susitiksiu su tais, dievaži, pamišusiais Džeinės Osten gerbėjais. Bet pamišusiais tik iš pačios geriausios pusės! Negalėjau nesišypsoti skaitydama ir jausdama jų meilę autorei, literatūrai ir apskritai - knygoms. Kaip aš juos supratau! Ir mielai būčiau prisijungusi prie tos kompanijos!

Tai, sakysit, kur mano laimės priepuoliai, kodėl ne maksimumas? O todėl, kad nesu taaaip gerai susipažinusi su autorės kūryba, kaip veikėjai, tad negalėjau prisijungti prie visų herojų diskusijų ir, įtariu, pamečiau dalį malonumo. Ir vis tik, mane ištiko šalutinis poveikis - užsimaniau pakartoti „Puikybę ir prietarus“ bei naujai susipažinti su „Ema“. Net pavydžiu sau, nes dabar atsiversdama romanų puslapius, mintyse galėsiu ruošti ir prakalbą šios draugijos susitikimams - žinosiu, kad turiu su kuo pasikalbėti. Apie knygas su knyga.

Viktorija L.Tove Jansson „Muminukas ir Gimtadienio Sagutė“

Puiki, smagi, lengvai skaitoma knyga su dailiomis iliustracijomis.

Ieva T.Laurent Gounelle „Pažadu Tau Laisvę“

Šioje knygoje pagrindinė herojė susiduria su nepasitikėjimu savimi dėl savo turimo charakterio / asmenybės tipo. Ar tik atrodo, kad visi aplinkiniai žmonės turi geresnę asmenybę, labiau pasitiki savimi..?

Vitalija T.Hallgrimur Helgason „1000 Laipsnių Moteris“

Tai pasakojimas apie moterį, kuri ant savo naktinio staliuko laiko granatą. Apie prezidento anūkę, kuri gyvena garaže. Apie garbaus amžiaus damą, kuri el. paštu susirašinėja su vaikinais iš Zimbabvės ir Australijos.

Būdama trylikos, ji taip ir nesulaukė mamos svetimo miesto geležinkelio stotyje, bet... per patį Antrojo pasaulinio karo pragarą su vokiečių karininku planavo pabėgti į Islandiją. Ji - salų mergaitė, nenuorama, melžusi karves Argentinoje, o vėliau studijavusi fotografiją. Ir štai Jūsų vaizduotėje iškyla daug skirtingų paveikslų, bet moteris juose - ta pati. Herbjorga Marija Bjornson turi ką papasakoti, nes buvo jūrų vilko žmona ir svetimšalė, namų šeimininkė ir benamė. Tokio gyvenimo nesudėsi į filmą, nepakartosi ir nesusapnuosi. Neabejoju, kad jau norite su ja susipažinti.

Žydrūnė U.Elizabeth Gilbert „Merginų Miestas“

Sakoma, kad istorija turi pulsą, bet jo iš esmės niekada nejutau, net kai man prie ausies jis trinksėjo kaip būgnai. (p.117) Apie prabangų ir varguolišką Niujorką, apie prašmatnų Brodvėjų ir pigų teatriūkštį, apie bohemišką jaunystę ir aristokratiškus suvaržymus, apie karo metus ir gyvenimą, tarsi karas būtų tik niekeno neskaitomo laikraščio antraštė.

Apie šeimą, meilę ir draugystes, apie šventą naivumą ir patirtis bei klaidas, kainuojančias akiplėšiškai daug, bet kurias verta įsigyti it kokį ilgaamžį, gero sukirpimo aprėdą. Kad prisimintum ir, galiausiai, kad papuoštum save. Knyga apie laisvę, poreikį gyventi savaip bei žygį į svajones, kuomet maršrutą tenka pakeisti ne kartą. Ir, žinoma, apie tai, kad jei negirdi ir nepataikai į ritmą mušančius būgnus, nereiškia, kad tavęs nepasivys jų melodijos aidas.

REKOMENDUOJU norintiems pašėlioti Amerikoje, kol tuo metu Europoje jau šėliojo karas. Norintiems pasivaikščioti žeme karo metais ir neužiminti ant jokios granatos, kurios ištaškytas paslaptis kažkam po kažkiek metų teks susirinkti. Norintiems jausmo, kad, vis tik, karas palietė visus, bet ne būtinai kiekvieną asmeniškai. Istorija ieškantiems tuštokos, pasimetusios, bet pasiutusios jaunystės, kuri sugebėjo užaugti į tvirtą, bet tolerantišką, žinančią, ko nori, bet tuo pačiu ir atvirą gyvenimui brandą. Norintiems įkvėpti laisvės, bohemos, moterų draugystės ir kitoniškumo. Visokiais kampais.

NEREKOMENDUOJU, jei kūniški malonumai, jūsų nuomone, galimi tik po vestuvių ir tai, būtų gerai tik giminei pratęsti - ne, neimkit, pasirodys kažkoks "kūrveškų" šou, o kur dar nesibaigiančios puotos "maro metu". Jei nė karto savęs nepaklausėte, tai kas yra ta laisvė gyventi, su kuo turėčiau dalintis savu gyvenimu, kodėl ar kas už jį atsakingas - ne, gali būti, kas taip pat nerasite jokio grožio.

Jei nemėgstat senučių jaunystės prisiminimų, kad ir kokių šmaikščių, atvirų, drąsių ar net įkvepiančių - turiu jus įspėti, visa ši knyga, tai tarsi laiškas kitai moteriai, kuriai norisi teisingai perteikti vieną motyvą. Matot, kartais prireikia atskleisti viso gyvenimo detales, norint paaiškinti mažutį jo epizodą, tokį, kurį lengvai būtų galima paslėpti po vieno sakinio žodžiais, jei tai darytų pašalinis. Ir jis ne skaudžiai, bet reikšmingai suklystų. Nes ne viskas yra taip paprasta, kaip atrodo iš šalies.

Na, ir tikrai neimkit, jei norit karo laikų istorijos, tokios "kaip visada" - skaudžiai, painiai, bet romantiškai. Čia gyvena aistra. Aistra gyvenimui. Ir man labai patiko! Labai. Atvira, nuoširdu ir su humoru. Nė nepajutau, kaip ištirpo 500 psl. Ir nors pagrindinė herojė gana toli nuo manęs, abejoju, ar mes atrastume bičiulystę (na, bent jau su jos jaunystės versija), bet skaitydama jaučiausi sava. Draugė.

Patiko, jog prisijaukintas šiek tiek kitoks romano išpildymas, atrastas šiek tiek kitoks karo laikų pasakojimo kampas. Juk visokių žmonių yra ir atgaiva sutikti tokius knygose - ir tuos, kuriems jūra iki kelių, ir tuos, kuriems [per] daug kas gyvenime "lafa". Tik štai, realybė pasiveja net ir "tokius". Kad ir kitaip. Kad ir vėliau.

Nemėgstu, kai knygose pažodžiui aprašomi vakarėliai, kas ką veikia ir kaip ūliavoja, tad labai nustebau, kad nors pačių vakarėlių čia tiek, kad nė nebesuskaičiuosi (juk kasdien!), o pusė veikėjų didžiąją knygos dalį laksto apgirtę, bet tai nė kiek neerzino. Tarsi uodi alkoholio tvaiką, tarsi junti sopančią galvą, tarsi yra ir išsamesnių detalių, bet jos tokios, kurios tiesiog "pakabina" bohemišką aurą sklandyti virš žodžių ir tiek. Be bandymo įtikinti.

Skaitydama supratau, kaip įdomiai susukta knyga, jog net pavadinimas man tapo daugiakampis: nežinau ar buvo tokia užmačia, bet sau išsikapsčiau ne vieną reikšmę.

Viktorija L.Andrzej Sapkowski „Raganius. Ežero Valdovė“

Tai paskutinė knygų serijos „Raganius“ dalis.

Romualda Š.Mary Lynn Bracht „Baltoji Chrizantema“

Tai skaudi nuslėptos istorijos dalis.

Aušra T.Penelope Lively „Mėnulio Tigras“

Niekada neapsigaunu, kai išsirenku skaityti kokias nors premijas gavusias knygas. Tikrai jos būna vertos skaityti, žinoma, pasitaiko išimčių, bet labai retai. Ši knyga pelniusi "The Man Booker" premiją. Nuostabi knyga.

Knygos herojė Klaudija garsi istorikė, buvusi karo korespondentė, guli mirties patale. Slaugėms ji retkarčiais prisipažįsta, kad kuria pasaulio istoriją. Ji prisimena savo gyvenimą: motinos Editos, brolio Gordono, meilužio Džesperio, dukters Lisos ir Tomo, kuris buvo svarbiausias jos gyvenime - didžioji meilė, prarasta karo metu Egipte. Kartu su žmonių istorijomis atsiskleidžia ir viso pasaulio istorija, troškimai ir netektys.

O dabar kelios patikusios citatos: "Istorija susideda iš daugelio balsų, iš visų tų balsų, kuriems pavyko tapti girdimais..." (p. 12); "Istorija - tai sumaištis, - mirtis ir painiava, ir netektys..." (p.

Roma V.Victor Panicello „Influencerė“

Nadia - šešiolikmetė panelė, kuri, kaip ir dauguma jos bendraamžių, turi vieną vienintelį tikslą - tapti įžymia influencere ir, aišku, tokiu būdu išgarsėti. Tam, kad pavyktų tai įgyvendinti, jai reikia daug sekėjų socialiniame tinkle instagram, taip pat įspūdingų nuotraukų, kurios pritrauktų kuo gausesnę auditoriją. Dėl to Nadia pasiryžusi viskam: pirkti netikrus sekėjus, meluoti tėvams bei aplinkiniams, numoti ranka į mokslus ir egzaminus, net susipykti su draugėmis, kurios ją visada palaikė. Nors šiame kelyje ji ir patiria daug sunkumų, vis dėlto, įgyvendinti šį savo norą Nadiai pavyksta. Mergina tampa...

Knygų Apžvalgos Lentelė

Tikimės, kad šios apžvalgos padės jums atrasti naujų ir įdomių knygų, kurios praturtins jūsų skaitymo patirtį.

tags: #knygu #klubas #knyga #mastyk #ir #buk