Akmenos upės slėnyje, kur gamta sukūrė tobulą harmoniją tarp tekančio vandens ir žalių šlaitų, įsikūręs legendinis poiliso kompleksas "Vienkiemis" ieško naujo šeimininko. Tai ne tik verslas - tai gyva legenda, per beveik tris dešimtmečius tapusi neatsiejama Kretingos krašto dalimi. Čia susipina istorija ir šiuolaikiškumas, ramybė ir verslumas, gamtos grožis ir moderni infrastruktūra.
Sodyba ,,Vienkiemis“ veiklą pradėjo ir pirmieji lankytojai priimti 1995 metais. Pirmiausia buvo atidaryta kavinė, 8 numeriai, dvi pirtys. Augant lankytojų srautui, pastatyta Karčema, dar dvi pirtys, 9 poilsio nameliai, atvežta ir perstatyta senovinė Klėtis ir kalvė iš etnografinio Jakštaičių kaimo.
Užsukus į „Vienkiemio“ karčemą, svečių laukia tikras skrandžių išbandymas! Pagal senovinius žemaičių receptus karčemos gaspadinės gamina puikius patiekalus, stebinančius ne tik dydžiu, skonių subtilybėmis, bet ir negirdėtais neregėtais pavadinimais. Sodyboje rasite įvairių pirties pasirinkimų: rusiška, lietuviška, turkiška. Skirtingos erdvės talpinančios nuo 15 iki 30 asmenų. Konferencijoms, seminarams, mokymams yra puikiai pritaikytos dvi salės.
Potvynis Kretingos pašonėje, Padvarių kaime, esančioje be galo populiarioje sodyboje, veikiančioje jau 20 metų, kilo šiąnakt patvinus Akmenos upei. „Ne visa teritorija apsemta, tačiau visas upės slėnis. Mūsų patalpų daug, vanduo palietė pirtis, namelius, pavėsines. „Tada buvo stipriau truputėlį, bet negaliu pasakyt, kas bus šiąnakt. Tokių dalykų negali lyginti, - sakė direktorė. - Viskas išplaukę, visa teritorija nuniokota, baldai nunešti, padaryta nuostolių nemažai. Pirtys visos apsemtos, ką tik po remonto buvo, pertvarkytos. Kol kas nuostolių neskaičiuojame, žiūrime, ką galime padaryti. Pasak J.Šoblinskienės, dar sekmadienio vakarą, apie 21.30 val., upė tekėjo savo vaga. „Namukai užlieti, jų nedraudė dėl to, kad nendrių stogai ir upė šalia. Prieš savaitę, kuomet Klaipėdos gatvės ir kiemai tapo ežerais bei upėmis,„Vienkiemyje“ vandens nebūta.
Iš Kretingos dvaro istorijos: „Melno taikos sutartimi nustačius sieną tarp Vokiečių Ordino ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, istorinė Kretingos žemė buvo suskaldyta į 2 dalis. Vokiečiams likusioje pietinėje dalyje įkurti du Kretingos vardą turintys dvarai: Adlig Deutsch Crottingen (dab. Šlikiai) ir Koelmisch Deutsch Crottingen. Šalia pastarojo XVII a. pastačius bažnyčią, aplinkui išaugo Kretingalės (vokiškai - Crottingen, Deutsche Crottingen) miestelis. Lietuvai atitekusioje žemių dalyje XV-XVI amžiais susiformavo Kretingos kaimas, o jo pakraštyje - aplinkiniams kaimams administruoti, mokesčiams rinkti ir pasienio žemėms saugoti skirtas Kretingos dvaras. Neturėdami tikslių istorinių žinių, apie Kretingos dvarą XV a. - XVI a. pr. galime kalbėti tik Žemaičių seniūnijos istorijos kontekste. Žinome, kad XVI a. Kretingos, Gargždų, Gintališkės, Palangos ir Platelių dvarai sudarė Platelių valdą, kuri priklausė Žemaičių seniūnams Kęsgailoms. Paskutinysis iš Kęsgailų Stanislovas Stanislovaitis 1529 m. sudarė testamentą, kuriuo Platelių valdą užrašė didžiajam kunigaikščiui.“ (Parengė Julius Kanarskas, www.pgm.lt)
Kretingos herbas
Kretingos Pranciškonų Vienuolynas
1602 m. J. K. Chodkevičius kartu su žmona Sofija pakvietė į Kretingą šventojo Pranciškaus sekėjus, kad šie skleistų maldos ir išsilavinimo šviesą Kretingos valsčiaus žmonėms. Pranciškonai observantai (arba - bernardinai) gan spėriai užsitarnavo Lietuvoje pasišventusios ir itin gyvastingos vienuolijos reputaciją. Nuo XV a. Kaune įsteigtos misijos iki XVIII a. vidurio Lietuvoje įsisteigė apie 50 pranciškonų observantų vienuolynų. Ne be priežasties Lietuvos didikai dosniai fundavo pranciškonų vienuolynus savo valdose.
Šie uolūs vienuoliai stiprino pavaldinių tikėjimą, kėlė jų dvasią ir kultūrą, o ir pačių didikų gyvenimus rėmė nepaliaujama malda. Tad ir J. K. Chodkevičius, idant atmuštų protestantiškas ir pagoniškąsias įtakas, Kretingos valdas stiprino ne tik žemiška, bet ir dvasine kareivija. Pirmieji pranciškonai Kretingoje įsikūrė tais pačiais metais suręstoje medinėje bažnytėlėje šalia Akmenos upelio. 1610 m. buvo pradėtos mūrinės šventovės ir vienuolyno statybos. Po septynerių metų vienanavės gotikinės bažnyčios bokštuose įkurdinti varpai jau kvietė Kretingos tikinčiuosius į pamaldas. Mūsų laikus pasiekusi ši, Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai titulu, gerbiama šventovė yra seniausia išlikusi bažnyčia Žemaitijoje. Iki šiol, įveikę visas negandas, čia šeimininkauja tie patys pranciškonai observantai.
Trys įžadai - paklusnumu, neturtu ir skaistumu - vienuolis pasišvenčia Dievui. Pranciškus Asyžietis giliai išgyveno šį vienuolišką pašaukimą. Iš čia susiklostė pranciškonų vienuolių gyvenimo būdas, prisakantis aktyviai dovanoti žmonėms vienuolio sieloje išgyvenamą pilnatvę. Juk viskas praeina, viskas sunyksta, žemiškas gyvenimas - taip pat. Ir po mirties siela pasilieka tik su gyvastį dovanojančiu Kūrėju. Štai šia žinia aktyvieji pranciškonai ėmė aktyviai dalintis ir su Kretingos žmonėmis.
Pagrindinis liturginėmis valandomis įritmintos vienuolio dienos įvykis yra šventosios Mišios, aukojamos ant dvasinio ir architektūrinio bažnyčios centro, altoriaus. Kretingos bažnyčioje jų yra net septyni - centrinis ir šoniniai. Centrinis buvo ir yra skirtas bendruomeninėms, šoniniai - pavienio kunigo aukojamoms šventoms mišioms. Kiekvienas Kretingos bažnyčios altorius turi savitą gyvenimo ir išgyvenimo istoriją. Vien ko vertas yra žymiojo pranciškonų šventojo Antano altorius su stebuklinguoju paveikslu. Altoriaus viduje slypi - šventųjų Simplicijaus ir Faustinos relikvijos, o 1862 m. iš Italijos buvo atgabentos ir paties Šv. Antano relikvijų - kaulų gabalėlių, kurias pašventino vyskupas Motiejus Valančius.
Statydamas bažnyčią J. K. Chodkevičius įrengė ir savo šeimos mauzoliejų. Įprastai kilmingi bažnyčių fundatoriai šeimų mauzoliejus įrengdavo rūsyje po centriniu altoriumi. Kodėl? Todėl, kad ant altoriaus aukojama Kristaus Auka veda į Prisikėlimą ir Amžinąjį gyvenimą. Altorius yra vartai į Dangų. Todėl altoriaus pamatas, simbolizuojantis Kristaus kapą - Prisikėlimo vietą, buvo ir yra laikoma pati tinkamiausia laidojimosi vieta. Natūralu, kad ir patys vienuoliai savo laidojimosi kriptą įsteigė šalia grafų Chodkevičių kapavietės.
XIX a. Kretingos pranciškonų vienuolynas, nors ir visaip okupanto žlugdomas, išliko vieninteliu neuždarytu vienuolynu Lietuvoje ir stebėtinai prisikėle jau nepriklausomoje Lietuvoje. Po 1831 m. sukilimo Kretingos vienuolynas tapo valdžiai nusikaltusių kunigų tremties vieta. Vienuolynas nebegalėjo priimti naujokų. Nors broliją papildė vienas kitas senas vienuolis iš kitų uždaromų pranciškonų bernardinų vienuolynų Lietuvoje, be savojo naujokyno vienuolynas buvo pasmerktas. 1895 m. vienuolyne buvo telikę aštuoni broliai. Šie senukai sunkiai tvarkėsi su kažkada gausaus vienuolyno ūkiu, o ir parapijos rūpesčiais. Tačiau žemaičiai, kaip jiems ir būdinga - nepasidavė.
Žemaičių vyskupas Mečislovas Paliulionis 1900 m. į Kretingą klebonauti atsiuntė energingą kunigą Antaną Bizauską. Šis ėmėsi aktyvios katalikiškos ir lietuviškos veiklos (įrengė vienuolyno pastate slaptos lietuviškos spaudos saugyklą, iš kurios patikimi žmonės knygas išnešiodavo po parapijas). Netrukus kunigas Antanas ir pats išgirdo Dievo kvietimą tapti šventojo Pranciškaus pasekėju. Vyskupas atpažino šiame dvasios vyre pašaukimą ir kartu su Šventuoju Sostu įveikė carinę valdžią, kuri priešinosi aktyvaus ir lietuvybę puoselėjančio kunigo tapimui pranciškonu vienuoliu. Paskutinysis pranciškonų bernardinų vienuolis Kretingoje ir visoje Lietuvoje diakonas brolis Petras Kazlauskas įteikė kunigui Antanui vienuolio abitą, o kartu ir šimtametę Kretingos ir visų pranciškonų vienuolynų Lietuvoje dvasinę tradiciją. Štaip taip ant šimtmečiais sukaupto dvasinio pamato prasidėjo didysis Kretingos vienuolyno ir viso miestelio kultūros atgimimas, kuriam tuo metu aktyviai talkino ir Kretingos dvare įsikūrę Tiškevičiai.
1931 m. Lietuvos pranciškonų atšaka buvo pripažintas savarankiška ir pavadinta Šv. Pranciškaus Asyžiečio Mažesniųjų brolių ordino Šv. Kazimiero Lietuvos provincija. Jos centru buvo paskelbtas Kretingos vienuolynas. 1939 m. vienuolyne jau gyveno 110 vienuolių. Vienuoliai valdė Šv. Antano misijų kolegiją (Pranciškonų ordino gimnazija), Šv. Antano rūmus (daugiausiai užsienio lietuviams skirti senelių globos namai), turėjo savo spaustuvę, knygrišyklą, net kino salę. Kretingos pranciškonai ir vėl klestėjo.
Toliau sovietų okupacija, aišku, vienuolius išblaškė. Jų dalis Kretingos vienuolyno tradiciją išsaugojo anapus Atlanto kol 1989 m. ji atgimė sulig Lietuvos valstybės nepriklausomybės atstatymu. Kretingos vienuolyno šimtametė gyvastis tapo ne tik vienuoliškos gyvasties, bet ir Lietuvos piliečių nepalaužiamos dvasios liudijimu.
Naudingos nuorodos:
- Pranciškonų ordino vienuolyno (1605-1610 m.) ir Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios (1610-1617 m.) pastatų ansamblis (Vilniaus g. 2) ─ tai seniausia išlikusi bažnyčia Žemaitijoje, turinti gotikos ir renesanso bruožų. Po centriniu altoriumi palaidoti jos fundatorių Chodkevičių šeimos nariai. Visi sarkofagai yra unikalūs kultūros paminklai. Reikšminga sakralinė vertybė - šv. Antano altorius ir paveikslas (XVII a.), kuriam priskiriamos stebuklinės (gydomosios) galios. Dalyvauti ekskursijose po Pranciškonų ordino vienuolyno ir Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios ansamblį kviečia ir ekskursijas veda broliai pranciškonai. Į ekskursijas reikia registruotis iš anksto telefonu 8-686-30227 arba el. Už ekskursiją atsilyginama laisva auka. Apie valandą trunkančios ekskursijos metu vedama į požemius, apžiūrimi sarkofagai, papasakojama šio unikalaus ansamblio istorija, aplankoma bažnyčia ir vienuolynas. Ne ekskursijų metu vienuolynas yra uždarytas.
- Skverelyje priešais pranciškonų vienuolyną ir bažnyčią stovi paminklas pamokslininkui, botanikui, liaudies gydytojui, kunigui, vienuoliui Ambrozijui Jurgiui Pabrėžai (1771-1849). Monumentas byloja apie kretingiškių dėkingumą didžiajam pranciškonų kunigui už ištartą paguodos žodį ir ištiestą pagalbos ranką vargo ištiktiems žmonėms, už meilę gimtajai kalbai ir kraštui. Daugelis Kretingos miesto gyventojų laiko tėvą Ambrozijų šventuoju, lanko jo kapą, meldžia jo užtarimo nuo ligų ir nelaimių. Broliai pranciškonai dar prieš karą ant kunigo kapo pastatė koplytėlę. 1993 m. priešais vienuolyną ir bažnyčią iškilo paminklas, kurio autorius - skulptorius A. Bosas. Įžymaus kunigo vardu pavadinta gimnazija Kretingoje, prie jos stovi medžio paminklas, mieste yra jo vardo gatvė.
Iš Kretingos dvaro istorijos: „1532 m. Stanislovui Kęsgailai mirus, Kretinga, drauge su visa Platelių valda, atiteko didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Senajam (mirė 1548 m.), t. y. tapo valstybine valda. Amžininkai Žygimantą apibūdina kaip juoką ir sąmojį mėgusį, ramų, nekalbų, lėtos eisenos, augalotą, tvirtą, stiprų vyrą, galėjusį perlaužti pasagą ir pertraukti storoką kanapinę virvę. Nors jam teko ne kartą kariauti su Maksva, kryžiuočiais ir totoriais, tačiau karo nemėgo ir buvo linkęs viską spręsti taikos būdu. Visi jį gerbė ir laikė teisingu vyru, tačiau jam didelę įtaką darė antroji žmona, italų kunigaikštytė Bona Sforca, kuri vyro vardu šeimininkavo šalyje. Viena iš mėgstamiausių jos valdų buvo Platelių dvaras ir ežero saloje stovėję rūmai.“ (ten pat)
Iš Kretingos dvaro istorijos: „1572 m. didysis kunigaikštis Kretingos dvarą, mainais už valstybei atiduotas Svisločės valdas Gudijoje, atidavė Žemaičių seniūnui Jonui Jeronimui Chodkevičiui (mirė 1579 m.). Tai vienas žymiausių XVI a. LDK politikos ir karo veikėjų. Mokėsi Karaliaučiaus, Leipcigo ir Vitenbergo (Vokietija) universitetuose, gyveno Šv. Romos imperijos imperatoriaus Karolio V dvare, dalyvavo karo žygiuose. Grįžęs į Lietuvą, 1559-1561 m. vadovavo LDK kariuomenei Livonijoje. 1564 m. paskirtas Žemaičių seniūnu, 1566 m. - LDK didžiuoju maršalka, Livonijos valdytoju ir etmonu, 1574 m. - Vilniaus kaštelionu. Už nuopelnus valstybei didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas 1568 m. patvirtino jam grafo titulą, o giminės herbe leido naudoti Livonijos simbolio - grifo atvaizdą. Tarp grafo nuopelnų reikėtų paminėti jo siekius išsaugoti LDK savarankiškumą ir lygiateisiškumą federacinėje valstybėje pasirašant 1569 m. Liublino uniją.“ (ten pat)
Iš Kretingos dvaro istorijos: „1579 m. Kretinga atiteko grafo sūnui, žymiausiam visų laikų Lietuvos karvedžiui Jonui Karoliui Chodkevičiui (1560-1621). Jis mokslo žinių sėmėsi Vilniaus, Ingolštato (Vokietija) ir Paduvos (Italija) universitetuose. 1599 m. paskirtas Žemaičių seniūnu, 1600 m. - LDK. lauko etmonu, 1602 m. - Livonijos valdytoju ir etmonu, 1605 m. - LDK didžiuoju etmonu, 1616 m. - Vilniaus vaivada (t. y. pagal to meto hierarchiją buvo antruoju žmogumi valstybėje po didžiojo kunigaikščio). Vadovavo LDK kariuomenei karuose su švedais, rusais, turkais ir totoriais. Jį išgarsino 1605 m. Kirchholmo (Salaspilio) mūšyje netoli Rygos pasiekta triuškinanti pergalė prieš daug gausesnę švedų karaliaus Karolio IX kariuomenę ir paskutinysis Chotino mūšis prie Dniestro upės, kurio metu grafo vadovaujamiems lietuvių ir lenkų kariams pavyko atmušti gausių turkų ir totorių ordų antpuolius ir apginti Chotino tvirtovę (Ukrainoje). Ryškų pėdsaką grafas paliko Žemaičių seniūnijoje, kurią valdė iki 1616 m. Jo dėka 1614 m. Skuode įkurta parapinė mokykla, o Kražiuose pradėjo veikti jėzuitų kolegija, tapusi Žemaitijos seniūnijos švietimo ir kultūros židiniu. Šalia kolegijos grafo fundacija 1621 m. buvo pradėta statyti jėzuitų bažnyčia. Istorija liudija, kad mėgiamiausia grafo valda buvo Kretinga. Jo laikais Kretingos kaimas tapo svarbiu prekybos su Prūsija centru. Jame 1602 m. grafas pastatė pirmąją medinę bažnyčią ir įkurdino vienuolius bernardinus (pranciškonus observantus), kurie 1605-1617 m. išmūrijo erdvius vienuolyno rūmus ir naują bažnyčią. Vienuolynas tapo katalikybės forpostu protestantiškosios Prūsijos pasienyje. Šalia vienuolyno, Kretingos kaimo žemėje, 1609 m. grafas įkūrė Karolštato (Kretingos) miesą, kuriam suteikė Magdeburgo teises ir herbą su Švč. Mergelės Marijos su kūdikiu Jėzumi rankose atvaizdu. Jo rūpesčiu 1609-1610 m. mieste pradėjo veikti parapinė mokykla. Pasakojama, kad po sunkių karo žygių grafas mėgo ilsėtis ir savo darbus apmąstyti Kretingos dvare po dideliu ąžuolu. Jam bedūmojant, dažnai medin nutūpdavo baltas balandis. Tas pats balandis esą rytais žadindavęs grafą, snapeliu brazdendamas į langą... Bažnyčios požemiuose jis įrengė šeimos mauzoliejų, kuriame palaidojo seserį, abu sūnus ir žmoną Sofiją Mieleckaitę. Šalia jos paliko vietą ir sau. Deja, jo valia atgulti amžinam poilsiui Kretingoje liko neįgyvendinta. Po sunkaus sužeidimo 1621 m. rugsėjo 24 d. Chotino tvirtovėje mirusį garsųjį karvedį antroji žmona Ona Aloizė palaidojo savo dvare Ostroge (Ukrainoje).” (ten pat)
Iš Kretingos dvaro istorijos: „J. K. Chodkevičiui 1621 m. mirus, Beržonos, Bistricos, Bychovo, Kretingos, Liachovičių, Skuodo, Timkovičių ir kitus dvarus, buvusius Žemaitijoje, Gudijoje ir Livonijoje, paveldėjo vienintelė duktė Ona Scholastika (mirė 1625 m.). Visą paveldėtą turtą ji 1622 m. užrašė savo vyrui, LDK maršalkai Jonui Stanislovui Sapiegai. Tokiu būdu Kretingos dvaras perėjo didikams Sapiegoms. Jonas Stanislovas Sapiega mirė 1635 m. bevaikis. Jo valdos atiteko Kazimierui Leonui Sapiegai (1609-1656), kuris jaunystėje mokėsi Vilniaus ir Miuncheno (Vokietija) universitetuose, karo mokslo žinių sėmėsi Olandijoje. Laisvai kalbėjo 7 kalbomis, pasižymėjo iškalbingumu. Paskirtas LDK raštininku, tvarkė Lenkijos-Lietuvos valstybės archyvą. Nuo 1638 m. LDK maršalka, o 1643 m. - LDK pakancleris. Dalyvavo karuose su Maskva, kazokais ir švedais. Steigė bažnyčias ir vienuolynus. Vilniaus universiteto bibliotekai dovanojo turtingą retų knygų biblioteką ir skyrė lėšų teisės katedrai įsteigti bei išlaikyti. Kretingai 1636 m. pakartotinai patvirtino Magdeburgo teises, 1644 m. - brolio išduotą privilegiją dėl miesto ir miestiečių padėties pagerinimo. Karo su švedais metu nukentėjusią bažnyčią ir vienuolyną aprūpino reikalingais indais. Apie XVII a. vidurį pakeitė Kretingos miesto herbą, suteikdamas Šv. Kazimiero atvaizdą.” (ten pat)
Ką aplankyti Kretingoje?
- Kretingos dvarą (Vilniaus g. 20) supančiame parke pasivaikščiokite tarp išlikusių šimtamečių parko ąžuolų, paklajokite liepų ir kaštonų alėjomis, tvenkinių pakrantėmis. Dvaro parkas užima 23 ha plotą. 2002 m. parką papuošė astronominis kalendorius su Saulės laikrodžiu. 0,5 ha plote išdėstytos 13 skulptūrų, simbolizuojančių senosios baltų kultūros tradicijas, lietuviškas šventes, svarbias Lietuvos ir Kretingos istorines datas.
- Pasižvalgykite po Kretingos miesto Rotušės aikštę ─ XVII-XX a. I pusės urbanistinę vertybę. Šioje aikštėje yra Nepriklausomybės paminklas, pastatytas 1931 m. Kretingos šaulių kuopos (meistras - Jonas Akinskas). Jis atstatytas 1990 m., detales atkūrė skulptorius Robertas Antinis. Rotušės aikštėje taip pat pastatytas paminklas Kretingos krašto partizanams.
tags: #vienkiemis #padvariu #kaimas