Vienkiemio ir Padvarių kaimų istorijos vingiai

Lietuvos istorija yra paženklinta skaudžių įvykių, kurie paliko neišdildomus pėdsakus žmonių gyvenimuose. Šiandien norisi prisiminti ir atsigręžti į tuos laikus, kurie palietė daugelio lietuvių šeimas. Šiame straipsnyje panagrinėsime Vienkiemio ir Padvarių kaimų istoriją, prisimindami tremtį, rezistenciją ir kultūrinį paveldą.

Tremtis į Sibirą - skaudus Lietuvos istorijos etapas.

Tremtis ir represijos

Vienas iš didžiausių trėmimų Lietuvoje vyko 1948 m. gegužės 22 d. Okupacinės valdžios represinės struktūros MGB dokumentuose tai buvo užkoduota ,,Pavasario"(Becнa) pavadinimu. Tų metų trėmimo pati šiauriausia Sibiro Užpoliarės tremties vieta buvo Igarka. Kiek į Igarkos miestą ir jo apylinkes pateko tremtinių, niekas nenustatė.

Norėdama patikslinti išvežtųjų skaičių, sudariau Igarkos tremtinių, gavusių Lietuvoje reabilitacijos pažymas (1989 m. pristatytas rajonų Vykdomųjų komitetų finansų skyriams dėl turto grąžinimo), vardinį sąrašą, padariau išrašus iš tremtinių, įdarbintų 1948 m. Igarkos Miško pramonės kombinate, nepilno abėcėlinio sąrašo, iš Igarkos Civilinės metrikacijos skyriaus archyvo mirties liudijimų registravimo knygų ir iš Igarkos CM santuokų registravimo knygų. Rinkdama medžiagą apie tremtinių skaičių, kaupiau ir tremtinių prisiminimus, kurie atspindi gal tik tūkstantąją dalį to, ką teko išgyventi mūsų tėvams tremties metu.

Mano gyvenimas paženklintas tremtinės dalia. Praėjo 50 metų, bet laikas nepajėgė užgydyti skriaudos žaizdų. Su amžiumi tos žaizdos vis skaudžiau degina širdį, vis dažniau ir dažniau atmintyje iškyla praeities vaizdai, kurių neįmanoma užmiršti. Neišbrauksi iš gyvenimo tų 11 metų, praleistų toli nuo tėvynės, amžino įšalo žemėje Igarkoje, Krasnojarsko krašte. Patirtos skriaudos neatlygins joks reabilitavimas, niekas nesugrąžins ten paliktos sveikatos ir jaunystės, o tremtinės dalia liks iki gyvenimo pabaigos.

Iki šiol nepripažinta šią nusikalstamą akciją vykdžiusių pareigūnų kaltė, nėra jokio jų atgailos žodžio. Iš mūsų pažymų niekas neišbraukė įrašų „be turto grąžinimo", „be teisės grįžti į tėviškę" ir „be teisės gyventi Lietuvos TSR". Tai tik didina skriaudą.

Negalime tylėti, reikia atvirai kalbėti apie sulaužytus gyvenimus, apie nužudytuosius, apie nuo bado mirusius mažus vaikus ir suaugusius, apie laisvo žmogaus pavertimą vergu. Aš esu motina ir negaliu suprasti, iš kur tokia neteisybė, iš kur atsiranda sadistai, tironai, vagys, žmogžudžiai, kurių ir dabar Lietuvoje ne mažėja, o daugėja. Pasakykit, kodėl tiek daug žmonių puvėsiais užsikrėtę?

Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto represijų Lietuvoje tyrimo centras, Lietuvos gyventojų genocido I tome pateikė Arvydo Anušausko ir Virginijos Vosyliūtės dokumentų apžvalgą: „Bolševikinės teisinės sistemos bruožai", „Sąlygų ruošimas represijoms", „Represijos po Lietuvos aneksijos", „Masinis 1941 m. birželio trėmimas ir žudynės karui pasibaigus", „NKVD Ypatingasis skyrius", kuri padeda suprasti į kokią sudėtingą padėtį pateko Lietuvos gyventojai, kai nuo 1941 06 15 -iki 1990 03 11 Lietuva buvo okupuota ir jos teritorijoje veikė svetimos valstybės primesti įstatymai, prieštaraujantys civilizuotame pasaulyje veikiančiom teisinėm sąvokom.

Rezistencija ir partizaninis judėjimas

Kovos už laisvę istorija yra neatsiejama nuo partizaninio judėjimo. Štai keletas pavyzdžių iš kaimų gyventojų prisiminimų:

• Adomas Adžijauskas 1944 m. prie vartų rado sužeistą sūnų Juozą, vežė ligoninėn, bet šis pakeliui mirė. Pašarvojo namuose. Atvažiavusi iš Butrimonių liaudies gynėjų gauja apsupo sodybą, išvarė susirinkusius į šermenis žmones, lavoną pagriebė iš karsto, išnešė iš namo ir užmetė ant rogių. Karstą įmetė svirnan ir uždegė. Taip pat padegė tvartą. Norėjo padegti ir gyvenamąjį namą, bet pasitarę numetė degantį pagalį ant žemės. Išvaryti iš laidotuvių žmonės išsigandę žiūrėjo į šį vaizdą. Stribai šaudė ir džiūgavo, kad iš šios sodybos ir šeimos liks tik pelenai. Įsiliepsnojus gaisrui išvažiavo, kartu išsiveždami lavoną, kurį Butrimonyse pametė ant akmeninio rinkos grindinio, nuplėšė drabužius ir vakare juos iškeitė į degtinę. Visus ten buvusius lavonus nuvežė prie balos šalia miestelio ir užkasė.
• 1945 m. liepos mėnesį mano tėvo, Adomo Riklicko, sodybą apsupo rusų kareivių „garnizonas" (įgulos būrys). Kareiviai buvo labai pikti: vyko miško „valymas" ir nieko nenušovė. Jie reikalavo, kad tėvai pasakytų, kur slepiasi partizanai. Motina aiškino, kad mūsų namuose nėra nei partizanų, nei jokio bunkerio. Tada sustatė mus, septynis šeimos narius, sušaudyti (man buvo septyneri metai, bet gerai prisimenu, kas tada dėjosi): išrikiavo garnizono kareivius, apipylė benzinu namą, tvartą, klojimą. Gyvulius išvarė iš tvarto. Motina maldavo vyresnįjį pasigailėjimo. Neleido paimti vaikams net drabužėlių. Tokią karštą dieną buvome menkai aprengti. Kareiviai iš karto padegė visą mūsų sodybą. Stovėjome prieš ugnį. Motina nualpo, o kareiviai buvo pasirengę šauti į bėgančius partizanus iš ugnies. Niekas iš ten neišbėgo. Buvo labai karšta.
• Vienas iš septynių brolių, Kostas Rimavičius, „Šarūno" partizanų būrio vadas, žuvo 1946 m. birželio 24 dieną. Tą rytą stribai nutvėrė jį eigulio sodyboje. Paėmę gyvą ilgai kankino, sulaužė rankas ir kojas, suknežino kūną ir leisgyvį numetę vidury kiemo paleido iš aptvaro eigulio kiaules, kurios jam dar ir rankų pirštus apkramtė.

Lietuvos partizanai - kovotojai už laisvę.

Kultūrinis paveldas ir dabartis

Nepaisant skaudžių istorinių įvykių, Vienkiemio ir Padvarių kaimai išsaugojo savo kultūrinį paveldą. Šiandien čia galima rasti įvairių lankytinų vietų, menančių praeitį ir puoselėjančių tradicijas.

Burkštino upelis, skiriantis Tintelius (dešiniajame krante) nuo Padvarių (kairiajame krante). Į pietus nuo Kurmaičių kairiajame Akmenos krante plyti Tinteliai, kuriuos nuo kaimyninių Padvarių skiria Burkštino upelis. Archeologiniai radiniai mena, kad prie Burkštino ir Akmenos upių santakos žmonių gyventa jau bronzos amžiuje ar net neolite. Apie tai byloja 1935 m. L. Šulaitės rastas ir Kretingos muziejui padovanotas gludintas akmens kirvis su skyle kotui, taip pat Kretingos apskrities inžinieriaus įstaigos techniko Igno Jablonskio 1940 m. aptiktos dvejos priešistorinės trinamosios girnos bei buvusiose bendrosiose ganyklose išaiškintos per 20 akmenų krūsnių, menančių pirmųjų naujakurių triūsą įdirbant akmeningus plėšininius laukus ir paverčiant juos derlinga ariama žeme.

Šiandien Vienkiemis garsėja savo poilsio kompleksu, kuris per beveik tris dešimtmečius tapo neatsiejama Kretingos krašto dalimi. Čia susipina istorija ir šiuolaikiškumas, ramybė ir verslumas, gamtos grožis ir moderni infrastruktūra.

Lankytinos vietos Kretingos apylinkėse

Kretingos apylinkės garsėja ne tik gamtos grožiu, bet ir kultūriniais objektais. Štai keletas iš jų:

• Pranciškonų ordino vienuolyno ir Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios ansamblis (Vilniaus g. 2) ─ tai seniausia išlikusi bažnyčia Žemaitijoje, turinti gotikos ir renesanso bruožų. Po centriniu altoriumi palaidoti jos fundatorių Chodkevičių šeimos nariai. Visi sarkofagai yra unikalūs kultūros paminklai. Reikšminga sakralinė vertybė - šv. Antano altorius ir paveikslas (XVII a.), kuriam priskiriamos stebuklinės (gydomosios) galios.
• Kretingos dvaras (Vilniaus g. 20) supančiame parke pasivaikščiokite tarp išlikusių šimtamečių parko ąžuolų, paklajokite liepų ir kaštonų alėjomis, tvenkinių pakrantėmis. Dvaro parkas užima 23 ha plotą. 2002 m. parką papuošė astronominis kalendorius su Saulės laikrodžiu. 0,5 ha plote išdėstytos 13 skulptūrų, simbolizuojančių senosios baltų kultūros tradicijas, lietuviškas šventes, svarbias Lietuvos ir Kretingos istorines datas.
• Kretingos miesto Rotušės aikštė ─ XVII-XX a. I pusės urbanistinė vertybė. Šioje aikštėje yra Nepriklausomybės paminklas, pastatytas 1931 m. Kretingos šaulių kuopos (meistras - Jonas Akinskas). Jis atstatytas 1990 m., detales atkūrė skulptorius Robertas Antinis. Rotušės aikštėje taip pat pastatytas paminklas Kretingos krašto partizanams, žuvusiems už Lietuvos laisvę.

Kretinga - istorijos ir gamtos harmonija.

Išvados

Vienkiemio ir Padvarių kaimų istorija yra sudėtinga ir daugiasluoksnė. Tremtis, rezistencija ir kultūrinis paveldas - tai tik kelios iš daugelio temų, kurias galima nagrinėti. Svarbu prisiminti praeitį, kad galėtume geriau suprasti dabartį ir kurti ateitį.

tags: #vienkiemio #g #3 #padvariu #kaim