Juozas Aputis - 20 a. antrosios pusės rašytojas, kurio kūryboje gimtasis kaimas išliko kaip svarbiausias žmogiškų vertybių centras. Jo novelėse nuolat kartojasi sena: tėvas, motina, seneliai, vaikai, gimtieji namai. Apučio kūrybai artimi tokie autoriai kaip Romualdas Granauskas, XX a. prozininkas, dramaturgas ir eseistas, priklausantis tai pačiai prozininkų kartai kaip B. Radzevičius, J. Aputis, B. Vilimaitė, Vincas Krėvė-Mickevičius - prozininkas ir dramaturgas savo raštais gaivinęs Lietuvos valstybingumo idėją ir Marija Pečkauskaitė, žinoma Šatrijos Raganos slapyvardžiu, gimusi 1878 m. lenkiškos kultūros bajorų šeimoje.
Šiame straipsnyje panagrinėsime vieną žymiausių jo novelių - „Vieniša sodyba“, atkreipdami dėmesį į pagrindinius veikėjus, temas ir vertybes, kurias autorius perteikia savo kūriniu.
Juozas Aputis
Pagrindiniai novelės "Vieniša sodyba" bruožai
Novelėje "Vieniša sodyba" didžiausias dėmesys skiriamas mažai mergytei, kuri yra pagrindinis novelės veikėjas. Pirmajame novelės ištraukos sakinyje nusakomas praeities, prisiminimų laikas. Pasakotojas tarsi grįžta į praeitį.
Novelėje užduodami klausimai, kurie atspindi žmogaus būseną ir ieškojimus:
- Jauna mergaitė („Užkilusios skulptūrų akys“): „Dieve, ar pakeičiau, ar atlaikyčiau, kas susikrauna ant mano galvos per mėnesius ir metus, jei ne mūsų šventės?“
- Pakeleivė mergaitė („Vieniša sodyba“): „Ką dirbat, kas toks esat?“
- Vinculis („Susipažinimas su žilagalviu senuku“): „O ką tokio sapnuoji? Senų laikų bernus?“
- „Ko čia vaikštai ir ko ieškai?“ - paklausė iš mašinos iššokusysis žmogus, kažko smarkiai įpykęs ir artėdamas („Ratu palei ežerus“).
- Jaunute mergaitė melsvu chalatu („Žmogiškumo jėga“): „Ar tamstai ko nors reikėjo?“
Šiandieninė mano būsena dažnu atveju visiškai kitokia negu novelių herojų, kitokios ir jų klausimų aplinkybės, todėl „įsijausti“, su tais pačiais klausimais įsismelkti į save nėra lengva: vis dėlto herojai - tai ne autorius, nors kartais jie ir būtų kuo nors panašūs. Herojų lengviau prašnekinti kokiai nors išpažinčiai, nukelti į nekasdienišką padėtį - literatūroje galima ir reikia „meluoti“.
Šventės Juozo Apučio gyvenime
Dėl grynai buitinių priežasčių, o ypač dėl minusinių prigimties savybių daug švenčių neturėjau, jeigu jų ir būta, tai ne visos įstrigo atmintin kaip šventės. Atsigręžęs dabar matau, kad bene didžiausia vaikystės šventė buvo 1948 metais. Tada, dešimtį ar daugiau kartų perrašęs pareiškimą nunešiau į Nemakščius, progimnazijos direktoriui Dzidui Stoniui, ir jis pasakė, kad priims. Ta diena man visiems laikams tapo švente, nes pagaliau tėvai, kaimynės Bronės Kvietkauskienės raginimų ir mano zyzimo neapsikentę, nutarė mane leisti į progimnaziją.
Čia pat tiktų pasakyti, jog į mokyklą veržiausi tikrai ne dėl kokio ypatingo noro mokytis, o greičiau dėl to, kad apskritai visad (ir dabar!) norėdavau eiti, daryti - dažnai net nelabai žinodamas ką. O paskiau kita šventė buvo netrukus, po metų, kai mudu su bendraklasiu Bronium Griškum nutarėme šokti per klasę, t. y. per antrąją progimnazijos klasę į trečiąją, ir kai visą mielą vasarėlę kas antrą dieną, terbose švysčiodami vadovėliais, per miškelius, per upelius traukdavome į Nemakščius - aštuonis kilometrus!
Yra dar viena šventė, gražiausia iš visų - Velykų diena, jos palaimintasis dieviškasis, žmogiškasis, įkvėptasis rytas, kai dažniausiai su tėvu ir broliu dar su tamsa išeidavome į tų pačių Nemakščių bažnyčią. Traška ledukas po kojomis, šmirkšteli per blauzdą iš po padų ištryškęs šalčiu nutvilkantis vanduo, o paskiau tas „Aleliuja“ bažnyčioje (jos chore giedojo ir gražiabalsė mano pusseserė Julija), ta procesija šventoriuje, tas grįžimas namo, prieš tai susitikus ir pakštelėjus į ranką tetai ir dėdei, jų paglostytam, tas ėjimas dabar jau kitais takais, kai upeliukai po nakties šaltelio, saulei pašildžius, jau atsigavę, gargaliuoja, karklų kačiukai pasišiaušę, atgiję nuo sklindančios šilumos, o tenai, namie, mama jau baigia dengti stalą, kvepiantį lauke išdžiovinta staltiese; sugrįžę bučiuojame ją ir jau uodžiame iš krosnies traukiamus skanėstus.
Šit jau viskas sudėta, mama eina į kamarą ir netrukus grįžta persirengusi savo seniai seniai siūtu drabužiu, pasirišus ar tik ne jos mamos austą ir išsiuvinėtą prijuostę. Kai jau susėdame, persižegnojame ir imame valgyti, kieme subliauna avys - jos jau kai kada būdavo išleistos, jau uodžia orą pailgais snukeliais, o ėriukai lyg cirke šokinėja vienas per kitą… Ne, tai dieviška šventė, kada visos aplinkinės smulkmenos įgauna šventumo, amžinybės atspalvį. Vien dėl šv.
Dar vieną didžiai pamokomą šventę išgyvenau jau daug vėliau, studijų metais. Tada aš jau nebeturėjau tėvų, tėvas mirė man baigus devynias klases, mama - pirmą kursą. Taigi tą 1959 metų vasarą iš gražiųjų ir garsiųjų Tytuvėnų (nuo kurių tiesiai imant ne taip toli ir mano gimtinė) mudu su būsimąja žmona Virginija Niparaite pėsti traukėme jos namų link - per kalveles, palei labai dailų Brydvaišio ežerą, pro pušynėlį: man žadą gniaužė tas visas šito krašto grožis ir dar labiau baimė: kadangi savo namų, galima sakyti, nebeturėjau, tai dabar ėjau tikriausiai į naujuosius, ta juodaplaukė mergaitė su ilga stora kasa per nugarą vedėsi į savo. Kaip aš pasirodysiu?
Iš mažens, iš prigimties, o antra vertus, ir dėl visą laiką gana skurdaus, vargano gyvenimo mane persekioja gal baimės, gal nepasitikėjimo, gal savęs peikimo jausmas. O gal visiems taip būna? Nuo pat vaikystės vis ko nors esmingai trūkdavo - pavalgyti, apsiauti, apsirengti. Antai vidurinės mokyklos užbaigimo vakare vaikščiojau pasipūtęs - kas čia man tokio! - o iš tikrųjų taip slegiamas savo išskirtinumo (mat švarko alkūnės buvo užlopytos), kad tirtėjo širdis. Dabar ėjau be lopų, o vis tiek kaupėsi nerimas… Tai ko gi stigo dabar? Pinigų? Jų visiems trūksta, šiandien taip pat! Pone Dieve! Mano kudlos ties smilkiniais jau buvo ėmusios pamaži atsisveikinti - ir kaip dabar tenai pasirodysiu, toks jaunikis!
Sustojome prie upeliuko, įtekančio į ežerą, mėginu praustis, braukiu šukomis dar pusėtinus plaukus ir matau, kad toji, kuri mane vedasi, nė blėso nesupranta, ramių ramiausia jai, ko gera, nė į galvą neateina, ko aš baiminuosi, o jei ir ateina, tai nerodo. Šiaip taip „atvarau“ save į nuostabaus grožio kalvą (be kita ko, čia, tos kalvos troboje, po kurio laiko išgirdau graudų pasakojimą, kuris greitai tapo novele „Horizonte bėga šernai“), einu išvertęs akis į trobos vidų, ten laukia jos tėvai ir - o siaubybe! - mano išrinktosios tėvo pakaušis lygutėlis, beveik kaip kamuolys! Lengviau įkvepiu, tačiau tuoj pat įkvėptasis oras kaži kur užsilaiko: tai nelaimė, sakys jos mama, ir ta tokį pat susirado…
Apie tas smulkmenų smulkmenas rašau todėl, kad noriu pasišaipyti iš savęs ir iš kitų panašių. Tai, iš ko reikia šaipytis, vėliau tapo ir tam tikros tiesos pamatymu: į kokį nors meną linkę žmogaičiai visada mažumėlę yra panašūs į pasidažiusias paneles. Begyvenant vis stiprėjo įsitikinimas: moterys tvirčiau stovi ant žemės, jose slypi blaškymuisi ne taip lengvai pasiduodančios galios. Man keista kartais girdėti sakant - labai artimus žmones - kad aš nemokąs moterų įvertinti. Mintimis perbėgu daugybę išgyventų ir girdėtų situacijų. Sakyčiau - neteisybė… Labai aiškiai jaučiu ir žinau, kad moterys mūsų, vyrų, lipdomam meno pasauliui suteikia cemento, betono stiprybės. Savo prigimties pastovumu jos kelia mus į visokias vertikales, į viršūnes, o jeigu kada trenkia, tai ir gerai - trenkia taip, kad iš galvos ir iš uodegos išeina kibirkštys, ir dėl šitokio mūsų pačių prisišaukto trenksmo sustiprėję mes vėl galime pulti prie aštriųjų gyvenimo briaunų. Kaip šioks toks visokių geležėlių mėgėjas, pasakyčiau, kad čia yra kažkas panašaus į tekėlą ir kokį įnagį - galandant eina kibirkštys, užtat aštru! Moteris ir tikėjimas - du dalykai, kurie gali parpuolusį pakelti.
Nors vaikystėje ir jaunystėje iš tikrųjų mačiau skurdo, o vėliau, kaip ir daugelis, patyriau visokių skriaudų, pradėjęs savarankišką gyvenimą namuose visada turėjau tiesiog puikias sąlygas imtis plunksnos: šalia buvo enciklopedinės išminties Virginija, jos stebėtinas santūrumas, išmanymas, gebėjimas kiekvienam atseikėti tiek, kiek jis vertas: niekada nebūsi nei pergirtas, nei nepastebėtas. Nebūsi varžomas jokiais varžtais.
Privalau užsiminti apie dar vieną šventę, galbūt ir paskutinę. Retkarčiais kas nors paklausia, kodėl prieš penkiolika metų buvau smarkiai įsitraukęs į Broniaus Radzevičiaus kūrybą. Galėčiau nurodyti vieną esminę priežastį - „Varge, varge, tu buvai mano brolis…“ - taip yra parašęs B. Radzevičius, ir tas vargo, iš dalies ir našlaitystės jausmas man tebėra lyg koks bendras drabužis. Prisimenant tragišką to kūrėjo lemtį, lyg ir neišeitų kalbėti apie kokias nors šventes - tegu ir literatūrines. Tikriausiai tai ir nebuvo šventė - jaučiau lyg iš šalies diktuojamą būtinybę panirti į to gal kiek panašaus, bet stipresnio žmogaus kūrybą, bandyti susigaudyti nepasitikėjimo ir tuo pat metu kažkokio fanatiško tikėjimo dykvietėje. Neviltis, nepasitikėjimas ir čia pat - vos ne postamentinis, išdidus krūtinės atstatymas! Iš kur visa tai?
Bene 1980 metų vasarą gerokai įšilę, prisidėję rezgines apelsinų ar bananų („davė“ Rašytojų sąjungos bufete), Eugenijus Ignatavičius, Marcelijus Martinaitis ir aš traukėme prospektu maždaug pro ck pastatą, sutikome Bronių Radzevičių, kuris irgi buvo mažumėlę pasitaisęs nuotaiką. Jis pasikvietė į savo namus Žvėryne. Regis, kad visi tenai buvome pirmą sykį - sugriuvom šūkčiodami, šeimininkas nervindamasis virtuvėje ėmė ieškoti užkandos, pasirodė žalia skarele galvą apsirišusi tokio ermyderio išgąsdinta žmona. Pasidžiaugę gražiai sutvarkytu butu, pagyrę aplinką ir žmoną, įsisiūbavome kalbėti apie jo romano „Priešaušrio vieškeliai“ pirmąją dalį.
Žinoma, išsijuosę nemeluodami gyrėme. Bronius laikėsi išdidžiai, atstatęs krūtinę, buvo aiškiai patenkintas. Bet šit ėmėme kalbėti apie romano tąsą. Gerai, sakiau aš, šitoje dalyje tu braidžiojai visiems pažįstamose pievose, o toliau? Ką tu darysi, kai tavo herojus įstos į universitetą? Kaip išbrist per intelektualines klampynes? Praeina kiek laiko - ir vėl pats, tos cheminės reakcijos įvaro bjaurią monotoniją - lyg dvirankiu pjūklu pjautų storą rąstą… Ir šit vėliau, po Broniaus Radzevičiaus mirties, jo žmona Genė apie tą mūsų viešnagę pasakojo: kai mes išsikraustėme, Bronius ilgai nerado vietos, niršo - matai, jie manim netiki! Niekas jau negalės pasakyti, kaip tą akimirką jis jautėsi iš tikrųjų?
Taigi - kas mus, beletristus ir poetus, dažniausiai jungia - kūrybos džiaugsmas ar kūrybos baimė? Didžiausia šventė yra sutikti mylimą, suprantantį ir suprantamą žmogų. Lyg kokia ilga šventės diena prisimena laikas, kai sueidavom nemažas pulkelis, rodos, artimų, iš kelių žodžių vienas kitą suprantančių žmonių; bendravomės su Jonu Juškaičiu, vėliau kurį laiką Vilniuje jo nebuvo, išvažiavo į savo Kuturių kaimą netoli Jurbarko. Studijuoti iš Utenos atvažiavo Saulius Šaltenis. Neužmirštama kelionė ir pasisėdėjimas su abiem Šalteniais - Arvydu ir Sauliumi (tada dar ta bjauria sovietine kareivių uniforma apvilktais), su Sigitu Geda, su A. Sluckaite prie Donelaičio Tolminkiemio; gražios yra bičiulystės su Vytautu Narbutu ir jo šeima šventės. Ne sykį jis yra padėjęs dvasiškai atsikelti ir kantriai mokęs iškentėjimo meno. O visada išmintingai taktiškas ir abejonių apniktas Leonardas Gutauskas, o Henrikas Čigriejus, Eugenijus Ignatavičius, pagaliau tylusis bičiulis Antanas Ramonas!..
Jeigu ir nebūtų parašiusi kritikos ir jaukios beletristikos, mano laiko žmonėms Aušra Sluckaitė išliktų kaip reta asmenybė, savotiškas kultūros magnetas. Jauku būdavo sugužėti į jos mažą kambarėlį dabartinėje Dominikonų gatvelėje ir garsiai skaityti H. Nagio „Mėlyną sniegą“… Bent apytikriai galima įsivaizduoti, koks margas būdavo tas paveikslėlis (be tų, kuriais nukabinėtos sienos), kai į krūvą sueidavo P. Repšys, M. Martinaitis, J. Vaičiūnaitė, V. Palčinskaitė, V. Kalinauskas… Kartais akiniukais sužybčiodavo ir maestro Leopoldas Digrys.
Jei netilpdavo ant kėdžių, jei kas norėdavo pademonstruoti „laisvę“, tai galėdavo išsitiesti aukštielninkas ant kilimo ir medituoti į sveikatą. Ar kada benueisim į Vilniaus užmiestį (toje vietoje jau nebėra jokio užmiesčio!) visą naktį švęsti Petrinių (Repšinių) ir ar kada nors bepareisim išaušus dainuodami: „Rožę, raudoną rožę…“? Tiek to! Tik dabar aiškiai pamačiau, kad literatūra nebuvo mano pirmoji meilužė per šitiek puslapių, galima sakyti, nė žodelio nei apie pirmosios knygos šventę, nei apie antrosios… Tai kada bus ta mano literatūros šventė?
„O ką sapnuoji?.. Į sapnus nežiūriu kaip į bereikšmį dalyką, todėl čia rimtai ir atsakysiu. Dažniausiai sapnuoju murzinus ir labai didelius sūkuringus vandenis. Puolu į juos iš kur nors aukštai, nuo skardžių. Keisčiausia, kad nejaučiu kritimo baimės, nors vandenys iš tikro siautulingi, kokie nors nilai ar misisipės. Kiek daugiau baimės, kai reikia iš tų vandenų išsikapstyti. Ateina laikas, ir atsiranda tam tikrų aplinkybių, kad vienas pats sau nori pasiaiškinti, kas toks esi iš tikrųjų, ko gyvenime siekei, ko reikėjo kaip klausia jauna mergaitė novelėje „Žmogiškumo jėga“.
Nežinau, ar dėl to turi būti linksma, ar liūdna, bet negalėčiau kategoriškai pasakyti, kad begyvendamas ko nepalaužiamai sąmoningai siekiau, gana dažnai lydėdavo atsitiktinumu šešėliai, ir nepasakytum, kad jie su laiku nepasidarydavo savi artimi lyg ir tavo prisivilioti. Šit šių klausinėjimų pradžioje pasiaiškinau, kad norėjau mokytis, bet šito norėjau jokiu būdu ne dėl to, kad bučiau mokytas; labai norėjau turėti kur prie ežero ar upės trobelę (nykokas gimtinės peizažas prie to stūmė), ir aš ją įsitaisiau prie Ūlos, bet irgi negalėčiau pasakyti, kad ją turėdamas aš jau esu įvykdęs vos ne egzistencinį siekį; labai norėdavau ką nors daryti iš medžio, turėti gerų meistrystės įrankių; dabar visa tai apytikriai turiu, bet jokiu būdu nepasakyčiau, kad ir čia mano „pašaukimas“ koks nors ypatingas - nepuolu juk dirbti nei kokių skulptūrų, nei kokio meniško stalo ar spintos. Pagaliau prieiname prie to rašymo, prie beletristikos - kas be ko, gal atsirado viena kita panašesnė novelė ar apysaka, ir romane, regis, švysteli akiai malonių vietų - o visa tai man vis tiek atrodo dar ne tas ir ne tas, ką turėčiau padaryti. Kiekvieną rytą, ypač kai būni kaime, anksti atsikėlus kažkas vis kutena paširdžius, norisi darbo, bet kad nežinai, ko stvertis… Lyriškų žmogaičių būsenos! Dažnai taip zyzia vaikai: „Mama, ką veikti?“
Žinoma, galima į tas būsenas, o tiksliau - į vieną jų žiūrėti kaip į padidėjusį savikritiškumą, bet mano atveju taip nėra arba taip yra nevisiškai. Tai neracionalių žmonių būsenos. Būtų nieko, jeigu jas kuo dažniau užgožtų darbai - tegu ir kokios neypatingos vertės ar šlovės. Dėl to, kas čia pasakyta, ir tam nepasitikėjimo kipšeliui lengviau susukti lizdą. Žinoma, kad rašymo darbas yra sunkus, varginantis, labai viešas, kaip drabužis. O prie rašymo dažnai dar prisideda ir kitokių bėdų. Man sunkiausi laikai buvo maždaug 1972-1977-ieji metai: beveik nieko nespausdino nei laikraščiai, nei žurnalai. Ilgą laiką šalia šnopavo dar vienas iš minėtųjų šešėlių - jau tikro persekiojimo. Kada nors apie tai reikėtų parašyti plačiau - kaip virš mūsų buto (tenai gyveno „člen partiji s semnadeatogo god...
Apibendrinant, Juozo Apučio novelė "Vieniša sodyba" yra jautrus ir įtraukiantis kūrinys, atspindintis autoriaus meilę gimtajam kaimui, šeimos vertybėms ir paprastam žmogui. Novelėje keliami klausimai apie gyvenimo prasmę, žmogaus ryšį su gamta ir praeitimi, o taip pat atskleidžiama tolerancijos ir empatijos svarba. Šis kūrinys neabejotinai paliks gilų įspūdį kiekvienam skaitytojui, vertinančiam lietuvių literatūrą ir ieškančiam atsakymų į svarbius egzistencinius klausimus.
Klausimai apie novelę "Vieniša sodyba"
Atsakymų variantai rodomi tik registruotiems sistemos eTest.lt vartotojams.
- Apie ką pasakojama J. Apučio novelės "Vieniša sodyba" pradžioje?
- Kur vyksta novelės "Vieniša sodyba" dabarties veiksmas?
- Ką pagrindinis veikėjas prisimena iš vaikystės?
- Nurodykite J. Apučio novelės "Vieniša sodyba" įvykių nuoseklią eigą.
- Ar pasakotojas prasimanė istoriją apie mergaitę, norėdamas būti solidarus su pakeleive?
- Apie kokias problemas kalbama novelėje "Vieniša sodyba"?
- Iš ko pasakotojas (jis yra ir pagrindinis veikėjas vyriškis) išmoko tolerancijos, empatijos?
- Kodėl pasakotojas (jis ir pagrindinis veikėjas) moteriai papasakoja istoriją apie mergaitę?
- Kokias vertybes teigia J. Aputis novelėje "Vieniša sodyba"?