Aukštis, kuriuo išsiskiria daugiabučio namo aukštas, yra svarbus aspektas, turintis įtakos ne tik estetikai, bet ir funkcionalumui bei bendrai gyvenimo kokybei. Šiame straipsnyje aptarsime, kokie yra dabartiniai standartai Lietuvoje, kaip istoriškai keitėsi požiūris į lubų aukštį ir kokią įtaką tai daro būsto vertei bei patogumui. Taip pat panagrinėsime palėpės įrengimo ypatumus Vilniaus senamiestyje.
Lubų aukštis: prabanga ar būtinybė?
Kiekvienas, įžengęs į butą su aukštomis lubomis, iškart pajunta erdvės ir prabangos pojūtį. Architektų ir istorikų teigimu, aukštos lubos visais laikais buvo prabangos simbolis, kurio vertė matuojama subjektyviais kriterijais.Vien pats lubų aukštumas yra subjektyvus kriterijus. Dauguma tipinių sovietinių daugiabučių turėjo 2,45 m lubas, tad šiandienos teisinės bazės nustatytas minimalus 2,70 m aukštis daugeliui gyventojų atrodo kaip nežemos lubos. O trijų metrų lubas daugelis laikytų aukštomis.
Lubų aukštį visais laikais ribojo ekonominiai motyvai - didesnės išlaidos plytoms, tinkui, konstrukcijoms ar langams statybų metu ir brangesnis šildymas ar vėdinimas gyvenant. Visi supranta papildomų kvadratinių metrų kuriamą vertę ir funkciją, bet papildomas metras į aukštį, sukuriantis nebent subjektyvią emociją, daugiau šviesos ar erdvės pojūčio arba vietos dideliems paveikslams daugumai gyventojų neatrodo racionalu.
Istorinis kontekstas
„Do Architects“ studijos partnerė Andrė Baldišiūtė komentuoja, kad aukštos lubos visais laikais buvo prabanga, kurią sau galėjo leisti tik pasiturintys žmonės. Net Vilniaus Senamiestyje yra puikiai išlikęs algoritmas: pirmas aukštas buvo skirtas prekybai ar paslaugoms ir turėjo žemas lubas, antruose aukštuose gyveno ponai su aukštomis lubomis, o trečias bei kiti aukštai buvo skirti tarnams ir būdavo su žemesnėmis lubomis. Tad stereotipas, kad visi senesni daugiabučiai turi aukštas lubas, yra teisingas tik iš dalies, - jų geriausia ieškoti antrame aukšte.
„Lubų aukščio standartai pasaulyje išryškėjo industrializacijos ir modernizmo laikotarpiais, o mūsų regione - labiau Chruščiovo laikais. Buvo suskaičiuoti minimalūs žmogaus poreikiai ir atitinkamai maksimaliai suefektyvintos erdvės. Bet daugumai žmonių tai nekėlė diskomforto. Net priešingai - po karo žmonės iš provincijos patraukė į miestus, o persikėlimas iš trobelės aprūkusiomis žemomis lubomis į naują daugiabutį su elektra, tualetu ir kriaukle buvo milžiniškas kokybinis šuolis. Didikams ir ponams modernizmo ar pokario žemų lubų standartai buvo ar būtų regresas, bet apskritai visuomenė per pusę amžiaus prie jų priprato. Būtent todėl vos keliais sprindžiais už sovietinį standartą aukštesnės lubos daugumai šiandien atrodo aukštos“, - sako A. Kalbėdama jau apie šiuos laikus ji atkreipia dėmesį, kad mūsų teisinė bazė neleidžia statyti žemesnių nei 2,7 m lubų gyvenamuosiuose pastatuose, bet ekonominė logika diktuoja tai, kad praktiškai niekas neplėtoja daugiabučių su aukštesnėmis lubomis. Tik pavieniuose premium segmento daugiabučiuose galima rasti 3 metrų lubas, kurios pripratusiems prie sovietinio 2,45 m standarto atrodo įspūdingai aukštos.
Visgi, A. Ji net nebando itin aukštų lubų sieti su praktiniais aspektais - pagrindinis jų efektas yra erdvės ir prabangos pojūtis, kurį suteikia didesni šviesos kiekiai. Ten, kur aukštos lubos, paprastai būna aukštesni langai ir ilgesnės, romantiką kuriančios užuolaidos. Kartais aukštos lubos praktikoje panaudojamos stambiems paveikslams, tačiau A. „Nors erdvės poreikis sovietmečiu buvo užgniaužtas, o dabar pasirinkimus daugeliui diktuoja finansai, žmonės vis vien svajoja apie tą aukštį ir laisvę. Tai įrodo loftai: be abejo, pigesnio būsto ieškantys žmonės juose pasidaro antresoles, bet beveik niekad neišnaudoja viso ploto. Juk būtų galima lofte tiesiog pasidaryti du aukštus, bet dauguma vis vien antresolei skiria tik apie pusę grindų ploto, o kitur išlaikoma didžiulė, aukšta, įkvepianti erdvė. Tai, kad aukštos lubos visais laikais buvo būdingos tik didikams, patvirtina ir architektas, architektūros istorikas ir paveldo ekspertas dr. Marius Daraškevičius.
Kalbant apie dabartinius standartus, architektė atkreipia dėmesį, kad Lietuvos teisinė bazė neleidžia statyti žemesnių nei 2,7 m lubų gyvenamuosiuose pastatuose. Tačiau ekonominė logika dažniausiai lemia, kad daugiabučiai su aukštesnėmis lubomis yra retenybė, išskyrus premium segmento būstus, kur galima rasti 3 metrų aukščio lubas.
Lubos kaip statuso simbolis
M. Daraškevičiaus teigimu, didelis dėmesys lubų aukščiui Europos, visų pirma, Italijos, rūmų architektūroje buvo skiriamas jau Renesanso periodu. Jau tuomet idealios lubos buvo apskaičiuojamos pagal architektūros teoretikų siūlytas formules ieškant tobulų grožio proporcijų, harmonijos, o praktikoje tai - kvadrato ar stačiakampio formos kambariai. Lubų aukštis buvo ypač svarbus pagrindinėse, reprezentacinėse rūmų salėse, kuriose iki XVIII a. „Situacija visiškai kinta XVIII a. pabaigoje, kai ėmė keistis šildymo, efektyvumo ir gyvensenos sampratos. Vietoje vienos milžiniškos salės atsirado daug specializuotų mažesnių patalpų - tik valgyti, tik miegoti, tik šokti ar pan. Mažesnėse patalpose milžiniškos lubos sukurtų šulinio efektą, todėl jos šiuo laikotarpiu natūraliai nusileido - neretai net iki 3 ar 3,5 m. Šiuo laikotarpiu ant lubų nebeliko puošybos - angelų, dievų ir kt., tačiau atsirado melsva ar balta lubų spalva, pradėta vengti atvirų sijų. Visa tai optiškai pakeldavo net fiziškai pažemėjusias lubas, atsirado daugiau jaukumo“, - pasakoja M.
Pasak jo, lubos vėl pradeda stiebtis nuo maždaug XIX a. pradžios ir ypač vidurio - šiuo laikotarpiu patobulėja šildymo technologijos, atsiranda efektyvesnės krosnys, mažos suskaldytos malkutės, vėl keičiasi mados. Tam įtakos turėjo ir sugrąžintų praeities stilių - gotikos, renesanso - estetika, reikalavusi gana aukštų lubų, kurių skliaute buvo sutelkiamas puošnus dekoras. Kylant luboms, vėl sunkėja jų dekoras, vėl atsiranda spalvotos lipdybos, tapybos. Tiesa, tuo metu dvaruose dar nebuvo elektros, erdves apšviesdavo žvakės, kurios su sietynais turėdavo būti nuleidžiamos gana žemai, kad neišdegintų medinių perdangų, - vien tai diktavo bent 3-4, o neretai ir 5 m lubų aukštį.
„Apskritai, mes šiandien aukštas lubas suprantam kaip prabangą, bet iki tarpukario tai buvo suvokiama kaip decorum - tinkamumas pagal šeimininko vietą visuomenėje ir užimamas pareigas. Tai - rašytos ir nerašytos taisyklės, apibrėždavusios, kas derėdavo pagal žmogaus socialinį statusą. Decorum principai buvo svarbūs ir architektūroje, nes vidaus ar išorės puošyba turėdavo atspindėti ir informuoti apie pastato naudotoją bei jo statusą. Galiausiai, didikų namai reprezentuodavo ne tik juos pačius, bet ir valstybę. Jei didikas yra karo vadas, vadinasi, jo namai - karo ministerija. Tad patalpos, jų puošyba turėdavo detalius aprašymus architektūros ir interjero puošybos traktatuose, o savo asmeninį skonį savininkai galėdavo demonstruoti nebent privačiuose kabinetuose“, - pasakoja M.
Istorikas taip pat atkreipia dėmesį, kad lubos visais laikais būdavo savotiška „architekto drobė“ - vienintelė vieta, kurios neužstoja baldai, gobelenai ar įvairūs buities rakandai. Dėl šios priežasties lubose buvo sutelkiama meniškiausia pastato dalis - tapyba, lipdyba, įvairūs tekstai. Svarstydamas apie šių laikų lubas, M. „Senamiesčiuose lubų apskritai nelabai išauginsi, bet galią galima pabrėžti per plotą, medžiagas, technologijas. Tam tikri principai nekinta šimtmečiais - statusui pabrėžti tiek anksčiau, tiek dabar kviečiami, pvz., architektai iš užsienio, pasitelkiamas marmuras ar kitas akmuo iš tolimų kraštų, diegiami pažangūs inžineriniai sprendimai. Tiesa, anksčiau inžinerines sistemas dažniausiai slėpdavo sienose ar grindyse, o dabar jų labai daug suslepiama lubose - dėl šios priežasties net senuose namuose lubos pažeminamos. Žinoma, kad lubų aukštis išlieka statuso simboliu ir šiuolaikinėje architektūroje, tačiau, ko gero, jis jau ne vienintelis“, - kalba M.
Vienu nedaugelio naujos statybos projektų su išskirtinai aukštomis lubomis netrukus taps Vilniaus senamiestyje planuojamas „Vilniaus džiazas“. „Pliaterių rūmų“ projektas buvo atkūrimas ant pamatų, turėjome nemažai laisvės, todėl pirmą pastato aukštą padarėme su 4,5 m lubomis. Ir man tuomet suvirpėjo širdis, kad tai yra kažkas vertingo ir gero. Pasirodo, tokie butai buvo patys paklausiausi, gyventojai iki šiol dėkoja. Žinoma, tai visų pirma ne praktiškumas, o jausmas, emocija, erdvė svajoti, didybė. Kažkuo primena bažnyčią - juk jos visos aukštos. Aš tiesiog tuo tikiu ir manau, kad aukštos lubos pamažu sugrįš. „Vilniaus džiazo“ projektas bus visiškai nauja statyba, bet net neturėjau minties taupyti lubų sąskaita. Netgi priešingai - ieškojome išskirtinumų, o 4,5 m lubų naujuose daugiabučiuose Vilniuje, ko gero, iki šiol nebuvo“, - sako G.
Jis atskleidžia, kad, augant luboms, statybų sąmatos auga ne proporciškai, o geometrine progresija. Pavyzdžiui, su 4,5 m aukščio lubomis reikia daryti gerokai storesnes sienas, - tai ne tik didina medžiagų ir darbų sąmatas, bet ir kiek sumažina komercinę būsto kvadratūrą. „Be abejo, tokių butų pirkėjai skaičiuoja kitaip, o pastabų apie keliasdešimties eurų šildymo kainų skirtumus šioje kategorijoje nesu girdėjęs. Manau, šie žmonės galvoja, kad turėdami daugiau erdvės svajonėms ir idėjoms gali uždirbti daugiau. Tad nebijokime svajoti“, - linki G.
Palėpės įrengimas Vilniaus senamiestyje
Svarstant galimybę įrengti namo palėpę, t. y. erdvę tarp stogo ir viršutinio namo aukšto, pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į esamą planuojamos įrengti palėpės aukštį. Tam, kad esamą erdvę būtų galima teisėtai registruoti kaip palėpės (pastogės) patalpą, jos dydis turi atitikti nustatytus reikalavimus: dalis palėpės sienų arba lubų gali būti nuožulnios, tačiau žemiausias suformuotos patalpos aukštis turi būti ne mažesnis nei 1,6 m. Taigi, jei virš viršutinio namo aukšto esanti erdvė žemesnė, įrengti ir įregistruoti palėpę bus galima tik jei įmanoma padidinti šią erdvę iki tokios, kuri atitiktų nustatytus minimalius reikalavimus.
Jei namas ar jame esančios patalpos priklauso keliems savininkams, palėpė paprastai laikoma bendrojo naudojimo patalpa, priklausančia visiems namo savininkams proporcingai jų nuosavybės teisei į valdomą butų ar kitų patalpų plotą. Tad anksčiau vyravusi nuomonė, kad palėpė priklauso viršutinių aukštų gyventojams, neturi teisinio pagrindo. Tiesa, daugiabučio namo viršutinio aukšto patalpų savininkams įstatymas suteikia pirmenybės teisę įsirengti arba įsigyti įrengtas patalpas palėpėje ar pristatytame papildomame aukšte.
Prieš įgyvendinant nuosavybės teises į palėpę, pirmiausia būtina atlikti palėpės kadastrinius matavimus ir ją įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Kiekvienas palėpės bendraturtis turi teisę inicijuoti bendrojo naudojimo patalpų suformavimą atskiru daiktu, tačiau pakeisti palėpės, kaip bendrojo naudojimo patalpos, teisinį statusą, suformuoti ją ir įregistruoti kaip atskirą objektą galima tik visų bendraturčių sutarimu. Jei palėpę nori įsirengti vienas asmuo, reikalinga, kad kiti bendraturčiai perleistų jiems priklausančias palėpės dalis. Paprastai toks dalių perleidimas forminamas notarų biure pasirašant pirkimo-pardavimo sutartį.
Jei iš palėpės atsiveria gražūs senamiesčio vaizdai, supirkti visas palėpės dalis iš namo savininkų gali nemažai kainuoti. Kita vertus, namo savininkams tenka pareiga remontuoti ir prižiūrėti bendrojo naudojimo objektus, įskaitant bendrojo naudojimo patalpas ir namo stogą. Nors šiuo metu daugiau kaip 70 proc. Vilniaus senamiestyje esančių palėpių jau įrengtos, vis dar esama apleistų ar net avarinės būklės pastogių. Tad namo savininkai gali būti suinteresuoti, kad palėpę įsirengtų vienas asmuo, kuris atliktų ir stogo remontą. Dažnai tokia palėpės savininko pareiga numatoma palėpės patalpų perleidimo dokumentuose.
Galimos situacijos, kai palėpė lieka kelių asmenų nuosavybė. Tada galima įrengti dalį palėpės, tačiau savininkams reikia sutartimi nustatyti naudojimosi tvarką ir ją įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Naudojimosi tvarka susitariama, kuria konkrečiai palėpės dalimi naudosis kiekvienas bendraturtis. Žinoma, nė vienas savininkas nenorės tos palėpės dalies, iš kurios neatsiveria gražūs vaizdai, ar dalies su itin nuožulniomis sienomis, tačiau palėpių įrengimas dažnai susijęs su sutarimo tarp bendraturčių pasiekimu. Bendraturčiams nepasiekus konsensuso, sprendimas dėl konkrečios naudojimosi tvarkos gali būti rastas bet kurio bendraturčio ieškinio pagrindu teismine tvarka. Nekilnojamojo turto registre registruota palėpės naudojimosi tvarka išlieka galioti ir pasikeitus palėpės savininkams.
Kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalinti jo palėpės dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, t. y. įregistruoti jo dalį kaip atskirą objektą registre. Bendraturčiams nesutarus dėl konkretaus padalijimo būdo, atidalijimas galimas teismine tvarka. Įregistravus namo palėpę kaip atskirą patalpą ir vienam asmeniui supirkus visas jos dalis iš kitų savininkų arba bendraturčiams sutarus dėl naudojimosi palėpe tvarkos, galima pradėti kitą etapą - rengti ir derinti palėpės įrengimo dokumentus.
Ribotos rekonstrukcijos galimybės
Vilniaus senamiestis yra UNESCO pasaulio paveldo objektas, kurį siekiama išsaugoti tokį, koks jis yra. Taigi, svarstant palėpės įrengimo perspektyvas dažnai reikia turėti omenyje, kad bus galima atlikti tik kapitalinio ar paprastojo remonto darbus, nekeičiant pastato išorinių matmenų ir tūrio, nes rekonstrukcijos darbai gali būti ribojami. Tai, kad pastatas yra Vilniaus senamiesčio teritorijoje, savaime lemia, kad statybos darbų projekto suderinimui bus taikomi papildomi reikalavimai, o senamiesčio teritorijoje esančių statinių naudojimui, tvarkymui ir priežiūrai taikomos gana detalios rekomendacijos.
Pavyzdžiui, kultūros paveldo statinių fasado architektūros pakeitimai turi būti pagrįsti specialiais tyrimais. Papildomi reikalavimai numatyti ir tvarkant istorinių pastatų fasadą, pavyzdžiui, tvarkant istorinių pastatų neautentiškus langus ir duris rekomenduojama išlaikyti būdingas senamiesčiui istorines formas, medžiagiškumą, skaidymo tipą, rėmų ir staktų profilius, varstymo būdą (tradicinės sąvaros varstomos į šonus, horizontaliai) ir furnitūrą. Atliekant pastatų tvarkymo darbus istoriniuose pastatuose, rekomenduojama vengti nebūdingų medžiagų, tokių kaip dekoratyvinis tinkas, poliruotas akmuo, metalas.
Visų senamiestyje esančių statinių fasadus tvarkant, nesvarbu, ar jie priskiriami prie kultūros paveldo statinių, ar ne, numatytos atitinkamos rekomendacijos, kad būtų išsaugotas senamiesčio visumos pavidalas ir charakteris. Nerekomenduojama iš esmės keisti kurio vieno fasado elemento pavidalo, pavyzdžiui, kirsti angas, keisti durų varčias ir langų rėmus. Nepaisant šių rekomendacijų, už kultūros paveldo apsaugą atsakinga institucija gali pareikalauti, kad ir kitose fasado dalyse būtų atlikti atitinkami darbai, kurie užtikrintų fasado darną.
Senamiestyje griežtai draudžiama keisti statinių išorės fragmentus taip, kad šie keistų statinio ar jo esminio komponento autentišką istorinę formą, medžiagą ar atlikimo būdą. Pavyzdžiui, draudžiama senamiestyje naudoti plastikinius langus ir duris. Jei pastate yra du ir daugiau vienodi langai ar durys, nerekomenduojama pakeisti tik kurį nors vieną ar vieną kurį perdažyti kitokia spalva. Naujai projektuojamų pastatų viršutinių aukštų langų nerekomenduojama įstiklinti vientisu, nesuskirstytu į dalis stiklu, akcentuojama, kad jų rėmų skaidymas atitiktų tradicinių senamiesčio langų skaidymo proporcijas ir mastelį.
Stoglangių įrengimas
Paprastai palėpes leidžiama įrengti ir nėra sudėtinga suderinti reikalingus dokumentus, kai jos pritaikomos natūralaus apšvietimo nereikalaujančiai paskirčiai, nekeičiant išorinių stogo parametrų, pastato vertingųjų savybių ir laikantis kitų teisinių normų reikalavimų. O leidimas įrengti palėpę, kai jos pritaikymui būtinas natūralus apšvietimas, išduodamas tada, kai stoglangių įrengimas atitinka rekomendacinius reikalavimus.
Stoglangio įrengimui, be reikalavimo gauti leidimą, papildomai keliami griežti apribojimai. Pavyzdžiui, paminkliniuose, saugomuose ir registriniuose pastatuose rekomenduojama leisti įrengti stoglangį tik restauravimo atkūrimo atveju. Tam tikrais atvejais leidimas įrengti stoglangį suteikiamas, jei jį įrengti būtina dėl darnaus vystymosi poreikių, nepažeidžiant autentiškumo bei pastato ir aplinkos vertingųjų savybių.
Kituose senamiesčio pastatuose, kurie nepriskiriami aptartoms kategorijoms, galimybė įrengti stoglangį gali priklausyti nuo pastato vietos, t. y. ar vieta apžvelgiama gerai, ar ribotai. Paminėtina, kad net ir turint visą palėpės plotą nuosavybės teise, norint įrengti stoglangį, reikės gauti namo bendraturčių daugumos sutikimą, nes namo stogas išlieka bendro naudojimo objektas.
Kultūros paveldo statusas
Darbai, kuriuos galima atlikti palėpėje, priklauso ir nuo to, ar pastatas įrašytas į Kultūros vertybių registrą. Nekilnojamųjų kultūros vertybių savininkai ir valdytojai turi pareigą jas išsaugoti. Saugant senamiesčio autentiškumą, prieš atliekant veiksmus su saugomais objektais reikalaujama juos suderinti su atsakingomis institucijomis.
Pavyzdžiui, prieš ardant bet kokius istorinius interjero elementus reikia atlikti konstrukcijų, gaminių, dekoro ar funkcinės įrangos elementų tikslų fiksavimą ir gauti už kultūros paveldo apsaugą atsakingos institucijos leidimą. Tam tikrų elementų, pavyzdžiui, medinių perdangų sijų, palangių, krosnių ir t. t., naikinimas yra ribojamas. Būtinus pakeisti paveldo objekto elementus, kuriems dėl pastatui suteikiamų vertingųjų savybių suteiktas išsaugotinų režimas, rekomenduojama keisti kopijomis arba naujais, analogiškais formomis, medžiagomis, atlikimo būdu ir detalėmis.
Paminėtina, kad Vilniaus miesto savivaldybė, skatindama viešąjį sektorių ir privačius asmenis bei organizacijas bendromis jėgomis tvarkyti Vilniaus senamiestį ir kultūros paveldo statinius, gali skirti finansinę paramą kultūros paveldo statinių išorės ir jų aplinkos tvarkybai. Pastatų, kurių stogo konstrukcijos, danga ar atskiri elementai yra susidėvėję ar reikalingi pakeitimo ar remonto darbų, savininkai gali kreiptis į Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūrą dėl paramos, kurios dydis priklauso nuo situacijos, tačiau negali viršyti 50 proc. numatomų atlikti pastato stogo dangos, gatvės fasadų ir pastato aplinkos iš gatvės pusės tvarkybos darbų kainos.
Daug Vilniaus senamiesčio pastatų mena ne tik praėjusį šimtmetį. Iš tiesų pastato statybos metai gali lemti ir griežtesnius jo tvarkymo reikalavimus. Pavyzdžiui, siūloma leisti įrengti palėpes po 1940 m. statytuose namuose ir už gynybinės sienos ribų esančiuose pastatuose, o iki 1940 m. statytuose namuose leidimas įrengti palėpę turėtų būti suteikiamas, jei statiniai nėra įrašyti į Kultūros vertybių registrą, ir tik nekeičiant stogo formos ir aukščio, išskyrus restauravimo atkūrimo atvejus.
Kaina ir likvidumas
Daugelis senamiesčio palėpių erdvių yra specifinės: vienų patalpų dalių aukštis labai didelis, o kitų itin mažas; patalpose gali būti daug mažų ir sunkiai pritaikomų kampų ir nišų; dažnai palėpės patalpų temperatūra vasarą pakyla dėl įkaitusio stogo; senuose senamiesčio pastatuose liftai įrengiami retai, o palėpė visada yra aukščiausiai esanti namo erdvė ir pan. Visa tai gali lemti palyginti žemą įrengtų palėpės patalpų likvidumą.
Neretai prieš planuojant palėpės įrengimo darbus neįvertinama, kad statybos darbams gali būti reikalingi specialūs keltuvai, įranga, palyginti brangesnės statybinės medžiagos, pvz., molinės čerpės, ir pan. Paminėtina ir tai, kad ne visos rangos įmonės turi teisę atlikti statybos darbus kultūros paveldo objektuose, todėl tokią teisę turinčių rangovų paslaugų kaina paprastai būna aukštesnė.
Bet, žinoma, atsiveriantys nepakartojami senamiesčio stogų vaizdai ir unikalios įrengtos palėpės erdvės dažnam atperka bet kokias finansines investicijas ir ilgai trukusį derinimą su namo savininkais ir atsakingomis institucijomis.
Išvados
Daugiabučio namo aukšto aukštis yra svarbus kriterijus, turintis įtakos ne tik estetikai, bet ir praktiniam patogumui bei būsto vertei. Istoriniai, ekonominiai ir teisiniai aspektai formuoja šiuolaikinius standartus, o palėpės įrengimas Vilniaus senamiestyje reikalauja ypatingo dėmesio dėl kultūros paveldo apsaugos.
Aukštos lubos svetainės, kurios iš naujo apibrėžia prabangą | Vertikalios erdvės grožis moderniose svetainėse
Statybos leidimai ir reikalavimai
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nuostatų (Žin., 1998, Nr. 84-2353; 2002, Nr. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 10 aukštų ir aukštesniuose pastatuose turi būti įrengiami ne mažiau kaip du evakuaciniai išėjimai į neuždūmijamas N tipo laiptines. Visuose gyvenamuose pastatuose iš kiekvienos laiptinės turi būti įrengtas išėjimas ant stogo. Laiptinėse turi būti įrengiami ištisiniai turėklai. Pastatuose, kuriuose yra žmonių su negalia, turėklai turi būti įrengiami abejose laiptakio pusėse.
Namuose leidžiama įrengti butus dviejuose ir daugiau aukštuose (lygmenyse). Kiekviename aukšte, esančiame virš 15 m, turi būti avarinis išėjimas į laiptinę.