Sklypų Tipai Viduramžių Anglijoje

Siekiant suprasti sklypų tipų įvairovę viduramžių Anglijoje, verta pažvelgti į gyvenimą ankstyvaisiais viduramžiais. Iki viduramžių visuomenės santvarka buvo vergovė. Viduramžiais susiklostė feodaliniai santykiai, feodalizmas. Pagrindinės dvi rolės - feodalai ir baudžiauninkai (kalbant apie žemę). Baudžiauninkai turi savo žemę, turi duoti duoklę, bet negali būti nužudytų, skirtingai nei vergai. Baudžiauninkai skiriasi su vergais taip, kad baudžiauninkai tarsi pririšti prie žemės.

Viduramžiais vyrauja feodalinė santvarka arba feodalizmas, kai didžiausią įtaką visuomenei daro feodalai. Didžiausi socialiniai sluoksniai - feodalai ir nuo jų priklausantys valstiečiai baudžiauninkai. Feodalams priklauso žemė, valstiečiai ir kiti turtai. Valstiečiai priklausomi nuo feodalų (asmeninės laisvės neturi), savo žemės neturi, už naudojimąsi žeme feodalams atlieka prievoles (mokesčiai, lažas). Tačiau valstiečiams lieka dalis derliaus, su kuriuo jie gali daryti ką nori. Taip pat jie turi savo įrankius, drabužius ir t.t.

Viduramžių Europos socialinė klasė

Irstant gimininiai frankų bendruomeninei, susiformuoja privati žemė - alodas. Alodus turi visi laisvi frankai. Frankų karaliai už karo tarnybą dovanoja pavaldiniams žemės valdas iki gyvos galvos, kurios vadinamos beneficijomis (kartu su laisvais valstiečiais). Vėlesniais laikais beneficijų savininkai gauna iš valdovo imuninius raštus. Jie suteikia galimybę beneficijoje vykdyti administraciją, rinkti mokesčius, vykdyti teismą. Galiausiai beneficija tampa paveldimu feodu (paveldima žemės valda su visu ten esančiu turtu).

Senjoriniai-vasaliniai santykiai. Senjoras dovanoja žemę, vasalas - gauna.

Viduramžių Anglijoje sklypai buvo skirstomi pagal įvairius kriterijus, atsižvelgiant į jų teisinį statusą, naudojimo būdą ir savininkus. Dažniausiai pasitaikantys sklypų tipai:

• Alodas (vok. Allod iš sen. germ. al - pilnas, visiškas + od - nuosavybė, valda) - individuali šeimos žemės nuosavybė. Atsirado ankstyvaisiais viduramžiais Vakarų Europoje. Galutinai susiformavo teritorinėje bendruomenėje, kai maža individuali šeima įgijo neaprėžtą žemės nuosavybės formą. Tai sukėlė turtinę ir visuomeninę bendruomenininkų diferenciaciją: dauguma jų prarado A teisę ir tapo priklausomi nuo stambiųjų ir vidutinių žemvaldžių. A palaipsniui pakeitė sąlyginė feodalinė nuosavybė: beneficija, feodas.
• Beneficija (lot. beneficium - geradarystė) - ankstyvaisiais viduramžiais žemės valda, duodama iki gyvos galvos už karinę tarnybą.
• Prekariumas (lot. precarium, iš preces - prašymas) - Vakarų Europoje viduriniais amžiais - nusigyvenusio valstiečio pagalbos prašymo raštas turtingajam kaimynui ar stambiam žemvaldžiui. Pasirašęs prekariumą valstietis išlaikydavo žemę, bet ji jau nebebuvo jo nuosavybė; už ją valstiečiui teko atlikti prievoles - mokėti duoklę, eiti lažą.

Feodas - paveldima žemės valda su visu ten esančiu turtu. Senjoras dovanoja žemę, vasalas - gauna.

Šie sklypų tipai atspindi feodalinės sistemos raidą ir žemės nuosavybės santykius viduramžių Anglijoje.

Manorializmas viduramžiais

Pilių reikšmė viduramžių Anglijoje

Mažai kas geriau įkūnija viduramžius nei raiteliai ant eiklių žirgų, riterių turnyrai ir, visų svarbiausia, didingos mūrinės pilys, pirmiausia iškilusios Vidurio Europoje. Siekiant suprasti tikrąją jų paskirtį, verta pažvelgti į gyvenimą ankstyvaisiais viduramžiais. Frankų imperija, kaip ir šiek tiek anksčiau Romos imperija, kontroliavo didžiąją dalį Vakarų ir Vidurio Europos. Tačiau frankų įtakai nykstant žlugo ir centrinė valdžia, tad netrukus tarp diduomenės įsiplieskė teritorinės kovos. Kiekvienas valdovas norėjo susigrąžinti valdžią anksčiau kontroliuotose žemėse, tad nereikėjo ilgai laukti, kol visame krašte kilo neramumai. Tarsi šių vidinių kovų nebūtų gana, Vidurio Europos puolimui pasiryžo svetimšaliai kariai, po Frankų imperijos žlugimo pajutę regiono silpnumą.

Vietos didikai ėmė kurti atskiras valdžios struktūras, teisines sistemas ir žemės ūkį, tačiau nuolatiniai karai kėlė grėsmę jų asmeninėms valdoms, tad reikėjo rasti būdų, kaip jas apsaugoti. Kaip tik šiuo neramiu nesantaikos laikotarpiu atsirado pirmosios europietiškos pilys. Pastatus iš dalies apginti galima apgalvotai pasinaudojus kraštovaizdžio ypatumais, tokias kaip uolos, kalnai ir upės - Transilvanijos Brano pilis yra puikus tobulos pilies vietos pavyzdys. Tačiau norint užtikrinti valdžios postų saugumą, vien to buvo maža. Todėl papildomai kasti grioviai, o iš išraustų žemių formuotos stačios kalvos - piliakalniai. Pačiame viršuje iškildavo įtvirtinti centriniai bokštai - donžonai, visą perimetrą apjuosdavo medinės tvoros.

Valdovas su šeima įsikurdavo šioje saugioje tvirtovėje, kuri ne tik padėdavo apsaugoti jų asmeninį turtą, bet ir gindavo vietos valdžią nuo kaimyninių didikų, besikėsinančių praplėsti savo valdas ir įtaką.

Didingomis tvirtovėmis garsėjančioje Anglijoje pilių statybą išpopuliarino Vilhelmas I Užkariautojas. Po pergalės Heistingso mūšyje Britų salose jo iniciatyva pradėtos statyti piliakalnio ir papilio tipo pilys. Statant tokią tvirtovę kaip Danluso pilis, pavojingai stūksanti ant Šiaurės Airijos pakrantės uolos, pasinaudota visomis įmanomomis vietovės galimybėmis. Iš vienos pusės pilį saugojo jūros barjeras, o gyventojai kūrėsi už pilies vartų. Jei kraštovaizdyje nebūdavo jokių natūralių barjerų, tekdavo supilti dirbtinę kalvą, tokią kaip Vindzoro pilies centre, Viduriniame kieme stūksantis piliakalnis.

Netrukus pilys tapo atlygiu, kurį monarchai siūlydavo didikams mainais už jų paramą. Tvyrant nuolatinei pilietinio karo grėsmei, karaliui visoje šalyje reikėjo kuo daugiau patikimų sąjungininkų, kurie galėtų numalšinti tarp gyventojų įsiplieskiančius neramumus. Šios už pagalbą dovanotos pilys jau buvo daug prabangesnės ir diduomenei tapdavo ne tik puikiais namais, bet ir saugia vieta rengti administracinius susitikimus.

Laikui bėgant ir tobulėjant ginkluotei, teko keisti tiek pilių statybai naudojamas medžiagas, tiek pačius projektus. Pavyzdžiui, iš pradžių įprastus langus su uždaromomis medinėmis langinėmis vėliau pakeitė šaunamieji plyšiai akmeninėse sienose - ambrazūros, pro kuriuos priešams pataikyti strėlėmis buvo itin sudėtinga. Sienos tapo akmeninės - storesnės ir aukštesnės, su dantytomis viršūnėmis, kurios nuo priešo atakos pridengė iš lankų atsišaudančius gynėjus. Tačiau į mūšio lauką atriedėjus naujai sukurtoms patrankoms, griuvo net ir gerai įtvirtintų koncentrinių pilių sienos. Pamažu niūrios tvirtovės neteko savo svarbos, tad buvo paliktos dūlėti ir sunaikinti laikui.

Plačiąja prasme pilis - tai didelis statinys, skirtas gintis nuo užpuolikų ir saugoti jos gyventojus bei jų turtus. Įprastai mūrinę pilį supa itin storos ir bene nepralaužiamos sienos su dantytais parapetais, o greta stūkso bokštai, kuriuose galima įkurdinti karius ar sargybinius, prižiūrinčius aplinkines teritorijas. Tam, kad statinys būtų laikomas pilimi, o ne tik paprastu fortu, jame turi įsikurti valdovas ar turtingas didikas, valdantis tam tikrą teritoriją. Taigi, kad istorikai statinį laikytų pilimi, jis turėjo atlikti ir gynybinės tvirtovės, ir dvaro funkcijas.

Ankstyvosios viduramžių tvirtovės, Anglijoje pradėjusios plisti po 1066 m. normanų užkariavimų, vadinamos piliakalnio ir papilio tipo pilimis. Piliakalnis - tai didelė kalva ar kalnas, kurio viršūnėje įkurdinta pilis, iš pradžių statyta iš gretimų miškų medienos. Papilys - tai įtvirtintas pilies kiemas, kurį supo medinė tvora. Nors Anglijoje įsikūrus normanams, iškilo daugybė tokių pilių, nereikėjo ilgai laukti, kol karingi anglosaksai atrado esminius jų trūkumus - medinius bokštus galima lengvai sudeginti. Tačiau net ir juos palikus ramiai stūksoti, neatsparią medieną netrukus pradėdavo naikinti drėgni orai.

Ilgainiui medinius rąstus pakeitė akmenys ir mūras, padėję išspręsti akivaizdžius medinių bokštų trūkumus. Kvadratiniai normanų donžonai turėjo daug storesnes sienas ir buvo gerokai tobulesni už savo pirmtakus, bet trūkumų neišvengta ir juose. Bokštų kampuose atsirado gynybinių aklųjų zonų, tad sudegti liepsnose jiems nebegrėsė, tačiau juos įveikti vis tiek buvo įmanoma.

Iki 1270 m. viduramžių pilys transformavosi į koncentrinį tipą, kokį šiandien įprastai ir įsivaizduojame pagalvoję apie pilis. Tai - tvirtovės su eile kurtinų (bokštus jungiančių sienų) ir daugybe vartų.

Ši lentelė apibendrina pagrindinius sklypų tipus ir jų ypatumus viduramžių Anglijoje:

tags: #viduramziu #anglijoje #sklypo #rusis