Verkių dvaro sodyba: istorija, architektūra ir gamta

Verkių dvaro sodyba - vienas seniausių Lietuvos dvarų, beveik keturis dešimtmečius buvęs Vilniaus vyskupų užmiesčio rezidencija. Jis yra vienas vertingiausių klasicizmo statinių Lietuvoje. Šiandien tai yra vienas vertingiausių klasicistinių ansamblių Lietuvoje, deramai ir meniškai įkomponuotas į gamtinę aplinką.

Verkiai - Vilniaus miesto dalis Neries dešiniajame krante į rytus nuo Santariškių, priklausanti Verkių seniūnijai ir esanti Verkių regioniniame parke.

Verkių rūmai. Šaltinis: wikipedia.org

Legenda apie Verkių pavadinimą

Verkių pavadinimo kilmę byloja sena legenda. Medyje, erelio lizde, buvo rastas verkiantis kūdikis. Verksmą išgirdo greta medžiojęs Lietuvos didysis kunigaikštis. Kūdikis buvo pavadintas Lizdeika ir tapo krivių krivaičiu, o vieta, kur buvo medis ir lizdas, tebevadina Verkiais.

Vaiko tėvas, pagonių vyriausiasis žynys krivių krivaitis paaiškino savo nesantuokinį sūnų į tą lizdą pats įkėlęs, esą dievų valia šis kūdikis turėsiąs užimti jo vietą. Lizdeika vėliau tapo pagrindiniu Lietuvos žyniu ir išaiškino kunigaikščiui Gediminui jo sapną apie Geležinį vilką, - taip buvo įkurtas Vilniaus miestas.

Verkių dvaro istorija

Žinios apie Verkių dvarą sklando jau nuo XIV amžiaus pabaigos. Verkiai žinomi nuo 14 a. pradžios, buvo didžiojo kunigaikščio dvaras. XIV a. pabaigoje Jogaila įsteigė Vilniaus vyskupiją ir jos vyskupams užrašė Verkius. Po Lietuvos krikšto, XIV a. pabaigoje, Jogaila įsteigė Vilniaus vyskupiją ir Verkius užrašė jos vyskupams.

Pirmieji XVI a. vyskupų dvaro pastatai, turėję rūsius bei mūro pamatus, buvo mediniai. Pirmųjų mūrinių rūmų savininkas buvo Vilniaus vyskupas Konstantinas Kazimieras Bžostovskis, valdęs Verkius XVII a. pabaigoje - XVIII a. pradžioje. Jo iniciatyva sukurtas Verkių ansamblis (apsuptas parkų ir miškų) su būdinga triaše kompozicija: rūmais - Trinapolio bažnyčia su vienuolynu - Kalvarijų bažnyčia su Kryžiaus kelio koplyčiomis. Vyskupo pilies tipo rūmai iškilo apie 1690 m. aukštame Neries krante, prie skardžio.

1658 prie Verkių įvyko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Rusijos kariuomenių Verkių mūšis. Vyskupas J. Bialozoras iš Verkių dvaro išskyrė sklypą, kuriame 1662-69 pastatyta bažnyčia, 1675-1701 - dominikonų vienuolynas (1850 uždarytas), 1669 įrengtas Kryžiaus kelias (dar Jeruzalė. ISTORIJA).

17 a. pabaigoje-18 a. pradžioje veikė vyskupo K. K. Bžostovskio įkurtos popieriaus dirbtuvės. Po 1700 prie Neries pastatyti mūriniai rūmai, įrengti parkai.

XVIII a. pabaigoje Verkiai tapo Ignoto Masalskio nuosavybe. Jis ėmėsi remontuoti bei rekonstruoti rūmus ir kitus ansamblio pastatus, taip pat ir stovėjusius Neries slėnyje. Vyskupo Igno Masalskio pastangomis rūmai buvo rekonstruoti ir tapo „Vilniaus Versaliu“ - vienu vertingiausiu klasicizmo statiniu Lietuvoje. Naująjį didingą klasicistinį Verkių architektūrinį ansamblį sukūrė Martynas Knakfusas ir jo mokinys Laurynas Stuoka-Gucevičius.

Iš pradžių darbams vadovavo architektas M.Knakfusas (1769-81 m.). Parinko vietą naujajai rezidencijai, sudarė bendrą ansamblio planą. Jam vadovaujant buvo pastatyti šoniniai rūmai - oficinos, dalis senųjų pastatų buvo nugriauta.

Vėliau dirbęs (iki 1788 m.) L.Stuoka-Gucevičius parengė naują centrinių rūmų projektą, baigė visus centrinių rūmų išorės darbus, viduje įrengė paradinius laiptus ir didžiąją salę su kupolu. Jam priskiriama paviljono, malūno su užtvanka, užvažiuojamųjų namų, kitų statinių statyba.

Nuo XIX a. vidurio Verkių rūmai priklausė kunigaikščiui Liudvikui Vitgenšteinui ir jo palikuonims. Kunigaikščio pastangomis užvirė dvaro rekonstrukcijos darbai: buvo perplanuotas parkas, sumažinta jo viršutinė dalis, pastatyta nauja tvora, vartai, sargo namelis, pertvarkyta rytinė oficina - prie šiaurinės jos dalies galo pristatytas bokštas ir didelės salės priestatas, prie kito galo prijungta stiklo ir geležies konstrukcijos oranžerija, iki pamatų nugriauti centriniai rūmai… Kitaip suplanuota rūmų aikštė ir įrengtas joje fontanas. Aplink aikštę nutįso naujas kelias. Palivarkas tapo našiu ūkiu.

Kunigaikščio sūnus Pėteris tęsė tėvo pradėtus darbus: perstatė palivarko pastatus, tvarkė vandens įrenginius, plėtojo žuvininkystę. Imta pardavinėti dvaro žemę, kirsti miškus. Galiausia Vitgenšteinai išpardavė beveik pusę dvaro.

Daug žalos Verkių architektūriniam ansambliui buvo padaryta per pirmąjį pasaulinį karą. Tarpukariu jo pastatuose veikė pensionatas ir vasarnamiai, prieš antrąjį pasaulinį karą - gyvulininkystės mokykla, sovietmečiu - kolūkių pirmininkų mokykla, gyvulininkystės technikumas. 1920-39 dvaro pastatai naudoti kaip vasarnamiai. 1939 rūmuose įkurta gyvulininkystės mokykla, 1949-56 veikė kolūkių pirmininkų mokykla, 1956-59 - gyvulininkystės technikumas.

Nuo 1960 m. ansamblis priklausė Mokslų akademijai. 1960 dvaro ansamblis perduotas Botanikos ir Zoologijos ir parazitologijos institutams (dabar Gamtos tyrimų centro Botanikos institutas). 1975 pagal architekto A. Kunigėlio projektą restauruotoje rytų oficinoje įsikūrė Mokslininkų rūmai, dabar pastate Botanikos institutas, restoranas.

1969 Verkiai prijungti prie Vilniaus.

Verkių rūmų ansamblio raida: nuo XIV amžiaus iki šių dienų.

Architektūra

Pagrindiniams Verkių dvaro sodybos pastatams būdingas klasicizmo stilius, o ūkiniams pastatams - liaudies menas. Kai kurių šio vertingo ansamblio elementų visai neliko, vietoje puošniausių centrinių rūmų - tik rūsiai skliautuotomis lubomis; kiti buvo pakeisti, perstatyti. Centriniai rūmai nugriauti apie 1842 m.

Dabartiniai rūmai sukurti XVIII a. antroje pusėje architektų - Martyno Knakfuso ir Lauryno Stuokos-Gucevičiaus, visa tai fundavo Vilniaus vyskupas Jokūbas Ignotas Masalskis.

Stačiašlaitėje Neries ir į ją įtekančio upelio slėnių sankirtoje, aukštai išsidėsčiusioje plynaukštėje įsikūrusią Verkių dvaro sodybą sudarė daugybė pastatų, statytų XVIII a. pabaigoje - XIX a. pradžioje ir sename parke pabirusių kompaktiškomis grupelėmis.

Abipus reprezentacinės elpinsinės aikštės suprojektuotos dvejos oficinos atspindi ankstyvojo klasicizmo formas - šių pastatų kompozicija kadaise buvo identiška. Nors rytinė oficina yra senesnė, tačiau vakarų pastatas išliko mažai tepakitęs ir savo išorėje pasiekia mūsų laikus kaip raiškus M. Knakfuso kūrybos pavyzdys. Dveji oficinų rūmai iliustruoją ramią, monumentalią klasicistinę kompoziciją - stačiakampio plano pastatai akcentuojami keturių jonėninių kolonų portikais fasado viduryje; fasadai skaidomi jonėninio orderio piliastrais.

Rytinės oficinos išvaizdą gan smarkiai pakeitė XIX a. vidurio rekonstrukcija, kuriai vadovavo architektai B. Simonas ir A. Žirardas - ypatingai pakito pastato planas, o šiandien matomi interjerai taip pat atstovauja šį laikotarpį. Prie pastato buvo pristatytas bokštas, neišlikusi oranžerija, salė bei dvejos laiptinės; virš portiko matome tuomet atsiradusį trikampį frontoną. Tiesa, būtent čia išliko dalis jau XIX a. kurtų interjerų: medžio apdaila, spalvinis apipavidalinimas, tapybinė ir reljefinė puošyba.

Šiaurinėje reprezentacinio kiemo dalyje išliko vieno didžiausių Vilniaus apylinkių pastatų - buvusių pagrindinių rūmų rūsiai, rodantys mums buvusią jų vietą. Pastato statybas, jau šioms prasidėjus, perėmė Laurynas Gucevičius - tai būta vieno brandžiausių pastarojo kūrinių, dominavusių ansamblyje, tačiau kuriam išstovėti, deja, buvo lemtai labai trumpai. Nukentėję XIX a. Laurynui Gucevičiui priskiriama ir kai kurių kitų ansamblio pastatų autorystė.

Kompaktiško paviljono pastato fasadų išraiškoje dominuoja dvejomis kolonomis akcentuojamas įėjimo įgilinimas bei stambiais modiljonais paryškintas karnizas. Virš pastato kyląs kupolas dengia vidurinę patalpą antrajame aukšte - šio skliaute išliko tapyti kesonai, dekoruoti įvairiomis rozetėmis. Šešių kolonų portikas ir modiljonų laikomas karnizas dominuoja ir seniausiame, jungiamajame užvažiuojamųjų namų korpuse - kaip ir Vilniaus katedroje, vidurinis portiko tarpsnis paliktas platesnis.

Verkių dvaro parkas

Verkių dvaro sodybos parkas yra vienas gražiausių kraštovaizdinio tipo parkų Lietuvoje. Jis užima 36 ha plotą. Šiuo metu unikalus Verkių rūmų architektūros ansamblis saugomas Verkių karštovaizdžio architektūros draustinyje.

XVI-XVIII a. Neries slėnyje, apatinėje dvaro sodybos dalyje, buvo kvadratais išplanuotas parkas. XVIII a. suformuoti du parkai: viršutinis ir didysis. Abu jie XIX a. viduryje paversti peizažiniais, iš dalies perplanuoti, parkuose nutiesti keli nauji vingiuoti takai.

Nors viršutinis parkas dabar nebe toks išvaizdus kaip anksčiau, tačiau jame gausu įvairių medžių ir krūmų. Daugiausia vietinių medžių rūšių: pušų, liepų, klevų, auga ąžuolai, vinkšnos, guobos, o slėnių šlaituose - eglės ir uosiai. Parke auga 31 vietinės rūšies medžiai ir krūmai. Tarp svetimžemių (43 rūšių ir formų) minėtinos žemaūgės, tankiašakės paprastosios eglės. Joms būdinga kūgiška laja, o šakos nusileidžia ligi pat žemės. Prie rūmų auga dailūs lenkiniai maumedžiai bei žemesni ir plonesni sibiriniai maumedžiai.

Tai vienintelis parkas Lietuvoje, garsėjantis didele liepų rūšių bei formų įvairove. Čia auga labai retos kalninės Šiaurės Amerikos liepos, veimutinės pušys, sidabrinės dygiosios eglės.

Savita ir įdomi Verkių rūmų parko tvenkinių sistema. Dvaro sodybos tvenkiniai, susieti tarpusavyje, jungia viršutinę ir apatinę parko dalį. Išlikusios trys - Verkės, Turniškės ir Riešės upelių tvenkinių grupės. Galima pastebėti kai kurių jų krantų senąsias formas, buvusių tvenkinių dugnus, išdžiūvusius kanalus.

Žuvų ūkiui plėtoti nuo seno buvo skirti tvenkiniai, esantys seniausioje Verkių parko dalyje - žemutiniame arba didžiajame parke. XIX a. čia buvo įrengti žuvivaisos tvenkiniai, o aplink juos driekėsi daržai.

Verkių parkas. Šaltinis: vilnius-tourism.lt

Dvaro valdos ir gyventojai XIX a. viduryje

Dvaro valdų valstybiniai matavimai atlikti 1844 metais. Verkių dvaro žemes sudarė 170 valakai, 29 margai (Lietuvoje 30-33 margai sudarė 1 valaką), 3391 dešimtinės (dešimtinė maždaug atitiko hektarą) ir 2235 saženai. Aplink patį dvarą buvo prisodinta parkų, daržų, kas sudarė 152 dešimtinių žemės. Dirbamos žemės suskaičiuota 2025 dešimtinių. Dvarui priklausė 811 dešimtinių miškų, 23 dešimtines buvo užėmusios įvairios pelkės, balos, natūralūs prūdai.

Inventorizacijos byloje rašoma, jog Verkių rūmus sudarė vienas palivarkas (palivarkas - dvarui priklausantis ūkinis ir administracinis kompleksas), šeši kaimai ir 10 užusienių (rus. lenk. - zaścianek). Išvardinama, jog Jeruzalės kaime gyveno 32 vyrai ir 27 moterys, Naujųjų Verkių ir Pagubės kaimuose - 20 vyrų ir 27 moterys, Bukiškių kaime - 62 vyrai ir 52 moterys, Babinių kaime - 19 vyrų ir 18 moterų, Skersinės kaime - 17 vyrų ir 9 moterys, Ožkinių kaime - 54 vyrai ir 38 moterys, Gulbinų užusienyje - 2 vyrai ir 2 moterys, Kryžiokų užusienyje - 12 vyrų ir 15 moterų, Turniškių užusienyje - 16 vyrų ir 17 moterų, Staviškių užusienyje - 19 vyrų ir 20 moterų, Chmielnikų užusienyje - du vyrai ir dvi moterys, Kremplių užusienyje - 4 vyrai ir 2 moterys, Dubliškių užusienyje negyveno niekas. Šeimų, kurios neturėjo namų, arba benamių buvo priskaičiuota - 27 vyrai ir 24 moterys ir t.t. 1844 m. naujai įkurti užusieniai - Smolniškių, Gasinskių ir Dvareliškių (Dvoržiškių).

Nurodoma, jog Verkių dispozicijoje buvo 76 kiemų, pavadintų rusišku terminu: „tяглых“. Inventoriuje paaiškinta, kad taip vadinta valstiečio sodyba, kurios valstiečiai turėjo atlikti tam tikras prievoles.

Gyventojų skaičius kaimuose ir užusieniuose

Taip pat nurodyta, jog dalis žemės buvo nuomojama, pvz., pirkliui Ausrui (rus. Aplink Verkių rūmus augusius miškus prižiūrėjo „votčininė“ administracija. Valstiečiams buvo leidžiama iš miškų kurui naudoti sausuolius, įvairius žabus, sausas prikritusias šakas.

Pačios apylinkės labiau kalnuotos nei lygios. Žemė smėlinga, vietomis molinga. Verkių dvaro žemės teritoriją užliedavo Neris arba Vilija, t.y. dešinįjį krantą. Labiau link kairiojo kranto iš Vilniaus į Kauną buvo plukdomi ryšuliais sėliai. Į upę sutekėjo du upeliai. Taip pat Verkių rūmams priklausė įvairaus dydžio šeši ežerai. Vienoje išlikusioje 1853 metų byloje teko aptikti kunigaikščio Vitgenšteino patikėtinio Pomarnackio raštus ir Kryžiokų dvaro ginčą dėl Balsio ežero priklausomybės.

Žvejyba Verkių rūmams priklausiusiuose vandenyse buvo atiduota dvaro arendatoriui. Šalia rūmų pastato buvo pasodintas angliško tipo sodas, būtent taip ir nurodyta, jog sodas - angliškas, pristatyta fligelių, oranžerijų. Aplink pagrindinę dvaro teritoriją buvo išsidėstę apie 10 gyvenamų namų, 85 statiniai. Veikė keturios karčiamos, vienas valgomojo paskirtį turintis namas (restorano atitikmuo). Jie atnešdavo 850 sidabrinių caro rublių pelno. Dvaro teritorijoje buvo pastatyti keturi vandens malūnai, iš kurių du įvardinti kaip akmeniniai (mūriniai).

Lentpjūvė arba lentpjūvės fabrikas virš prūdo pastatytas šalia Vilijos upės ant dviejų pagrindinių pastolių. Prie kiekvieno pastolio veikė po šešias medžių pjovimo mašinas. Reikia pasakyti, jog Verkių dvaras gana intensyviai plukdė medieną Nerimi ir užsiėmė medienos prekyba, gal net eksportu.

Verkiuose taip pat veikė ir plytų fabrikas, kuriame per metus buvo išdeginama apie 500 tūkstančių plytų. Fabrike stovėjo tik vienas pečius. Verkių dvaras neužsiėmė gyvulininkyste, taip pat aplink nebuvo žirgynų. Gyvuliai buvo auginami tik vietinėms reikmėms, t.y. namų ūkiui. Kažkokių kitokių manufaktūrų dvare taip pat nebuvo įkurta.

Dvaro inventoriuje detaliai pagal kaimus išvardintos šeimos, kurios juose gyveno. Pačiuose Verkių rūmuose gyveno septynerių metukų Jonas Bartoška, jo penkiametė sesuo Izabelė, 44 metų Karolina Seniut su dvejais sūnumis: 8 metų Jonu ir 18 metų Motiejumi, 61 metų Juozas Budrevičius su 40-mete žmona Ona, 23 metų Mykolas Budrevičius ir jo 25 metų žmona Petronėlė, jų vaikai - 4 metukų Julijanas ir 2 metukų Rozalija.

Pateikta suvestinė, jog dvaras iš įvairios jam priklausančios veiklos kasmet gaudavo 4500 caro sidabrinių rublių pelno. Arendatorius arba nuomininkas savininkei kunigaikštienei Vitgenštein kasmet sumokėdavo 3500 caro sidabrinių rublių nuomos mokesčio.

tags: #verkiu #dvaro #sodyba