Šiame straipsnyje aptariami teisiniai aspektai ir atsakomybė, susiję su neteisėtu turto pasisavinimu nemokant įmokų. Straipsnyje analizuojama teisinė atsakomybė, administracinės teisės principai ir jų taikymas praktikoje.
Teisinės atsakomybės samprata ir reikšmė
Teisėtas elgesys - tai asmenų ir organizacijų elgesys, nepriešingas teisės normų reikalavimams. Kai asmuo savo veika arba neveika, tyčia arba neatsargiai, turėdamas tam tikrą tikslą, pakenkia kitam žmogui, jo turtui ar valstybės interesams, jis pažeidžia kieno nors interesus, t.y. įvykdo pažeidimą.
Tradicinis teisės pažeidimas pateikiamas taip: „Teisės pažeidimas - tai teisei priešinga, kalta asmenų ar organizacijų veika, kuria padaroma žala įstatymo saugomoms piliečių teisėms, teisėtiems interesams arba apskritai teisinei tvarkai.“ Teisės literatūroje šalia sąvokos teisės pažeidimas vartojama konkretesnė sąvoka teisės pažeidimo sudėtis. Tai daroma todėl, kad teisės pažeidimas apibrėžiamas atsižvelgiant į teisinės atsakomybės poreikius ir jais vadovaujantis.
Teisės pažeidimo sudėtis
Analizuojant teisės pažeidimo sudėties sąvoka būtina pateikti teisės pažeidimo sudėtį, į kurią įeina:
- Teisės pažeidimo subjektas - tai asmuo (fizinis ar juridinis), pažeidęs teisės normų reikalavimus.
- Teisės pažeidimų objektas - tai teisės normų saugomos asmeninės (biologinės), socialinės ir kitokios vertybės, į kurias neteisėtai kėsinamasi.
- Teisės pažeidimo objektiniai požymiai:
- Veika (veikimas arba neveikimas).
- Veikos padariniai (žala - reali ar galima, materialioji ar moralinė).
- Tiesioginis priežastinis veikos ar jos sukeltų padarinių (žalos) ryšys, t.y. nustatymas, kad būtent šie teisei priešingi veiksmai yra tikroji atsiradusios žalos priežastis.
- Teisės pažeidimo subjektiniai požymiai:
- Veikos motyvai - tos paskatos, dėl kurių padarytas teisės pažeidimas.
- Pažeidimo tikslas - tai tas rezultatas, kurio siekiama teisei priešingais veiksmais.
- Kaltė - veikos sąmoningumas, teisės pažeidėjo psichinis santykis su savo veika, priešinga teisei.
Teisinėje literatūroje pateikiamos dvi pagrindinės kaltės formos, kurios atskirose teisėse (pvz., baudžiamojoje) gali būti suskirstytos smulkiau: tyčia ir neatsargumas. Tyčia yra tada, kai asmuo sąmoningai atlieka teisei priešingus veiksmus ir sąmoningai siekia tų padarinių, kuriuos gali sukelti tie veiksmai. Neatsargumas - tai tokia kaltės forma, kai asmuo savo lengvabūdiškais veiksmais, tikėdamasis, kad jo veiksmai nesukels pavojingos visuomenei pasekmės, įvykdė pažeidimą.
Priklausomai nuo kaltės, jos formos, paskiriama ir atsakomybė už padarytą žalą. Apskritai kalbant apie atsakomybę, filosofijos žodyne atsakomybė pirmiausiai siejama su pareiga: „Atsakomybė yra specifinis socialinis ir moralinis teisinis asmens santykis su visuomene, kuriam būdingas savo moralinės pareigos ir teisės normų vykdymas.“ Teisinėje literatūroje teisinės atsakomybės samprata kildinama iš pačios teisės prigimties.
Teisinė atsakomybė - tai valstybinis poveikis teisės pažeidėjui, kuris pasireiškia visuomeniniu, valstybiniu pažeidėjo pasmerkimu, asmeninio, turtinio ir organizacinio pobūdžio apribojimų jam taikymu. Pagal teisės pažeidimo rūšį teisinė atsakomybė paprastai skirstoma į baudžiamąją, administracinę, civilinę, drausminę ir materialiąją.
Administracinės atsakomybės principai
Administracinė atsakomybė yra teisinės atsakomybės rūšis. Kaip ir būtina teisinės atsakomybės rūšims, jai taip pat būdingi visi teisinės atsakomybės požymiai. Tačiau administracinė teisės atsakomybė turi tik jai būdingų specifinių bruožų.
Visų pirma, administracinės atsakomybės pagrindas yra teisės normų, kurios numatytos LR Administracinių teisės pažeidimų kodekse (toliau - ATPK), pažeidimas. Tai reiškia, kad žmogus traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tuo atveju, jei veika, kurią jis padarė, yra aprašyta ATPK. Kitu atveju, jei jo padaryta veika nėra aprašyta kodekse, jis nebus traukiamas administracinėn atsakomybėn. Šiuo atveju jis gali būti iš vis netraukiamas jokion atsakomybėn, arba traukiamas remiantis kitos rūšies turima atsakomybe, pavyzdžiui baudžiamojon.
Patraukus asmenį administracinėn atsakomybėn ir pripažinus, kad jis pažeidė LR Administracinį teisės pažeidimų kodeksą, jam skiriamos administracinės nuobaudos. Pagal ATPK 21 str. administracinių nuobaudų rūšys yra:
- Įspėjimas
- Bauda
- Daiktų konfiskavimas
- Specialios teisės atėmimas
- Administracinis areštas
- Nušalinimas nuo darbo (pareigų)
Šio straipsnio pirmosios dalies 3-6 punktuose išvardytas administracines nuobaudas gali nustatyti tik LR įstatymų aktai. LR įstatymai gali nustatyti ir kitokias, negu nurodytas šiame straipsnyje, administracinių nuobaudų rūšis.
Trečia, administracinės teisės pažeidimo subjektas gali būti tik fizinis pakaltinamas asmuo turintis 16 metų. Administracinės teisės pažeidimų subjektais nelaikomi juridiniai asmenys, o dėl padarytų administracinių pažeidimų, kaltais laikomi ir atsakomybėn traukiami ten dirbantys darbuotojai.
Ketvirta, administracinės teisės pažeidimų bylas nagrinėja ir administracines nuobaudas pažeidėjams skiria ne įstaigų, organizacijų ar įmonių vadovai, bet tam tikros valstybinės institucijos - teismai, savivaldybių policija, valstybinės inspekcijos bei kitos institucijos, kurios yra numatytos administracinių teisės pažeidimų kodekse.
Penkta, administracinė atsakomybė taikoma procesine tvarka, kurią numato ATPK normos. Administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjimo procesinė tvarka, palyginus su baudžiamąja ir civiline teise, yra daug paprastesnė. Tačiau nežiūrint į tai, kad procesinė tvarka žymiai paprastesnė, vyksta išsamus, objektyvus bylos nagrinėjimas, kuris remiasi teisėtumo, teisingumo, tikslingumo, viešumo, teisės į gynybą ir kitais principais.
Atsižvelgiant į minėtus bruožus, galima teigti, kad administracinė atsakomybė yra savarankiška atsakomybės rūšis, taikoma kaltiems asmenims, padariusiems administracinius teisės pažeidimus, skiriant jiems ir realizuojant įstatymų numatytas administracines nuobaudas, turint tikslą kovoti su teisės pažeidimais, užtikrinti teisėtumą ir teisėtvarką. Be to, analizuojant administracinės atsakomybės pagrindinius bruožus, reikėtų pridurti, kad administracinei atsakomybei būdingas operatyvumas. Tai reiškia, kad į padarytą administracinės teisės pažeidimą kompetentingos institucijos bei pareigūnai reaguoja tuojau pat.
Administracinės atsakomybės priemonės teisės pažeidėjui gali būti taikomos teisės pažeidimo vietoje (pvz., saugaus eismo taisyklių pažeidimas) arba kitais trumpais terminais. Administracinės atsakomybės operatyvumas didina veiksmingumą bei efektyvumą kovojant su visais teisės pažeidimais. Be abejo administracinė atsakomybė padeda užkirsti kelią ne tik administracinės teisės pažeidimams, bet ir kriminalinio pobūdžio nusikaltimams. Ji taikoma kovojant su viešosios tvarkos, kelių eismo, nuosavybės apsaugos bei kitais pažeidimais.
Pagrindiniai administracinės atsakomybės principai
Teisinės atsakomybės tikslas, jos efektyvumas gali būti pasiektas tada, kai ją taikantys organai ir pareigūnai laikysis pagrindinių jos principų. Teisėje atsakomybės principai suprantami kaip tam tikros vadovaujančios nuostatos, idėjos, kurios pripažintos teisės moksle ir įtvirtintos įstatymų, atspindi ir išreiškia pagrindinius teisės reikalavimus, jos esmę. Administracinės atsakomybės principai nusako pagrindinius administracinės atsakomybės tikslus, uždavinius bei funkcijas. Jų turinys nuolat papildomas atsižvelgiant į valstybės bei teisės vystymąsi.
Pagrindiniai administracinės atsakomybės principai yra:
- Atsakomybė tik už elgesį, o ne už mintis, kurios nerealizuojamos.
- Atsakomybė tik už priešingą teisei veikimą arba neveikimą, ir tik esant kaltei.
- Atsakomybės teisėtumas.
- Atsakomybės tikslingumas.
- Atsakomybės neišvengiamumas.
- Atsakomybės viešumas.
Vienas iš šių principų yra atsakomybė tik už elgesį, o ne už mintis. Jis reiškia, kad norint žmogų patraukti administracinėn atsakomybėn, jis turi savo poelgius reikšti veiksmais t.y. veikimu arba susilaikymu nuo tam tikrų veiksmų (neveikimu). Asmens mintys, įsitikinimai, nors jie būtų neigiamai vertinami, negali būti laikomi teisės pažeidimais, jei jie nėra konkrečiai įgyvendinami. Taigi asmuo, turintis galvoje begalę minčių apie priešingą visuomenei bei teisei nusikalstamą veiką, dar nelaikomas teisės pažeidėju ir negali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn.
Tačiau padaręs nusikalstamus veiksmus, jis bus iš karto patrauktas administracinėn atsakomybėn ir jam bus taikomos atitinkamos administracinės nuobaudos, atitinkančios padaryto nusižengimo pavojingumo laipsnį. Antras administracinės atsakomybės principas yra atsakomybė tik už priešingą teisei veikimą ar neveikimą ir tik esant kaltei. Šis principas reiškia, kad administracinėn atsakomybėn gali būti patrauktas tas asmuo, kuris padarė priešingus teisei veiksmus (veikimą) ir kuris suprato savo elgesio pasekmes. Tai yra administracinėn atsakomybėn traukiamas tik tas asmuo, kuris darydamas priešingus teisei veiksmus pilnai suprato jų padarinius, sąmoningai jų tikėjosi, bei buvo pakaltinamumo būsenoje.
Tačiau jeigu asmuo darydamas administracinės teisės pažeidimą tuo metu nesuprato savo veiksmų, dėl to, kad jis buvo nepakaltinamas jis nebus traukiamas administracinėn atsakomybėn.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencija
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje yra atkreiptas dėmesys į tai, kad bendriausia prasme konsultacijų su darbuotojais tvarkos pažeidimas (nesilaikymas) būtų pagrindas pripažinti darbuotojo atleidimą iš darbo neteisėtu, jeigu būtų nustatyta, jog konsultacijų su darbuotojų atstovais nesurengimas ar surengimo tvarkos pažeidimas galėjo turėti esminę įtaką konkretaus darbuotojo atleidimo atveju (LAT 2008-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186/2008).
LVAT formuojamoje praktikoje VTĮ 43 straipsnio 1 dalies nuostatos aiškinamos visų pirma kaip įtvirtinančios valstybės tarnautojo teisę dalyvauti jo užimamos pareigybės panaikinimo procedūroje ta prasme, kad turi teisę pretenduoti į kitas to paties lygio ir kategorijos pareigas bei (jo sutikimu) užimti žemesnės kategorijos pareigas. Numatydamas atitinkamos pareigybės panaikinimą, atitinkama institucija (įstaiga) per laiko tarpą nuo pranešimo valstybės tarnautojui apie jo užimamos pareigybės numatomą panaikinimą įteikimo dienos iki šiame pranešime nurodytos pareigybės panaikinimo datos privalo suteikti šiam valstybės tarnautojui visą (išsamią) informaciją apie esamas laisvas pareigas, taip pat pareigas, kurias numatoma įsteigti vykdant su tokiu pareigybės panaikinimu sietiną struktūrinį arba kitokį atitinkamos institucijos (arba jos padalinio) reorganizavimą (LVAT 2014-05-05 nutartis adm. byloje Nr. A-552-1040/2014).
Numatydamas atitinkamos pareigybės panaikinimą, darbdavys (atsakovas) per laiko tarpą nuo pranešimo valstybės tarnautojui apie jo užimamos pareigybės numatomą panaikinimą įteikimo dienos iki šiame pranešime nurodytos pareigybės panaikinimo datos privalo suteikti šiam valstybės tarnautojui visą (išsamią) informaciją apie esamas laisvas pareigas, taip pat pareigas, kurias numatoma įsteigti, vykdant su tokiu pareigybės panaikinimu sietiną struktūrinį arba kitokį atitinkamos institucijos (arba jos padalinio) reorganizavimą (LVAT 2014-03-05 nutartis adm.
Aptariamoje byloje Teisėjų kolegija sutinka, kad atsakovas objektyviai negalėjo pasiūlyti pareiškėjui jokių kitų pareigų, nes naujas pareigybių sąrašas ir skyrių bei atskirų pareigybių aprašymai patvirtinti bei jų funkcijos nustatytos tik 2015-12-07 ir 11 d., o įspėjimas apie pareigybės panaikinimą pareiškėjui buvo įteiktas iš karto po tarybos sprendimo priėmimo, t. y. 2015-08-06. Taigi, įspėjus pareiškėją, kad jo pareigybė bus naikinama, sprendimas dėl funkcijų perskirstymo nebuvo priimtas, atsakovas, dar neturėjo informacijos, reikalingos įvertinti, kokios funkcijos yra perteklinės, nereikalingos, koks pareigybių naikinimo realus poreikis, be to, atsakovas negalėjo įvertinti, ar pareiškėjas atitinka specialiuosius reikalavimus, numatytus naujai tvirtinamų pareigybių aprašymuose; atsakovas, vykdydamas pareiškėjo atleidimo iš valstybės tarnybos procedūras, iš esmės paneigė jam įstatymų garantuotą teisę būti paskirtam į kitas karjeros valstybės tarnautojų pareigas, todėl pareiškėjo atleidimas iš valstybės tarnybos pirmosios instancijos teismo dėl padarytų atleidimo procedūrų pažeidimų pripažintas neteisėtu pagrįstai (LVAT 2017-03-22 nutartis adm. byloje Nr.
Atsakovas padarė pagrįstą išvadą, kad pakanka duomenų pareigūno vardo pažeminimo faktui konstatuoti, o tai yra savarankiškas atleidimo iš tarnybos pagrindas, kuriam drausminės nuobaudos skyrimo procedūra nėra taikoma. LVAT yra išaiškinęs, kad taikant atleidimo iš tarnybos pagrindą - pareigūno vardo pažeminimą - tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklės taikytinos tik tiek, kiek to tiesiogiai nereglamentuoja Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktas (žr., pvz., LVAT 2010-02-22 nutartis adm. byloje Nr. A146-272/2010) (LVAT 2017-03-01 nutartis adm. byloje Nr.
Nagrinėjamoje byloje atsakovas, neigdamas padarytą aptariamų VTĮ nuostatų pažeidimą, be kita ko, remiasi Darbo kodekso 130 str. 5 dalimi (2008 m. gegužės 13 d. įstatymo Nr. X‑1534 redakcija), įtvirtinančia, kad „ jeigu darbuotojas atleidžiamas iš darbo nepasibaigus įspėjimo terminui, jo atleidimo iš darbo data perkeliama iki to laiko, kada turėjo pasibaigti įspėjimo terminas“, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad minėtoje nutartyje adm. byloje Nr. A662-1966/2012 akcentuota tiek tai, kad nurodoma teisės norma nesuteikia darbdaviui teisės pažeisti darbo įstatymuose nustatyto įspėjimo apie atleidimą terminą, bet apibrėžia tokio pažeidimo teisines pasekmes, tiek tai, kad padaryto procedūros pažeidimo vertinimas atliekamas tik pareiškėjų su atleidimu iš valstybės tarnybos susijusių garantijų užtikrinimo kontekste.
VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu valstybės tarnautojas į kitas pareigas gali būti paskirtas tik iki jo užimamos pareigybės panaikinimo. Kitaip tariant, būtent pareigybės panaikinimas, o ne atleidimas iš pareigų yra ta teisiškai reikšminga aplinkybė, iki kurios atsiradimo aptariama karjeros valstybės tarnautojo garantija būti paskirtam į kitas pareigas gali būti įgyvendinama. Todėl siūlymas užimti pareigas, kaip viena iš svarbiausių garantijų atleidžiamam valstybės tarnautojui, po to, kai buvo panaikinta karjeros valstybės tarnautojo pareigybė, nepriklausomai nuo to, kad atleidimo data buvo perkelta, realiai (siūlymas) negali būti įgyvendinamas minėtos įstatymo nuostatos nustatyta tvarka.
Nagrinėjamu atveju atsakovas, vykdydamas aptariamą pareiškėjos atleidimo iš valstybės tarnybos procedūrą, iš esmės paneigė jai įstatymų garantuotą teisę būti paskirtai į kitas karjeros valstybės tarnautojų pareigas. Toks atleidimo procedūros pažeidimas paneigė vieną iš pagrindinių VTĮ 44 str. 1 dalies 9 punkto pagrindu atleidžiamų karjeros valstybės tarnautojų garantijų, todėl nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad aptariamas pažeidimas leidžia pripažinti pareiškėjos atleidimą neteisėtu (LVAT 2017-03-01 nutartis adm. byloje Nr.
LVAT yra nurodęs, jog DK 135 straipsnio 2 dalies nuostata suponuoja atsakovui pareigą visų pirma vertinti atleidžiamo tarnautojo kvalifikaciją. Atsakovas, priimdamas sprendimą atleisti tarnautoją, turi diskrecijos teisę pasirinkti, su kuriais tarnautojais toliau tęsti tarnybos santykius, tačiau tokia diskrecija turi būti pagrindžiama objektyviais faktais bei bendraisiais teisės principais - įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, efektyvumo, numatytais VAĮ 3 straipsnyje.
Objektyvių kriterijų nurodymas priimant sprendimą dėl konkretaus pasirinkto valstybės tarnautojo atleidimo yra itin svarbus sprendžiant, ar nebuvo pažeista asmens teisės ir teisėti interesai, iš jų, ar nebuvo diskriminacijos dėl amžiaus, socialinės padėties ir kitų priežasčių (žr. LVAT 2013-03-21 nutartį adm. Sprendžiant dėl asmens galimybės užimti vienas ar kitas pareigas, dėl jo atitikimo bendriesiems ir specialiesiems pareigybės reikalavimas, reikia atsižvelgti į tokių reikalavimų pagrįstumą ir realumą, nes dirbtinai nustatytos sąlygos neturėtų paneigti asmens pirmumo teisės likti tarnyboje.
Aptariamoje byloje, teismas sprendė, kad atsižvelgiant į tai, kad kitos valstybės tarnautojos turėjo įstatymo garantuojamą pirmumo teisę likti tarnyboje, nenustatyta, jog jų kvalifikacija yra žemesnė už pareiškėjos (pareiškėja nenurodo jokių teisiškai pagrįstų aplinkybių ir neteikia įrodymų, kad šių darbuotojų kvalifikacija buvo žemesnė nei pareiškėjos), nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas, nepasirinkdamas pareiškėjos eiti Centrinio viešųjų pirkimų ir koncesijų skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis 12 kategorija) pareigų, pažeidė pareiškėjos akcentuojamą DK 135 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą pirmumo teisę.
Be to, atsakovas byloje nurodė kriterijus, dėl kurių nepasirinko pareiškėjos ir ji buvo atleista iš valstybės tarnybos, ir šie kriterijai yra susiję su pareiškėjos darbo kokybe, o ne su diskriminacinio pobūdžio kriterijais, t. y. atsakovas nepažeidė teisės aktais nustatytos diskrecijos pasirinkti tarnautojus, kurie bus palikti toliau vykdyti funkcijas. Be to, nurodytas aplinkybes atsakovas pagrindė ir įrodymais, t. y. pareiškėjos 2012-03-08, 2014-12-31 rašytais pasiaiškinimais (LVAT 2017-01-26 nutartis adm. byloje Nr.
Kadangi nurodyta teisės norma yra dispozityvi, viršijus įstatyme nustatytą nedarbingumo laiką, darbuotojas nėra atleidžiamas automatiškai, t. y. darbdaviui priklauso diskrecijos teisė pasirinkti tokį darbuotoją atleisti ar ne (LVAT 2017-01-26 nutartis adm. byloje Nr.
Byloje (LVAT 2017-10-04 nutartis adm. byloje Nr. A-4442-261/2017) pasisakyta, kad sujungus kelis skyrius, vedėjo pareigybei papildomai buvo priskirtos funkcijos, kurių pareiškėjas nevykdė būdamas vedėju. Iš to darytina išvada, kad pareiškėjo užimta pareigybė buvo realiai panaikinta. Aplinkybė, kad dalis pareiškėjo iki Administracijos struktūrinių pertvarkymų vykdytų funkcijų išliko, nereiškia, jog išliko ir pareiškėjo užimta pareigybė (žr., pvz., LVAT 2012-04-16 nutartį adm. byloje Nr. A492-1954/2012, 2014-03-05 nutartį adm.
Aptariamoje byloje teisėjų kolegija pritarė išvadoms, kad nepagarbiai, nemandagiai, ir netolerantiškai elgdamasis su pavaldiniais, jiems nepageidaujamu užgauliu elgesiu įžeidinėjo jų orumą, taip sukurdamas bauginančią, priešišką, žeminančią bei įžeidžiančią aplinką ir pavaldinių akivaizdoje dažnai vartodamas necenzūrinius žodžiu bei rodydamas nepadorius gestus ir seksualiai priekabiaudamas, pareiškėjas šiurkščiai nesilaikė Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 6 dalies bei pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 ir 8 p., 15 straipsnio 1 dalies 1, 3 bei 5 p. ir Etikos taisyklių 2.1, 9.2 bei 9.4 p. nuostatas ir padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą, kaip jis apibrėžiamas VTĮ 29 straipsnio 5 ir 6 dalyse. Pareiškėjo padaryti teisės aktų reikalavimų pažeidimai pagrįstai buvo įvertinti kaip šiurkštus tarnybinis nusižengimas. Ginčijamas įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, o juo numatyta skirti tarnybinė nuobauda - atleidimas iš pareigų - yra proporcinga pareiškėjo padarytiems šiurkštiems tarnybiniams pažeidimams (LVAT 2017-06-01 nutartis adm. byloje Nr.
Aptariamoje byloje, pareiškėjas iš tarnybos buvo atleistas, vadovaujantis Statuto 33 straipsnio 2 dalies 5 punktu, kuriame nustatyta, kad pataisos pareigūnas atleidžiamas iš tarnybos, kai įsiteisėja teismo nuosprendis, kuriuo pataisos pareigūnas pripažįstamas kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo arba jam atimama teisė dirbti teisėsaugos institucijose, arba dėl kurio vykdymo jis negali atlikti savo pareigų, arba jei buvo padaręs tyčinį nusikaltimą ir buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Pareiškėjo atleidimo metu buvo įsiteisėjęs Kauno apygardos teismo 2015-10-14 nuosprendis baudž. byloje Nr. 1A -599-579/2015 ir pareiškėjas pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje ir paskirta 70 MGL dydžio bauda. Esant šioms aplinkybėms, atsakovas turėjo pagrindą atleisti pareiškėją iš tarnybos, remdamasis Statuto 33 straipsnio 2 dalies 5 punktu (LVAT 2017-03-21 nutartis adm. byloje Nr.
Atleidžiant valstybės tarnautoją pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 punktą, jam taip pat taikomos VTĮ 44 straipsnio 5 dalies nuostatos. Administracinėje byloje Nr. A2-706/2007 aiškindama VTĮ 44 straipsnio 4 dalies (2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X-464 redakcija) nuostatas, teisėjų kolegija pažymėjo, jog bendra minėtoje normoje įtvirtinta taisyklė - kad apie ketinimą atsistatydinti valstybės tarnautojas privalo pranešti jį į pareigas priėmusiam asmeniui prieš 14 kalendorinių dienų.
Ši taisyklė nustatyta, pirmiausia siekiant garantuoti valstybės institucijos interesų apsaugą: tam, kad nesutriktų institucijos veikla ir jos vykdomos funkcijos, ypač susijusios su kitų piliečių teisių realizavimu, nustatytas 14 kalendorinių dienų laikas, per kurį galima pasirengti būsimam atleidimui, surasti naują darbuotoją ar atitinkamai laikinai perorganizuoti darbą. Tuo pačiu valstybės tarnautojas garantuotas, kad jis nebus atleistas anksčiau įstatyme nurodyto laiko, o taip pat galės realizuoti įstatymų leidėjo suteiktą galimybę pakeisti savo nuomonę ir per 3 darbo dienas nuo atsistatydinimo prašymo pateikimo atšaukti šį prašymą.
tags: #neteisetas #turto #pasisavinimas #nemokant #imoku