Verkių dvaro sodyba, įsikūrusi Vilniaus miesto pakraštyje, yra vienas vertingiausių šalies dvarų ansamblių. Vienas sodybos pakraštys remiasi į Neries upę, kiti ribojasi su Jeruzale, Naujaisiais Verkiais ir Verkių mišku. Lankytojus atvykti čia traukia ne tik turtinga dvaro istorija ar puošnūs dvaro rūmai, bet ir graži gamta, juosianti rūmus iš visų pusių. Verkių dvaro sodyba - tai XVIII a. antros pusės vieningos kompozicijos rūmų ansamblis, sukurtas žymiausių to meto krašto architektų Martyno Knakfuso ir Lauryno Stuokos-Gucevičiaus, deramai ir meniškai įkomponuotas į gamtinę aplinką ir reprezentuojantis vieną vertingiausių klasicistinių ansamblių Lietuvoje.
Stačiašlaitėje Neries ir į ją įtekančio upelio slėnių sankirtoje, aukštai išsidėsčiusioje plynaukštėje įsikūrusią Verkių dvaro sodybą sudarė daugybė pastatų, statytų XVIII a. pabaigoje - XIX a. pradžioje ir sename parke pabirusių kompaktiškomis grupelėmis. Ansamblis darė įspūdį dėl savo puošnių reprezentacinių rūmų, stovėjusių pietinėje Verkių kalno dalyje ir dėl to puikiai matytų iš tolo. Šiandien centrinių rūmų vietą mena tik išlikę skliautuotomis lubomis rūsiai.
Žinios apie Verkių dvarą sklando jau nuo XIV amžiaus pabaigos. Tuo metu Verkių rūmai buvo didžiojo kunigaikščio nuosavybė. Po Lietuvos krikšto, XIV a. pabaigoje, Jogaila įsteigė Vilniaus vyskupiją ir Verkius užrašė jos vyskupams. Pirmieji XVI a. vyskupų dvaro pastatai, turėję rūsius bei mūro pamatus, buvo mediniai. Pirmųjų mūrinių rūmų savininkas buvo Vilniaus vyskupas Konstantinas Kazimieras Bžostovskis, valdęs Verkius XVII a. pabaigoje - XVIII a. pradžioje. Jo iniciatyva sukurtas Verkių ansamblis (apsuptas parkų ir miškų) su būdinga triaše kompozicija: rūmais - Trinapolio bažnyčia su vienuolynu - Kalvarijų bažnyčia su Kryžiaus kelio koplyčiomis.
Verkių dvaro sodyba
Architektūra ir Rekonstrukcijos
Verkių dvaro ansamblį sudaro daug išlikusių pastatų ir mažosios architektūros detalių. XVIII a. pabaigoje Verkiai tapo Ignoto Masalskio nuosavybe. Jis ėmėsi remontuoti bei rekonstruoti rūmus ir kitus ansamblio pastatus, taip pat ir stovėjusius Neries slėnyje. Naująjį didingą klasicistinį Verkių architektūrinį ansamblį sukūrė Martynas Knakfusas ir jo mokinys Laurynas Stuoka-Gucevičius. Iš pradžių darbams vadovavo architektas M.Knakfusas (1769-81 m.). Parinko vietą naujajai rezidencijai, sudarė bendrą ansamblio planą. Jam vadovaujant buvo pastatyti šoniniai rūmai - oficinos, dalis senųjų pastatų buvo nugriauta. Vėliau dirbęs (iki 1788 m.) L.Stuoka-Gucevičius parengė naują centrinių rūmų projektą, baigė visus centrinių rūmų išorės darbus, viduje įrengė paradinius laiptus ir didžiąją salę su kupolu. Jam priskiriama paviljono, malūno su užtvanka, užvažiuojamųjų namų, kitų statinių statyba.
Nuo XIX a. vidurio Verkių rūmai priklausė kunigaikščiui Liudvikui Vitgenšteinui ir jo palikuonims. Kunigaikščio pastangomis užvirė dvaro rekonstrukcijos darbai: buvo perplanuotas parkas, sumažinta jo viršutinė dalis, pastatyta nauja tvora, vartai, sargo namelis, pertvarkyta rytinė oficina - prie šiaurinės jos dalies galo pristatytas bokštas ir didelės salės priestatas, prie kito galo prijungta stiklo ir geležies konstrukcijos oranžerija, iki pamatų nugriauti centriniai rūmai… Kitaip suplanuota rūmų aikštė ir įrengtas joje fontanas. Palivarkas tapo našiu ūkiu. Kunigaikščio sūnus Pėteris tęsė tėvo pradėtus darbus: perstatė palivarko pastatus, tvarkė vandens įrenginius, plėtojo žuvininkystę. Imta pardavinėti dvaro žemę, kirsti miškus. Galiausia Vitgenšteinai išpardavė beveik pusę dvaro.
Daug žalos Verkių architektūriniam ansambliui buvo padaryta per pirmąjį pasaulinį karą. Tarpukariu jo pastatuose veikė pensionatas ir vasarnamiai, prieš antrąjį pasaulinį karą - gyvulininkystės mokykla, sovietmečiu - kolūkių pirmininkų mokykla, gyvulininkystės technikumas. Nuo 1960 m. ansamblis priklausė Mokslų akademijai. Pagrindiniams Verkių dvaro sodybos pastatams būdingas klasicizmo stilius, o ūkiniams pastatams - liaudies menas. Kai kurių šio vertingo ansamblio elementų visai neliko, vietoje puošniausių centrinių rūmų - tik rūsiai skliautuotomis lubomis; kiti buvo pakeisti, perstatyti. Centriniai rūmai nugriauti apie 1842 m. Šiuo metu unikalus Verkių rūmų architektūros ansamblis saugomas Verkių karštovaizdžio architektūros draustinyje.
Verkių parkas žiemą
Verkių Dvaro Parkas
Verkių dvaro sodybos parkas yra vienas gražiausių kraštovaizdinio tipo parkų Lietuvoje. Jis užima 36 ha plotą. XVI-XVIII a. Neries slėnyje, apatinėje dvaro sodybos dalyje, buvo kvadratais išplanuotas parkas. XVIII a. suformuoti du parkai: viršutinis ir didysis. Abu jie XIX a. viduryje paversti peizažiniais, iš dalies perplanuoti, parkuose nutiesti keli nauji vingiuoti takai. Nors viršutinis parkas dabar nebe toks išvaizdus kaip anksčiau, tačiau jame gausu įvairių medžių ir krūmų. Daugiausia vietinių medžių rūšių: pušų, liepų, klevų, auga ąžuolai, vinkšnos, guobos, o slėnių šlaituose - eglės ir uosiai. Parke auga 31 vietinės rūšies medžiai ir krūmai.
Tarp svetimžemių (43 rūšių ir formų) minėtinos žemaūgės, tankiašakės paprastosios eglės. Joms būdinga kūgiška laja, o šakos nusileidžia ligi pat žemės. Prie rūmų auga dailūs lenkiniai maumedžiai bei žemesni ir plonesni sibiriniai maumedžiai. Tai vienintelis parkas Lietuvoje, garsėjantis didele liepų rūšių bei formų įvairove. Čia auga labai retos kalninės Šiaurės Amerikos liepos, veimutinės pušys, sidabrinės dygiosios eglės. Savita ir įdomi Verkių rūmų parko tvenkinių sistema. Dvaro sodybos tvenkiniai, susieti tarpusavyje, jungia viršutinę ir apatinę parko dalį. Išlikusios trys - Verkės, Turniškės ir Riešės upelių tvenkinių grupės. Galima pastebėti kai kurių jų krantų senąsias formas, buvusių tvenkinių dugnus, išdžiūvusius kanalus. Žuvų ūkiui plėtoti nuo seno buvo skirti tvenkiniai, esantys seniausioje Verkių parko dalyje - žemutiniame arba didžiajame parke. XIX a. čia buvo įrengti žuvivaisos tvenkiniai, o aplink juos driekėsi daržai.
Archeologiniai Atradimai
Verkių dvarvietėje pristatomas archeologinis atradimas - aptikti XIII-XIV amžių kapai. Šio laikotarpio kapinynas rastas dar 2008 metais. Tuo metu buvo rasti du kapai - vyro ir moters, taip pat daugybė įkapių.
Verkių kapinynas
„Pirmiausia pradedame nuo tyrimų - padaryti rentgenografiniai tyrimai, kur jau šį bei tą galime pamatyti, tai yra ir kokie radiniai, kad yra daugiausia metaliniai, kaip sunykę, kur sulūžę. Anot archeologo, šis kapas mažiau išlikęs, jame taip pat rastos dvi apyrankės, žiedai, vainikėlis ant galvos. Kiek šiai moteriai metų, sunku pasakyti dėl stipriai suirusių kaulų. „Matyt, kad dabar teks prioritetus truputį pakeisti, ką planavome prieš trejus metus. Anot J.
Verkių pavadinimo kilmę byloja sena legenda. Medyje, erelio lizde, buvo rastas verkiantis kūdikis. Verksmą išgirdo greta medžiojęs Lietuvos didysis kunigaikštis. Kūdikis buvo pavadintas Lizdeika ir tapo krivių krivaičiu, o vieta, kur buvo medis ir lizdas, tebevadina Verkiais.