Šiame straipsnyje aptariamas vartojimo kredito sutarčių nutraukimas, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) praktiką ir vartotojų teisių apsaugą, ypač kai sutartis yra užtikrinta hipoteka. Analizuojama, kaip teismai turėtų vertinti tokias sutartis ir kokie saugikliai taikomi vartotojams.
Pirmiausia, LAT praktikoje yra nemažai išaiškinimų dėl to, kad teismas ex officio vartojimo sutartis turi tikrinti pagal atitikimą sąžiningumo kriterijams, įtvirtintiems CK 6.188 straipsnyje. "Vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai.
Tais atvejais, kai ginčo šalių sudaryta sutartis kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, bylą nagrinėjantis teismas visais atvejais sutarties sąlygas ex officio turi įvertinti pagal CK 6.188 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo kriterijus.
LAT Nutartis Dėl Vienašalio Sutarties Nutraukimo
Praėjusiais metais LAT’as priėmė svarbią išplėstinės kolegijos nutartį (2011 m. birželio 15 d. 3K-7-272/2011), kuri įtvirtina stiprius saugiklius nuo bankų piktnaudžiavimo prieš vartotojus. Šioje byloje spręsti klausimai dėl vienašalio kredito sutarties nutraukimo prieš terminą ir išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto klausimai.
Problema dažnai kyla dėl to, kad bankai standartinėse sutarčių sąlygose, kurios nėra individualiai derinamos, numato vienašališko sutarties nutraukimo galimybę esant menkiems vartotojo nukrypimo nuo sutarties vykdymo faktams, pavyzdžiui, pavėluoti keli mokėjimai pagal grafiką, palūkanų nesumokėjimas laiku ir t.t. Toks praleistas terminas, pasireiškiantis konkrečių mokėjimų praleidimu, vertinamas kaip esminis sutarties pažeidimas. Kaip įprasta kredito sutartims, jos turi prievolės užtikrinimą, o didesnės sumos kreditai reikalauja hipotekos.
Taigi, esant sutartyje apibrėžtiems esminiams pažeidimams, bankai linkę vienašališkai nutraukti sutartis ir išsieiškoti negražintą paskolos dalį ir palūkanas iš hipoteka įkeisto turto. Žinant, kad tokios sutartys įprastai yra ilgalaikio vykdymo, tokius vienašališkus sutarties nutraukimus LAT’as vertina kaip neteisėtus.
Vartotojų Apsaugos Saugikliai
Minėtoje nutartyje sudedami ypač stiprūs vartotojų apsaugos saugikliai, kurie turėtų ateityje neleisti bankams piktnaudžiauti. Tačiau, antruoju etapu vartotojai po šios nutarties smarkiai atsipūtė, žinodami, kad net esant tokioms sąlygoms tarp jų ir bankų sudarytose sutartyse, jie yra stipriai apsaugoti nuo vienašališko bankų iniciatyva galimo sutarties nutraukimo ir išsieiškojimo iš hipotekos.
Tada prasideda vartotojų piktnaudžiavimo teise etapas, kai jie, praktikoje vos ne kiekvienu atveju, kai bankas bando vienašališkai nutraukti kredito sutartis dėl praleistų sutarties vykdymo terminų kaip esminio sutarties pažeidimo, savo procesiniuose dokumentuose po kelis lapus kaip teisinį pagrindą cituoja minėtą 2011 m. birželio 15 d. nutartį ir ramiai leidžia sau vėluoti, taip laiku nevykdydami kredito sutartimis prisiimtų įsipareigojimų ir kartu gindamiesi nuo išieškojimo iš į hipoteka įkeistą turtą. Tai tęsiasi iki dabar.
Neretai praleisti terminai yra gana ilgi, tačiau jiems tarnaujasi aukščiau cituotas išaiškinimas, kuris atkartojamas 2012 m. birželio 26 d.
Kaip pasigerinti kredito sutarties sąlygas refinansuojant kreditą
Sutarčių Laisvės Ribojimai ir Vartotojų Teisių Apsauga
Aukščiausiu lygmeniu vartotojo teisių apsaugos garantijos įtvirtintos Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalyje, kurioje nustatyta, kad valstybė gina vartotojo interesus; ši konstitucinė nuostata yra vienas iš pamatinių Lietuvos ūkio tvarkymo principų, ji įgyvendinama per žemesnės galios teisės normų sistemą.
Vartotojas, kaip sutarties šalis, dėl objektyvių priežasčių - informacijos, patirties, ir kitų panašių aplinkybių yra akivaizdžiai nelygiavertėje padėtyje su kita sutarties šalimi - pardavėju ar paslaugų teikėju, todėl vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas silpnesnės sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina, kuri reiškia sutarties laisvės principo ribojimą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog kreditavimo sutartyje įtvirtintos sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.188 straipsnio 1 ir 2 dalys), todėl nurodytos sutarties sąlygos pripažįstamos negaliojančiomis ab initio (CK 6.188 straipsnio 7 dalis).
Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl papildomos vartotojams taikomos apsaugos, yra pažymėjęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų - pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo.
Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto.
Taip Lietuvos Aukščiausiasis Teismas gana greitai atstato pusiausvyrą tarp vartotojų ir bankų, nors tokio tipo bylos plūsta į teismus.
tags: #vartojimo #kredito #istatymo #3 #straipsnio #eteismai