Skaičiuojame jau kelis savo narystės Europos Sąjungoje (ES) ir Europos Taryboje dešimtmečius. Esame organizacijose, kurios kuria bendrą teisinę tvarką, pagrįstą pamatinėmis vertybėmis, tarp jų - žmogaus teisių ir laisvių apsauga, socialiniu teisingumu, siekiu užtikrinti ilgalaikę taiką, vienybę, lygybę, laisvę, saugumą, solidarumą.
Apie Europos vertybių raidą teisiniame kontekste, nacionalinių aukščiausiųjų teismų indėlį plėtojant Europos teisę, Europos teisės integravimo į nacionalinę teisę procesus ir problemas Aukščiausiojo Teismo atstovai 2024 metais skaitė pranešimus ir diskutavo net keliose tarptautinėse konferencijose, per vizitus į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (ESTT).
Prisimindami šiuos įvykius, dalydamiesi įžvalgomis apie Europos teisę, jos taikymą, kalbamės su Aukščiausiojo Teismo pirmininke dr. Danguole Bubliene, šio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininke dr. Gabriele Juodkaite-Granskiene ir Civilinių bylų skyriaus pirmininku dr.
Mūsų gyvenime įsitvirtino Europos teisės samprata. Europos teisė suprantama kaip Europos Sąjungos teisė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (Konvencijos) teisė. Tai - labai sudėtinga teisė. Praktiškai ji apima dvi teisės sistemas, kurios, nors ir skirtingos, veikia viena kitą ir abi sudaro bendrą viršnacionalinę teisinę tvarką.
Vienoje iš naujausių diskusijų buvo paminėta, kad apie 20 proc. kiekvienos valstybės narės nacionalinių teisės aktų yra europinės kilmės. Vis dėlto kokia Europos teisės vieta nacionalinės teisės atžvilgiu?
Iš pirmo žvilgsnio keistokai atrodo, bet Europos teisės vieta skirtingų valstybių nacionalinės teisės atžvilgiu yra skirtinga. Pagal juos, nemažos dalies ES valstybių teisės sistemose ES teisė ir Konvencijos teisė, palyginti su tarptautine teise, užima atskirą ypatingą vietą. Bene trečdalyje ES valstybių ES teisė normų hierarchijoje yra aukščiau nei tarptautinė teisė, tačiau nenoriai iškeliama aukščiau konstitucijos.
Jei kalbėtume apie Konvencijos teisę, kaip tarptautinės teisės šaltinį, ES valstybių teisinėje sistemoje ji užima žemesnę vietą nei konstitucija. Matyt, negalima nepritarti Prancūzijos Kasacinio Teismo pirmininko Christophe’o Soulard’o nuomonei, kad, garantuodamos savo konstitucijų viršenybę, dauguma valstybių siekia išsaugoti savo nacionalinį identitetą, kartu palaipsniui asimiliuodamos Europos teisę.
Pavyzdžiui, Europos teisės perėmimo terminai yra skirtingi. Ryški tendencija - valstybės, ratifikavusios Konvenciją arba įstojusios į ES skirtingu laiku, skirtingu greičiu ir metodais perima Europos teisės normas. Šiuos skirtumus, be kita ko, lemia valstybių narių istorinis kontekstas ir jų prisijungimo prie Europos institucijų laikas.
Priešingai - Lenkijoje, Estijoje, Čekijoje, Rumunijoje, Lietuvoje viršnacionalinio mąstymo perėmimas vyko greitai. Beje, Lenkijos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad jis taikė ES teisę dar prieš Lenkijai tampant ES nare, t. y. nuo Asociacijos sutarties sudarymo.
Atkreipčiau dėmesį į dar vieną ryškią tendenciją - šalys, kurios tapo Europos Tarybos narėmis prieš įstodamos į ES (pvz., Austrija, Ispanija, Suomija, Estija, Kroatija, Švedija, taip pat ir Lietuva), irgi greičiau ir veiksmingiau integruoja Europos normas. Be to, Tinklo apibendrinimas parodė, kad, kaip minėta, vėliau prisijungusios valstybės ne tik lengviau įtraukia Europos teismų praktiką, bet būtent jos ir yra labiausiai linkusios vadovautis prieš kitą valstybę priimtais sprendimais.
Svarbiausia, atsirado bendrieji teisės, jos aiškinimo ir taikymo standartai. Vėlgi pasiremsiu Tinklo analize, ji parodė, kad europinis reguliavimas ir Europos teismų praktika skirtingose valstybėse labiausiai palietė tuos pačius su teismais susijusius institutus.
Atskirai pabrėžčiau Konvencijos teisės įtaką valstybių, Konvencijos narių, aukščiausiųjų teismų kompetencijos pasikeitimui, kuris vertinamas nevienodai. Antai daugiau nei pusė Tinklo aukščiausiųjų teismų nurodė, kad jų valstybėje yra sukurta galutinių sprendimų peržiūrėjimo procedūra tiems atvejams, kai EŽTT priima sprendimą prieš atitinkamą valstybę.
Apie ketvirtadalyje Tinklo valstybių, Lietuva - tarp jų, tokius įgaliojimus turi aukščiausieji teismai. Tačiau ši funkcija kai kuriems aukščiausiesiems teismams kelia tam tikrų abejonių. Antai nors Belgijoje, EŽTT pripažinus pažeidimą, galutinis ir privalomas sprendimas baudžiamojoje byloje gali būti peržiūrėtas Kasacinio Teismo, tačiau pats Kasacinis Teismas yra išreiškęs abejonių dėl šios procedūros.
Aukščiausiųjų teismų darbas dėl Europos teisės labai pasikeitė, tad ir teisėjo pareigos patyrė dideles permainas. Iš tikrųjų reikia kalbėti apie sparčią ir esminę teisėjo pareigų kaitą ar plėtrą. Akivaizdu, kad teisinė aplinka sparčiai kinta - tampa vis sudėtingesnė. Teisėjas turi ne tik šioje aplinkoje orientuotis, bet ir ją išmanyti - labai išsiplėtė teisėjo taikomos normatyvinės sistemos, kitų teisės šaltinių apimtis.
Jų ne tik esmingai padaugėjo, jie tapo labai sudėtingi. Natūralu, kad Europos teisėjams tapo sunkiau, sudėtingiau aiškinti ir taikyti atitinkamas Europos teisės normas kartu su nacionaline teise, kitaip tariant - integruoti jas į nacionalinę teisę. Akivaizdu, kad žymiai pagausėjo sudėtingų šaltinių, pavyzdžiui, baudžiamojo proceso srityse, kurioms Europos teisė turėjo ypač didelį poveikį.
Nuosekliai teisėjams kyla ir didesnė atsakomybė. Teisėjai turi įsitikinti, kad jų sprendimai atitinka Europos normas, ir užtikrinti, kad Europos teisė būtų nuosekliai ir darniai taikoma. O tai reiškia ne tik pareigą išmanyti šią viršnacionalinę teisę, viršnacionalinių teismų praktiką, bet ir pareigą, ypač aukščiausiųjų teismų, aktyviai naudotis turimomis priemonėmis - prašymais pateikti konsultacinę išvadą, prejudicinį sprendimą.
Teisėjo atsakomybės mastą lemia ir tai, kad jis yra tapęs faktiniu teisėkūros dalyviu - tiksliau, faktiniu iniciatoriumi. Pasiremdami Europos teisės principais, pasitelkdami kūrybišką argumentaciją, teisėjai gali kitaip išaiškinti nacionalinę normą. Taip teisėjai skatina trišalį dialogą tarp Europos teismo, nacionalinio teismo ir nacionalinio įstatymų leidėjo.
Žinomas ne vienas pavyzdys, kai, tarkim, EŽTT sprendimai daro įtaką nacionalinių teismų sprendimams, o vėliau lemia ir teisėkūros reformas. Lietuva taip pat turi tokių svarių pavyzdžių. Pavyzdžiui, Strasbūro teismo sprendimų (Dainelienė prieš Lietuvą, Kaminskienė prieš Lietuvą) pagrindu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas patobulino kasacinių skundų atrankos procedūras, kad kuo geriau užtikrintų šių procedūrų nešališkumą (atrankos kolegijų sudėtys ir veiklos laikotarpiai pradėti skelbti viešai, sugriežtinta atrankos kolegijų narių bei atrankos kolegijoms talkinančių Teismo tarnautojų viešųjų ir privačių interesų patikra, bylos dalyviai informuojami apie atrankos kolegijos sudėties pasikeitimus, ir visa tai sudaro realias galimybes, esant pagrindo, reikšti nušalinimus atrankos kolegijos teisėjams).
Viena naujesnių įtakų mūsų kasacinių skundų atrankos procesui tapo ESTT prejudicinis sprendimas Kubera byloje: sugriežtintas kasacinių skundų priimtinumo vertinimas, kai kasatorius prašo kreiptis dėl prejudicinio sprendimo.
Štai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, tiesiogiai taikydamas Konvenciją, sukūrė nuoseklią praktiką dėl valstybės atsakomybės už pareigūnų neteisėtais veiksmais padarytą žalą. Strasbūro teismas pripažino, kad, net ir nesant specialaus reguliavimo, mūsų šalyje yra veiksminga Aukščiausiojo Teismo suformuota gynybos priemonė nuo nepagrįstai ilgo bylų nagrinėjimo. Kitas Aukščiausiojo Teismo sprendimas, paremtas aukštais EŽTT standartais, lėmė, kaip kai kas vadina, revoliucinę asmenų neveiksnumo reformą.
Specifikos įnešė ir vadinamasis teisės ir teisėjo vaidmens fundamentalizavimas, kurį lemia pagrindinių teisių plitimas į visas teisės šakas. Nacionalinis teisėjas tikrai tapo žmogaus teisių teisėju.
Beje, šis teisėjo vaidmens pasikeitimas ypač akivaizdus tais atvejais, kai nacionaliniai teismai, siekdami išvengti pagrindinių teisių pažeidimo, vykdo papildomą patikrą (kontrolę), nors to galėtų ir nedaryti, nes sprendžiamas klausimas yra pagrįstas abipusio pasitikėjimo principu. Šiuo atžvilgiu jau klasikinis tapo Europos arešto orderio vykdymo kontrolės pavyzdys.
Naudodamasi proga, priminsiu dar vieną svarbų jau minėto vadinamojo teisės fundamentalizavimo poveikį: šis fundamentalizavimas padeda paremti kylančias ginčytinas žmogaus teisių apsaugos požiūriu sritis, tokias kaip aplinkosaugos teisė ar privatinė teisė. Vykusios diskusijos patvirtina, kad dauguma aukščiausiųjų teismų dabar atsižvelgia į žmogaus teises arba turi aiškią nuostatą daryti tai ateityje, nagrinėdami ir su ginčytinomis žmogaus teisių apsaugos požiūriu sritimis susijusias bylas.
Šiuo atžvilgiu turime tikrai reikšmingų pavyzdžių. Tai - mūsų praktika tais atvejais, kai žmogaus teisių įtaka civilinei teisei pasireiškia bylose, kylančiose iš savo esme grynai privatinių teisinių santykių, ir kai tenka ieškoti kelių tarpusavyje konkuruojančių žmogaus teisių pusiausvyros ar svarstyti, kam teikti pirmenybę: teisei į privatumą ar saviraiškos laisvei, teisei būti pamirštam internete ar atminties išsaugojimui, daugiabučio gyventojų interesui vaizdo stebėjimo kameromis apsaugoti savo turtą ar bet kurių į kamerų stebėjimo lauką patenkančių asmenų interesui nebūti nuolat stebimiems, asociacijos laisvei (juridinio asmens autonomijos principui) ar juridinio asmens nario teisei veiksmingai dalyvauti šio asmens veikloje.
Pasiremdami žmogaus teisių doktrina, sprendėme sudėtingus tėvų ir vaikų bendravimo tvarkos nustatymo klausimus (teisės į šeimos gyvenimo gerbimą ir religijos laisvės konkurencija), senelių teisės bendrauti su vaikaičiais problemas. Neabejotina, kad teisėjo vaidmens pasikeitimas veikiant Europos teisei taip pat paskatino ir aukščiausiųjų teismų darbo metodų raidą, ir pirmiausia, matyt, dėl to, kad pasikeitė požiūris į teismų praktiką, argumentavimą.
Negalima nematyti plataus teismų praktikos, kaip esminio teisės šaltinio, pripažinimo. Tad ir pradėkime nuo svarbiausio - teismų praktikos kaip teisės šaltinio įsitvirtinimo, tai lėmė vien sprendimų argumentacijos apimties kaitą. Kartu akivaizdu, kad motyvavimo skirtumus lemia ir teismų sistemos specifika.
Kai kur argumentavimo apimtis, jų dėstymo kalbinė išraiška siejama su aukščiausiojo teismo pareigų samprata. Pvz., Vokietijos Federalinis Teisingumo Teismas laikosi nuomonės, kad jo sprendimai vis dar yra skirti teisės specialistams, ir tai lemia argumentavimo specifiką. Nėra abejonių, kad platūs ir aiškūs argumentai, paremti nacionaline ir ypač Europos teise bei viršnacionalinių teismų praktika, stiprina teismų autoritetą.
Tikrai taip. Europos teisės kultūra ir yra orientuota į nacionalinių teismų praktikų nuoseklumą, derinant ir suderinant jas su viršnacionalinių teismų praktika, į visapusišką ir aiškų argumentavimą. Visada aktualus klausimas, kaip tą kokybę pagerinti. Viršnacionalinių teismų praktikos reikšmė šiuo atžvilgiu yra esminė.
Ir štai kodėl: vis dažnesnės nuomonės apie kontinentinės teisės precedento, įkvėpto Europos teisės, atsiradimą; Europos teismai sukūrė tvirtą pavyzdinę jurisprudenciją. Išskirčiau dar vieną labai svarbų aspektą (kai kas jį sąlygiškai vadina techniniu). Nacionalinis teisėjas susiduria su ypatingu ne tik užsienio kalbų, bet ir argumentavimo specifikos išmanymo reikalaujančiu iššūkiu, nes viename teismo sprendime reikia suderinti skirtingas teisinio argumentavimo (rašymo) kultūras - Liuksemburgo ir Strasbūro teismų - ir pasistengti, kad šis sprendimas būtų suprantamas ne tik teisininkui, bet ir platesniam visuomenės ratui.
Bendrus praktikos formavimo standartus turime. Tiesa, Lietuvoje 2006 m. konstituciškai įtvirtinus teismo precedento doktriną ir teismų praktiką pripažinus vienu iš svarbiausių bylų nagrinėjimo teisės Valstybėse yra aiški bendrųjų teismų tendencija vis dažniau remti...
Apibendrinant galima teigti, kad valstybės įsipareigojimai saugant žmogaus turtą yra neatsiejami nuo Europos teisės ir nuolatinės teismų praktikos plėtros. Šis procesas reikalauja nuolatinio teisėjų tobulėjimo ir gebėjimo integruoti skirtingas teisines sistemas.
Žmogaus teisių apsauga ir nuosavybės neliečiamumas yra kertiniai principai, kurių privalo laikytis visos Europos Sąjungos valstybės narės.
Europos teisės įtaka nacionalinei teisei
Valstybių narių prisijungimo prie Europos Sąjungos laikas ir būdas turi įtakos Europos teisės integravimo greičiui ir veiksmingumui.
| Valstybė | Prisijungimo prie ES data | Europos teisės integravimo greitis |
|---|---|---|
| Prancūzija | 1951 | Lėtas |
| Lietuva | 2004 | Greitas |
| Lenkija | 2004 | Greitas (taikė ES teisę dar prieš įstojimą) |
Ši lentelė iliustruoja, kaip skirtingos valstybės narės įvairiai integravosi į Europos teisės sistemą, atsižvelgiant į jų istorinį kontekstą ir prisijungimo prie ES laiką.
Europos teisės integracija į nacionalinę teisę yra nuolatinis procesas, reikalaujantis nuoseklaus teismų praktikos derinimo ir aiškaus argumentavimo, siekiant užtikrinti žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugą.