Ši knyga - tai pasakojimas apie žinomus 3-osios Vytauto apygardos 5-osios Lokio rinktinės, ir ypač Vyties kuopos, partizanus bei jų kovas. Esu gimęs nuostabiame Šiaurės rytų Lietuvos krašte, Vaičėnų kaime, kuris yra pusiaukelėje tarp Obelių ir Dusetų. Tėvai - Konstancija ir Juozapas Dručkai-paprasti, nuoširdūs kaimo žmonės, kantriai, su meile dirbę ne itin dosnią kalvotą Aukštaitijos žemę. Šviesios atminties Tėveliai suteikė man pirmąsias žmoniškumo, Tėvynės meilės, aukos pamokas.
Šiaurės rytų Lietuvą rusų sovietinė armija okupavo pirmiausia ir čia pirmiausia kilo partizanų pasipriešinimas. Čia reikia ieškoti 3-sios Vytauto apygardos organizacijos pradmenų. Jos pagrindu tapo dviejų 3-sios Šiaurės LLA ir Vilniaus LLA - partizanų apygardų tolimesnė organizacinė raida.
Lietuvos etnografiniai regionai
Kadangi Vaičėnų kaimo jaunimas sudarė Vyties kuopos branduolį, knyga prasideda pasakojimu apie Vaičėnų kaimą; kaip ir kokiomis aplinkybėmis formavosi tų mažažemių ūkininkų vaikų patriotizmas, kaip jie apsisprendė stoti į kovą, kaip kovojo ir žuvo; pirmoji dalis baigiasi pasakojimu apie brolių Streikų bei V.Krasausko - paskutiniųjų žinomų Vyties kuopos partizanų "teismo" procesais.
Kitose knygos dalyse - vienaip ar kitaip susiję su 3-iosios Vytauto apygardos 5-osios Lokio rinktinės Vyties kuopa paties autoriaus fotografuotos ir surinktos nuotraukos, dokumentai, laiškai periodinė spauda, atsiminimai duomenys apie sovietinio teroro vykdytojus ir jų aukas, kautynes, vardus ir slapyvardžius. Daugelis dokumentų ir nuotraukų - tai Vyties kuopos vado Balio Vaičėno paliktos ir iki šiol išsaugotos relikvijos.
Gražiame Aukštaitijos kampelyje, ties Rokiškio ir Zarasų apskričių riba, prie Rokiškio-Zarasų vieškelio (7 km į pietus nuo Obelių) nuo seno driekėsi nedidelis, keturių valakų Vaičėnų kaimelis. Jame tebuvo devynios sodybos, iš kurių dviejose gyveno po kelias šeimas. Vos keturios sodybos turėjo po pusę valako (apie 10 ha) žemės.
Kunigo tarnystės pradžia ir susidūrimas su sovietine valdžia
Jau penktas mėnuo tarnauju Prienų parapijoje. Ji pakankamai gyva: sekmadieniais Mišias aplanko daug tikinčiųjų, klausykloje darbo visada būna dviem kunigams. Klebonas kun. Motiejus Pudzimskas yra daugiau administratorius, ne sielovadininkas; altaristas kun. Antanas Zakaryza - labai uolus dvasiškis, su juo surandu kalbą visais sielovados klausimais. 1949 m. birželio 8 d. už antisovietinę propagandą ir ryšius su pogrindžiu buvo nubaustas 25 metų bausme pataisos darbų lageryje.
Klebonui pasiūliau, kad galėčiau sekmadieniais po votyvinių mišių ruošti vaikus Pirmajai Komunijai. Mano dideliam džiaugsmui, klebonas sutiko. Artimiausią sekmadienį paskelbėme apie tai ir pakvietėme tėvelius atsivesti savo vaikus.
Po Sumos zakristija buvo pilna vaikų. Aiškinau katekizmą ir diaprojektoriumi ant sienos rodžiau katechetinio turinio paveikslus. Atrodo, kad vaikai klausėsi atidžiai. Visus juos apdalinau naujomis maldaknygėmis. Jos išleistos pogrindyje, kažkam rizikuojant laisve. Kol kas KGB neužtiko šių maldaknygių šaltinio Utenoje. Kun. Vladas Rabašauskas įkūrė pogrindinę spaustuvėlę gyvenamojo namo rūsyje ir sėkmingai spausdina maldaknyges. Jam talkininkauja viena spaustuvės darbuotoja, surenkanti maldaknygės tekstus. Su kun. Vladu esu pažįstamas dar nuo Seminarijos laikų.
Prienų vidurinės mokyklos kompartijos sekretorė Tamašauskienė mokytojų susirinkime kalbėjo, kad Prienų vikaras bažnyčioje moko vaikus ir todėl reikia rašyti skundą į Vilnių. Neatsiginu abejonių, ar teisingai elgiuosi atvirai mokydamas vaikus. Ar ilgai rajono valdžia pakęs vaikų mokymą? Ar ne per daug rizikinga? Ką daryti? Meldžiuosi: Dieve, duok išminties ir tvirtumo! Siųsk šviesos!
Išsikvietė Religijų reikalų tarybos prie SSRS Ministrų Tarybos įgaliotinis Lietuvoje Justas Rugienis, buvęs Kėdainių m. NKVD viršininkas, ir barė, kad aš blogai sakau pamokslus ir juose kalbu prieš valdžią. Bandžiau aiškinti, kad jei pamoksluose ir kalbu apie ateizmą, tai nėra kalbėjimas prieš tarybinę valdžią. Išleisdamas pareiškė, jog man bus uždrausta sakyti pamokslus.
Paskambino kurijos kancleris ir paprašė mane atvykti pas vyskupą. Kitą dieną nuvykau. Širdyje buvo šiek tiek neramu, nes atrodė, jog pokalbis vyks ta pačia tema, kaip pas įgaliotinį. Vyskupas Juozapas Labukas-Matulaitis aiškino, kad nereikia užkabinti tų temų, kurios nepatinka valdžiai, ir pranešė, kad man yra uždrausta sakyti pamokslus Prienų bažnyčioje. Atsakiau, kad tokio įgaliotinio draudimo aš neklausysiu. Tuomet susinervinęs vyskupas sakė, kad ne įgaliotinis, bet jis, vyskupas, draudžiąs man sakyti pamokslus.
Neiškenčiau nepapasakojęs vyskupui, kaip pokario metais vienas Kaišiadorių vyskupijos kunigas per pamokslus paliesdavo anuometinio gyvenimo aktualijas. Vysk. Teofilius Matulionis jį pasikvietė ir klausė: „Ar žinai, kas tavęs laukia už tokius pamokslus?" Kunigas patvirtino: „Taip, žinau." Tada vyskupas tarė: „Klaupkis, palaiminsiu!" Mano pateiktas pavyzdys vysk. J. Labukui nepatiko ir jis garsiai pasakė: „O aš nelaiminsiu! Antrą kartą į Sibirą važiuoti nenoriu!" Tačiau atsisveikindamas atsiklaupiau ir vyskupas palaimino. Grįžtant namo sunku buvo atsiginti minčių: įgaliotinis įsako, o vyskupas jo įsakymus įvykdo.
Sugrįžęs papasakojau klebonui apie pokalbį ir pasakiau, kad vyskupas neturi teisės man uždrausti sakyti pamokslus ir aš pasiruošęs juos sakyti. Klebonas tiesiog puolė į paniką ir pareiškė, kad jei jau vyskupas uždraudė, tai jis, klebonas, tikrai neįeisiąs man sakyti pamokslų. Labai kebli situacija: negi su klebonu pešiesi...
Kadangi vaikai nesutilpo zakristijoje, pradėjau juos mokyti pačioje bažnyčioje. Dešinė bažnyčios nava pilna vaikų. Jie sėdi suoluose, o tėveliai supa juos iš visų pusių. Visai gražus vaizdas. Po votyvinių Mišių pradėjau nuosekliai dėstyti tikybos pirmamokslio medžiągą apie tikėjimą, Dievo įsakymus, sakramentus, maldą etc.
Per praėjusias dvi savaites teko kalbėtis ir diskutuoti su daugeliu kunigų. Vieni kritikavo mano pasirinktą taktiką, kiti sveikino už drąsą. Pamažu atsiranda vis daugiau tvirtumo. Pasiryžau, nepaisydamas galimų pasekmių, vaikus katechizuoti. Jie yra Lietuvos ateitis, dėl jų verta rizikuoti, o jei reikės - ir pakentėti. Pastaruoju metu bylų dėl vaikų mokymo Lietuvoje nėra; atrodo, valdžia nenori kunigų daryti kankiniais. O jei tektų pakentėti, atsidurti kalėjime? Dieve, esu pasiryžęs prisiimti bet kokią dalią.
Ramina mintis, kad Jėzus padės ištverti bet kokius išbandymus. Veikla be aukos yra nulinė. Galvoju, jog klysta tie kunigai, kurie sako, kad Bažnyčiai yra reikalinga mano kunigiška tarnystė. Ko verta bus ta tarnystė, jei leisime komunistams pasigrobti Lietuvos vaikus?
Mes, kunigai, pradėjome klaidingai mąstyti, esą turime save saugoti, nes nebus kas dirba pastoracinį darbą. Iš mūsų rankų išslysta žmonės, mes netenkame įtakos jaunimui ir vaikams. Kai jau reikėtų visais varpais skambinti apie pavojų, mes miegame, bijome, esame atsargūs, ištižę. Iš pasauliečių drįstame reikalauti didvyriškumo, o patys esame pasigailėjimo verti ištižėliai. Dieve, tik vieno bijau, kad visų darbų ir pasiryžimo nesugadintų puikybė. Dieve, padėk, kad viską daryčiau ne savimeilės, bet Tavo garbės vedamas!
Jau keli sekmadieniai pamokslų nesakau ir pradedu blogai jaustis. Visa laimė, kad vaikai ateina mokytis katekizmo. Bažnyčioje tarp tėvų pastebiu keletą įtartinų moterų: tikriausiai ateina stebėti, kas vyksta bažnyčioje, kad paskui referuotų rajono valdžiai. Neapleidžia nuojauta, kad mano tarnystė Prienuose turbūt greitai baigsis. Per trumpą laiką suradau ryšį su žmonėmis ir skaudės, kai tą ryšį perkirs. Vėl skaudančia širdimi reikės palikti parapiją, bet guodžia mintis, kad kryžius visada artina prie Kristaus.
Pamąsčiau, kad jau pakankamai tylėta ir reikia pradėti ką nors veikti. Pasitariau su parapijos komiteto pirmininku Antanu Loda, ar nesutiktų važiuoti pas Religijų reikalų tarybos įgaliotinį Rugienį ir papasakoti, kad, uždraudus kunigėliui sakyti pamokslus, parapijoje kilęs didelis pasipiktinimas. Loda mielai sutiko tai padaryti, o kad jam būtų drąsiau, suradau palydovą.
Sutarėme, kad važiuosime į Vilnių poryt ir aš vyrus palydėsiu iki įgaliotinio durų. Kelis kartus parepetavome, kaip reikėtų atsakyti į galimus įgaliotinio klausimus. Antras vyras atsisakė važiuoti, paaiškinęs, kad „susirgo karvė". Paskubomis reikėjo surasti kitą žmogų. Suredagavau įgaliotiniui tokio turinio pareiškimą:
Jau antras mėnuo, kaip Prienų vikaras kun. S. Tamkevičius dėl neaiškių priežasčių nesako bažnyčioje pamokslų. Parapijoje yra didelis sumišimas. Žmonės kreipiasi į parapijos komitetą klausdami, kas ir dėl ko uždraudė kunigui sakyti pamokslus. Niekas netiki, kad tai galėjo padaryti vyskupas, nes pats Kristus įsakė apaštalams mokyti žmones. Kadangi šis neaiškus draudimas labai kompromituoja tarybų valdžią, garantuojančią sąžinės laisvę, dėl to mes kreipiamės į Jus, drauge Ministre, norėdami Jūsų reagavimo." Pareiškimą pasirašė komiteto pirmininkas Loda ir sekretorius.
Išvažiavome į Vilnių anksti ir prieš 9 val. jau buvome prie įgaliotinio įstaigos durų. Vyrai žengė į vidų, o aš vaikščiojau lauke ir kalbėjau rožinį už Lietuvos ir Bažnyčios ateitį. Neilgai užtrukę vyrai sugrįžo ir papasakojo, kad įgaliotinis Rugienis išvykęs ir juos priėmė įgaliotinio referentas. Priėmė maloniai, bet sakėsi be Rugienio nieko negalįs spręsti. Tikriausiai Rugienis buvo įstaigoje, tik nenorėjo su žmonėmis kalbėtis.
Paprašiau, kad komiteto pirmininkas Antanas Loda paskambintų Rugieniui telefonu. Atsiliepė pats Rugienis ir apibarė, kam rašinėja „špargalkas". Sakė apie mane, jog aš visur kalbu prieš valdžią. Kai Loda paklausė, ar vikaras jau galės vėl sakyti pamokslus, Rugienis liepė jam kreiptis į kleboną, kuris ir paaiškins, kas vikarui uždraudė sakyti pamokslus. Kokia niekšystė! Nusiplauna rankas, kad ne jis uždraudęs, bet vyskupas...
Matydamas, kad įgaliotinis Rugienis nereaguoja, nutariau vykti į Religijų reikalų tarybą Maskvoje. Pasiruošiau rusų kalba reikiamą pareiškimą. Bilietą nusipirkau iš anksto ir šiandien keliauju į Maskvą. Naktį daug kartų nubusdavau, bet rytą jaučiausi žvalus. Apie 10 val. traukinys jau buvo Beloruskajos geležinkelio stotyje. Informacijos biure sužinojau, kur yra Religijų reikalų taryba ir kur galima įmesti laišką „Goskontrolei" (Valstybinei kontrolei). Netoli Kremliaus sienos įmečiau savo pareiškimą „Goskontrolei", paskui, turėdamas laiko, aplankiau rašomųjų mašinėlių parduotuvę ir nusipirkau mašinėlę „Consul". Po pietų atėjau į Religijų reikalų tarybą. Priėmė jos vyr. inspektorius Rumiancevas.
Papasakojau apie savo skriaudas, kad Lietuvos įgaliotinis Rugienis mane neteisingai apkaltino priešiškumu tarybų valdžiai. Nurodžiau ir priežastį: pamokslo metu paminėjau, kad JAV prezidentai Kenedis ir Džonsonas yra tikintys vyrai ir lanko bažnyčią. Rumiancevas iškart pastebėjo, jog tokia kalba jau yra politinė, tačiau sutiko, kad įgaliotinis negerai padarė uždrausdamas man sakyti pamokslus. Žinoma, aš neaiškinau, kad įgaliotinis uždraudė ne tiesiogiai, bet per vyskupą. Rumiancevo nuomone, įgaliotinis galėjo atimti registracijos pažymėjimą. Aiškinau, jog uždraudus man sakyti pamokslus žmonėse kilo pasipiktinimas, kad nėra sąžinės laisvės, jei už tokius niekus uždraudžiama kunigui kalbėti. Rumiancevas įtikinėjo, kad Tarybų Sąjungoje yra sąžinės laisvė ir kiekvienas žmogus gali tikėti arba netikėti į Dievą, o ateistai gali vykdyti antireliginę propagandą, tačiau kunigas neturi teisės raginti žmones eiti į bažnyčią, o jei kas ateina, tada gali jiems patarnauti. Išsakiau savo abejonę tokia sąžinės laisve. Rumiancevas toliau bandė įrodinėti, kad vis tik Tarybų Sąjungoje sąžinės laisvė egzistuoja.
Priminiau jam, kad įgaliotinis Rugienis ir kitose srityse kišasi į Bažnyčios reikalus. Pavyzdžiui, šiuo metu yra uždraudęs laidotuvių metu įnešti mirusiojo kūną į bažnyčią - žmonės karstą turi palikti prie durų. Rumiancevas aiškino, jog namuose, bažnyčioje ir kapinėse niekas neturi teisės kištis. Pakartojau, kad įgaliotinis vis tik kišasi.
Rumiancevas paklausė, ar prieš važiuodamas į Maskvą buvau užsukęs pas įgaliotinį. Atsakiau, kad pats nesikreipiau, tačiau kreipėsi parapijos komiteto žmonės ir Rugienis juos išbarė. Aiškinau, kad Rugienis moka tik bartis, todėl net mintis nekyla į jį kreiptis. Vis dėlto Rumiancevas patarė grįžus iš Maskvos užsukti pas įgaliotinį.
Grįžęs iš Maskvos, Sigitas Tamkevičius tęsė savo veiklą, nepaisydamas sovietinės valdžios spaudimo. Jo drąsa ir ryžtas įkvėpė daugelį tikinčiųjų Lietuvoje kovoti už savo teises ir laisvę. 1972 m. jis įkūrė "Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką", kuri tapo svarbiu informacijos šaltiniu apie sovietinės valdžios nusikaltimus ir persekiojimus Lietuvoje.
Sigito Tamkevičiaus veikla buvo įvertinta ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Jis buvo ne kartą apdovanotas už savo indėlį į žmogaus teisių gynimą ir religijos laisvės skatinimą.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
Štai keletas svarbiausių įvykių iš Sigito Tamkevičiaus gyvenimo:
| Metai | Įvykis |
|---|---|
| 1968 | Pradėjo tarnystę Prienų parapijoje |
| 1972 | Įkūrė "Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką" |
| 1983 | Suimtas ir nuteistas už antisovietinę veiklą |
| 1988 | Išlaisvintas iš kalėjimo |
| 2019 | Paskirtas kardinolu |
Sigito Tamkevičiaus pavyzdys rodo, kad net ir sunkiausiomis sąlygomis galima išlikti ištikimam savo įsitikinimams ir kovoti už teisingumą. Jo atsidavimas ir drąsa įkvėpė daugelį žmonių Lietuvoje ir visame pasaulyje.