Valstiečių Gyvenamieji Namai Lietuvoje: Istorija ir Tradicijos

Lietuvių gyvensena nuo seno buvo glaudžiai susijusi su žemdirbyste ir gyvulininkyste.

12-15 amžiuje lietuviai tapo žemdirbių tauta, kurios pagrindiniai verslai buvo lydiminė ir pūdyminė žemdirbystė bei gyvulininkystė. Jie arė arklu ir žagre su verstuve, kartais ir su geležiniais noragais, javus pjovė pjautuvu ir į jį panašiu peiliu, augino grikius, kanapes, linus, miežius, pupas, soras, rugius ir žirnius, laikė arklius, galvijus, ožkas, avis ir kiaules.

XVI amžiuje žemės ūkio naudmenos užėmė didelę dalį lietuvių gyventų vietų: prieledyninių upių ir moreninėse lygumose - iki 30 %, moreniniuose kalvynuose ir ežeringose vietose - 30-50 %, o prieledyninėse ežerinėse lygumose buvo išsimėčiusios atskiromis salelėmis.

Apie 31,4 % lietuvių gyvenviečių buvo kalvotuose moreniniuose žemėvaizdžiuose, 30,9 % - molingose lygumose, 25 % - slėniuose, 9,5 % - smėlingose lygumose, 3,2 % - pajūryje.

Baltų gentys XII a.

Valakų Reforma ir Jos Įtaka

Valakų reforma XVI a. antroje pusėje prisidėjo prie lietuvių kultūros ilgalaikių tapatumų susidarymo ir išlikimo iki pat XX amžiaus. Per ją buvo sukurta uždara baudžiavinio ūkio sistema. Nuo geografinių sąlygų priklausanti ūkinė veikla bajorų žemėvaldos ir baudžiavinių santykių stiprėjimo sąlygomis sparčiai keitė Lietuvos kraštovaizdį ir gyvenseną.

Pagyvėjus prekybai, ypač miško eksportui, XVI a. antroje pusėje-XVII a. pirmoje pusėje iškirstose molingose lygumose įsikūrė 63 % visų gyvenviečių. 25 % jų buvo kalvoto moreninio kraštovaizdžio duburiuose ar pakilumose prie ežerų, pelkių, paupiuose.

Valakais išmatuotoje geriausioje žemėje kurdinti palivarkai, aplink juos - kaimai. Trilaukės sėjomainos laukams - rugių, vasarojaus ir pūdymo - buvo skirti lygiais rėžiais padalyti ir kelio jungiami 3 sklypai.

Viduriniame vienoje kelio pusėje stovėjo gyvenamieji namai ir klėtys, kitoje - aptvaras su pašiūrėmis (vėliau - su tvartais) gyvuliams, atokiau - kluoniena su javų žardais ir aikštele jiems kulti, klojimas. Ilgainiui susidarė didelei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės daliai būdingi gatviniai kaimai su atskirais dvigaliais gyvenamaisiais namais, viduryje turinčiais priemenę, ir ūkio inventorius, rodantis, kad gyvulių patalpos ir pastatai pašarams laikyti buvo toli vienas nuo kito - pašarams nešioti buvo naudojamos baltiško tipo rezginės.

Kolektyvinės Prievolės ir Bendruomeniniai Santykiai

Per Valakų reformą kaimo gyventojams įvesta kolektyvinių prievolių: drauge rengti lydymus žiemkenčiams sėti, drauge sausinti žemę apie sodybas, laukų kelius ir kaimo gatves grįsti akmenimis, apipilti smėliu, rūpintis tiltų statyba ir remontu. Buvo įteisinta kaimynų talkos, pakeitusios bendrą didžiosios šeimos darbą. Ilgainiui jos tapo lietuvių gyvensenos ir kasdienės buities elgesio norma.

Vyriausias vyras pagal tradiciją buvo oficiali šeimos galva ir tarpininkas tarp jos ir aukštesnės valdžios. Tokie bendruomeniniai ir šeimos narių santykiai gatviniuose ir kupetiniuose kaimuose išliko iki pat XX amžiaus.

Naikinant baudžiavą plėtėsi naujai ūkininkavimo sistemai taikoma žemėtvarka ir žemėnauda bei su jomis susijusi XIX a. linijinio, XX a. ir spindulinio plano kaimo gyvenviečių plėtra.

Vienkiemiai ir Pokyčiai Po Baudžiavos Panaikinimo

Vienkiemių sistema turėjo savų pranašumų - buvo galima geriau išnaudoti dirbamąją ir sodybos žemę, sudėtingesni darėsi kaimo statyba ir pastatų planai. Gausėjo universalių pastatų, turinčių keletą ar daugiau patalpų su aiškiu funkciniu ryšiu ir paskirtimi.

Panaikinus baudžiavą įgyta asmens laisvė leido valstiečiams verstis ne tik žemės ūkiu, bet plačiau užsiimti amatais, migruoti. 1906 m. lapkričio 19 d. paskelbus Stolypino žemės reformą, imta masiškai naikinti gatvinius kaimus, jų irimą sustabdė ir kita linkme nukreipė 1940 m. prasidėjusi SSRS okupacija, žemės nacionalizavimas ir XX a. antroje pusėje įgyvendinta prievartinė žemės ūkio kolektyvizacija, visuotinė melioracija.

Valstiečio Sodyba XVI-XVII a.

Priklausomai nuo valstiečių padėties, ar jie buvo nuskurdę, ar prakutę, skyrėsi jų gyvenamųjų sodybų dydis. Vienos jų buvo labai kuklios, kitos - su daugiau pastatų.

Štai Grigas Stasevičius 1603 m. apsigyveno kuklioje sodyboje su trimis trobesiais: gryčia, klėtimi ir tvartu. Ši sodyba priklausė bajoro Jono Bako Strėvininkų dvarui, buvusiam Trakų paviete. Greičiausiai Grigas čia nusprendė įsikurti dėl nepritekliaus, mat už šiuos pono suteiktus namus, taip pat duotus gyvulius ir grūdus sėklai, jis prarado laisvo žmogaus statusą ir tapo pono baudžiauninku.

Klėtis, kurioje valstietis laikydavo savo turtą, minima ir pačiame Pirmajame Lietuvos Statute (1529 m.). Jame rašoma, kad jei valstietis išvogtų kito valstiečio klėtį, vagis būtų baudžiamas itin griežta bausme - kartuvėmis.

Ne ką didesnės už Grigo buvo Žemaitijoje gyvenusių Tomulio Mykolaičio ir Motiejaus Vilkio sodybos. Abu jie buvo bajoro Adomo Bilevičiaus Rubežaičių dvaro valstiečiai. 1586 m. duomenimis, Tomulis gyveno vadinamajame nume - name be langų, kurio kitame gale greičiausiai buvo laikomi gyvuliai. Šalia šio namo buvo klėtis, pirtelė ir jauja. Kito valstiečio Motiejaus sodyboje stovėjo gyvenamasis namas, vėlgi numas, kuriame, galima manyti, jis nebegyveno, o tik laikė gyvulius, ir pirtis.

Ganėtinai daugiau pastatų turėjo valstietis Jonas Petkevičius, gyvenęs Trakininkų dvaro kaime Vilniaus paviete. Mat jis nebuvo paprastas baudžiauninkas, dirbęs dvaro laukuose, o atliko tijūno pareigas. 1597 m. jo sodybą sudarė 14 medinių trobesių: du gyvenamieji namai, trys klėtys, arklidė, salyklinė, pirtis, kluonas su jauja ir penki tvartai. Kieme tarp šių trobesių stūksojo aviliai.

Valstiečių sodybas su mediniais trobesiais, aviliais ir daržais paprastai juosdavo tvora su užrakinamais vartais. Apie tokius nekviestus svečius įspėdavo valstiečių laikyti kiemsargiai šunys.

Namų Viduje

Valstiečiai po darbų ilsėdavosi mediniuose šiaudais dengtuose namuose. Jų dūminė pirkia ar gryčia neturėjo stiklinių langų - jie buvo dengti riebaluotu popieriumi ar gyvulio pūsle, dėl to viduje nebuvo labai šviesu. Namuose buvo įrengta patalpas apšildžiusi krosnis. Tačiau kamino, pro kurį išeitų dūmai, nebuvo. Toks namas dažnai buvo dviejų ar trijų patalpų. Įėjus pirmiausia būdavo patenkama į priemenę, o iš jos - į kambarį; didesniuose namuose kitoje priemenės pusėje ar už jos būdavo kitas kambarys ar kamara daiktams laikyti.

Žemaitijoje neturtingi valstiečiai dar gyveno senojo tipo pastate - minėtame nume. Tai buvo medinis trobesys su atviru ugniakuru, skirtas žmonėms gyventi ir gyvuliams laikyti. Senesnis numas buvo kvadratinis, be langų ir be lubų, su anga stogo kraige. Kiti numai buvo ilgi trobesiai, kurių viename gale greičiausiai gyveno šeimininkai, kitame - laikyti gyvuliai.

Valstiečių namuose baldų buvo labai nedaug - tik stalai ir suolai, dar skrynios drabužiams ir kitiems audiniams laikyti. Miegama buvo ant plačių suolų arba krosnies. Vardijant valstiečių turtą, šaltiniuose minima patalynė - tai paprastos drobės paklodės, pūkinės antklodės ir pagalvės, taip pat patalynės užvalkalai. Namuose būdavo gaminamas valgis. Valstiečiai turėdavo katilą ar trikojį puodą, kai kurie - geležinę keptuvę. Valgoma buvo prie drobine staltiese apdengto stalo, mat staltiesės neretai minimos valstiečių turto sąrašuose. Juose minimi ir rankšluosčiai, kuriais pavalgę galėjo nusišluostyti rankas. Valgyta buvo iš medinių ir molinių indų, naudoti geležiniai peiliai. Geriau gyvenusieji savo namuose turėjo daugiau indų ir audinių.

Valstiečio Išvaizda

To meto valstietį greičiausiai galėjai pažinti iš pirmo žvilgsnio. Apie tai, kad žmogus priklausė šiam luomui bylojo ne tik tai, ką jis dirbo, kaip atrodė jo daug nuveikusios rankos, ar kiek patirto vargo atsispindėjo jo veide, bet ir jo apranga. Tiek valstiečiai vyrai, tiek moterys paprastai vilkėdavo sermėgą - tai buvo pagrindinis šiam luomui priklausančių žmonių drabužis. Vyrai taip pat vilkėjo kelnes ir drobinius marškinius, nešiojo kepurę, pasirišdavo prie juosmens krepšelį pinigams. Tarp moteriškų drabužių buvo marškiniai, apsiaustai su gobtuvu, skraistės, nuometai, prijuostės, diržas su adatine ir kt. Šaltuoju metu vilkėti vyriški ir moteriški avikailio kailiniai, kojinės ir pirštinės. Vasarą avėtos naginės, kitu metu - odiniai bateliai, auliniai batai.

Valstiečio Mityba

Apsirūpinti maistu valstiečių šeimos nariai turėjo dirbdami savo ūkyje - augindami javus, ankštines kultūras, daržoves, laikydami gyvulius ir naminius paukščius. Ko trūkdavo, turint pinigų, galėjo įsigyti turguje. Valstiečiai savo ūkyje daugiausia sėdavo rugių, kurie augo ir prastesnėje žemėje, taip pat augino avižas, naudotas ir maistui, ir pašarui, grikius, miežius ir nedaug kviečių. Kasdienė valstiečių duona buvo tamsi, ruginė arba kepta iš įvairių javų mišinio.

Nemažą valstiečių dienos raciono dalį sudarė žirniai, valgytos ir pupos bei įvairios daržovės: pirmiausia ropes, taip pat kopūstai, agurkai, morkos, česnakai ir kt. Iš užsiaugintų aguonų, kanapių bei linų sėmenų buvo galima gauti aliejų. Mitybą paįvairindavo miško gėrybės - uogos ir grybai.

Galime manyti, kad mėsą dažniau valgė turtingesni valstiečiai, kurie gyvulių ir naminių paukščių turėjo daugiau. Šaltiniai užsimena, kad klėtyse valstiečiai laikydavo mėsos atsargas - paprastai lašinius. Gyvulininkystė valstiečių virtuvei teikė ir pieną, iš kurio buvo gaminamas sviestas ir sūriai, o naminiai paukščiai - kiaušinius.

Mėsai, žuviai ir daržovėms reikėjo pagrindinio prieskonio ir konservanto - druskos. Jos valstiečiai įsigydavo iš savo pono arba nusipirkdavo turguje. Kitas valstiečių turėtas maisto produktas ir vienintelis saldėsis buvo medus, kurio, matyt, netrūko. Kaip minėjome, valstiečiai savo sodyboje įsirengdavo avilius.

To meto amžininkas Jonas Lasickis rašė, kad žemaičiai geria su vandeniu raugtą medų ir alų, o kas neturi alaus - geria vandenį. Alaus valstiečiai mėgdavo išgerti ir apsilankę karčemose.

Lietuvos Sodybų Formavimosi Etapai

Aukštaičių troba

Gyvenamojo Namo Architektūra

Seniausi gyvenamieji namai Lietuvoje buvo panašūs, statyti iš moliu drėbto sunertų šakų karkaso. Gyvenamojo namo viduryje buvo atviras židinys, prie jo gaminta valgis, dirbta darbai; žiemą name laikyti ir gyvuliai. 16-17 a. tokie namai (numai) neteko gyvenamosios paskirties; Žemaitijoje jie naudoti kaip vasaros virtuvė, sandėlis, daržinė arba tvartas.

Kintant ūkininkavimo būdui, irstant didžiosioms šeimoms paplito naujo tipo gyvenamasis namas su šoniniu įėjimu ir plūkto molio krosnimi gyvenamojoje patalpoje. Gyvenamąjį namą sudarė 1-3 nedidelės patalpos.

Skirtinguose etniniuose regionuose statyta įvairios architektūros gyvenamieji namai: troba (Vakarų ir Pietų Lietuvoje), gryčia (Šiaurės ir Vidurio Lietuvoje), pirkia (Lietuvos pietryčių dalyje), stuba (Lietuvos pietvakarinėje dalyje). Jie skyrėsi planu, konstrukcijomis, šildymo sistemomis, patalpų funkcine paskirtimi.

Nesudėtingo plano viengaliai arba dvigaliai gyvenamieji namai statyti aukštaičių ir dzūkų sodybose. Žemaitiška troba, lietuvininkų ir suvalkiečių stuba skaidyta į mažesnes patalpas, plėsta. Žemaitijoje vyravo 4-12 patalpų trobos, Suvalkijoje, Mažojoje Lietuvoje - 4-8 patalpų stubos, Aukštaitijoje, Dzūkijoje - 3-6 patalpų pirkios ir gryčios.

Žemaitiškoje troboje, kaip ir nume, išliko atviras židinys namo viduryje, kuris ilgainiui virto erdviu uždaru kaminu; jame rūkyta mėsa, virtas valgis. Užnemunės stuba sujungė žemaičių ir aukštaičių statybos tradicijas. Kuršių nerijos ir Nemuno deltos stubos dažniausiai buvo 2 galų - šeimos ir svečių, kuriuos skyrė apie 2 m pločio koridorius.

Interjeras

Pagrindinės gyvenamosios patalpos (žemaičių šeimyninėje troboje, aukštaičių ir dzūkų pirkioje, sūduvių ir lietuvininkų šeimyninėje stuboje) svarbiausioje vietoje - geriausiai apšviestame kampe prieš duris - stovėjo stalas. Kiti baldai (suolai, kėdės) dėstyti pasieniais, spintelė indams, spinta, šaukšdėtė - šalia krosnies. Kambario tamsesniame kampe, už krosnies, stovėjo 1 arba 2 lovos, skrynia, kūdikio lopšys, žiemą - audimo staklės.

Kiti Sodybos Statiniai

• Svirnas - antras pagal svarbą pastatas sodyboje, skirtas grūdams, miltams, kitoms žemės ūkio gėrybėms, įvairiems daiktams laikyti.
• Tvartas - plito plėtojantis žemdirbystei ir gyvulininkystei. Jų būta stačiakampių, su vienu arba dviem linkiais (L, U formos).
• Kluonas - didžiausias sodybos pastatas, skirtas javams sukrauti ir kulti.
• Pirtis - nedidelis stačiakampis pastatėlis, kurį sudarė dvi patalpos: priepirtis ir patalpa su akmenų krosnimi.

Lietuviška pirtis

Architektūros Stiliai Žemaitijos Dvaruose

Nuo seniausių laikų iki XIII a. pab.-XIV a. pr. mūsų kraštuose vyravo ikigotikinis architektūros stilius. XIV a. pab.-XV I p. įsitvirtino ankstyvasis gotikos, XV a.II p.-XVI a. - vėlyvasis gotikos stilius. XVI a. pr.-1550 m. pastatams būdingas ankstyvojo, 1550-1625 m. - brandžiojo, 1625-1655 m. - vėlyvojo renesanso stilius. Baroko architektūroje taip pat išskiriami trys laikotarpiai: ankstyvasis - 1600-1650 m., brandusis - 1650-1695 m. ir vėlyvasis -1695-1790 m.

tags: #valstieciu #gyvenamieji #namai