Valstiečio sodyba viduramžių Lietuvoje

Viduramžių Lietuva - tai laikotarpis, kupinas iššūkių ir permainų, kurių metu formavosi ne tik valstybė, bet ir savitas valstiečių gyvenimo būdas. Norint suprasti to meto visuomenę, būtina pažvelgti į valstiečio sodybą - vietą, kurioje virė kasdienis gyvenimas, gimė tradicijos ir buvo puoselėjamas kultūros paveldas.

Etnografinis Lietuvos žemėlapis

Valakų reforma ir gatviniai kaimai

Gatvinis kaimas - tai gyvenvietė, turinti vieną pagrindinę tiesią ar kiek lenktą gatvę, palei kurią iš vienos arba abiejų pusių statmenai ar įžambiai jai išdėstytos sodybos. Gatvinis kaimas paplito Lietuvoje nuo XVI a. vykusios Valakų reformos. 1557 m. Vykdant žemės pertvarkymo (Valakų) reformą buvo atsisakyta netvarkingo žemės valdymo ir įvesta bendra visiems kaimams trilaukė sistema. Sklypas, arba kitaip valakas, buvo 21,48 ha.

Paprastai gyvenamieji namai, klėtys ir tvartai stovėjo vienoje gatvės pusėje, kluonai ir dirbamos žemės sklypas - kitoje gatvės pusėje. Valakų reforma valstiečiui suteikė galimybę imti ir daugiau žemės - tiek, kiek jo ūkis galės atlikti prievolių, t. y. lažo. Kasmet keičiant sklypo dalies paskirtį buvo užauginamas žymiai didesnis derlius, todėl gerokai padidėjo dvarų pajamos, augo valstybės iždas.

Gatvinių kaimų plėtrą ir norą didinti žemės ūkio produkcijos kiekį skatino miestų Vakarų Europoje augimas. Didėjant maisto poreikiui, LDK didikai suprato, kad produktų pardavimas į Vakarus gali atnešti daug pelno, ir ėmėsi šio verslo. Visgi, nors reforma ir paspartino ūkio plėtrą ir žemvaldžių pelną, jos metu nemažai valstiečių buvo iškeldinti į gatvinius kaimus, ten, kur patogu jų ponui. Senosios sodybos, netgi iš protėvių paveldėti namai buvo išardomi. Anksčiau vienkiemiuose ar nedideliuose kaimeliuose gyvenę žmonės buvo perkraustyti į didesnes gyvenvietes - gatvinius kaimus, kuriuose kaimynai gyveno greta vienas kito. Valakų reformos metu senosios įvairių luomų gyventojų žemės tapo dvaro arimais.

Valakų reforma

Valstiečių būstai ir interjeras

Valstiečių gyvenamųjų būstų dydis, interjeras tiesiogiai priklausė nuo šeimos turtinės padėties. Netgi namų pavadinimai Lietuvoje buvo skirtingi, priklausomai nuo etninio regiono. Skyrėsi ir namų architektūra. Dauguma valstiečių gyveno mediniuose namuose. Jų stogai dažniausiai buvo dengti šiaudais ar lentomis. Namo viduje grindys iš aslos, t. y. plūkto molio. Medines grindis turėjo labiau pasiturintys asmenys.

Baldų valstiečio namuose nebuvo daug - stalas, suolai, kelios lentynos ar skrynios daiktams susidėti.

Priklausomai nuo valstiečių padėties, ar jie buvo nuskurdę, ar prakutę, skyrėsi jų gyvenamųjų sodybų dydis. Vienos jų buvo labai kuklios, kitos - su daugiau pastatų. Štai Grigas Stasevičius 1603 m. apsigyveno kuklioje sodyboje su trimis trobesiais: gryčia, klėtimi ir tvartu. Ši sodyba priklausė bajoro Jono Bako Strėvininkų dvarui, buvusiam Trakų paviete. Greičiausiai Grigas čia nusprendė įsikurti dėl nepritekliaus, mat už šiuos pono suteiktus namus, taip pat duotus gyvulius ir grūdus sėklai, jis prarado laisvo žmogaus statusą ir tapo pono baudžiauninku. Laisvu žmogumi tuomet reiškė turėti galimybę palikti poną ir eiti tarnauti kitam, kurį pasirinks. Baudžiauninkas savo pono palikti negalėjo, turėjo jam tarnauti iki pat mirties.

Ne ką didesnės už Grigo buvo Žemaitijoje gyvenusių Tomulio Mykolaičio ir Motiejaus Vilkio sodybos. Abu jie buvo bajoro Adomo Bilevičiaus Rubežaičių dvaro valstiečiai. 1586 m. duomenimis, Tomulis gyveno vadinamajame nume - name be langų, kurio kitame gale greičiausiai buvo laikomi gyvuliai. Šalia šio namo buvo klėtis, pirtelė ir jauja. Kito valstiečio Motiejaus sodyboje stovėjo gyvenamasis namas, vėlgi numas, kuriame, galima manyti, jis nebegyveno, o tik laikė gyvulius, ir pirtis.

Žemaičių numas

Ganėtinai daugiau pastatų turėjo valstietis Jonas Petkevičius, gyvenęs Trakininkų dvaro kaime Vilniaus paviete. Mat jis nebuvo paprastas baudžiauninkas, dirbęs dvaro laukuose, o atliko tijūno pareigas. Tijūnas buvo dvaro urėdininkui pavaldus tarnas, prižiūrėjęs dvaro ūkį ir tai, kaip kiti valstiečiai atlieka prievoles. 1597 m. jo sodybą sudarė 14 medinių trobesių: du gyvenamieji namai, trys klėtys, arklidė, salyklinė, pirtis, kluonas su jauja ir penki tvartai. Kieme tarp šių trobesių stūksojo aviliai. Valstiečių sodybas su mediniais trobesiais, aviliais ir daržais paprastai juosdavo tvora su užrakinamais vartais.

Valstiečiai po darbų ilsėdavosi mediniuose šiaudais dengtuose namuose. Jų dūminė pirkia ar gryčia neturėjo stiklinių langų - jie buvo dengti riebaluotu popieriumi ar gyvulio pūsle, dėl to viduje nebuvo labai šviesu. Namuose buvo įrengta patalpas apšildžiusi krosnis. Tačiau kamino, pro kurį išeitų dūmai, nebuvo. Ne veltui tokia pirkia ar gryčia šaltiniuose apibūdinama juoda - aprūkusi nuo po patalpas pasklindančių dūmų. Toks namas dažnai buvo dviejų ar trijų patalpų. Įėjus pirmiausia būdavo patenkama į priemenę, o iš jos - į kambarį; didesniuose namuose kitoje priemenės pusėje ar už jos būdavo kitas kambarys ar kamara daiktams laikyti.

Žemaitijoje neturtingi valstiečiai dar gyveno senojo tipo pastate - minėtame nume. Tai buvo medinis trobesys su atviru ugniakuru, skirtas žmonėms gyventi ir gyvuliams laikyti. Senesnis numas buvo kvadratinis, be langų ir be lubų, su anga stogo kraige. Kaip rašo XVI a. gyvenęs Jonas Lasickis, pro šią stogo angą išeidavo dūmai ir nuo gyvulių susidaręs tvaikas. Kiti numai buvo ilgi trobesiai, kurių viename gale greičiausiai gyveno šeimininkai, kitame - laikyti gyvuliai.

Valstiečio išvaizda ir apranga

Tiek valstiečiai vyrai, tiek moterys paprastai vilkėdavo sermėgą - tai buvo pagrindinis šiam luomui priklausančių žmonių drabužis. Vyrai taip pat vilkėjo kelnes ir drobinius marškinius, nešiojo kepurę, pasirišdavo prie juosmens krepšelį pinigams. Tarp moteriškų drabužių buvo marškiniai, apsiaustai su gobtuvu, skraistės, nuometai, prijuostės, diržas su adatine ir kt. Šaltuoju metu vilkėti vyriški ir moteriški avikailio kailiniai, kojinės ir pirštinės. Vasarą avėtos naginės, kitu metu - odiniai bateliai, auliniai batai.

Kaip pastebėjo istorikas Juozas Jurginis, valstietis prie savęs nešiodavosi kirvį, mat jis buvo reikalingas ne tik darbui, bet ir apsisaugojimui nuo kasdien gresiančių pavojų - užpuolikų ir laukinių žvėrių.

Stebinantys 1636 m. bylos duomenys liudija, kad kai kurie valstiečiai turėjo netgi sidabrinių papuošalų - Gandingos dvare Žemaitijoje gyvenęs Ezofas Paduraitis turėjo sidabrinį žiedą, kurį kartu su kitu turtu pavogė jo samdinys Stanislovas Markaitis.

Valstiečio mityba

Apsirūpinti maistu valstiečių šeimos nariai turėjo dirbdami savo ūkyje - augindami javus, ankštines kultūras, daržoves, laikydami gyvulius ir naminius paukščius. Ko trūkdavo, turint pinigų, galėjo įsigyti turguje. Kasdienė valstiečių duona buvo tamsi, ruginė arba kepta iš įvairių javų mišinio. Nemažą valstiečių dienos raciono dalį sudarė žirniai, valgytos ir pupos bei įvairios daržovės: pirmiausia ropės, taip pat kopūstai, agurkai, morkos, česnakai ir kt. Iš užsiaugintų aguonų, kanapių bei linų sėmenų buvo galima gauti aliejų. Mitybą paįvairindavo miško gėrybės - uogos ir grybai.

Sunku pasakyti, kiek ir kaip dažnai valstiečiai valgė mėsą. Žinome, kad be darbinių gyvulių, šeima paprastai laikydavo kelias karves, avis, kiaules, rečiau - ožkas, taip pat turėjo vištų ir žąsų. Galime manyti, kad mėsą dažniau valgė turtingesni valstiečiai, kurie gyvulių ir naminių paukščių turėjo daugiau. Gyvulininkystė valstiečių virtuvei teikė ir pieną, iš kurio buvo gaminamas sviestas ir sūriai, o naminiai paukščiai - kiaušinius.

Mėsai, žuviai ir daržovėms reikėjo pagrindinio prieskonio ir konservanto - druskos. Jos valstiečiai įsigydavo iš savo pono arba nusipirkdavo turguje. Kitas valstiečių turėtas maisto produktas ir vienintelis saldėsis buvo medus, kurio, matyt, netrūko. Kaip minėjome, valstiečiai savo sodyboje įsirengdavo avilius.

To meto amžininkas Jonas Lasickis rašė, kad žemaičiai geria su vandeniu raugtą medų ir alų, o kas neturi alaus - geria vandenį. Jis netgi aprašė, kaip tą alų valstiečiai darydavo: Tą gėrimą daro medžio žievių induose iš vandens, javų ir apynių; į indus įdėję įkaitintus akmenis, virina vieną naktį ir gauna misą, o kitą dieną ją geria. Alaus valstiečiai mėgdavo išgerti ir apsilankę karčemose.

Apibendrinant galima teigti, kad valstiečio sodyba viduramžių Lietuvoje buvo ne tik pastogė ir ūkis, bet ir savitas pasaulis, kuriame atsispindėjo žmogaus santykis su gamta, tradicijomis ir tikėjimu. Tai buvo vieta, kurioje gimė ir augo kartos, puoselėjo kultūrą ir formavosi tautinė savimonė.

tags: #valstiecio #sodyba #viduramziai