Valdas Papievis - Paryžiuje gyvenantis prozininkas, publicistas, vertėjas ir žurnalistas. Jo kūryboje prancūziškoji gaida yra aukštoji, ji - ryški dominantė, tekstus siejantis, vienijantis leitmotyvas. Už romaną „Eiti“ (2010) apdovanotas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir Liudo Dovydėno premijomis. Romane „Eiti“ ypač akcentuojama čia ir dabar vykstančio judėjimo kaip būties, gyvavimo (nuo žodžio „gyvas“) svarba.
Jau pirmoji knyga - romanas „Ruduo provincijoje“ (1989) - sulaukė pripažinimo, V. Papieviui skirta Antano Jonyno premija. Tais pačiais metais pasirodė apsakymų rinkinys „Užmaršties slėnis“. Po keturiolikos metų stojo tyla. Tada - romanas „Vienos vasaros emigrantai“ (2003), po dvejų metų išleistas ir kompaktinėje plokštelėje. 2010-ieji pažymėti romano „Eiti“ pasirodymu.
Lietuvos rašytojas Valdas Papievis: romano „Eiti" nereikėtų sieti su emigranto dalia
Literatūrologė Viktorija Daujotytė, ieškodama poezijos, jos esaties, kilmės ištakų, gimimo pradmės, kalbėjo apie ėjimą, vaikščiojimą, lyg ko ieškant, tikintis. Citata atliepia romano „Eiti“ minties audinį, tiksliai nusako, kodėl austa, kaip austa, kas suausta ir išausta; įvardija kūrinio dvasią.
Valdas Papievis
Išėjęs prozos poezijos kūrinys buvo sutiktas, pripažintas, įvertintas - knyga pateko į geriausių prozos knygų penketuką Metų knygos rinkimuose (2010), Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas paskelbė Meniškiausia 2010 metų knyga ir rašytojui skyrė metinę premiją (2011), taip pat šis romanas autoriui pelnė ir Liudo Dovydėno premiją (2011).
"Eiti" - Tapatybės konstravimo tema
Romaną „Ankančiam pasauly“ galėtume pavadinti knyga, pratęsiančia tapatybės konstravimo temą V. Papievio kūryboje. Veikėjas dažniau jaučia ryšį su aplinka nei su žmonėmis. Jis - visatos pakeleivis, patirčių kolekcionierius, gyvenantis tuo, ką regi, girdi, užuodžia, o ne tuo, ką mąsto ar įsivaizduoja.
Itin išraiškinga kūrinio „Eiti“ frazė „Eiti - mano namai“ išsilieja ir į romano „Ankančiam pasauly“ plotmę: „Saugesnių namų neturėsiu. Namų, kurių stogas - dangus ir kuriuose gyvenant nieko nereikia, tik plaukti kaip debesys - tyliai, ramiai [...]“ (p. 13). Naratoriaus sąmonėje namų metafora tampa savitu sielos patyrimu, gimstančiu iš akimirkos estezės, kurią išprovokuoja paprastos, tačiau ypatingai patiriamos aplinkos detalės. Pasakotojas tokiomis akimirkomis atsiskleidžia kaip savitas pasaulio (gamtos?) pilietis, aplinkos vietininkas, kurio pagrindinė misija yra naują erdvę prisijaukinti ir surasti jai ypatingą vietą savo sieloje. Internalizuota aplinka tampa prijaukinta, jauki it namai.
Prieš kelerius metus, dar prieš rašant „Eiti“, mane buvo ištikęs vaikščiojimo priepuolis: Paryžių išmaišiau skersai išilgai. Pasirodė, tokių, kaip aš, - ne vienas: jei tik eidavau tam tikromis vietomis ir tam tikru laiku, vis sutikdavau tuos pačius žmones, kasdien einančius tais pačiais savo keliais. Po dienos kitos pradėjome sveikintis, šypsotis, persimesti vienu kitu žodžiu.
Ėjimas kaip egzistencinis judesys
Taip pat pratęsiamas ir beatodairiško, nuskaistinančio ir nuskaidrinančio ėjimo, judėjimo motyvas: „Tas begalinis ėjimas buvo tarsi jūros ošimas, kai valandas it bangas, palietusias keterą, tuo pačiu ritmu pratęsia kitos, o atstumai vieni su kitais susilieja į tolį“ (p. Su romanu „Eiti“ šį kūrinį ypač sieja ir (audio)vizualinė stilistika, namų simbolika, ėjimo kaip egzistencinio judesio metafora (bis repetita placebit!).
Prancūzijos žemėlapis
Naujausiame romane Odilė, arba Oro uostų vienatvė (2015) veikėjas ir kūrinio pasakotojas apsistoja pas devyniasdešimtmetę paryžietę Odilę. Judėjimo trajektorija vis pastebimiau krinta, laukas traukiasi. Iš pradžių lazdelė, kuria pasiramsčiuodama moteris palydovo prašo pasakyti, kai pamatys ją kūprinantis, vėliau vežimėlis, kurį sustabdyti ir leisti paėjėti jai pačiai, bėgant laikui, Odilė nori vis rečiau. Prarandi, netenki (tau pačiam atrodo, tarytum kas atima) vieną, kitą... galimybę veikti - gyventi (!).
Kūrinio stilius
Nepriekaištingai sklandžiai, grakščiai reiškiamos mintys, rodos, dažnai lyg melodingiausia muzika skambančios eilutės, atskleidžiamas trapus veikėjo santykis su pasauliu, ilgesingos gaidos, bandymai užduoti esminius būties klausimus pernelyg nesitikint atsakymo. Tik dėmesio formai, mano manymu, šiek tiek per daug. Taip, skaityti malonu, bet ar suteiks šį tą, ar atsiminsim?
V. Papievio sakinio vaizdinė paletė, ritmika, intonacija veikia gydančiai, katarsiškai. Rašytojui belieka minoriškas diminuendo - skaitytojo akivaizdoje sumodeliuoti atsisveikinimą su liūdnuoju keleiviu.
Prancūziškas auklėjimas
Vaikai nuo mažumės panardinami į menų, kultūros terpę. Muziejuose, parodose gali pamatyti ir vaikų - tėvų, grupelėmis mokytojų ar auklėtojų atvestų. O viena šeima štai suabejojo, ar prancūziško auklėjimo savitumas nebus tai, kad jis kaip niekur kitur susijęs su stalo kultūra. Valgymas ir namie, ir restorane - šiek tiek ritualas. Nė praalkę vaikai iki vakarienės nelandžios į šaldytuvą. Vakarienė - ne tik valgymas, bet ir bendravimas, ir vaikai iš užstalės niekada nepabėgs neatsiklausę tėvų. Nuo tokio bendravimo prasideda pagarbos vyresniam žmogui ugdymas. Kiek tai yra formalu, iš pareigos, priklauso nuo šeimos, tačiau jeigu tai daroma net šiek tiek prisiverčiant, irgi gražu.
Žmonės gyvena mieste, į savo aplinką taip įsigyvenę, kad, regis, su ja sutapę... Paryžiuje tavo namai nesibaigia sulig durų rakto spragtelėjimu iš lauko pusės. Kai jis spragteli, namais tampa gatvė, į kurią išeini, paskui - kvartalas, pagaliau - visas miestas.