Vaitkuškio dvaro sodyba: istorija, architektūra ir dabartis

Ukmergės rajone, nedideliame Vaitkuškio kaime, stūkso Vaitkuškio dvaro sodyba - kadaise klestėjusi grafų Kosakovskių rezidencija. Ilga ir spalvinga Vaitkuškio dvaro istorija mena XVI-XVII amžius. Šiandien, leidžiantis nuo Vaitkuškio kalno, atsiveria nuostabi Ukmergės panorama, o tarp medžių šmėsteli buvusio dvaro bokštas - apgriuvusios oranžerijos liekanos.

Vaitkuškio dvaro rūmai XX a. pradžioje

Dvaro istorijos pradžia

Vaitkuškio dvaras (lenk. Pałac Wojtkuszki) arba Pašilės dvaras pradėtas formuoti XVI a., kuomet Vaitkuškio apylinkės dar vadinosi Antakalniu. XVI a. pradžioje apylinkėse būta daug smulkių žemės savininkų, iš kurių Vaitkus davė pradžią dvaro pavadinimui. Vėliau dvaras priklausė įvairių giminių atstovams: Kšemencui, Mednikiui, Volkui, Okuškai. Apie 1550 m. Vaitkuškis atiteko Skorulskiams, kurie plėtė valdas: 1639 m. Melchioras Skorulskis valdė apie 30 žemės plotų Antakalnio, Deltuvos ir Vaitkuškio apylinkėse, o 1720 m. Antanui Skorulskiui jau priklausė beveik visos Vaitkuškio apylinkės. 1730 m. 1764 m. Mykolas Skorulskis, Antano sūnus, sudėjęs savo, seserų ir brolių paveldėtą turtą, už 160 tūkst. auksinų pardavė visą Vaitkuškį Mykolui Kosakovskiui.

Kosakovskių giminė

18 a. dvarvietę įsigijo grafai Kosakovskiai. Kosakovskių giminė buvo sena ir garsi, viena turtingiausių Lietuvoje. Jos šaknys siekia XVI a. Grafai Kosakovskiai giminiavosi su Pacais ir Valavičiais. Pirmasis žinomas šios giminės atstovas mūsų šalyje buvo Pranciškus Nikodemas Kosakovskis (1556 - 1609), iš valdovo Zigmanto Vazos gavęs teisę valdyti septynis Lietuvos valsčius ir padėjęs pamatus savo giminės galiai. Per kelias kartas Kosakovskiai puikiai integravosi į LDK visuomenę, užimdami svarbias pareigas tiek LDK, tiek Abiejų Tautų Respublikoje. Dauguma jų pasižymėjo kaip kariai, dalyvavo Salaspilio mūšyje, Stepono Batoro žygiuose į Dancingą. Vėliau daug giminės atstovų tapo žinomi kaip politikai - buvo vaivadomis, iždo komisarais, etmonais, dalyvavo Abiejų Tautų Respublikos Ketverių metų seime.

Kosakovskių herbas

Tačiau giminės kasdieniam gyvenimui ir reprezentacijai senasis dvaras jau netiko. Neogotikinius rūmus pastatė Feliksas Kosakovskis. Dvarą jis įsigijo jau su jame stovėjusiais rūmais, kurių tiksli pastatymo data nėra žinoma. Mykolui Kosakovskiui mirus, Vaitkuškį valdė jo sūnus Dominykas (1771 - 1840), vėliau - jo vaikaitis Stanislovas Čėsna (1795 - 1872) Šis vedė prancūzų kilmės grafaitę Aleksandrą de Laval, gyvenusią Rusijoje ir kilusią iš garsios Peterburgo grafienės A. de Laval šeimos. Grafienės namuose dažnai svečiuodavosi Michailas Lermontovas, Aleksandras Puškinas, Aleksandras Gribojedovas. Vyresnioji Aleksandros de Laval - Kosakovskos sesuo Jekaterina buvo ištekėjusi už dekabristo S. Trubeckojaus ir po dekabristų nuslopinimo paskui vyrą išvyko tremtin į Sibirą, atsisakiusi prabangos ir pasiaukojusi dėl vyro idealų. Vėliau ją aprašė Nikolajus Nekrasovas poemoje „Rusų moterys“.

Stanislovas Čėsna Kosakovskis

Šis trečiasis Vaitkuškio dvaro paveldėtojas buvo puikiai išsilavinęs. Tarnavo Lenkijos Laikinosios Vyriausybės rūmuose, ėjo Lenkijos karalystės rūmų kamerjunkerio pareigas, vėliau dirbo Rusijos pasiuntinybėje Romoje (Vatikane). Na, o savo paveldėtame Vaitkuškio dvare sumažino baudžiauninkams lažą iki 104 dienų, panaikino duokles, įvedė valstiečių savivaldą ir valstiečių teismus, kaimuose steigė mokyklėles, prieglaudas, ligonines, savišalpos kasas. Būtent Stanislovas Čėsna Kosakovskis savo iniciatyva nusprendė perstatyti Vaitkuškio dvaro rūmus. Po 1857 - 1862 metų rekonstrukcijos jie ėmė atrodyti naujai. Centrinės dalies kampuose buvo primūryti daugiašoniai bokšteliai, dešinėje pusėje iškilo triaukštis bokštas. Vėliau dar buvo pristatyta veranda. Stanislovas Čėsna Kosakovskis mėgo teatrą, taigi, perstatydamas rūmų oficiną, joje įrengė teatro salę.

Vaitkuškį šis žmogus labai mylėjo, laikė savo namais, nors dar turėjo ištaigingus rūmus Varšuvoje. Vaitkuškio rūmus puošė italų, lenkų dailininkų ir paties šeimininko tapyti paveikslai, čia buvo surinktos įspūdingos senovinių ginklų, indų, Senovės Egipto meno kolekcijos. Šiame dvare būta ir gausios bibliotekos: apie 10 000 knygų lenkų, rusų, vokiečių, prancūzų kalbomis; seniausi leidiniai siekė XVII a.

Po savo tėvo S. Č. Kosakovskio mirties dvarą paveldėjo Stanislovas Kazimieras Kosakovskis (1837 - 1905). Jis užėmė įvairias tarnybas Heraldikos komisijoje, Lenkijos karalystės reikalų komitete, aktyviai dalyvavo Varšuvos kultūriniame gyvenime. Grafas S. K. Kosakovskis mirė 1905 m. Jis buvo palaidotas Ukmergėje, Pašilės kapinių Kosakovskių laidojimo rūsyje.

Priešpaskutinis Vaitkuškio dvaro savininkas grafas Stanislovas Kazimieras Kosakovskis buvo vienas pirmųjų fotografų Lietuvoje. Tūkstančiai jo darytų nuotraukų ne tik pasakoja grafų Kosakovskių šeimos istoriją. Per 11 metų jame buvo sukauptas didžiulis fotoarchyvas, kurio vertė - tiesiog neįkainojama. Į albumus jis suklijavo per šešis tūkstančius Kosakovskių šeimos ir jų dvaro gyvenimą atspindėjusių fotografijų. Jose įamžinta tiek kasdienybė, tiek šventės, taip pat kelionių po svečias šalis akimirkos, rūmų interjeras, apylinkių vaizdai.

1865 metais Stanislovas Kazimieras Kosakovskis tapo Lenkijos Valstybės Tarybos vicereferentu ir Varšuvos Reguliacinio komiteto nariu, 1875-aisiais - Rusijos caro šembelionu ir Ukmergės apskrities teismo teisėju.

Kaip rašo istorikas Raimondas Ramanauskas, nuo 1876 m. birželio S. K. Kosakovskis tapo Ukmergės apskrities taikos teisėju ir šiose pareigose dirbo kelis dešimtmečius. Ilgiau būnant Vaitkuškyje sustiprėjo jo santykiai su Ukmergės apskrities bei miesto bajorijos ir administracijos elitu, tad 1879 m., pirmųjų kiek liberalesnių miesto valdžios rinkimų metu, jis buvo išrinktas tuometinės Ukmergės savivaldybės - Ukmergės miesto Dūmos vadovu - Ukmergės Miesto Galva. Autoritetingas, tituluotas Miesto Galva savivaldybei suteikė solidumo, jo plačios pažintys ir ryšiai labai palengvindavo miesto reikalų tvarkymą.

Po 1890 m. Vaitkuškio dvare grafas įkūrė foto ateljė, kur daug metų dirbo su fotografu Juozapu Krajevskiu. S. K. Kosakovskio fotografijoms būdinga savitai surežisuota kompozicija, šešėliavimo efektai, kai kurioms - foto montažo technika. Tai rodo, kad į foto meną jis žiūrėjo ne kaip mėgėjas, bet ir siekė profesionalumo. Pasakojama, kad kiekvienas dvaro svečias išvykdavo su savo nuotrauka. Jo nuotraukos žavi tuo, kad jos nėra statiškos, kaip kad buvo įprasta to meto kitose fotografijose. Iš jų sklinda nuotaika, žmonės šypsosi, atlieka tam tikrą judesį. Tai rodo, kad grafas S. K.

Grafas nenoriai vykdavo į užsienį. Mieliau vasaras leido Lietuvoje, jam priklausiusiame Vaitkuškio dvare. Su savo darbais S. K. Kosakovskis dalyvavo ir buvo apdovanotas Varšuvos (1889, 1897, 1901), Daugpilio, Londono, Vitebsko (visos 1903), Panevėžio (1903, 1904), Krokuvos (1904) fotografijos parodose. Gausūs apdovanojimai liudija, kad grafas puikiai išmanė fotografijos meną.

Metams bėgant, grafas vis labiau prisirišo prie konservatyvios lietuviškos tėvonijos. Gyvenimo pabaigoje jis parašė memuarus, kuriuose Vaitkuškis iškyla kaip pasaulio centras, nustelbdamas net Varšuvos spindesį. Paprastai Vaitkuškio dvare S. K. Kosakovskis gyvendavo nuo gegužės iki spalio.

Dar vienas grafo S. K. 18 metrų aukščio gaisrinės bokštas pastatytas XIX a. 9 dešimtmečio pradžioje. Tokio statinio prireikė, kadangi Ukmergėje dominavo medinė architektūra ir ugnis greitai išplisdavo bei sunaikindavo ištisus kvartalus.

Gaisrinės bokšto apžvalgos aikštelėje kabojo varpas, kuris tarnavo kaip miesto laikrodis, pranešinėjęs miestiečiams valandas. Ugniagesių komandos budėtojai pagal anuomet galiojusią tvarką iš bokšto viršutinės aikštelės dieną naktį stebėdavo, kas vyksta mieste bei jo apylinkėse. Vienas varpo dūžis skambėdavo kas pusvalandį, o kiekvieną paros valandą miestui paskelbdavo atitinkamas negarsių varpo dūžių skaičius.

Šio aristokrato vadovavimas miesto savivaldai nebuvo išimtis. Tais pačiais metais Telšių Miesto Galva tapo kunigaikštis Mykolas Oginskis.

Tuo metu mieste nebuvo specialių patalpų, kur būtų galima posėdžiauti miesto valdžiai. Kaip teigia R. Ramanauskas, 1882 m. liepos 14 d. vykusiame Dūmos posėdyje nutarta „[…] leisti Miesto Valdybai statyti pastatą pagal pateiktą planą ūkine tvarka iš miesto lėšų […]“.

Šio administracinio miesto pastato statybai burmistras teikė didelį dėmesį, skubino ją, nevengdamas ir tam tikro moralinio spaudimo kitiems Miesto Dūmos nariams. 1883 metais pastato statybos darbai buvo baigti.

Rausvų plytų mūro sienomis, santūriai papildytomis nišomis, karnizais, langų ir durų puošybos elementais, raitytu frontonu centrinėje dalyje, pastatas gražiai įsijungė į centrinės miesto aikštės urbanistinę struktūrą. Iki pat jo kardinalaus perstatymo XX a.

Dvaro likimas po Kosakovskių

Nėra tiksliai žinoma, kada iš Vaitkuškio dvaro po savo motinos mirties išvyko šis paskutinis paveldėtojas. Jonas Eustachijus Kosakovskis persikėlė į Lenkiją, tapo vaikų kardiochirurgijos pradininku, žydų gelbėtoju.

1914 metais dvaras jau buvo nuomojamas. Tiesa, būtina pažymėti, kad rūmai prieš tai buvo patyrę Pirmojo pasaulinio karo baisumus. Dalis vertingų dvaro kolekcijų pradingo, dalis buvo išvežta į Rusiją ir pateko į jos muziejus. Imperatorius buvo padovanojęs savo adjutantui generolui Juozapui Antanui Kosakovskiui savo mundurą ir plaukų sruogą, kurie buvo saugomi Vaitkuškio dvare. Daugybė dailės kūrinių atsidūrė Lenkijoje ir sudegė per Varšuvos sukilimą 1944 metais.

Na, o tai, kas liko neišvežta, buvo išgrobstyta rūmus užėmusių vokiečių kareivių, o vėliau - Ukmergę užėmusių bolševikų. Deja, po jo mirties dėl tarp giminaičių kilusių vaidų Vaitkuškio dvaras ištuštėjo. Taip grafo S. K. Kosakovskio puoselėtas šeimos lizdas subyrėjo.

Pirmojo pasaulinio karo metais, traukiantis nuo vokiečių, teko iš Vaitkuškio dvaro išvežti giminės portretus, paveikslų galeriją, bronzos bei sidabro dirbinius ir kitą turtą.

1939-aisiais, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, dvare buvo apgyvendinti internuoti Lenkijos kareiviai. Po metų įsigalėjusi sovietinė valdžia dvarą nacionalizavo. Rūmai karo metu smarkiai nukentėjo, o galutinai sunyko pokariu. Dar prieš 50 metų, kolūkių laikais, dvare gyveno vietiniai žmonės, kieme žaisdavo jų vaikai. Vyresni apylinkės gyventojai gerai prisimena, kaip atrodė išlikusios akmeninės vazos, klombos, sodas, šulinys, oficina. Vėliau pradėjusius irti ir niekieno neremontuojamus pastatus vaitkuškiečiai ėmė ardyti ir neštis plytas savų namų statyboms.

Išlikusios fotografijos aiškiai atskleidžia, kaip atrodė Vaitkuškio dvaras anksčiau; apie jo gyvenimą pasakoja ir išlikę Jono Eustachijaus Kosakovskio piešiniai ir prisiminimai. Čia darbavęsi archeologai nustatė buvusių rūmų kontūrus, tačiau prikelti viso dvaro ansamblio dabar jau neįmanoma, belieka tik išsaugoti tai, kas liko.

Vaitkuškio dvaro griuvėsiai

O išliko bokštas, oranžerijos griuvėsiai, sienų likučiai. 1992 metais Vaitkuškio dvaro sodyba pripažinta regioninės reikšmės architektūriniu ir istoriniu kultūros paveldo objektu.

Dabartis

Dvarą su jam priklausančiu 4 hektarų žemės plotu Gintautas Dūdėnas įsigijo karantino metu. Nusipirko, susižavėjęs šios vietos aura, jos išskirtine svarba ir suvokdamas poreikį ją pristatyti žmonėms.

Darbo daug - reikia atkurti bokšto pirminę išvaizdą, įrengti pastato hidroizoliaciją, kad nešlaptų pamatai, užsandarinti langus, sutvarkyti oranžerijos griuvėsius. Išpjovus aplink suvešėjusią augmeniją, neirtų išlikusios mūro sienos; be to, oranžerijoje, ją apgaubus stiklu, galima būtų rengti parodas ir kitus renginius.

Beje, renginių buvusio dvaro erdvėje ir dabar netrūksta. Atvyksta gidų lydimi ekskursantai, vyksta dailininkų plenerai, knygų pristatymai, senovinių automobilių paradai.

Į Ukmergės „Dvarų žiedą“ įtrauktas ir didelio turistų susidomėjimo sulaukęs Vaitkuškio dvaras ieško naujų savininkų. Pardavimo skelbime rašoma, kad teritorijai priklauso originalus bokštas su įrengta vandentiekio sistema, elektra. Jame - prieškambaris, miegamasis, vonia. Kambariai yra įrengti antrame ir trečiame aukštuose.

Dvaro pardavimu besirūpinantis šeimos giminaitis Arnas Dabusas pasakojo, kad šalia šio kultūrinio objekto yra 4 hektarai miško ir žemės. Vaitkuškio dvaro statinius siūloma pirkti už 250 tūkst.

Galimų pirkėjų smalsumą galėtų sužadinti ir unikalus čia esantis objektas - požeminis tunelis, kadaise jungęs dvarą su kalno papėde, kuriuo galima buvo patekti į Pašilės bažnyčią. Tiesa, tunelis šiuo metu nėra praeinamas.

Pašnekovas pasakojo, kad Kosakovskių giminė dvarą nutarė parduoti įsitikinus, kad savo jėgomis jo atstatyti nepavyks. Bandė teikti paraiškas ES struktūrinių fondų finansavimui gauti, bet nesėkmingai. Per porą metų spėjo įsitikinti, kad turistai dvaru domisi. Pernai vasarą čia leidę šeimininkai buvo įsisukę į kultūrinių renginių šurmulį.

Vaitkuškio dvaro duomenys

Šiek tiek romantiška, šiek tiek paslaptinga, šiek tiek liūdna atmosfera sklando Vaitkuškio dvaro griuvėsiuose. Galbūt būtent tai traukia žmones čia užsukti ir apžiūrėti tai, kas liko iš didingų ir kažkada gyvybe alsavusių rūmų. Jei ne šalia griuvėsių pastatytas stendas su sena dvaro nuotrauka, iš jo likučių sunku būtų įsivaizduoti, kokio iš tiesų didelio ir gražaus pastato čia būta.

tags: #vaitkuskio #dvaro #sodyba