Lietuvos Sakalai Nemuno Slėnyje: Vaiguvos Sodybos Istorija

Tėvynei mirtino pavojaus akivaizdoje tampama didvyriu, semiamasi stiprybės už Laisvę. Lietuva gynėsi nuo priešų kunigaikščių. Degė Pilėnai, o Žalgirio mūšis įsirėžė į atmintį. Pokaryje su ginklu rankose krito jauni Lietuvos Ąžuolai ir Uosiai. Komunizmo konvulsijos tęsėsi.

Ramiai sklandė sakalas virš Nemuno, dangus gaubė mūsų dienas. Griausmavaldis Perkūnas ugniniais žaibo kirčiais talžė Nemuno vandenis. Ko gąsdina mus neganda? Ir šaižus sakalo riksmas audroje už langų. Atlaikė audras sakalų lizdas, ir sakalų širdys - sakalų aukštų medžių viršūnėse.

Parėjau į čia po kelių dešimtmečių ir susimąsčiau. Parskriskite, raibieji jaunystės sakalėliai, į gimtą panemunių žemę! Gražiame Nemuno slėnyje stovėjo baltas namas ir augo daug gėlių. Sodo takas, įrėmintas pasvirusiais nasturtų žiedais, vedė į suvalkietišką klėtį - jaukų kampelį prie Nemuno.

Štai tokia vieta buvo Lietuvos sakalų tėvams, kurie augino keturis sūnus ir vieną dukterį. Tėvas buvo šalių apkeliavęs žmogus, matęs daug grožio ir vargo, o motina - nuoširdi, širdies žmogus: kuo begalėdama padėdavo kitiems. Tokie tad buvo Lietuvos sakalų tėvai.

Dalyvavęs Klaipėdos išvadavime, Jurgis Marčiulionis žuvo 1946 metais nuo raudonojo teroro. Jo kapo neliko nė pėdsako, kaip ir kitų lietuvių. Už ką? Tyli žemė. Didžiuliai nusikaltimai, o nusikaltėlių - nėra! Išnaudotojai maskuojasi ir tyli! Tačiau jų aukos netyli!

Pečiorske 1946 metų balandžio 10 dieną prasidėjo vergovė. Mažais vaikais iki „bausmės“ vietos buvo pervaryta per keletą kalėjimų. O ką veikė likę Tėvynėje sakalai? Jie Lietuvą mylėjo labiau už viską, už gyvenimą. Nebeliko balto namo, nebeliko apsodintos gėlėmis klėties. Styrojo vieniši apdegę klevai prie Nemuno.

Iš užsienio pagalbos nesimatė. Jonas, gimęs 1917 m., gavo slapyvardį „Audronis“ ir buvo gabus partizanų būrio vadas. Jis žuvo dideliame mūšyje 1945 metų sausio 25 dieną. Vytautas buvo gamtos apdovanotas intuicija.

Vytautas Marčiulionis - „Viesulas“ žuvo 1946 m. kautynėse Pakuonio apylinkėse. Po Šilavoto puolimo „Viesulą“ išrinko dalinio vadu. „Viesulo“ partizanai pasiekė Aukštadvarį ir Trakus, dalyvavo didelėse kautynėse Paverkniuose. Kitame mūšyje, gimtame Pašventupio kaime „Viesulas“ buvo sužeistas, bet priešai buvo sunaikinti.

Petras prisiekė Seredžiaus bažnyčioje 1944 m. pakėlęs du pirštus į viršų ir pasižadėjo ginti Lietuvos žemę nuo bolševikinių gaujų. Petro - „Beržo“ būrys veikė Kazlų Rūdos ir Lekėčių miškuose. Žvirgždaičių laukuose Petrą sužeidė.

Vincas iš Vokietijos pateko tiesiai į Rusijos lagerius. Paskutiniame laiške brolis iš Lietuvos jam rašė: „Padėti tau negaliu, deja...“. Buvo toks atvejis, kad būrį „Samas“ nusprendė sušaudyti už blogą elgesį ir žydų šaudymą.

„Žilvičio“ - Petro Vengraičio slėptuvę eigulio Kazlausko sodyboje tebėra apsupta paslapties skraiste. Lukšai Kukauskas tikisi padėti ir gailisi jam žuvus. Praėjo keli dešimtmečiai. Prie Nemuno stovi audrų apskaldyta viršūne eglė - tarsi Lietuva.

Pro žiūroną įžvelgiu nemažą lizdą. Jame išdidus tupi didelis paukštis, prie jo atplasnoja kitas. Sakalai. Vaikystės sakalai. Gal tie patys? Tik naujos kartos Laisvės paukščiai. Legendos prie Nemuno. Golgotos į Sibirus.

Jeigu tikrovė pralenkia fantaziją, - būtų nuodėmė jos neatspindėti. Dabar atauga mūsų pakirpti sparnai. Sustoji ant vieno upelio kranto, gaivinantis tą pačią Tėviškės žemę. Skaitai gyvenimo knygos lapus Nemuno pusėje. Sodyba stovėjo ant paties kranto. Iš vienos pusės - Nemunas, iš kitos - kelias, iš trečiosios - upė. Žemės tėvai turėjo nedaug - apie 18 ha.

Šeima turėjo penkis vaikus: tris dukterys ir du sūnus. Sūnums ir teko partizanų dalia. Jonas, g. 1920 m., jaunesnysis - Jurgis, g. 1923 m. Jurgį apsupo rusų garnizonas ir areštavo. Kartu varėsi dar vieną rekrūtą - Antaną Skučą.

Grįžta pabėgęs į namus: suvargęs, sulysęs. „...manęs daugiau nebepaims!“ Ir nepaėmė! Buvo pati partizaninio judėjimo pradžia. Tebevyko karas tarp abiejų fašizmų - rudojo ir raudonojo. Prienus partizanų dar nebuvo.

Jonas gavo slapyvardį „Perkūnas“. Dalyvavo Jurgis kautynėse su stribais bei rusų garnizonų kareiviais. Jose žuvo 8 lietuvių partizanai, o rusų - be skaičiaus. Vadas Jonas Gelčys - „Perkūnas“ mirė kruvinų įvykių sūkuryje.

Mokėsi Onutė Prienų gimnazijoje. Suprantama, susitikdavo retai. Tačiau nuošalyje nebuvo, teikdavo žinias. Ji papasakojo, jog buvo kautynės, vieną partizaną paėmė gyvą. Gelčių daiktais, be žmonių. „Supratau: visi išlakstė“.

Kulkosvaidį, ir dėl visa ko šaltakraujiškai išsilukšteno nuodų ampulę. Sugrįžo trobon, o daržinės duris paliko atviras! Kareiviai supa sodybą. Sėdime. Laukiame. Loja šunes. Taip įvyko tikras stebuklas - jos neareštavo.

Pas klasės draugų tėvus, kurie irgi buvo nesaugūs. Matyt, kažkam įskundus, mus užplūdo stribai ir rusai, darė didelę knatą. Pakratus, mėšlą. Nieko neradę išsidangino. Mane įmetė į atskirą rūsį. Vyrus išvežė į Prienus.

Žinau, ji labai gražiai dainuodavo. Sakydavo: „Kodėl aš turiu viena kentėti? Ir išdavinėjo - kiek tik galėjo! Vaikščiojo išdidi, neiškankinta, kaip kitos. Mintimis grįžkime į Šilavoto tardymo „apartamentus”. Budelių pastangos nuėjo veltui. Onutė neišdavė nieko.

Dvejomis rogėmis juos atvežė į Prienus. Enkavedistas Goveda, vadinamas Pypke tik keikė - kvaile, piemene išvadino. Paleido. Pasakė: „Eik į namus!“ O namai - kur jie? Jau nebebuvo. Kita vertus, ją, partizanų sesę, nepaprastai sekė stribai.

Broliams kovojant, sesuo nenutraukė su jais ryšių. Kartų buvo areštuota, keisdavo pavardę. Sibiro išvengti pavyko. Išgirdau baisų šaudymą. Žiemą Onutė dar mokėsi Prienų gimnazijoje. Po Alšininkų kautynių buvo daug sužalotų. Bridau iš Prienų, sušlapau kojas, aulinukų tada nebuvo. Nuėjau 17 km. Staiga ėmė šalti. Atvykau į Prienus. Buvo jau parytys.

Štai kokia buvo, pirmoji skaudi netektis. Brolis Jonas - „Perkūnas“ žuvo pirmasis iš šeimos. Pašventupio link pakliuvo į pasalą. Jų nesivijo. Miško link „Zuikis“ veždavo rugius. Tą dieną nelijo; pro debesis švietė blyški, nuliūdusi saulė. Bet ant kelio telkšojo balos. Ir ne ašarų. Kaimo kelyje ratų išmuštos duobės plūdo partizanų krauju.

Sakoma, kad kančia atneša šviesą, o nuodėmė - Atgailą. Brolis Jurgis su draugais matė ir šunų iškapstytų kaulų. Matė kaukolę, plūduriuojančią balos vidury. Tautos istorija paniekinta merdėjo šiukšlynuose. Raudonojo gaivalo laikas baigiasi. Krikščioniškai ir su šventa lietuviška pagarba palaidoti bočių kapinėse.

Paprasti, kuklūs lietuviai, darbo bitės, vargo pelės viską iškentė. Būk laimingas, Dievo pabučiuotas žmogau!

tags: #vaiguvos #sodyba #rojus