Dvarų kultūros paveldas yra mus pasiekusi vertinga ir reikšminga Lietuvos istorinės dvarų sistemos dalis. Išlikusi istorinės dvarų sistemos dalis yra labai vertinga, nes liudija Lietuvos valstybės ilgaamžiškumą, kultūros lygį, sąsajas su kitų Europos valstybių kultūromis, atskleidžia ekonomikos raidą, įvairių socialinių grupių tradicijas, socialinę, politinę, tautinę sanklodą bei jos pokyčius.
Siekiant veiksmingai saugoti ir reabilituoti (atgaivinti) Lietuvos dvarų paveldą, kaip itin reikšmingą Lietuvai ir Europai kultūrinių ženklų ir simbolių dalį, buvo parengta ir dar 2002-09-13 Valstybinės paminklosaugos komisijos sprendimu Nr. 87 patvirtinta „LR Dvarų paveldo išsaugojimo ir jo integravimo į visuomenės gyvenimą koncepcija“ [1]. Koncepcijoje pateikti dvarų paveldo integravimo į Lietuvos Respublikos teisinę bei valstybinę strateginio planavimo sistemą principai, suformuoti pagrindiniai dvarų paveldo kompleksų teritorinės apsaugos bei apskaitos principai ir t.t.
Vadovaujantis Koncepcija buvo parengta ir 2003 metais Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 481 patvirtinta „Dvarų paveldo išsaugojimo programa“, kuri deja nebuvo įgyvendinta.
Istorinė Dvarų Sistema Lietuvoje
Dvaras (kiemas) - materializuota žemės valdymo ir disponavimo ja santykių išraiška, atsiradusi dar iki Lietuvos valstybės sukūrimo ir suklestėjimo. Istorinis dvaras buvo pagrindinė ir stabiliausia mums žinoma Lietuvos kaimui būdinga teritorinė-erdvinė struktūra, pasižymėjusi aiškiais polifunkciniais bruožais [1].
Pagal nuosavybės formą dvarai buvo valstybiniai (karaliaus, Lietuvos didžiojo kunigaikščio, Valstybės, okupacinės valdžios institucijų), bažnyčios, bajorų (ponų), o pastaraisiais amžiais jau įvairios kilmės savininkų nuosavybė. Ilgainiui keitėsi Lietuvos dvaro dydis, bendra planinė erdvinė sąranga, žemėnaudos ir žemėvaldos struktūra.
Įvairiais raidos tarpsniais dvarą sudarė dvaro sodyba(os), dvaro žemė, palivarkai, kaimai, miesteliai, net miestai ar jų dalys, upės, ežerai ir miškai, pievos, pramonės kompleksai, pakelės namai, kelių ir keliukų tinklas, hidrotechniniai įrenginiai ir kiti jo struktūros funkciniai dėmenys. Ypač aiškiai tai atsispindi dvarų inventoriuose bei išlikusiuose dvarų planuose.
Keletą amžių Lietuvoje paskirų dvarų ir jų grupių darni visuma sudarė savitą Lietuvos valstybės struktūrą, vadinamą istorine dvarų sistema [1]. Dvaras, kaip ilgaamžė Lietuvos pagrindinė ūkinė valstybės valdymo institucija ir instrumentas yra įteisintas visuose trijuose LDK Statutuose (1529, 1566, 1588), t.y. kodifikuotu teisiniu pavidalu.
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje dvarų sistema padėjo išlaikyti ilgalaikio giminės stabilumo ir šeimos tvirtumo tradiciją. Žlugus LDK Trečiasis LDK Statutas su išlygomis galiojo dar 45 metus. Tai byloja, kad LDK bajorijos luomas buvo labai tvirtas, o tradicijos stiprios.
Po 1831 metų pralaimėjimo „iš sukilimo dalyvių buvo atimta 2890 dvarų“, o po pralaimėto 1863 metų sukilimo buvo konfiskuoti 1794 dvarai.
Dvarų Kultūra ir Tradicijos
Dvarų sistema tiesiogiai sietina su Lietuvos valstybingumo ir žemės ūkio raida bei tradicijomis, atitinkančiomis bendrą Europos kontekstą. Ji ilgus amžius užtikrino Europos, o iš dalies ir pasaulinės elitinės (aukštosios) ir buitinės kultūros sklaidą didžiojoje Lietuvos teritorijos dalyje.
Dvaruose tiesiogiai atsispindėjo europinės architektūros ir meno (dailės, skulptūros, tapybos, tekstilės, keramikos, muzikos, literatūros, teatro), įvairių amatų (ginklų, plytų, dolomito, čerpių, keramikos, indų, įvairių metalo, medžio ir akmens dirbinių gamybos ir kt.), mokslo (archeologinių radinių ir kitos senienų kolekcijos, dendrologijos, biologijos, geografijos darbai) ir naujausių technologijų (pvz., telegrafas, elektra Rietavo dvare, dvarų laukų drenažo ir drėkinamų pievų sistemos ir kt.), pramonės (lentpjūvės, bravorai, spirito varyklos, malūnai) ir sodininkystės (naujos obelų ir kitų augalų veislės Renavo dvare), parkų planavimo (pasaulinio garso parkų ir sodų architekto, botaniko E. F. Andre suprojektuoti Lentvario, Trakų Vokės, Užutrakio, Palangos dvarų sodybų parkai), želdynų formavimo (gausybė augalų iš viso pasaulio buvo introdukuoti būtent dvaruose, veisiami tiek gausiose jų oranžerijose, tiek dvarų parkuose bei soduose), naujausių pramonės sistemų ir jos technologijų (dvarų pramonė, ekonomijos ir Tyzenhauzo reformos) ir kitos veiklos (ypač žirgininkystės, taip pat žuvivaisos - išlikęs Kurtuvėnų dvaro tvenkinių kompleksas vienas iš dviejų pirmųjų tokių Lietuvoje ir kt.) raidos tendencijos.
Svarbiausias mums žinomas veiksnys, įtakojęs Lietuvos dvarų sistemos raidą pagal Europos kriterijus, buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės 1557 metų Valakų reforma. Ją įgyvendinant buvo iš esmės pakoreguota senoji dvarų sistema - daug kur padidintos ir perplanuotos bei sujungtos dvarų žemėnaudos ir žemėvaldos su visa jų struktūra, perplanuotos dvarų sodybos, suplanuota ir įsteigta daugybė palivarkų ir kaimo gyvenviečių, suplanuota ir įsteigta daug naujų lažinio palivarkinio tipo dvarų.
Istorinio Lietuvos dvarų tinklo raida ir jos įtaka. Lietuvos dvarų sistemos teritorinė erdvinė išraiška, susieta bendra administravimo ir teisine sistema, teritorinės sklaidos ir polifunkcinių ryšių visuma, vadinama istoriniu Lietuvos dvarų tinklu.
Dvaras sovietmečiu. Sovietmečiu dvarai buvo konfiskuoti, nacionalizuoti, o kaimo gyvenviečių planinė-erdvinė struktūra, žemėvaldos ir žemėnaudos struktūra bei suformuota apgyvendinimo (sklaidos) sistema buvo ignoruota ir palaipsniui planingai naikinama.
Kultūros ministerijos darbo grupės siūlymuose (2008-08-11) dėl “Lietuvos dvarų sodybų panaudojimo programos koncepcijos ir programos finansavimo” [7] teisingai nurodyta, kad “dvaro samprata ir jo vieta bendruomenės gyvenime nėra visapusiškai suprasta ir įvertinta (....)”. Dvarų kultūros bei jų paveldo apibūdinimui, geresniam pažinimui, suvokimui sukūrėme atitinkamą sąvokų ir apibrėžimų sistemą, kuri nėra baigtinė.
Dvarų paveldas - svarbus Valstybės ir visuomenės (savininkai, naudotojai, nevyriausybinės organizacijos, bendrijos, bendruomenės, savivaldybės ir kt.) apsaugos bei Lietuvos kraštotvarkos objektas.
Kultūros ministerijos duomenimis iš 582 į Kultūros vertybių registrą įrašytų dvarų ir palivarkų sodybų, Valstybės ir savivaldybių nuosavybė yra tik 20%, mišri nuosavybė yra 42%, privati nuosavybė yra 38% dvarų sodybų [7].
Aktyviau paveldu turėtų rūpintis vietos bendrijos, bendruomenės, steigtis akcinės bendrovės, įvairios kultūrinės, socialinės ne pelno siekiančios organizacijos ar bendrijos ir pan.
Lietuvos kraštovaizdžio perlas. Taip vadinamas vienas iš jstabiausių šalyje Užutrakio dvaro sodybos parkas, kurį XIX a. pabaigoje sukūrė žymus prancūzų kraštovaizdžio architektas ir botanikas Eduardas Fransua Andrė.
Užutrakio šeimininkai grafas J. Užutrakio dvaro sodybos ansamblį Tiškevičiai sukūrė 1896-1902 m. Itališko stiliaus neoklasikinius rūmus pastatė lenkų architektas Juozapas Husas. Rūmai buvo įrengti prabangą dievinusio Prancūzijos karaliaus Liudviko XVI stiliumi. Įstabų parką sukūrė prancūzas kraštovaizdžio architektas E. F. Andrė, Užutrakyje dirbęs pačiu brandžiausiu savo kūrybos laikotarpiu.
Kultūros paveldo specialistai teigia, kad Užutrakis yra būdingas senosios Europos kultūros palikimo pavyzdys. „Išskirtinė Užutrakio savybė ta, kad tai vandens parkas visomis prasmėmis. Pirmiausia jį juosia Galvės ir Skaisčio ežerai. Be to, visą parką raižė daugiau nei 20 tvenkinių. Jeigu būtų atkurta visa tvenkinių sistema, nežinia ko būtų daugiau parke - sausumos ar vandens.
TINP direkcija daugiau nei dešimtį metų rūpinasi dvaro sodybos išsaugojimu ir atkūrimu. Parkas virto mišku, ypač nukentėjo rūmai. Tik prieš keturiolika metų dvarą perdavus valdyti ką tik įkurtam Trakų istoriniam nacionaliniam parkui, suskubta gelbėti istorinį parką ir rūmus.
Užutrakio dvaro sodyba apima apie 50 hektarų plotą. Parko pradžioje iš tolo šviečia balti rūmai, dar įspūdingingesni nuo Galvės ežero pusės. Nepakartojama ežero panorama su tolumoje dūluojančia Trakų salos pilimi atsiveria nuo didžiosios rūmų terasos. Restauruotame rūmų antrame aukšte vyksta meno parodos, renginiai, pirmame dar tęsiasi atkuriamieji darbai.
Užutrakio dvaro sodyboje šį ilgai trunkantį triukšmingą šurmulį įsuko įgyvendinamas projektas „Užutrakio dvaro sodybos muziejinės-reprezentacinės ir memorialinės dalių pritaikymas viešiesiems turizmo poreikiams”, pradėtas 2009 m. Didžioji dalis projekto lėšų - beveik 8 mln. litų - skirta iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų.
„Šiame dvaro sodybos atgaivinimo etape svarbiausią akcentą suteikėme prancūzų peizažisto ir botaniko E. F. Andrė sukurto parko atkūrimui. Bus restauruoti reprezentaciniai Dianos ir Bakcho parteriai, juos puošusios terasos, skulptūros, vazos, atkurti kiliminiai gėlynai, pasodinti istoriniai egzotiški medžiai ir krūmai. Be to, bus atkurtas didžiosios rūmų terasos vaizdas su atvirais paviljonais, kurie rūmus puošė iki 1914 m., sutvarkyta Galvės ežero pakrantė. Peizažinėje parko dalyje jau atgimė net trys tvenkiniai. Lankytojų poreikiams bus pritaikyta dalis buvusių dvaro arklidžių bei rekonstruota dalis lauko inžinerinių tinklų”, - pasakojo apie Užutrakyje vykstančias permainas TINPD vadovas G.
Pasak jau daugiau nei dešimtį metų tyrinėjančio Užutrakio istoriją ir jį atkuriančio TINPD direktoriaus, dvaro sodyba pamažėl įgyja savo istorinį vaizdą. Po ilgų, kruopščių tyrimų, duomenų rinkimo šalies ir užsienio archyvuose, dalykinių ir asmeninių kontaktų įvairiose šalyse, tolydžio dėliojamą jo mozaika.
G. Abaravičiaus žodžiais, parkas yra vienas iš brandžiausių E. F. Andrė kūrybos darbų. Jis buvo sumanytas kaip vandens parkas. Kadaise jį raižė net dvidešimt tvenkinių, kuriuos su unikalia parko augmenija supo Skais čio ir Galvės ežerai.
Tvenkinyje, pernai pastebėta, atgijo baltosios lelijos, įdomu tai, kad jų niekas specialiai nevei-sė! o šis karališkas augalas tiesiog atsibudo po gilaus, kelis dešimtmečius truku- letargo. Šią vasarą lelijos sodriai suvešėjo, stebindamos savo žiedais, tarsi skubėdamos atsigriebti už ilgus nebūties metus.
Šiemet buvo atkurti dar trys tvenkiniai, suspindėję nuo Bakcho, dar vadinamo dietiniu, parterio, einant į parką. Buvo daugiau nei aišku, kad čia tyvuliavo vanduo, nes per šią ir kitą įdubą yra įrengtas gražus tiltelis. Šiandien čia vėl tyvuliuoja vanduo, suformuoti krantai, kuriuos ketinama dar pagražinti. O nuo tiltelio, šviečiant saulei, vaizdas užima kvapą.
Tačiau norint atkurti Užutrakio vandens parką, koks jis buvo, - su dvidešimt tvenkinių, - prireiks daugelio metų. Pasak G. „Parką kūręs architektas puikiai išnaudojo natūralias ežero įlankas, vandens apsupties karaliją.
Beveik visų buvusių tvenkinių vietas žymėjo tik pelkėtos, apaugusios krūmynais, privirtusių medžių įdubos. Jie buvo iškirsti, išvartos išvalytos, atlikti tyrimai, po to parengti projektai. Taip pamažu atgaivinti ir atkurti jau keturi E. F. „Grafui J. buvo veisiamos žuvys. Mūsų tikslas panašus.
Apsukę gražų ratą po parką, pasigėrėję vėl tyvuliuojančiais tvenkiniais, grįžtame į dvaro prieigas. Čia dar vienas restauruojamas Užutrakio dvaro pastatas netrukus pradės naują gyvenimą. Buvusios arklidės atliks keleriopą funkciją.
Parteryje bus atstatyti tokie takai, pasodinti gėlynai, kokie buvo sukurti E. F. Dar šiais metais pasikeis ir rūmų terasa į Galvės ežerą. Jos šonuose bus pastatyti atviri paviljonai, kuriuose kažkada rūmų damos ir kavalieriai maloniai šnekučiavosi, palydėdami saulę, ar gėrėjosi ežero tolumoje dunksančia Salos pilimi.
„Užutrakyje kiekvienas turi unikalią galimybę pajusti Lietuvos istorijos didybę, šalies gamtos grožį ir meno kūrinių amžinumą. Mūsų tikslas - atkurti šimtametį ansamblį, plačiai atveriant Užutrakį visiems mylintiems ir besidomintiems”, - sakė TINPD direktorius G.
Užutrakio dvaro sodyba yra Trakų miesto teritorijoje, 2, 8 km pietryčių kryptimi nuo kelio Trakai-Rykantai, Galvės ežero šiaurės rytiniame krante, Galvės ir Skaisčio ežerų pusiasalyje. Dvaro sodybą sudaro rūmai, parkas ir jame esantys pagalbiniai pastatai: arklidė, spirito varykla, kalvė, svirnas, sargo, keltininko ir sodininko namai, tvartai ir t. t. Daugiausia ūkinių pastatų yra parko šiaurinėje dalyje.
Užutrakio vietovė istorijos šaltiniuose minima nuo XIV a. 1723 m. jį nusipirko Stanislovas Seliava. 1753 m. St. Seliavos duktė Geištarienė-Narbutienė Užutrakio dvarą pardavė Vilniaus katedros kanauninkui Dominykui Karoliui Karpiui, iš kurio 1783 m. Užutrakį pirko Laurynas Odinecas, kuris dvare pastatė mūrinę unitų cerkvę, veikusią iki 1839 m.
1897 m. gruodžio 19 d. Užutrakio dvarą nusipirko grafas Juozapas Tiškevičius (1868-1917). 1901 m. birželio 5 d. Juozapas Tiškevičiaus iniciatyva Rusijos imperatorius Nikolajus II paskelbė Užutrakį majoratu. Po tėvo mirties 1917 m. Užutrakį perėmė Juozapo sūnus Andrius Tiškevičius (1899-1972), kuris Užutrakį valdė iki pat 1939 m. rugsėjo 1 d.
1939-1940 m. Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą, dvaro sodyboje įsikūrė Lietuvos kariuomenės Kęstučio II pulkas. Tačiau 1940 m. rugpjūčio 3 d. Sovietų Sąjungai prijungus Lietuvą, Užutrakio dvaro sodyba buvo nacionalizuota.
II pasaulinio karo metu vokiečių okupacinė valdžia Užutrakį valdė kaip ordinaciją. Po karo dvare veikė Sovietų Sąjungos KGB aukštų pareigūnų sanatorija, vėliau poilsio namai ir pionierių stovykla. Iki 1991 metų joje buvo Sovietų Sąjungos valstybinė turizmo įmonė.
Užutrakio ansamblis sukurtas Juozapo Tiškevičiaus ir jo žmonos Jadvygos Sventopelk - Četvertinskos iniciatyva, kurią XIX-XX a. sandūroje įgyvendino lenkų architektas Juzefas Husas (1846-1904) bei prancūzų kraštovaizdžio architektas ir biologas Eduardas Fransua Andrė (1840-1911).
Architektas Juzefas Husas 1896-1901 m. Užutrakyje suprojektavo neorenesansinio stiliaus rūmus su terasa, kurie buvo pastatyti 1896-1901 m. ir tapo dvaro sodybos kompoziciniu centru. Rūmų dviejų aukštų pastatas stačiakampio plano, kompaktiško tūrio, saikingo neoklasicizmo stiliaus, mūsų laikus pasiekė beveik nerekonstruotas.
Vakarinio fasado, orientuoto į Galvės ežerą, kompozicijoje dominuoja giluminis jonėninis portikas, įterptas tarp šoninių rizalitų. Rytinį fasadą vainikuoja trikampis frontonas, virš jo atikas su dekoratyvinėmis vazomis bei apvaliais kartušais su savininkų herbais: grafų Tiškevičių - Leliva ir kunigaikščių Sventopelk - Četvertinskių - Pogon Ruska.
Pirmame pastato aukšte yra įrengtos septynios simetriškos salės su dideliais stačiakampiais langais, o pačiame pastato viduryje -holas ir per stogą apšviečiama laiptinė. Rūmų interjerą puoštas Liudviko XVI stiliumi.
Nemažas ūkis buvo ir pačioje dvaro sodyboje. Jos plotas - 80,43 ha. Ūkinėje dalyje stovėjo net 19 mūrinių ir medinių ūkio pastatų: gyvenamieji sodininko, keltininko namai, kumetynai, kalvė, arklidė, karvidės ir kt.
Taigi, Užutrakio dvaro ūkinių pastatų atkūrimo istorija yra ilgas ir kruopštus procesas, reikalaujantis didelių investicijų ir specialistų įsitraukimo. Tikiuosi, kad šis straipsnis padėjo jums geriau suprasti Užutrakio dvaro istoriją ir svarbą Lietuvos kultūros paveldui.
Kiti Lietuvos dvarai, kuriuos verta aplankyti:
- Ilzenbergo dvaras
- Burbiškio dvaras
- Pakruojo dvaras
- Joniškėlio dvaras
- Biržų pilis ir Astravo dvaras
- Rokiškio dvaras
- Žagarės dvaras
- Baisogalos dvaras
- Kelmės dvaras
- Užvenčio dvaras
- Adomynės dvaras
- Salų dvaras
- Akmenėlių dvaras
- Pakėvio dvaras
- Kuršėnų dvaras
- Jakiškių dvaras
- Paberžės dvaras
- Dautarų dvaras
- Žeimių dvaras
- Barborlaukio dvaras
Šie dvarai siūlo įvairias pramogas ir edukacines programas, kurios padės jums geriau pažinti Lietuvos istoriją ir kultūrą.
tags: #uztrakio #dvaro #ukiniu #pastatu #atstatymas