Bernatoniai - tai gimtinė, tėvų namai. Ten gyvena mama, sesuo. Bernatoniai - įdomi gyvenamoji vieta, kurią atradau palaipsniui. Iš viso savo 49 metų gyvenimo tik septyniolika, kai gyvenu Panevėžyje. Na dar galima atmesti studijas ir tarnybą armijoje.
Atsirado vietų, kurios sudomino, nors jos šalia buvo ir vaikystėje. Pasirodo, jos - istoriškai svarbios ir įdomios praeitimi. Už Lėvens yra Gasparų ir Gasparėlių pilkapynas. Vaikystėje besimaudamas upėje mačiau kitame krante augančias pušis, kalnelį ir tik vėliau sužinojau, kas ten yra. Be to, juk ir pats studijavau istoriją ir tik tada suvokiau, kas yra netoli Bernatonių. Net ir Siaurukas sudomino daug vėliau, ne kaip transporto priemonė, bet kaip senovinė technikos dalis.
Pasidarė įdomu, kas yra senasis Bernatonių kaimas. Radau. Bernatonių laukuose iki aktyvios žemdirbystės išsiplėtimo - A. Smetonos prezidentavimo laikais, buvo randama ratais iš akmenų sudėtų palaidojimo vietų. Jų dabar nėra nė žymės, nes laukus reikėjo apdirbti ir akmenys buvo išrankioti. Tačiau toks akmenų išdėliojimas rodo, kad tai yra X amžius. Tai vadinasi Bernatoniams - tūkstantis metų. Kitas dalykas, rinkdamas etnografinę medžiagą apie Bernatonius, sužinojau, kokių senųjų giminių atstovai čia gyveno.
Nuo atsiradusios informacijos apie pilkapynus, senuosius, jau nebesančius, akmenis, sudomino siaurojo geležinkelio linija link Biržų, o paskui ir Sanžilės kanalas. Kanalas įdomus tuo, kad jis iškastas užakusios upės vietoje. Taip buvo lengviau kasti. Beje, praėjau kanalą nuo Berčiūnų iki Bernatonių. Reikėjo praeiti - buvau pažadėjęs kurso draugui patikrinti, kaip galima baidarėmis praplaukti kanalu. Ta kelione džiaugiausi, vėliau ir praplaukiau.
Einu namo iš Panevėžio, kai mokiausi gimnazijoje, ir nenoriu laukti autobuso, pradedu domėtis plytinčiais laukais. Jau tuomet pastebėjau, kad Panevėžio kraštovaizdis - nuobodus. Reljefas nuobodus. Jame nėra jokios dramos. Ir tada norisi už ko nors užsikabinti ir atrasti, ką nors įdomaus, nes tai tavo kraštas ir jame turi būti įdomių istorijų. Todėl ir atradau istorijų, užsikabinimų.
Etnografinis ansamblis atsirado, kai studijavau Vilniaus pedagoginiame institute. Lankiau etnografinį ansamblį „Poringės“. Po to ilgai nieko nelankiau, kol Panevėžyje atradau etnografinį ansamblį „Pulkelis“. Tačiau tai nėra susiję su kaimo ilgesiu, tai kaip istorijos atkūrimas - kaip kadaise buvo atliekama muzika gimtajame krašte, kuriame gyvenu. Todėl aišku, kodėl tokios dainos, muzika skamba šiame lygumų krašte. Sutartinės atrodo nuobodžios, bet jos - iš lygumų krašto ir skamba - nedramatiškai. Sutartinės - aukštaičių fenomenas ir įtrauktos į UNESCO paveldą. Niekas neturi tokių sutartinių.
Fotografija - didžiausia aistra. Paklausiau savęs - kokios fotografijos patinka? Atradau muzikų fotografą olandą Anton Corbijn, o kai supratau, ko reikia, pradėjau ieškoti savo fotografijos. Buvo įvairių ieškojimo variantų. Pradėjau skaityti literatūrą apie fotografiją, kaip fotografuoti, kaip matyti, filosofuoti, fiksuoti. Dabar skaitau knygas tik apie fotografiją.
Lietuvos etnografiniai regionai
Lietuvos sakalų tėvai
Tokie tad buvo Lietuvos sakalų tėvai. - Fatališkas buvo šios šeimos likimas. dalyvavęs Klaipėdos išvadavime, žuvo 1946 metais nuo raudonojo teroro. Marčiulionių. vadinamąjį bado tašką. Jurgis Marčiulionis. Jo kapo neliko nė pėdsako. kaip ir kitų lietuvių. Už ką? tyli.
Tačiau jų aukos netyli! Pečiorske 1946 metų balandžio 10 dieną. vergovėn iškeliavo dar du Marčiulionių sūnūs ir duktė. mažais vaikais iki „bausmės“ vietos buvo pervaryta per keletą kalėjimų.
O ką veikė likę Tėvynėje sakalai? - Jie Lietuvą mylėjo labiau už viską. Už gyvenimą. sudegino tėviškę. Nebeliko balto namo, nebeliko apsodintos gėlėmis klėties. Styrojo vieniši apdegę klevai prie Nemuno. ir raudonom gurguolėm - plėšė iš žmonių viską. Iš užsienio pagalbos nesimatė. kurios tikslas buvo kovoti su artėjančiais bolševikais. išformavo.
Jonas, gimęs 1917 m. slapyvardį. gabumais. kalbėseną, kad versdavo visus stebėtis. „Audronis“ buvo gabus partizanų būrio vadas. mirtimi dideliame mūšyje 1945 metų sausio 25 dieną. 1923 m. gegužės mėn. Nuo vaikystės buvo gabus menui. Dailininkas E. sakydavo, kad iš jo užaugs Lietuvai antrasis Čiurlionis. neatsistebėdavo. Vaikino svajonė buvo meno mokykla.
Išlakių mėlynakių Lietuvos sūnų svajonėms kelius pastojo baisusis laikmetis. Vytautas buvo gamtos apdovanotas intuicija. likime išsipildė sapnas, kurį regėjo artėjant frontui prie Nemuno. miręs draugas - konservatorijos trečio kurso studentas Antanas Vilnonis. karstą buvo susirinkusi visa Marčiulionių šeima. griaustinis, visi žmonės ištaškomi. Vytautas Marčiulionis - „Viesulas“ žuvo 1946 m. mėnesį Pakuonio apylinkėse.
Po Šilavoto puolimo „Viesulą“ išrinko dalinio vadu. kautynes Margininkų ir Pakuonio apylinkėse. kovojo su Kruonio enkavedistais ir stribais. „Viesulo“ partizanai pasiekė Aukštadvarį ir Trakus. pusėn, dalyvavo didelėse kautynėse Paverkniuose. Birštono plentą ir čia, radę pilnas enkavedistų mašinas, stojo į dar vieną mūšį. Kitame mūšyje, gimtame Pašventupio kaime „Viesulas“ buvo sužeistas. Iš šešių jo vyrų vienas partizanas žuvo, bet priešai buvo sunaikinti. šventė Pašventupy. Čia juos užklupo ginkluotas Prienų enkavedistų būrys. vadus, iš jų vieną aršų tardytoją Kruglovą.
partizanai Marčiulioniai lengvai nešiojosi sunkius vokiškus kulkosvaidžius. Vincu. prisiekė Seredžiaus bažnyčioje 1944 m. pakėlę du pirštus į viršų. ginsiu Lietuvos žemę nuo bolševikinių gaujų. Kuro kaime. Valdė 12 ha žemės. Šeimoje augo du broliai ir dvi seserys. m., buvo linkęs prie žemės ūkio darbų. Jo brolis Vincas (g. mokslus. rinktinė. dezertyruoti, Vincas - ne. nebepasimatysime. Vokietiją.
Jis žiauriai kankino motiną ir seserį Anastaziją. išduoti Petrą. legalizavosi ir išėjo iš miškų. Kūrėsi Lietuvos partizanų būriai. Zaranka ir kiti. Petro - „Beržo“ būrys veikė Kazlų Rūdos ir Lekėčių miškuose.
Lietuvos nepriklausomybės kovos #1 dalis | Lithuanian war of independence #1 Part | Eng subtitles
Buvo toks atvejis. būrį „Samas“. Jis užsirekomendavo blogu elgesiu. gąsdino žmones. lubas. Išaiškėjo, kad šaudęs žydus! posėdį. Nusprendė jį sušaudyti. pasislėpė bunkeryje. grįžęs iš užsienio. „Žilvičio“ - Petro Vengraičio slėptuvę eigulio Kazlausko sodyboje. sutaisyti peršautą radijo siųstuvą. pasalą, tačiau jiems pavyko ištrūkti. „Trumpys“.
palaikė ryšį tarp jų ir Lukšos. iš kitų šaltinių, čia neaprašinėsime. tebėra apsupta paslapties skraiste. Dvi versijos. emgebistų pasalų. Emgebistai dar rado pas jį Lukšos rašytą raštelį Kukauskui. Antrąją versiją pateikia paties J. Kukausko prisiminimai (1991.01.18 d. rankraštis): „Pasiuliau bunkery nenakvoti, o išeiti į mišką. „Beržas“ nekreipė į tai didesnio dėmesio. Nutarta eiti gerai pailsėti... vyrai ramiai miegojo... Staiga išgirdau žmonių žingsnius. enkavedistus... Vyrai, kelkitės... bunkeris apsuptas! pradėjo rengtis... automatinį šautuvą... sykių iššauti. save išteisinti. nušovęs Julijoną Būtėną: „Nusišauk, Juliau! ... „Negaliu“... sukandęs dantis v... suvariau visą apkabą į sužeistą bendražygį“.
ampulę, pajunta salstelėjusį nuodų skonį ir... netenka sąmonės! enkavedistų naguose (kuo ne stebukladariai tie enkavedistai?). pavardė Simonaitis), Kukauską pristato į Vilnių. kapitonas ukrainietis ir Lietuvos rusas Kavaliauskas - žvalgybininkas Kovalenko. Viskas primena žaidimą. Lukšai Kukauskas tikisi padėti ir gailisi jam žuvus. saugumo. Komentarų tokie prisiminimai nereikalauja.
Atgimimas
Praėjo keli dešimtmečiai. prie Nemuno. audrų apskaldyta viršūne eglė. Tarsi Lietuva. Pro žiūroną įžvelgiu nemažą lizdą. Jame išdidus tupi didelis paukštis, prie jo atplasnoja kitas. Sakalai. vaikystės sakalai. Gal tie patys? Tik naujos kartos Laisvės paukščiai. Legendos prie Nemuno. Golgotos į sibirus. gydytoja Irena. Kokie gyvenimai - tokios ir knygos. realybė. Jeigu tikrovė pralenkia fantaziją, - būtų nuodėmė jos neatspindėti.
Dabar atauga mūsų pakirpti sparnai. į savo upelius. pačia kryptimi. Sustoji ant vieno upelio kranto. gaivinantis tą pačią Tėviškės žemę. gyvenimo knygos lapus. Nemuno pusėje. Sodyba stovėjo ant paties kranto. iš trečiosios - upė. Žemės tėvai turėjo nedaug - apie 18 ha. vaikai: trys dukterys ir du sūnūs. Sūnums ir teko partizanų dalia. Jonas, g. 1920 m., jaunesnysis - Jurgis, g.
Atsimenu, baigėsi rugpjūtis. Jurgis arė žemę rugiams. Jį apsupo rusų garnizonas. Areštavo. Atsivarė į namus, leido pavalgyti. Nevalgė brolis. Onutė palydėjo brolį miško keliuku. neleido. Kartu varėsi dar vieną rekrūtą - Antaną Skučą (dabar jau miręs). Juos nusivarė. aerodrome. Tėvukai nuvežė į ten maisto, tačiau neberado. pareina Jurgis nuo miško. Grįžta pabėgęs į namus: suvargęs, sulysęs. trobos slenkstį pravirko. nepaims!“ Ir nepaėmė! Buvo pati partizaninio judėjimo pradžia. tebevyko karas tarp abiejų fašizmų - rudojo ir raudonojo.
Prienus partizanų dar nebuvo. dzūkais nuo Jiezno. Jonas gavo slapyvardį „Perkūnas“. stribais bei rusų garnizonų kareiviais. dalyvavo Jurgis. Jose žuvo 8 lietuvių partizanai, o rusų - be skaičiaus. padegamomis kulkomis. Jie sudegė. Ten rusų krito nedaug. vadas Jonas Gelčys - „Perkūnas“. literatūriniuose šaltiniuose. kruvinų įvykių sūkuryje. išvengti Sibiro. Mokėsi Onutė Prienų gimnazijoje. suprantama, susitikdavo retai. Tačiau nuošalyje nebuvo. žinias. apraudojo. gyvenimą. Skaudus tai buvo momentas.
„...rodos, uždėjo kažkas ilgą kryžių nešt. Kaip aš jį panešiu? matau, kad žmonės supuolę padeda man jį nešt. Vokietijoje, Onutė turėjo laikyti trečią egzaminą Prienų gimnazijoje. Ji apsirengė ir nubėgo pas draugę. papasakojo, jog buvo kautynės, vieną partizaną paėmė gyvą. Gelčių daiktais, be žmonių. „Supratau: visi išlakstė“. link. Pakeliui perspėjo gydytoją Citavičių. durų. Mieldažys su mokiniais atlikinėjo fizkultūros pratimus. - Tai jau mokslas baigtas? - linktelėjo galvą mokytojas. Jos norėjo pasiekti Kauną ir apsistoti Julijanavoje. ,,Rasa“).
įvykusių kautynių vietą pamiškėje. institute. Vėl praėjo kelios dienos. Nuėjo į Vilijampolę. apsistojo pas kitos draugės - Aldutės mamą. karvę. mokykla. - Susitikome su juo miške. Aldonos vardadienį. Jis porai savaičių apsigyveno toje mokykloje. pajuokauti: mėto kiaušinių lukštus pro langą. „Ką darai? Švedijoj“ - pasakėm. kulkosvaidį, ir dėl visa ko šaltakraujiškai išsilukšteno nuodų ampulę. nuvedė į daržinę ir užmaskavo.
Sugrįžo trobon, o daržinės duris paliko atviras! Aš nueinu uždaryt. Šviesu, baigia sklaidytis rūkas. kareiviai. Supa sodybą. Sėdime. Laukiame. Loja šunes. grindis. sėdi mūsų daržinėj... Taip įvyko tikras stebuklas. neareštuoti. Onutės Gelčytės takeliai vingiavo toliau. po gimtinės dangum. Pas klasės draugų tėvus, kurie irgi buvo nesaugūs. Antanina Zieniūte keliavo iš Prienų. O kelias buvo užstotas. kryptimi. - Jo mama,- męna Onutė,- mūsų neišleido. Apnakvydino. Pasilikome čia ilgesniam laikui. Ji mane išgelbėjo. lengvi. Tokios jaunystės - tokie ir prisiminimai!
vaikai ir jaunimas. Jų Jonas jau buvo areštuotas. Buvo 1946 ar 1947-jų žiema. Matyt, kažkam įskundus, mus užplūdo stribai ir rusai, darė didelę knatą. bunkerio. pakratus, mėšlą. Nieko neradę išsidangino. įspėjo: „jie dar grįš!“ Ir iš tikrųjų grįžo, ir vėl ieškojo. - pasakė. atvežė į Šilavotą. Mane įmetė į atskirą rūsį. Vyrus išvežė į Prienus. stribas. Jis aukojosi dėl žmonių būdamas stribų gaujoj. Matukevičių šeimą, suprato, kas aš tokia. susilaukė dukters netekėjusi, paskui jos kartu negyveno. kad suderintume, ką kalbėti. „banditus”. Pradžioje aš juo nepasitikėjau, galvojau, provokacija. padariau, kaip jis patarė. Pasinaudojusi proga, atidaviau Anelei šiltą skarą. Tikėjau, kad mus paleis iš Šilavoto.
išsigimėlis Kolesovas, - užsirakindavo merginas... Kur tas žvėris dabar?.. pabėgęs į kitą Lietuvos kampą. Nieko surasime ir žmonėms pirštu parodysime. nėra tokiem gyvūnams zoologijos sodo įsteigto. Aha, aš nukrypau. dienas. Taigi, atsivežė Kolesovas tada tardyti Prienų gimnazistę - tokią Janiną. Žinau, ji labai gražiai dainuodavo. viską suprato. Sakydavo: „Kodėl aš turiu viena kentėti? Ir išdavinėjo - kiek tik galėjo! Vaikščiojo išdidi, neiškankinta, kaip kitos. kur daugiau už mane žino!“ Išsigandau. Tvardžiausi. kaimo moterėlė. Ji kreipėsi į mane: „Tave vistiek paleis.
Onutė nedvejoja, kad ir dabar tą išdavikę atpažintų. keliai nesueina. Gal jau ir gyvos nebėra? kaip pelė po šluota. Mintimis grįžkime į Šilavoto tardymo „apartamentus”. budelių pastangos nuėjo veltui. Onutė neišdavė nieko. akmenį gyvą, kuris laiku užčiaupia burną. Dvejomis rogėmis juos atvežė į Prienus. - Aš pakliuvau į antrą aukštą. Čia beveik netardė. Enkavedistas Goveda, vadinamas Pypke tik keikė - kvaile, piemene išvadino. Kadangi pats buvo žemos moralės žmogus, mane, matyt, gelbėjo „mergvaikės“ šlovė. Enkavedistui tai patiko. Paleido. Pasakė: „Eik į namus!“
O namai - kur jie? jau nebebuvo. buvusio Prienų gimnazijos direktoriaus kunigo Martišiaus. klebonijoje. - Taip. Kita vertus, ją, partizanų sesę, nepaprastai sekė stribai. - Išvešiu! Stasiulevičiai, o ypač Vincas, Jonas ir dar vienas brolis Bernatoniai. Jiezno stribai, vėliau tapo kaimo feodalais - kolūkių pirmininkais. jokias bolševikines enciklopedijas. Nemuno. kurie nebenorėjo gyventi nuosavoje sukiužusioje ir apleistoje lūšnoje. vietoje įrengė puikią komunistišką ,,rančą“.
Tebėra gyvas vienas Mickos brolis. Gelčių šeimos likimo. Broliams kovojant, sesuo nenutraukė su jais ryšių. kartų buvo areštuota, keisdavo pavardę. Sibiro išvengti pavyko. vadino nueiti prie Otos, į kitą miško pusę. Nėjau. Ganiau karves netoli Brūzgų. Išgirdau baisų šaudymą. „Leitenantas“. Jo pavardės nežinojo. Buvo kilęs iš neturtingų. įsipainiojo į stribus, bet pamatė jų darbelius ir pabėgo pas miško brolius. Vaikščiojo su „Lapinu“, „Radastų“ ir kitais. nuoširdus jaunuolis. Atsimena partizaną „Dobilą“ kilusį nuo Jiezno. dainuodavo. Kartu su juo žuvo ir jo žmona Paverknių kautynėse.
Žiemą Onutė dar mokėsi Prienų gimnazijoje. - Po Alšininkų kautynių buvo daug sužalotų. vyrams vaistų, tvarsčių. Gydytojo. atlydys. Bridau iš Prienų, sušlapau kojas, aulinukų tada nebuvo. Nuėjau 17 km. staiga ėmė šalti. Gavau arklį. Atvykau į Prienus. Buvo jau parytys. nuo kojų prišalusias kojines ir pirmiausia nuėjau į pamokas. Tylu. Ramu. gimnazijos tais pačiais keliais - atgal, į Sekionis pas partizanus. Kęstučio gatvėje. - Aš tau pasakysiu liūdną žinią. Štai kokia buvo, pirmoji skaudi netektis. brolis Jonas - „Perkūnas“ žuvo pirmasis iš šeimos. dienos naktį.
bunkerius. Pašventupio link. Ten turėjo slėptuvę. Buvo tamsi naktis. pakliuvo į pasalą. paskui pasakojo, kad išgirdęs užpakalyje trenksmą. ilgai - beveik penkerius metus. „Sūnus“ - Klemensas Išganaitis ir „Zuikis“ - Jurgis Gelčys. valanda dienos. Pakuonio stribų būstinę. Atvažiavo kareivių garnizonas. Palikę pietus, vyrai puolė bėgt. pasileido tiesiai per laukus. Jų nesivijo. miško link. „Zuikis“.
veždavo rugius. Išvežė juos į Pakuonį niekinti prie stribų būstinės. Tą dieną nelijo; pro debesis švietė blyški, nuliūdusi saulė. Bet ant kelio telkšojo balos. Ne lietaus balos, ne rasos. Ir ne ašarų. kaimo kelyje ratų išmuštos duobės plūdo partizanų krauju. šyvo arklio parjojo išdavikas. tame pačiame kaime, kalbama, jis tebegyvena iki šiolei. pačiu gimto kaimo keliu sutiko jį,- išdavikas skubiai perėjo į kitą kelio pusę. Kodėl? atleidimo? 0 gal jis tai padarys? Dėl šios priežasties nepaminėsime jo pavardės. Sakoma, kad kančia atneša šviesą, o nuodėmė - Atgailą.
palaikai Pakuonyje, nedidelio upelio pakrantėje. brolis Jurgis su draugais. ir šunų iškapstytų kaulų. Matė kaukolę, plūduriuojančią balos vidury. pečiais. Kas žinojo - bijojo prasitarti. Tautos istorija paniekinta merdėjo šiukšlynuose. pusę. Raudonojo gaivalo laikas baigiasi. krikščioniškai ir su šventa lietuviška pagarba palaidoti bočių kapinėse. skambesio Kauno švento Antano bažnyčioje. karkluose kačiukai. pasipylė žibučių žiedai. paprasta moteris. Nereikia tos garbės - ir mano broliai paprasti artojai“... Betgi pilki paukščiai gražiausiai gieda. Pilkų darbštuolių - didžiausi darbai. Paprasti, kuklūs lietuviai, darbo bitės, vargo pelės. Viską iškentė. Būk laimingas, Dievo pabučiuotas žmogau! link. Netrukus žiemos smuiku u...
Lietuvos partizanai
Žuvusių partizanų pagerbimas
Galima prisiminti tragiškus likimus žmonių, kovojusių už Lietuvos laisvę. Štai keletas pavyzdžių: Jonas, dalyvavęs Klaipėdos išvadavime, žuvo 1946 metais nuo raudonojo teroro. Jurgis Marčiulionis, kurio kapo neliko nė pėdsako. Vytautas Marčiulionis žuvo 1946 m. Pakuonio apylinkėse. Jonas Gelčys - „Perkūnas“, partizanų vadas, žuvęs už Tėvynę. Šie žmonės - tik maža dalis tų, kurie paaukojo savo gyvybes už Lietuvos laisvę.
Upytės sodybos gamta
Sustoji ant vieno upelio kranto, gaivinantis tą pačią Tėviškės žemę. Sodyba stovėjo ant paties kranto, iš trečiosios pusės - upė. Šiame krašte galima pamatyti audrų apskaldytą eglę viršūne, tarsi Lietuva. Pro žiūroną įžvelgiamas nemažas lizdas, kuriame tupi didelis paukštis, prie jo atplasnoja kitas - sakalai, naujos kartos Laisvės paukščiai.
| Vardas | Slapyvardis | Žūties data | Žūties vieta |
|---|---|---|---|
| Jonas Marčiulionis | Audronis | 1945 m. sausio 25 d. | Didelis mūšis |
| Vytautas Marčiulionis | Viesulas | 1946 m. | Pakuonio apylinkės |
| Jonas Gelčys | Perkūnas | Nežinoma | Nežinoma |
| Jurgis Marčiulionis | Nežinoma | 1946 m. | Nežinoma |
tags: #upytes #sodyba #bernatoniai