Ūkiniai pastatai javams laikyti: architektūros projektai ir stiliai Lietuvoje

Nuo seniausių laikų Lietuvos architektūroje susiformavo įvairūs stiliai, pradedant ikigotikiniu ir baigiant modernu. Šie stiliai atsispindėjo ne tik gyvenamuosiuose namuose, bet ir ūkiniuose pastatuose, skirtuose javams ir kitam turtui laikyti. Šiame straipsnyje apžvelgsime, kaip skirtingi architektūros stiliai paveikė ūkinių pastatų projektus, ypač Žemaitijos regione.

Lietuvos etnografiniai regionai.

Architektūros stilių raida Lietuvoje

Lietuvos architektūros stilių raida buvo ilga ir įvairi:

• Ikigotikinis stilius: Nuo seniausių laikų iki XIII a. pab.-XIV a. pr.
• Gotika: XIV a. pab.-XV a. I p. įsitvirtino ankstyvasis gotikos, XV a.II p.-XVI a. - vėlyvasis gotikos stilius. Lietuvoje ankstyvojo gotikos laikotarpio pastatams būdingos masyvios, raudonų plytų sienos ir kontraforsai, sunkių proporcijų fasadai.
• Renesansas: XVI a. pr.-1550 m. būdingas ankstyvojo, 1550-1625 m. - brandžiojo, 1625-1655 m. - vėlyvojo renesanso stilius. Renesansas reiškia atgimimą. Tai architektūros, meno stilius, pasižymintis matematiniais skaičiavimais, paremtais novatoriškais inžineriniais sprendimais. Jis buvo populiarus XVI-XVII amžiuje. Tuo laikotarpio pastatams būdinga kompozicinė darna, vienovė, paprastumas ir simetrija. Išpopuliarėjo romėniškos arkinės skliautinės konstrukcinės sistemos. Buvo puošiami langai, paplito atviroji arkada - lodžija. Pradėtas naudoti atikas (dekoratyvinė sienelė virš karnizo, visiškai arba iš dalies pridengianti stogą ir užbaigianti pastato fasadą).
• Barokas: Ankstyvasis - 1600-1650 m., brandusis - 1650-1695 m. ir vėlyvasis - 1695-1790 m.
• Klasicizmas: Ankstyvasis ir brandusis (1770-1795 m.) bei vėlyvasis - 1795-1860 m. Be to XIX a. 3 dešimtmetyje klasicizmui persipynus su romantizmu, susiformavo romantinio klasicizmo stilius, vyravęs iki 1860 metų.
• Romantizmas: Įsitvirtino tarp 1831 ir 1863 metų sukilimų.
• Istorizmas: Ankstyvasis - 1850-1875 m., brandusis - apie 1875-1900 m. ir vėlyvasis - 1900-1930 m.
• Modernas: XIX a.-XX a. pr. plito apytiksliai nuo 1900 m. iki Pirmojo pasaulinio karo.
• Retrospektyvizmas: XX a. I p. įsitvirtino retrospektyvizmas, ėmė dominuoti neoklasicistiniai pastatai.

Šie stiliai paliko pėdsaką ne tik dvarų rūmuose, bet ir ūkiniuose pastatuose, kurie buvo pritaikomi pagal to meto architektūros tendencijas.

Dvarų įtaka ūkinių pastatų architektūrai

Dvaras nėra tik sodyba, o pirmiausiai - ūkinis vienetas, kurio centre yra dvaro sodyba. Seniau daugelis dvarų sodybų buvo formuojama senųjų gyvenviečių, kurios būdavo prie piliakalnių, vietose ar netoli jų. Taip piliakalniai ir žemė apie juos atidurdavo dvarų sodybų reprezentacinių arba ūkinių kiemų teritorijose. Vienas tokių dvarų yra Telšių rajono Gintališkės seniūnijoje esantis Džiuginėnų dvaras, kuris susijęs su rašytojos Julijos Beniuševičiūtės-Žymantienės (Žemaitė), dailininko, fotografo, etninės kultūros tyrinėtojo Juzefo Perkovskio vardu. Šalia jo, kairiajame Durbino upelio krante, - Džiugo piliakalnis, jo šiaurės rytų ir šiaurinėje papėdėje - I tūkst. II p.- II tūkst. pr. būta senovės gyvenvietės. Na o susikūrus dvarui čia buvo jo žemės.
Daugumos dvarų reprezentaciniuose kiemuose buvę ponų gyvenamieji namai, rūmai, už klasicizmo, istorizmo laikotarpiui priskiriamo fasado slepia senesniems architektūros stiliams būdingus architektūrinius sprendimus, atskiras jų detales. Taip dažnai yra dėl to, kad šie pastatai einant metams buvo ne kartą rekonstruoti ir dažniausiai kaskart, vykdant jų atnaujinimo, perstatymo darbus, įgydavo naujų formų, tuo laikotarpiu architektūros stiliams būdingų detalių. Iš pirmo žvilgsnio Džiuginėnų dvaro medinis rūmas su romantiška įstiklinta veranda atrodo klasicistinis XIX a. pastatas, tačiau, jei pasižvalgysime po jo vidų, pamatysime, kad jis turi ir baroko stiliaus bruožų. Tyrinėjimų metu nustatyta, jog šie rūmai buvo pastatyti gerokai anksčiau, t. y. XVIIIa.

Gotikos stiliaus bruožai dvaruose

Žemaitijos dvarų sodybose taip pat nerandama išlikusių XIV a. pab.-XVI a. pastatų. Tačiau keliaudami po Žemaitiją galime pamatyti gana nemažai išlikusių ir jau sunykusių dvarų pastatų, kurių rūsiai - įspūdingi ir yra sumūryti gotikos stiliumi. Tyrinėjimų metu yra nustatyta, kad daugelis dvarų rūmų, ūkinės paskirties pastatų buvo statoma ant seniau toje vietoje buvusių namų pamatų ir rūsių.

Trakų pilis - gotikos architektūros pavyzdys Lietuvoje.

Liaudies architektūra

Publikacijos pradžioje, vardydami Lietuvos architektūrai būdingus stilius, nepaminėjome liaudies architektūros stiliaus, nors jis daugelį amžių vyravo Lietuvos kaimuose, tarp jų ir Žemaitijos. Šis stilius labiausiai buvo paplitęs valstiečių sodybose. Liaudies architektūra daugiausiai būdinga Šiaurės rytų ir Vidurio Europos arealui, ji egzistavo nuo seniausių laikų iki XX a., vėliau nunyko arba transformavosi. Lietuvoje dėl čia esančių specifinių gamtos sąlygų ir galimų vietoje pasiruošti statybinių medžiagų, liaudies architektūrai priskiriami pastatai dažniausiai yra mediniai. Medis naudotas ne tik sienoms, bet ir sutvirtinimo detalėms, nes metaliniai gaminiai būdavo brangūs ir sunkiai įgyjami. Yra nemažai ir mūrinių (skaldytų akmenų) liaudiško stiliaus pastatų. Daugiausiai jų ten, kur aptinkama daug riedulių. Statant liaudies stiliaus pastatus dažniausiai mūras naudotas tik atskiroms pastato dalims, pvz., pamatams, kaminui, daliai sienų. Ilgą laiką statybose dailidės naudodavo primityvius darbo įrankius, tokius kaip kirvis ir kaltas. Dėl to seniau dažniausiai būdavo statomi rąstiniai namai iš apvalių, nužievintų rąstų, kuriuos meistrai sujungdavo sąsparomis (rąstai būdavo suneriami vienas su kitu). Vėliau statyboms skirtus rąstus pradėta tašyti. XIX a. atsiradus pjūklui, statybose pradėtos naudoti ir lentos, kurios tada dažniausiai atlikdavo pastatų puošybines funkcijas, vinys. Liaudies architektūros tipo pastatų stogai nuo seno buvo dengiami šiaudais, nendrėmis, malksnomis, vėliau - ir čerpėmis, sovietmečiu dalis tokių stogų buvo perdegta šiferiu.

Lietuvos liaudies buities muziejus Rumšiškėse.

Svirnai ir klėtys

Tarp labiausiai paplitusių liaudies architektūros stiliaus pastatų yra klėtys, kuriose būdavo gyvenama arba sandėliuodavo maisto produktus. Prieš klėtį dažnai buvo statomas prieklėtis. Laikui einant klėtis išsivystė į primityviausią vienos patalpos namo formą - numą. Prie jo būdavo prijungiama kamarėlė (miegamasis kambarys) ir numogalis, skirtas gyvuliams laikyti. Prieš įėjimą į numą dažnai stovėdavo erdvi pastogė (lėpys, liepys), kurioje būdavo stalas ir suolai. Šiltuoju metų laiku žmonės čia valgydavo ir ilsėdavosi.

Laikui einant numas transformavosi į sudėtingo plano trobą (gyvenamąjį namą). Į ją patekdavo per priemenę. Trobos centre dažnai būdavo mūrinis kaminas. Jis skirdavo gerąja trobą nuo kitų patalpų: alkieriuko, kamaraitės, priešinės (patalpa prie gerosios priemenės) ir lunginės (dukterų kambario). Būta ir prieklėčių, seklyčių. Laikui einant prie gyvenamojo namo pradėtos statyti gonkos, kurios naudotos kaip veranda ir dažniausiai būdavo statomos prie kiekvieno įėjimo į namą.

Ūkiniai pastatai sodyboje

Sodyboje, priklausomai nuo jos šeimininko turtingumo, būdavo daugiau ar mažiau ūkinių pastatų. Pirmiausiai tai klėtis ir svirnas, kuris iš primityvaus gyvenamojo namo transformavosi į vieno ar kelių patalpų sandėlį, skirtą grūdams, audiniams, maistui laikyti. Kartais klėtyje gyvendavo ir samdomi tarnai bei darbininkai. Norint tinkamai ūkininkauti, būdavo privalu turėti ir svirną (klėtį), daržinę šienui, javams sukrauti, tvartą gyvuliams laikyti, diendaržį, skirtą iš tvarto gyvuliams suleisti, kluoną ir klojimą javams laikyti bei kulti, jaują linams džiovinti, vežiminę, ledainę - į žemę įleistą pastatą, skirtą gendantiems produktams laikyti, pirtį, šulinį, lauko tualetą (išvietę) ir kt. Kai kuriose sodybose, tarp jų ir dvarų, ūkinės paskirties pastatų būdavo net iki 20 ar daugiau. Patys turtingiausi pasistatydavo ir malūną, bravorą, pieninę, lentpjūvę (tai itin būdinga XIX-XX a. I p.

Senuosiuose dvaruose liaudiškos architektūros pastatai atlikdavo tas pačias funkcijas, kaip ir valstiečių sodybose. Skyrėsi tik jų keikis, puošnumas, formų tobulumas, dažnai ir dydžiai. Einant laikui, kai dvarų savininkai tapdavo turtingesni, jie savo namus rekonstruodavo, perstatydavo, padidindavo arba pasistatydavo naujus. Tada dažniausiai būdavo suprojektuojami tuo laikotarpiu populiarių, savininko mėgstamo architektūros stilių pastatai. Praėjus kuriam tai laikui, pasikeitus dvarų savininkams, iškilus šeimininkų naujiems poreikiams, šie pastatai dar kartą būdavo perstatomi. Bene mažiausiai keitėsi valstiečių ir dvarų sodybų kiemuose aptinkamų ūkinės paskirties pastatų formos. Dvaruose daugelis šių statinių buvo didesni. Reprezentaciniuose kiemuose, kiek toliau nuo gyvenamojo namo (rūmo) stovėdavo ir oficinos, arklidės, karietinės, vežiminės, tarnams skirti namai, sandėliai, malūnas, lentpjūvės, ir kt.

Tiems, kas domisi liaudies architektūros stiliaus dvarais, verta nuvykti į Plungės rajono Šateikių seniūnijos Godelikų kaimą. Ten - medinis Bukantės dvarelis, kuriame gimė, vaikystėje gyveno rašytoja Julija Beniuševičiūtė Žymanrietė (Žemaitė). Čia yra išlikęs XIX a. I p. pastatytas, 1960-1963 m. restauruotas liaudiško stiliaus ponų gyvenamasis namas. Yra ir senojo parko bei kitų želdinių, kelių tinklo fragmentų. Ant buvusių svirno pamatų ir dalies tvarto pamatų atstatytas šio krašto tradicinės architektūros svirnas (klėtis), tvartas. Atnaujintas šulinys. Sodyba pritaikyta muziejinei, edukacinei veiklai - nuo 1965 m. čia veikia muziejus. Ponų gyvenamajame name, kur veikia rašytojai Žemaitei skirta ekspozicija, yra išlikusi autentiška namo šildymo sistema, kurią sudaro keturios krosnys, iš jų išvedžioti ortakiai.

Žemaitijos kaimo muziejus

Telšių muziejininkai, dar prieš Antrąjį pasaulinį karą bandė įkurti senojo Žemaitijos kaimo muziejų po atviru dangumi. Tada buvo norima įsteigti vadinamąjį Oro muziejų. Pakartotinai šio darbo imtasi tik 1963 m., kai karšto muziejininkų ir kitų kultūros veikėjų idėją įkurti tokį muziejų palaikė tuometinė Ministrų taryba. Pirmasis eksponatas į buities muziejų perkeltas 1967 m. birželį. Tai buvo pirtis. Šiuo metu Žemaitijos kaimo muziejuje yra tik dalis tų pastatų, kuriuos čia buvo planuota perkelti. Pastatų skaičiumi turtingiausia yra stambaus ūkininko sodyba. Vidutinio valstiečio sodyboje pastatytas gyvenamasis namas, svirnas, jauja ir tvartas. Mažažemio sodyboje stovi trobelė ir tvartukas. Šios sodybos ir visuomeninis sektorius atspindi XIX a. pabaigos-XX a.

Nuo senų laikų žemaičiai gyveno kaimuose, bet, nors ir retai, viensėdžiuose. Iš padrikų kaimelių galėjo susiformuoti kupetiniai kaimai. Žemaičių valstiečiai sodyboms išsirinkdavo patogias ir gražias vietas šalia kalvelės, prie upės, pamiškėje. Taip ir susispietė jos po vieną, po dvi, lyg kupetos, į kaimus. Šiuose kaimuose sodybos išsidėsčiusios laisvai. Pastatai pritaikyti prie vietos reljefo. Žemaičių sodybos erdvios. Jose žymiai daugiau įvairios paskirties trobesių, negu aukštaičių ir dzūkų sodybose. Pastatai Žemaičiuose masyvūs. Šiaudiniai stogai, plačios, žemai nuleistos pastogės. Žemaičiai nemėgo savo trobų puošti iš lauko. Tradiciniai žemaičių gyvenamieji namai pasižymi masyvumu ilgu ir plačiu korpusu, neaukštomis, vertikaliai lentomis apkaltomis sienomis. Stogas masyvus, keturšlaitis, su čiukuru. Trobos planas gana sudėtingas. Centrinę jos dalį užima kaminas, kuris su abiejose pusėse esančiomis priemenėmis skiria trobą į du galus.

Žemaičių trobos vidaus išplanavimas

Į buities muziejų žemaičių troba parvežta iš Telšių rajono Gadunavo apylinkės Juodėnų kaimo ir atstatyta 1970 metais. Ją 1870 m. buvo pasistatęs ūkininkas P. Rusikis, valdęs 80 ha žemės. Troboje yra 11 patalpų:

• Geroji priemenė: Per ją retai vaikščiodavo, nes tai buvo išėjimas į gerąjį kiemą. Pro čia įvesdavo svečius, priimdavo piršlius.
• Geroji troba: Pati didžiausia namo patalpa. Į ją yra durys iš gerosios priemenės. Taip pat iš čia galima patekti į šeimyninę trobą, t. y. virtuvę ir alkierių. Grindys ir lubos iškaltos lentomis, sienos išklijuotos tapetais. Kambarį šildo sienelė iš šeimyninės trobos. Šalia sienelės minkštasuolis. Galvūgaliu į alkierių stovi lova. Virš jos paveikslas ir krucifiksas. Kitoje durų į alkierių pusėje stovi komoda, ant sienos kabo laikrodis ir veidrodis.
• Alkierius: Žemaičių gyvenamiesiems namams būdingas nedidelis kambarys alkierius, skirtas svečiams apnakvindinti, nors dažniausiai naudojamas kaip šeimininkų miegamasis. Jame yra lova, skrynia, stalas su dviem kėdėmis. Virš lovos pakabinta rankšluostinė su rankšluosčiu.
• Špižarnė: Blogasis alkierius. Paprastai čia buvo laikomi maisto produktai. Name, kuris parvežtas į muziejų, įrengtas vaikų kambarys. Palubėje pri balkio parištas lopšys, stovi lova, staliukas.
• Šeimynos troba: Užpečkinė turi virtuvės ir darbo kambario paskirtį. Kartais čia ir miegama. Minėtu atveju pastatyta piemenuko lovelė. Virtuvėje virdavo valgį, valgydavo ir atlikdavo pagrindinius namų apyvokos darbus.
• Blogoji priemenė: Pagrindinis šeimos narių išėjimas į blogąjį kiemą, tvartus.
• Kaminas: Vienas iš būdingiausių žemaičių gyvenamųjų namų bruožų tai kamino, kaip atskiros patalpos, buvimas. Kamine vasaros metu virdavo maistą, žiemą jovalą kiaulėms, šildė vandenį. Kamine rūkė ir laikė mėsą. Pagrindinė vieta kamine ugniakuras, įrengtas ant akmenimis krauto paaukštinimo.
• Priešininkė: Tradicinio žemaičių gyvenamojo namo patalpa prie gerosios priemenės. Ji skirta nusenusiems tėvams (karšinčiams), įnamiams. Patalpoje yra mūris su šildoma sienele, lova, stalas, skrynia. Kampe stovi verpimo ratelis, lanktis.
• Kamarėlės: Trobos gale esančios dvi kamarėlės buvo įvairios paskirties. Jose laikoma manta.

Svirnai

Greta gyvenamojo namo svarbų vaidmenį valstiečių gyvenime atliko svirnas, skirtas grūdams, maistui, mantai laikyti, miegoti. Lietuvos teritorijoje svirnai išplanavimo ir išorės formos atžvilgiu skirstomi į du pagrindinius tipus: aukštaičių ir žemaičių. Pagrindinis skirtumas patalpų dydis ir skaičius. Jei aukštaičių klėtis yra vienos, dviejų ir tik retai kada trijų patalpų, tai žemaičių svirnai turi penkias, šešias ir daugiau patalpų.

Dabar muziejuje esantis svirnas anksčiau stovėjo Telšių rajono Gadūnavo apylinkės Brėvikių kaimo ūkininko Stanislovo Mikalausko sodyboje. S. Mikalauskas svirną statė 1909 m. Statybos metai įrėžti fasado vidurinių durų viršutinėje staktoje. 1970 m. Pagal galinę ir šoninę sieną įrengti aruodai. Prie sienos, kur nėra aruodų, stovi laiptai į palėpę. Derlingais metais, kai grūdai netilpdavo aruoduose, pildavo juos į palėpę. Durys į grūdinę, kaip ir į kitas tris patalpas, dvigubos. Durų sudvigubinimo viršutinės lentelės sukaltos įstrižai, sudarydamos geometrines figūras, primenančias aštuonyčio audinio raštą. Visos durys užrakinamos įleidžiamomis masyviomis spynomis. Priešais svirno duris padėti plokšti akmenys palipti ant priesvirnio.

Svirno patalpos:

• Špikierius: Kraštinė patalpa kairėje fasado pusėje turi grindi, lubas, mažą langelį. Čia miegodavo šeimininkas, kartais samdiniai. Yra lova, stalas, skrynia.
• Drabužinė: Tai patalpa tarp grūdinės ir vazaunės. Čia laikydavo senus ir nešiojamus drabužius, įvairius rakandus. Kamaros gale plona medine siena atitverta patalpa mėsai kubiluose laikyti.
• Vežiminė (vazaunė): Svirno dešiniajame šone. Jos tik viena (vidinė) siena yra iš apipjautų rąstų, o kitos trys vertikaliai apkaltos lentomis.

Svirnas tiek savo architektūriniu sprendimu, tiek patalpų skaičiumi ir išdėstymu yra žemaitiško tipo ūkinis trobesys, atspindintis pasiturinčio valstiečio ekonominį pajėgumą, kaimo buitį. Pastatytas blogajame pasiturinčio valstiečio sodybos kieme.

Kiti ūkiniai pastatai

Muziejuje esantis kiaulininkas anksčiau stovėjo Plungės rajono Bubėnų apylinkės Užpelių kaimo ūkininko Juozo Kupetausko ūkyje. Kiaulininkas be pamatų, pakeltas ant akmenų. Sienos tašytų rąstų, stogas keturšlaitis, dengtas skiedromis. Vidinė tašytų rąstų siena dalija pastatą į dvi dalis. Durys dvivėrės. Kiaulininko gale, po tuo pačiu stogu, yra pastogė, paremta mediniais stulpais.

Turtingo ūkininko sodyboje esantis tvartas yra L raidės plano. Tvartas buvo pastatytas XIX a. pabaigoje Telšių rajono Gadūnavo apylinkės Juodėnų kaimo ūkininko D. Putvinskio sodyboje. Tvartas pakeltas ant stambių akmenų. Sienos iš tašytų rąstų, galuose suleistų į sąsparas. Vietoj lubų uždėtos kartys, ant kurių kraunamas šienas ar šiaudai. Stogas keturšlaitis, dengtas skiedromis. Durys plačios, dvivėrinės, kad per mėšlavežį į tvartus būtų galima laisvai įvažiuoti su vežimu. Tvarto vidaus įrengimas nesudėtingas: viename pasienyje įtaisytos ėdžios pašarui arkliams, kitame ant paaukštinimų pritaisytas lovys vandeniui, pelams bei avižoms.

Ūkio pastatas javams, linams laikyti ir kulti. Kluonas stovi sodybos pakraštyje, kad kilus gaisrui neužsidegtų kiti pastatai. Kluonas yra dvilinko plano su gegninės konstrukcijos valminiu stogu. Tokie dvilinko plano kluonai XIX a. buvo gana plačiai paplitę centrinės Žemaitijos šiaurinėje dalyje. Pamatus čia atstoja po apatiniu rąstų vainiku padėti dideli akmenys. Įėjus pro fasadines duris, kairėje pusėje yra daržinė. Daržinėje sukraudavo vasarojų, linus, rugius. Šalia, skersai viso pastato, yra plūkto molio laitas, vadinamas grundymu ar klojimu. Čia suklodavo linus, kai juos kuldavo spragilais. Į dešinę pusę nuo klojimo yra douba su krosnimi. Krosnies pakuros anga keturkampė, sustatyta iš tašytų akmenų.

Kluonas stovėjo Juozo Eičino sodyboje (Plungės rajone, Žemaičių Kalvarijoje). Pastatytas 1896 metais. Kluonas yra tipiškas XIX a. Tai ūkinis pastatas šienui, šiaudams sukrauti ir laikyti. Daržinė stovi atokiau nuo trobos tarp tvarto ir ir jaujos. Daržinė 1973 m. parvežta iš Telšių rajono Rainių kaimo. Ją buvo pasistatęs ūkininkas P. Kaminskas. Daržinė stačiakampė, 18 m ilgio ir 8 m. pločio. Ištisinių pamatų neturi. Daržinėje yra du šoniniai įvažiavimai. Sienos apkaltos lentomis. Daržinė yra XX a. Stovi ji šalia svarbiausių ūkinių pastatų: svirno, tvarto, kluono, daržinės.

Žardinė - tai statinys, kuris buvo statomas ten, kur iš visų pusių pūsdavo vejai. Tokia jos paskirtis. Žardinės karkasinė konstrukcija, pučiant stipriems Vakarų Lietuvos vėjams, negalėjo būti aukšta. Todėl pastato stogas keturšlaitis, gegnės 5 m ilgio. Gegnės viršuje sujungtos templėmis, kurioms gegnėse padarytos įpjovos.

Pirtis parvežta iš Telšių rajono Tryškių apylinkės Sukončių kaimo ūkininko Stasio Bukausko sodybos 1967 metais. Pirtį Sukončių kaime pasistatė S. Bukausko uošvis Stasys Silkinis 1929 metais. Pirtis pastatyta prie iškasto tvenkinio. Pastatas yra keturkampis, padalytas į dvi nelygias dalis, kurių didesnioji yra šildoma ir skirta maudymuisi. Pirtis medinė. Toks pirties tipas būdingas visai Lietuvai. Pirties sienų konstrukcija yra rentinė. Čia dvejos durys. Pirmosios veda iš lauko į priepirtį, o antrosios iš priepirčio į maudymuisi skirtą patalpą.

Šis straipsnis apžvelgė įvairius ūkinius pastatus, jų architektūrą ir stilius, būdingus Lietuvos, ypač Žemaitijos, kaimams ir dvarams. Nuo senovinių klėčių iki modernių tvartų, kiekvienas pastatas atspindi tam tikrą laikotarpį ir kultūrines tradicijas. Žemaitijos kaimo muziejus yra puiki vieta susipažinti su šių pastatų istorija ir architektūra.

tags: #ukinis #pastatas #javams #laikyti