Tytuvėnų dvaras, liudijantis turtingą Lietuvos istoriją, rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1500 metais. Šio dvaro valdytojais buvo įtakingi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai: Sapiegos, Valavičiai ir Radvilos. Dvaro istorija apima ne tik politinius ir ekonominius aspektus, bet ir kultūrinį paveldą, kurį puoselėjo čia gyvenusios asmenybės.
Tytuvėnų vienuolynas
Ankstyvoji Istorija ir Savininkai
Ankstyviausia Tytuvėnų praeitis nėra visiškai aiški. Būta nuomonių, jog XIII a. šioje vietoje galėjo stovėti medinė pilis. Rašytiniuose šaltiniuose vietovė pirmą kartą paminėta 1503 m.
Literatūroje nurodoma, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras (1460 - 1506) Tytuvėnus kaip kraitį padovanojo buvusio Vilniaus vaivados Aleknos Skudimantaičio dukrai Jadvygai, kuri ištekėjusi už Jono Kontautaičio, tapusi našle vėl ištekėjo už Stanislovo Bartošaičio, o jų duktė ištekėjo už Ivano Glebavičiaus.
1555 m. dvaro inventoriuje minimas čia įsikūręs dvaras, kuriam priklausė 60 tarnybų, arba dūmų. Tais pačiais metais dvare pastatyta koplyčia, kurią 1591 m. perėmė evangelikai.
Dvaras ir miestelis dažnai keitė savininkus. Tai neskatino miestelio augimo ir klestėjimo.
1609 m. Tytuvėnai atiteko LDK vėliavininkui ir Žemaičių žemės teismo teisėjui Andriejui Valavičiui. Jis, norėdamas įamžinti savo ir savo pirmosios žmonos atminimą, 1613 m. į Tytuvėnus pakvietė bernardinų vienuolius ir pažadėjo juos aprūpinti žemės valdomis ir pinigais.
Bernardinų Vienuolyno Įkūrimas ir Miestelio Augimas
1618 m. bernardinams užrašyta 18 valakų žemės ir pradėtos statybos. Pirmiausia, matyt, pastatytas vienuolynas. Bažnyčia, dedikuota Švč. Mergelei Marijai Angelų Karalienei, pašventinta 1635 m. lapkričio 1 d. Tuo pačiu metu toliau buvo statomi vienuolyno ūkio trobesiai.
Tytuvėnuose įsikūrus bernardinams, miestelis ėmė pamažu augti.
1736 m. kaip vienuolynui priklausantis statinys iškilo mokykla bajorų vaikams. 1764-1770 m. prie mokyklos pristatytas naujokynas. 1735 m. pastatytas antrasis bažnyčios bokštas, rekonstruotas bažnyčios frontonas. 1771-1780 m. prie bažnyčios ir vienuolyno pristatytos arkadinės galerijos, skirtos Kryžiaus keliui įrengti: jos formuoja keturkampį kiemą, kurio viduryje 1775 m.
XVII-XIX Amžiai: Išbandymai ir Atsigavimas
1655 m. Tytuvėnai gerokai nukentėjo per 1655-1660 m. karą su švedais, taip pat Šiaurės karo metu. 1701 m. juos užėmė švedai, 1708 m. rusų kareiviai įsilaužė į vienuolyną, užmušė kelis vienuolius, išplėšė bažnyčios lobyną. Nukentėjo ir miestelis: 1711 m. jame nebuvo likę nė vieno gyventojo.
1724 m. Augusto II privilegija, suteikianti teisę rengti turgus, padėjo miesteliui atsikurti. 1755 m. Vienuolyno plėtimu rūpinosi patys vienuoliai.
XIX a. miestelis buvo nedidelis, netgi mažesnis nei XVII a. 1833 m. miestelyje stovėjo tik 35 mediniai namai, dvi mokyklos, smuklė, gyveno tik 137 žmonės.
Per 1831 m. sukilimą Tytuvėnai buvo vienas iš sukilėlių centrų, čia buvo įkurtas didelis šovinių ir patrankų sviedinių fabrikas. Vienuolyne buvo įrengta ligoninė, sukaupta maisto atsargų, miestelis apkastas žemės pylimu, vienuolynas ir kiti pastatai įtvirtinti gynybai.
Įtarus, kad vienuoliai irgi dalyvavo sukilime ar bent jį rėmė, vienuolynas 1864 m. buvo uždarytas, jo turtinga biblioteka išvežta. 1868 m. gautas įsakymas Tytuvėnų bažnyčią su vienuolynu ir jam priklausančiais pastatais atiduoti rusų stačiatikiams. Vyskupo Motiejaus Valančiaus pastangoms bažnyčia vis dėlto buvo išlaikyta. Dalis uždaryto vienuolyno pastatų atiduota klebonijai, nenaudojama vienuolyno dalis apiro ir 1887 m. buvo nugriauta.
XX Amžius: Pokyčiai ir Atgimimas
XX a. pradžioje Tytuvėnai buvo nedidelis Raseinių apskrities miestelis su 700 gyventojų. Pirmojo pasaulinio karo metu, 1915 m. balandžio-birželio mėnesiais, per šias apylinkes ėjo fronto linija. Per susišaudymus labai nukentėjo buvusios bernardinų bažnyčios ir vienuolyno statiniai. 1915-1917 m.
XX a. trečiajame-ketvirtajame dešimtmetyje miestelis išaugo, jame gyveno apie 1300 gyventojų. Tytuvėnai ėmė garsėti kaip vasarvietė. Kas vasarą čia suvažiuodavo apie 500 poilsiautojų. Miestelio augimą nutraukė sovietų okupacija.
Dėl 1940-1952 m. sovietų valdžios vykdytų trėmimų smarkiai sumažėjo gyventojų. Iš Tytuvėnų geležinkelio stoties į Sibirą buvo vežami ūkininkai, inteligentijos atstovai. Miestelis ėmė atsigauti pasibaigus represijoms. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje ir septintojo pradžioje įsteigta vidurinė mokykla, žemės ūkio technikumas, ligoninė, durpių įmonė.
Tytuvėnai ypač atgijo Lietuvos nepriklausomybės metais. Pradėjo steigtis privačios parduotuvės, kavinės, didžiuma valstybinių įmonių tapo privačiomis. 1995 m. Tytuvėnų skverelyje pastatytas poeto Maironio biustas, bažnyčios šventoriuje - paminklas genocido aukoms atminti.
XXI a. 2002 m. Lietuvos Respublikos prezidentas pavirtino dailininko Arvydo Každailio sukurtą herbą. Raudoname herbo fone vaizduojama sidabrinė bažnyčia su auksiniais kryžiais ir skulptūrėle centrinio bokšto nišoje. Sidabrinės arkados vidurinėje raudonoje nišoje - auksinis bernardinų simbolis: žiede dvi sukryžiuotos rankos.
2006 m. 1992 m. įsteigtas Tytuvėnų regioninis parkas, apimantis 6 ežerus, miškų ir pelkių masyvus, draustinius, nuo 1960 m. saugomą Tytuvėnų šilą (unikalų sengirės reliktą). Parko parengtuose vadovuose siūloma susipažinti su šio krašto augmenija ir gyvūnija, įkopti į piliakalnį, užsukti į Švč. Mergelės Marijos apsireiškimu garsėjančią Šiluvą, aplankyti Tytuvėnų bernardinų vienuolyno ansamblį.
Tytuvėnų dvaro sodyba
Tytuvėnų Dvaras ir Romerių Šeima
XX amžiaus pradžioje Tytuvėnų dvaro ir dalies miestelio šeimininkais tapo šviesūs ir talentingi žmonės Sofija ir Eugenijus Romeriai. Iki lemtingųjų 1941 metų birželio mėn. čia buvo laimingi šios šeimos namai, kuriuose prabėgo brandūs dailininkės Sofijos kūrybos metai, užaugo 5 vaikai.
Gyvenamasis namas buvo pastatytas iš maumedžio rąstų, dengtas medžio gontais. Dvare buvo vandens malūnas, lentpjūvė, audimo įmonėlė, šiltadaržiai, vaisių džiovykla, kalvė. Tai buvo ne tik pavyzdingai tvarkomas ūkis, bet ir žymi vieta, kuri traukė kultūros ir meno žmones. Dvare svečiuodavosi Maironis.
Sofija ir Eugenijus Romeriai buvo paskutinieji šio dvaro savininkai. Pirmasis iš Romerių giminės Tytuvėnų dvarą valdė bajoras Izidorius Romeris (dvaras jo žinion perėjo 1866 m. po santuokos su Celina Pšeciševskaite kaip jos kraitis). Dailininkės S. Romerienės vyras E. Romeris (1871-1943) buvo Izidoriaus ir Celinos sūnus, kuris tą dvarą paveldėjo. 1911 m. jis vedė Sofiją ir kartu su ja čia įsikūrė bei gyveno iki 1941-ųjų metų birželio. Romerių šeimai gyvenant Tytuvėnų dvare, sodyba ir jos apylinkės buvo kūrybinio įkvėpimo šaltinis ne tik Sofijai, bet ir daugeliui čia besilankančių giminaičių ir bičiulių.
Dabar Tytuvėnų dvarvietėje išlikę dalis apgriuvusių pastatų, tvenkiniai, parkas, kuris Tytuvėnų dvare užveistas XIX a.
Romerių šeimos gyvenimas Tytuvėnų dvare:
| Metai | Įvykis |
|---|---|
| 1866 | Izidorius Romeris veda Celiną Pšeciševskaitę ir perima Tytuvėnų dvarą. |
| 1871 | Gimsta Eugenijus Romeris. |
| 1911 | Eugenijus Romeris veda Sofiją Dembovskytę ir jie apsigyvena Tytuvėnų dvare. |
| 1919 | Romerių šeima grįžta į Tytuvėnų dvarą po I pasaulinio karo. |
| 1941 | Sofija ir Eugenijus Romeriai ištremti į Rusijos gilumą. E. Romeris tremtyje miršta. |
Šiame dvare ir ne tik jame gimė daugybė S.Romerienės paveikslų, kuriuose vaizduojamas Tytuvėnų dvaras, krašto gamta, žymūs žmonės, natiurmortai ir kt. Per gyvenimą S.Romerienės kūriniai eksponuoti Kaune, Vilniuje, Kaire, Krokuvoje, Londone, Lvove, Monrealyje, Niujorke, Paryžiuje, Rygoje, Varšuvoje, Vašingtone. Kai kurie dailininkės darbai yra išsaugoti ir Lietuvos muziejuose.