Vitalijaus atsiliepimai apie Ober Haus turto vertintojus: Išsamus tyrimas

Šiame straipsnyje nagrinėjami Vitalijaus atsiliepimai apie turto vertinimo įmonę "Ober Haus". Siekiama išsiaiškinti, kokia yra jo patirtis ir nuomonė apie šios įmonės teikiamas paslaugas.

Pašnekovo pristatymas prasideda nuo pažinties su Raimondu, kai šis su savo „Snoro" bankeliu persikėlė iš Šiaulių į Vilnių.

Susidūrimas su "Snoro" banku

Apsilankęs redakcijoje dėl reklamos, Raimondas paprašė palaikymo prieš didžiuosius skandinavų bankus. Netrukus susidraugavome šeimomis. Tuo metu buvau dar ant „balto arklio", tad be vargo jį supažindinau su Prezidentu Algirdu Brazausku ir jo aplinka. Netrukus „Snoras" tapo galingu konkurentu skandinavų bankams, o pagal klientų aptarnavimą ir mokamas palūkanas akivaizdžiai pirmavo Lietuvoje. Natūralu, kad savo asmenines ir redakcijos lėšas pasidėjau į „Snoro" banką. (Iš kur vėliau panelė Grybauskaitė su ponais Frykliu ir Kuperiu jas su malonumu išsiėmė.) Bandžiau kartu su Raimondu daryti biznį, pvz., per „snoriukus" platinti „Respubliką", bet nesėkmingai: lemiamu momentu, kai reikėdavo veikti, pasirodydavo toks nelietuvis Borodulinas ir viską sugadindavo.

Jis buvo pagrindinis herojus „Lietuvos ryto" priede žurnale „Stilius", iš kurio vėliau paslaptingai pradingo. Kai atsitiktinai susitikome ekologiniame turgelyje ir mano žmona Sigos paklausė, kodėl nebebendraujame, ji paaiškino, kad perėjo į kitą „lygį" - pas Vainauskus ir „Lietuvos ryto" chebrą. Taip mano draugas Raimondas tapo pagrindiniu mano konkurentu. Regis, turėčiau dabar Baranauskų visa širdimi nekęsti, bet man jų kažkodėl gaila.

Interviu su Raimondu

Tad pirmiausia Raimondo pasiteiravau, ar jau yra pasiruošęs „džiūvėsėlių"? Raimondas, nusiminęs, atsakė, kad jau nebe, visus suvalgė, nes ne visuomet užtenka pinigų maistui nusipirkti. - Gyvenu normaliai. Ačiū Dievui, esu sveikas gyvas. Tai svarbiausia. Aš pats darbuojuosi finansinių konsultacijų srityje, turiu sudaręs sutartis dėl keleto projektų vystymo. Galiu laisvai judėti Rusijos Federacijos ribose, tad be didelių sunkumų galiu sėkmingai tvarkyti visus reikalus.

Kaip ir visur, ir čia verslą, ką ten verslą, visą gyvenimą, viską stipriai pakoregavo pasaulinė COVID-19 pandemija. Bet užtat kartu viską galima išspręsti dabar ir dirbant nuotoliniu būdu, ko, manau, mus visus gerai išmokė ta „koronakrizė". Kartu galiu pasakyti, kad čia, ypač Maskvoje, valdžia visai neblogai tvarkosi su pandemija. Ekonomikos vystymosi sumažėjimas nėra toks žymus, Maskva yra labai išgražėjusi, gal tik kiek daugiau nukentėjo paslaugų sektorius ir mažojo verslo įmonės.

- Raimi, tu tikrai vienas prie telefono? - Vienas. - Raimi, nepyk, bet toks įspūdis, kad rusų FSB agentas tau į kaktą yra Kalašnikovo vamzdį įrėmęs. - Ne, Vitai, prie telefono esu vienas. Negi ir tau jau visur rusai vaidenasi? - Mane puolė ir puola ne rusai, o lietuviai. - Jau kokius Sorosas pasirinko - su tokiais ir kariauju. Beje, ir tave ne visai lietuviai užpuolė - Fryklis, Kuperis, Polikarpovna...

- Nebūtų! Su tokiais pinigais būčiau perpirkęs sorososus ir tikrus vagis už grotų sukišęs. Tu žinai, kad kai kuriuos vargšus Lietuvos inteligentėlius tik už kelis šimtus dolerių Sorošas nusipirko. Jei mano redakcijoje būtų grindis plovę, aš būčiau jiems daugiau sumokėjęs! - Na, prisimenu. Sakei, kad visą gyvenimą svajojai jokiu būdu netapti milijardieriumi, nes nenori turėti milijardo rūpesčių. O aš tapau.

- Turėjau, Raimi, ir ne vieną, bet man gana ir milijono rūpesčių. Be to, kuo labiau plėtiesi - tuo labiau esi pažeidžiamas. Ir sunkiau viską suvaldyti ir viską išsaugoti bei apsaugoti. Be to, tampi itin skaniu „kąsneliu" globalistams, kurie tave toleruoja tol, kol suki jų pinigus, nes ne tu, o JIE juos spausdina. Kiek nori - tiek ir spausdina! - Ne, nelabai. Nors, kiek tave pažįstu, nuolat manęs neklausai ir vis taikaisi pertraukti.

- Pamenu pamenu. - Vėl tu manęs, Raimi, neklausai ir nutrauki. Čia buvo retorinis klausimas. - Paprastai per interviu klausimus uždavinėja žurnalistai. O pašnekovai tik atsakinėja. Jeigu tik jiems lieka laiko. Ką, lietuviškos televizijos nežiūri? Negi nematei politikų debatų?.. Čia irgi buvo retoriniai klausimai. Gali neatsakyti. O į tavo klausimą, Raimi, galiu atsakyti labai paprastai. Globalistams vietiniai šeimininkai nereikalingi. Jeigu bandai dirbti sau ar savo žmonėms, esi „diktatorius", kurį būtina nedelsiant sunaikinti.

O jeigu su JAIS daliniesi, maždaug po lygiai, t.y. - viskas jiems, o sau - kas lieka, įskaitant „otkatus", dar galima išgyventi. Taip mes praradome pelningą Ignalinos atominę, „Mažeikių naftos" gamyklą, jūrų ir oro laivynus, nacionalinius bankus, žiniasklaidą... Ir kas manęs tik nebandė „praryti" - vokiečiai, suomiai, danai, švedai... Dosniausi buvo rusai - už 49 procentus „Respublikos" kompanijos (be turto!) man pasiūlė 200 milijonų litų.

- Vėl, tu, Raimi, mane pertrauki. Skubiai parlėkęs iš Naujosios Zelandijos, pasilikau redakcijoje tik kelis ištikimiausius žmones, o likusius iškilmingai išlydėjau - ką per duris, ką - per langą, ir perspėjau, kad jų dienos suskaičiuotos, nes mane tie vikingai rimtai užsiutino... Po trejų metų bulvarinės „Ekstra žinios" (bendras projektas su Vainausku), neatlaikęs konkurencijos su mano „Vakaro žiniomis," užsidarė ir perbėgėliai žurnalistai atsidūrė gatvėje be darbo. Bet prieš tai pas mane atlėkė norvegų pasiuntiniai iš Estijos ir siūlė milijonus, kad tik sutikčiau jungtis su „L.T." (Taip persivadino „Ekstra žinios".)

Kai paklausiau, ką apie tai sužinojęs jiems pasakys Vainauskas, atsakė, kad jo dienos suskaičiuotos... Štai tokie vakariečiai partneriai! - Kol kas, Raimi, aš tau atsakinėju į klausimą, iš kur žinojau, kuo tau su Romanovu baigsis, jeigu laiku neapsijungsite ir neparsiduosite kokiam tarptautiniam strateginiam partneriui ar, dar geriau, Lietuvos valstybei, pasilikdami sau po dešimt ar, keliasdešimt procentų. Būtumėte ir šiandien sau ramiai gyvenę ir vargo nematę... O mano istorija baigėsi labai banaliai.

Eilinį kartą buvau norvegų apipiltas purvu nuo galvos iki kojų, o sorososas Dainius Radzevičius, žurnalistų vadas, ilgai tuo mėgavosi, kol pagaliau nebuvo nuteistas pirmos pakopos teismo už šmeižtą. Mat pralaimėję Lietuvos rinką, norvegai paviešino „Wikileaks" medžiagą, kurioje buvo paskelbta JAV ambasados slapta pažyma į Vašingtoną, kur melagingai teigiama, kad „Respublika" reketavo „Phizer" farmacininkus ir „Mersedeso" atstovus Lietuvoje, nors viskas buvo priešingai: aš atsisakiau jų reklaminių pinigų, kuriais jie bandė užkimšti žurnalistams burnas, ir tai nesunku įrodyti, nes apie tai paskelbiau pirmame laikraščio puslapyje.

Su norvegais mūšį laimėjau ir, po mano advokato įsikišimo, jie buvo priversti per savo laikraštį manęs atsiprašyti. O kai norėjau į teismą paduoti JAV ambasadą, mano advokatui nurodė kreiptis kažkur į Nevados valstiją, kurioje esą JAV ambasada priregistruota... Kaip matai, Raimi, Vakarų kultūros nešėjų metodai yra labai bjaurūs ir žiaurūs. - Geras klausimas. Tuoj viską paaiškinsiu.

- Aš kaip tik artėju prie tavo banko reikalų... Esmė ta, Raimi, kad visi masonai yra tarpusavyje susiję. Ne tik per Sorosą, kuris yra tik galingas įrankis jų rankose, bet ir per įvairius fondus, kurie 90 procentų pasaulio pinigų suka. SEB bankas kam priklauso? Įtakingai Valenbergų šeimai! O kokiam klubui priklauso ta šeima? Man tau pasakyti, ar nori, kad tik mane vieną užmuštų?.. Užtai gi.

Dabar supranti kokiai galingai jėgai jūs su savo „Snoru" monopolizuoti Lietuvos rinką sutrukdėte? Juk jie per jus irgi buvo priversti indėlininkams ilgą laiką palūkanas mokėti, o kur tu matei tokį „švedą", kad ne tu jam, o jis tau sutiktų palūkanas mokėti, ar sutinki Raimi?.. (Ilga pauzė.) Alio! Raimi, ko tyli? - Užmigau nuo tavo tiradų.

- Ne. Man tai gyvenime pirmas kartas. O tau? Aš tau pirmas, ar jau turėjai kitų žurnalistų? Nesvarbu - mergaičių ar berniukų, nes po rinkimų Lietuvoje, ko gero, tai nebebus svarbu. - Man, Vitai, jau atsibodo tavo bajeriai. - O kodėl man pasiūlei imti interviu, net nepasiteiravęs, ar moku? - Nesunku, bet nežinau, ar tu žinosi atsakymą. Bijau, kad neapsijuoktum. Lietuvoje jau seniai tapo norma visus klausimus iš anksto raštu suderinti, kitaip spaudos atstovai neprileidžia nei prie savivaldybės reikalų, nei prie Vyriausybės, nei prie ministrų.

- O ko jie bijo? Juk gyvai kalbėtis įdomiau. Juk po atsakymų papildomų klausimų iškyla... - Nuo to laiko, kai palikai Lietuvą, čia daug kas pasikeitė. Spaudos įstatymas praktikoje nebegalioja. Valdininkai kategoriškai atsisako tiesiogiai bendrauti su žurnalistas, jeigu jie bando aiškintis aferas, per nustatytą terminą net nesiteikia atsiųsti oficialių atsakymų, o jei kuris narsuolis korespondentas bando prie informacijos šaltinio brautis per jėgą, tokį valdžia perduoda savo parankiniams - Žurnalistų etikos inspektorei arba komisijai, kuri dažniausiai palaiko ne žurnalistus, kurių redakcijas paskelbia „neetiškomis" ir apkrauna milžiniškomis baudomis.

Dėl to kai kas net bankrutuoja. Priminsiu, kad „Respublikai" paskelbus, kokie kosminiai yra „Snoro" administratorių atlyginimai, mano įkurtas ir pagimdytas dienraštis virto... savaitraščiu. - Oi, Raimi, kaip greit tu moki žmones įkalbėt. Ne veltui tau į banką žmonės tiek daug pinigų sunešė. Na, gerai, formuluoju klausimą, bet tik susikaupk, nes klausimas bus labai atsakingas... Taigi atidžiai klausykis: „Prašom pasakykite, ko norėtumėte, kad Tamstos paklausčiau?

Teisiniai klausimai

- Klausk, ko nori, pavyzdžiui, kaip sekasi man teisinius klausimus spręsti? Nors nebeklausk - aš pats savęs jau paklausiau... Atsakau: „Pastaruoju metu daug tenka teisiniais klausimais dirbti su Investuotojų teisių apsaugos užsienio valstybėse fondu, kuris inicijavo arbitražą prieš Lietuvos Respubliką dėl neteisėto investicijų į „Snoro" banką nusavinimo. Man, kaip vienam iš svarbiausių liudininkų šioje byloje, tenka labai daug bendrauti ir su advokatais, kurie atstovauja tam fondui. Duodu liudininko parodymus, pagrindžiu juos turimais dokumentais.

Visą šią mano pateiktą informaciją Fondas apibendrina ir prijungia prie medžiagos arbitražui. Tikrai turiu ką pasakyti ir paliudyti, nes išdirbęs „Snore" 19 metų, turiu daug informacijos. Iš pirmųjų lūpų, taip sakant. Žinoma, su Fondu esu sudaręs Konfidencialumo sutartį, todėl dėl suprantamų priežasčių pačios bylos eigos nekomentuosiu. Ir taip sužinosite. Aišku, kad, kaip ir visur, viską stipriai pakoregavo pandemija. Akivaizdu, kad ir visi teisiniai reikalai, įskaitant mūsų teisinius ginčus, kurie vyksta Paryžiuje ar Niujorke, nusikėlė į vėlesnius terminus, bet tikrai nesustojo.

- Jaučiu, keršydamas, nori mane užmigdyti... - Už ką aš turiu atsiprašyti? - Ar nepagalvojai, kad ir tavo apiplėšti indėlininkai turi šeimas, kurios liko be santaupų? Kodėl tie bankininkai tik kaulydami pinigus vaizduoja kietus, o kai praranda veblena apie kažkokias krizes, infliacijas, vagystes?.. Jeigu bankininkai apsiima saugoti mūsų pinigus, tegul ir saugo, o ne pasakas mums seka. Mano giliu įsitikinimu, tu viešai privalai atsiprašyti visų, kurie tavim įtikėjo ir patikėjo tau savo pinigus. Jei praradai banką su jų pinigais, vadinasi, buvai per silpnas ir nederėjo imtis tokios atsakingos veiklos, svetimus pinigus saugoti.

- Taip, tada, dar lapkričio 14 d., išvykau į Kijevą darbo reikalais, tarnybinėn komandiruotėn. Banko pirmasis viceprezidentas irgi tuo metu buvo komandiruotėje Honkonge. Galvoju, kad, atakuoti ir užgrobti banką, specialiai buvo pasirinktas laikas, kai nebuvo banko vadovų. Niekas jau šiandien negali paneigti (tik prokurorai ir kitokie tyrėjai to kažkodėl nemato!), kad prieš „Snoro" banką buvo įvykdyta iš anksto suplanuota operacija ir kad šiai „Snoro" sunaikinimo operacijai asmeniškai vadovavo pats Lietuvos banko valdybos pirmininkas V.Vasiliauskas.

Prisiminkime AB banko „Snoras" nacionalizavimo, tiksliau, „užgrobimo", įvykių seką. Nenustatytam asmeniui nutekinus slaptą informaciją, 2011 m. lapkričio 15 d. laikraštyje „Lietuvos rytas" pasirodo straipsnis „Įsakymas sutrypti lietuviškus bankus" apie valstybės ketinimus išspręsti savo finansines problemas privačių bankų nacionalizavimo sąskaita. Jau kitą dieną (2011 m. lapkričio 16 d.) netikėtas išorinio „Snoro" valdymo įvedimas ir po dviejų valandų Vyriausybės priimtas sprendimas dėl banko nacionalizavimo.

2011 m. lapkričio 17 d. Išryškėja faktiškai tokia situacija: Už visų žaibiškų žingsnių, kuriuos vykdė Lietuvos Vyriausybė, Seimas ir Lietuvos Respublikos prezidentė nacionalizuodami „Snoro" banką, slypi gerai suplanuota sudėtinga operacija. Turbūt mažai kas galėtų patikėti, kad šioje ekstremalioje ir stresinėje situacijoje Lietuvos bankas ir Vyriausybė sugebėjo veikti taip užtikrintai. O ir Vyriausybė fiziškai negalėjo paruošti Lietuvos bankininkystės įstatymų pataisų per vieną naktį. Nepaisant to, įvyko būtent taip. Lapkričio 15 dieną, visų įvykių išvakarėse, į Lietuvą jau atvyko 25 britų „konsultantų" komanda su Saimonu Frikliu priešakyje....

Štai keletas pagrindinių punktų, kurie buvo paliesti interviu metu:

• Finansinių konsultacijų sritis ir projektai Rusijos Federacijoje.
• COVID-19 pandemijos įtaka verslui ir ekonomikai.
• Teisiniai klausimai, susiję su "Snoro" banko nacionalizavimu.
• Investuotojų teisių apsaugos fondo veikla.

Šis interviu atskleidžia ne tik Raimondo Baranausko asmeninę patirtį, bet ir platesnį kontekstą apie Lietuvos bankininkystės sistemą ir politinius įvykius.

tags: #turto #vertintojai #ober #haus #vitalijus