Atsižvelgiant į asmeninę profesinę patirtį, suponuojančią išvadą, kad įrodymų vertinimas vis dar yra silpniausia teisminės veiklos dalis, norėčiau priminti ir svarbiausias įrodymų ir įrodinėjimo baudžiamajame procese taisykles. Šią savaitę Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) pasiūlė devynias nutartis. Skaitykim, apgalvokim, vertinkim ir patobulėkim kartu su Lietuvos Aukščiausiuoju Teismu.
Įrodymų Samprata Baudžiamajame Procese
Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys).
BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.
Įrodymų patikimumas - tai vertinimo metu nustatoma savybė, reiškianti, kad duomenys atitinka tikrovę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais.
Taigi, bylą nagrinėjančio teismo kompetencija yra nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius.
Esminiu įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1-4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1-4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan.
Pagal BPK 304-307 straipsniuose įtvirtintus nuosprendžio turiniui keliamus reikalavimus, nuosprendis turi būti įtikinamas, nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo, o nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai ir teismo išvados nuosprendyje turi būti išdėstomi nuosekliai ir sudaryti logišką visumą.
Nuosprendis privalo būti teisėtas, t. y. priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų, ir pagrįstas, t. y. jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.
BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinės instancijos teismas baigiamajame akte (nuosprendyje, nutartyje) privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 331 straipsnio 1 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys).
Pažymėtina, kad proceso dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Proceso dalyviai gali teismui teikti prašymus, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių prašymų ir pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.
Įrodymų Vertinimas: Teismo Diskrecija ir Objektyvumas
Doc. dr. Remigijus Merkevičius: nors įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, tačiau teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.
Taigi įstatyme nustatyta išskirtinė bylą nagrinėjančio teismo kompetencija spręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius.
Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.
Kasacinės instancijos teismas laikosi nuostatos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurių privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.
Netiesioginiai Įrodymai Baudžiamajame Procese
Doc. dr. Remigijus Merkevičius: teismo nuosprendis gali būti grindžiamas ir netiesioginiais įrodymais; tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius; įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis ir reikalauja daugiau kruopštumo, nuoseklumo, tikslumo įtikinamai susiejant esamus įrodymus į loginę seką.
Tačiau nagrinėjamų aplinkybių kontekste svarbu pažymėti, kad teismo nuosprendis gali būti grindžiamas ne tik tiesioginiais, bet ir netiesioginiais įrodymais. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad svarbūs tiek duomenys, kurie tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku (tiesioginiai įrodymai), tiek ir tokie duomenys, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą - ir įrodinėtinas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai).
Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius - ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Nusikaltimą padariusio asmens kaltės įrodinėjimui netiesioginiais įrodymais keliamas reikalavimas, kad šiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje turi būti sujungti nuoseklia ir logiška grandine.
Kartu pripažintina, kad įrodinėjimas ir sprendimas dėl įrodymų pakankamumo ir dėl jais grindžiamų išvadų tikrumo yra sudėtingesni ir reikalaujantys daugiau kruopštumo, nuoseklumo, tikslumo įtikinamai susiejant esamus įrodymus į loginę seką, jeigu teismo išvados iš esmės grindžiamos netiesioginiais įrodymais.
Organizuotos Grupės Samprata
BK 25 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną apysunkį, sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Organizuota grupė gali susiformuoti rengimosi padaryti nusikaltimą stadijoje arba jau pradėtos ar tęsiamos veikos metu.
Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad objektyvieji bendrininkavimo požymiai yra kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas, subjektyvieji - tyčia (savo veiksmų bendrumo suvokimas) ir susitarimas daryti nusikalstamą veiką. Pagal teismų praktiką, sprendžiant organizuotos grupės buvimo klausimą, atsižvelgiama į nusikalstamos veikos mechanizmo sudėtingumą, veikų padarymo intensyvumą, narių pasiskirstymą vaidmenimis, kiekvieno iš bendrininkų konkrečios užduoties atlikimą siekiant bendro tikslo ir pan.
Be to, organizuotą grupę, be susitarimo ir tyčios požymių, išskiria būtent vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas. Teismų praktikoje taip pat nurodyta, kad svarbus aspektas sprendžiant klausimą dėl organizuotos grupės buvimo yra <...>”
Bausmės Skyrimas ir Švelninimas
Doc. dr. Remigijus Merkevičius: kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje paskirta laisvės atėmimo bausmė iš principo negali būti trumpinama, įskaitant į bausmę laikotarpį, kuriuo ji nebuvo vykdoma dėl kompetentingų valstybės institucijų klaidos. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau - ESTT) praktikoje pažymėta, kad Pamatinio sprendimo 2008/909 8 straipsnyje nustatytos griežtos sąlygos, kuriomis vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija gali nuspręsti išduodančiojoje valstybėje nustatytą bausmę adaptuoti. Šios sąlygos kartu yra ir vienintelės išimtys iš minėtai institucijai tenkančios pagrindinės pareigos pripažinti jai perduotą nuosprendį ir vykdyti bausmę, kurios trukmė ir pobūdis atitinka išduodančiojoje valstybėje priimtu nuosprendžiu paskirtą bausmę.
Vadinasi, kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje paskirtos laisvės atėmimo bausmės dalies sutrumpinimas įskaitant į bausmę laikotarpį, kuriuo ji nebuvo vykdoma dėl kompetentingų valstybės institucijų klaidos, iš principo neatitiktų Pamatiniame sprendime nustatytų griežtų taisyklių, kuriomis siekiama, kad bausmė būtų vykdoma tokia, kokia buvo paskirta, išskyrus būtiną jos trukmės ir pobūdžio adaptavimą vykdančiojoje valstybėje. Tokia perduotų nuteistųjų laisvės atėmimo bausmių vykdymo praktika keltų pavojų, kad kitos Europos Sąjungos narės nepasitikėtų Lietuvos Respublika, o tai savo ruožtu galėtų pakenkti Pamatiniame sprendime 2008/909 įtvirtintos sistemos veikimui, kartu ir nuteistųjų socialinės reabilitacijos tikslui, kurio ja siekiama.
Doc. dr. Remigijus Merkevičius: švelninti bausmę, remiantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, galima tada, jei reikšmingų aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimas suponuoja išvadą, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, įtvirtinančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę.
Turto Vertinimo Atmetimo Pavyzdys Teismų Praktikoje
Šioje byloje nemokumo administratorė bankrutavusios kredito unijos vardu pareiškė ieškinį, kuriuo, be kita ko, prašė pripažinti neteisinga žemės sklypo rinkos vertės nustatymo ataskaitą turint tikslą gauti paskolą bei priteisti daugiau kaip pusės milijono žalą solidariai iš draudiko, turto vertintojo bei kredito unijos paskolų komiteto bei valdybos narių. Paaiškėjo, kad turtas pervertintas daugiau kaip 49 kartus, taip netinkamai įvertinus skolininko patikimumą, finansines galimybes grąžinti paskolą ir kt.
Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies: priteisė kelis šimtus tūkstančių žalos atlyginimo iš turto vertintojo nustatęs, kad jis atsakingas už 30 proc. Teismas konstatavo, kad turto vertinimo ataskaita parengta akivaizdžiai netinkamai. Teismo vertinimu, turto vertintojas žinojo, kad ataskaita bus panaudota turtui įkeisti, todėl jo veiksmai prisidėjo prie žalos unijai kilimo sąlygų sudarymo.
Lietuvos apeliacinis teismas ieškinį atmetė, nors ir pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad parengta turto vertinimo ataskaita buvo su esminiais trūkumais. Teisėjų kolegija pripažino, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog ataskaita atlikta turint tikslą įkeisti turtą, yra teisinga, tačiau nagrinėjamu atveju nėra nustatyta, kad vertintojas ir paskolų komiteto bei valdybos nariai veikė bendrai, turėdami ketinimą padaryti žalą. Vertintojo parengta ataskaita nebuvo būtinas dokumentas paskolai suteikti ir nesant šio klaidingo turto įvertinimo paskola vis tiek būtų buvusi suteikta, nes kredito unija nusprendė suteikti paskolą pažeisdama daugelį imperatyvų, kurių kiekvienas buvo pakankamas pagrindas atsisakyti suteikti paskolą.
Pirma, LAT pabrėžė, kad šioje byloje esant atsakovų daugetui sprendžiamas solidariosios turto vertintojo civilinės atsakomybės objektyviojo bendrininkavimo pagrindu klausimas. Objektyviojo bendrininkavimo atveju pažeidėjų veiksmų bendrumas nėra akivaizdžiai išreikštas. Jokio susitarimo sukelti žalą ar dalyvauti atliekant neteisėtus veiksmus nėra. Antra, pasisakydamas dėl priežastinio ryšio, LAT pažymėjo, kad objektyviojo bendrininkavimo atveju turi būti nustatytas kiekvieno bendrininko veiksmų ryšys su ta pačia kilusia žala. Objektyviojo bendrininkavimo atveju solidarioji atsakomybė taikoma ne dėl to, kad preziumuojamas kiekvieno asmens veiksmų ir kilusių padarinių priežastinis ryšys, o dėl to, jog nustatoma, kad kiekvieno asmens veiksmai yra būtini visai žalai atsirasti. Kita vertus, dauginio priežastingumo atveju faktinio (lot. Nustatant faktinį priežastinį ryšį, gali būti taikomas ne būtinos, o pakankamos priežasties testas, t. y. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagal teisinį reglamentavimą, turto vertinimas buvo būtina sprendimo dėl paskolos suteikimo priėmimo sąlyga.
Kredito unijos paskolos komiteto narių ir valdybos narių netinkamas pareigų vykdymas neeliminuoja profesionalaus turto vertintojo atlikto vertinimo reikšmės paskolos suteikimo procese, t. y. Taigi, žalą lėmė ne tik tai, jog skolininkas dėl savo prastos finansinės padėties, kurios tinkamai neįvertino atsakingi unijos asmenys, negalėjo grąžinti paskolos, bet ir tai, kad grąžintinos sumos unija negalėjo išsiieškoti iš įkeisto turto, nes jo vertė neatitiko vertintojo parengtoje ataskaitoje nurodyto dydžio. Atsakovas, būdamas turto vertinimo srities profesionalas, turėjo suprasti, kad jo parengta neteisinga turto vertinimo ataskaita sukels teisines pasekmes, t. y. Dar daugiau, nėra svarbu, kokiu tikslu ataskaita buvo rengiama, nes turto vertintojas turi pareigą pateikti teisingą išvadą dėl vertinamo turto vertės, nepriklausomai nuo turto vertinimo atlikimo pagrindo. Turto vertė nustatoma objektyviai vadovaujantis rinkos ekonomikos logika.
Taigi, LAT vertinimu, ginčo atveju konstatuotinas ir pakankamas teisinis priežastinis ryšys vertintojo atsakomybei kilti. Apibendrinant šį teisminės praktikos precedentą, taip pat įvertinus ir kitą pastarųjų metų teismų praktiką profesionalių konsultantų atžvilgiu, matyti, kad atsakomybės kartelė įvairias paslaugas teikiantiems asmenims didėja ir už žalą atsakingų asmenų ratas plečiasi.
[1] LAT 2021 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
[2] Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad objektyvusis bendrininkavimas - tai atvejai, kai žala atsiranda tik dėl kelių atskirų, pavienių priežasčių sąveikos, t. y.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija spalio 11 d. Nutartyje teigiama, kad įstatymas nedetalizuoja, kada antstoliui turėtų ar galėtų kilti abejonių dėl atlikto turto vertinimo, kas sudarytų pagrindą jam skirti pakartotinę turto vertinimo ekspertizę, tačiau teisėjų kolegija pažymėjo, kad antstolis, vykdydamas išieškojimą, turi laikytis bendrųjų civilinio proceso principų ir siekti teisingo, operatyvaus, efektyvaus ir visoms šalims naudingo teismo sprendimo įvykdymo. Išieškotojo ir skolininko interesų derinimo ir interesų pusiausvyros paieška vykdymo procese imperatyvai suponuoja, kad priverstinis turto realizavimo procesas būtų organizuojamas taip, kad kreditorius gautų savo reikalavimų patenkinimą, kartu užtikrinant skolininko interesus tuo aspektu, jog turtas nebūtų parduotas už per mažą kainą.
Išieškojimo ir išieškotojo tikslas nėra ekonomiškai sužlugdyti skolininką, tačiau skolininko teisių apsauga nėra absoliuti ir ji neturi pažeisti išieškotojo interesų. Skolininko ar išieškotojo pateikiami motyvuoti prieštaravimai dėl areštuoto turto vertės netinkamo nustatymo turėtų remtis ne tik prieštaravimus teikiančio asmens subjektyvia nuomone apie skolininko turto vertę, bet realiais skaičiavimais, kurie leistų antstoliui daryti pagrįstą išvadą apie turto vertinimo procedūros pažeidimą ir (ar) jos metu atliktus netikslius skaičiavimus, kas sudarytų pagrindą skirti pakartotinę turto vertinimo ekspertizę.
Nagrinėjamu atveju pareiškėja rėmėsi tik skolininkės pateiktais specialistų preliminariais turto vertinimais, o antstolis, reaguodamas į skolininkės prieštaravimus, buvo nurodęs jai terminą, per kurį ji turėjo pateikti papildomus įrodymus, tačiau nei pati skolininkė, nei vėliau antstolio veiksmus skundusi pareiškėja nepateikė jokių pagrįstų įrodymų, leidžiančių abejoti turto vertinimo metu eksperto nustatyta areštuoto turto kaina. Antstolis savo iniciatyva turėtų skirti ekspertizę to prašiusiam asmeniui nesumokėjus ekspertizės išlaidų - jei to asmens pateikti prieštaravimai kelia antstoliui abejonių dėl atlikto turto įvertinimo.
Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad antstolio veiksmus skundžiantys asmenys turi pateikti pagrįstus įrodymus savo suinteresuotumu vykdymo proceso rezultatu, paprastai tai būna įsigaliojęs teismo spendimas dėl priteisimo ar kitas panašius teisinius padarinius sukeliantis dokumentas. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nurodė, kad skolininkė jai yra skolinga pagal jų sudarytą nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo ir bendradarbiavimo sutartis. Teisėjų kolegija sutiko su pareiškėjos argumentais, kad kreditorius visada yra suinteresuotas savo skolininko turtine padėtimi ir nors vykdymo procese turėtų dalyvauti tik vykdymo veiksmus pradėję asmenys, vykdymo proceso dispozityvumo principas leidžia išieškotojui (ar kaip nagrinėjamu atveju skolininkės kreditoriui) neperžengiant įstatymo nustatytų ribų pasirinkti priemones, reikalingas savo reikalavimo vykdymui užtikrinti ar reikalavimo teisei išsaugoti.
Vis dėlto suinteresuotas asmuo, rinkdamasis savo teisių gynimo priemones, neturi piknaudžiauti teise ir vilkinti proceso. Be to, nutartyje konstatuota, kad CPK 279 straipsnio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius.
Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendė, kad teismo nutartimi, kuria išsprendžiamas tam tikras klausimas iš esmės, pavyzdžiui, patvirtinami antstolio veiksmai dėl turto vertės nustatymo, gali būti nustatyti prejudiciniai faktai.
Nekaltumo Prezumpcija
EŽTT praktikoje dėl Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies nurodoma, kad joje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija yra vienas iš teisingo baudžiamojo proceso, kurio reikalaujama pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, elementų. Ji pažeidžiama tuo atveju, jei valstybės pareigūno teiginys, susijęs su asmeniu, kuriam pareikšti kaltinimai (įtarimai) dėl nusikalstamos veikos, atspindės nuomonę, kad jis yra kaltas, anksčiau, negu tai bus įrodyta pagal įstatymą.
Taigi Konvencijos 6 straipsnio 2 dalis apima valstybės pareigūnų pareiškimus apie vykstantį baudžiamąjį tyrimą, kurie skatina visuomenę manyti, kad įtariamasis yra kaltas, užbėgant už akių kompetentingo teismo pateikiamam bylos aplinkybių vertinimui.
Tačiau EŽTT praktikoje taip pat pažymima, kad Konvencijos 6 straipsnio 2 dalis negali užkirsti kelio valstybės institucijoms informuoti visuomenę apie atliekamus baudžiamuosius tyrimus (Konvencijos 10 straipsnyje nustatyta garantija į saviraiškos laisvę), ypač tuos, kurie vyksta, pavyzdžiui, dėl asmenų, kurie nusikalstamos veikos padarymo metu buvo svarbios politinės figūros, ar tiriami įvykiai yra svarbūs visuomenei ir kelia didelį jos susidomėjimą, tačiau pabrėžiama, kad tai turi būti daroma diskretiškai ir apdairiai, kaip būtina, kad būtų laikomasi nekaltumo prezumpcijos.
Dėl kasatoriaus argumento, kad teisėsaugos vadovų pasisakymai per spaudos konferenciją suformavo teismų išankstinį nusistatymą prieš A. P. ir taip neigiamai paveikė baudžiamojo proceso teisingumą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad teisėjų ir teismų nepriklausomumo principas ne tik draudžia kištis į teisėjų ir teismų veiklą, bet ir įpareigoja teisėjus, nagrinėjančius bylas, nepasiduoti valdžios ar valdymo institucijų, pareigūnų, žiniasklaidos priemonių, visuomenės bei atskirų asmenų įtakai. Taigi vieši valstybės pareigūnų pareiškimai, net ir pažeidžiantys kaltinamojo nekaltumo prezumpciją, savaime negali būti traktuojami kaip realios įtakos teis...
tags: #turto #vertinimo #atmesdamas #iromomoji #teismas