Savavaldžiavimas: Atsakomybė ir Būsto Neliečiamumas

Savavaldžiavimo norma nėra baudžiamosios teisės naujovė: ji buvo numatyta ir tarpukario Lietuvos baudžiamuosiuose įstatymuose, ir 1961 m. Baudžiamajame kodekse, ją numato ir naujasis 2000 m. Nepaisant to, kad savavaldžiavimo sudėtis ne kartą buvo papildyta, jos sudėtingos konstrukcijos nepavyko sukonkretinti taip, kad kvalifikuojant savavaldžiavimą nebūtų nuolat susiduriama su normų konkurencija bei prieštaringomis teisės aiškinimo problemomis. Atskleisti ir tiksliai nustatyti jos pobūdį ir veikimo taisykles yra aktuali teorinė ir praktinė kasdienos problema.

Šio nusikaltimo vienodos ir išsamios praktikos nėra suformuotos, todėl praktikai tirdami baudžiamąsias bylas dažnai nevienodai supranta savavaldžiavimo sudėtį bei skirtingai vertina bylos aplinkybes. Savavaldžiavimo atvejų kiekvienais metais nemažėja, o auga. Tyrimas atliktas taikant istorinį, lyginamąjį- teisinį, loginį- analitinį, sisteminės analizės ir kt. metodus. Istorinis metodas taikytas siekiant atskleisti savavaldžiavimo ištakas ir reikšmę.

Lyginamasis- teisinis metodas. Juo lyginami ir vertinami Lietuvos ir kitų valstybių baudžiamieji įstatymai, jų taikymo tendencijos, savavaldžiavimą ir turto prievartavimą bei kitus teisės pažeidimus siejantys panašumai ir skirtumai. Tokio lyginimo pagrindu daromos išvados apie savavaldžiavimo normos taikymo problemas. Loginis- analitinis metodas taikomas aiškinantis teisės normų turinį, darant apibendrinimus ir rašant išvadas.

Darbo struktūrą sudaro įvadas, 3 skyriai, išvados ir rekomendacijos. Pirmame darbo skyriuje analizuojamos savavaldžiavimo kaip teisinės kategorijos ištakos, tolesnė jos raida ir reglamentacija šiuolaikiniuose užsienio valstybių įstatymuose. Šiame BK analizuojami objektyvieji savavaldžiavimo požymiai. Detaliai nagrinėjamos savavaliai įgyvendinamos teisės kategorijos, teisės vykdymo savavaliaškumas. Atskirai nagrinėjamas didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams požymis.

Šiame skyriuje nagrinėjamos savavaldžiavimo atribojimo problemos. Savavaldžiavimo atribojimas nuo turto prievartavimo, kitų teisės pažeidimų, administracinės teisės bei civilinio delikto.

Savivalė Lietuvoje nuo senų laikų yra draudžiama. Apie tokius veiksmus draudžiamumą kalba ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Baudžiamasis Statutas (toliau BS). Nepriklausomos tarpukario Lietuvos laikotarpiu ši veika apibrėžta BS 507 straipsnyje. Nuo 1940 metų Lietuvoje įvestas 1926 metų Rusijos Federacijos baudžiamasis kodeksas, kuris buvo pakeistas tik 1961 metais, įsigaliojus LTSR baudžiamajam kodeksui. 1961 metų LTSR Baudžiamasis kodeksas savavaldžiavimą priskyrė prie nusikaltimų valdymo tvarkai (214str.).

Šis kodeksas saugojo piliečių, valstybės ir visuomeninis įstaigų, įmonių ir organizacijų teises bei interesus. Šiais sovietiniais laikais ši norma buvo faktiškai nereikalinga, nes sutinkama savavaldžiavimo forma praktikoj buvo "neteisėtas savo vaiko pagrobimas", "savavaliaškas buto užėmimas". Situacija pasikeitė pasikeitus ekonominei bei politinei sistemai. Lietuvos Respublikos 1994 liepos mėn. 19 d. įstatymu savavaldžiavimo sudėtis buvo papildyta ir atsirado nauji nusikaltimo požymiai: "kito asmens tikros ar tariamos teisės vykdymas", "grasinimas sunaikinti ar sugadinti turtą", o taip pat kvalifikuojantys požymiai- buvęs teistumas, grupės iš anksto susitarusių asmenų padaryta veika.

Tai buvo laikmetis, kuomet asmenys, tapę ūkio subjektais, skolino pinigus, sudarinėjo civilinius sandorius, o vienai šaliai nesilaikant susitarimo sąlygų, padažnėjo savo ar kito asmens tikros ar tariamos teisės realizavimas savo nuožiūra, prasidėjo savavaliaškas skolų išmušinėjimas: atsiėmimas per jėgą, neteisėtai. Suprantama, kad tokias nusikalstamas veikas draudžia ir daugelio kitų šalių baudžiamieji įstatymai. Vienos šalys savavaldžiavimo normą konstruoja detaliau, kitos - lakoniškiau, kur visi klausimai, susiję su normos taikymu, paliekami teismų praktikai ir mokslui.

Savavaldžiavimas reglamentuotas Rusijos Federacijos BK 330 str. Šijamas organizacijos arba asmens, jei tokiais veiksmais padaryta didelė žala. Šis straipsnis numato kvalifikuojamus požymius  smurto panaudojimą ar grasinimą jį panaudoti. Akivaizdu, jog savavaldžiavimu kėsinamasi į įstatymais nustatytas subjektinis teisis įgyvendinimo tvarką. Šijamas. Panaši savavaldžiavimo konstrukcija įtvirtinta ir Latvijos Respublikos BK. Minėto kodeso 279 str. Šijamas valstybinis ar savivaldybės institucijų arba kito asmens, jei tokie veiksmai susiję su didelės žalos padarymu. Taip pat išskiriami kvalifikuojantys požymiai - iš anksto susitarusių asmenų grupės nusikaltimas, pakartotinumas, prievarta ir grasinimas, šaunamojo ginklo ar sprogstamsiųjų medžiagsų panaudojimas.

Gan laisvos konstrukcijos savavaldžiavimo sudėtis pateikiama Ispanijos Karalystės BK 455 straipsnyje "Savavaliaškas savo teisės realizavimas": kaltinamas tas, kas siekdamas realizuoti savo teisę, panaudojo smurtą ar jėgą daiktų atžvilgiu. Straipsnio antroje dalyje skiriama aukštesnio laipsnio bausmė, jei smurtas ar grasinimai buvo vykdomi panaudojant ginklą ar kitą pavojingą objektą. Norma sudaryta bendrais požymiais kaip siekimas veikti panaudojant smurtą, grasinimus. Be abejo, norma apima visus nusikalstamo poveikio būdus, tarp jų ir fizinį smurtą. Akivaizdu tai, jog asmuo atsako tik už savavaliašką savo teisės realizavimą. Šijamą arba svetimo asmens turimą arba numanomą teisę.

Pastebėtina tai, kad įstatymo pimoje dalyje nėra įvardinti padariniai, todėl darytina išvada, kad pagal pirmąją dalį, asmuo baudžiamas net ir nepadaręs esminės žalos asmens teisėms. Šijamą ar svetimo asmens turimą arba numanomą teisę bandoma įgyvendinti nesilaikant įstatymo nustatytos tvarkos. Straipsnio penktoje dalyje išskiriami kvalifikuojantys požymiai  prievarta ir grasinimas. Manytina, kad panaudojus prievartą ar grasinimus žalos požymio nustatymas nėra būtinas. Pagal straipsnio antrąją dalį, atsako tas, kas savavaliaškai pasisavins jam nepriklausantį nekilnojamą turtą.

Lenkijos Respublikos BK 191 str. 2 d. pateikia tokią konstrukciją - savavaldžiavimą padaro tas, kas naudoja smurtą arba neteisėtais grasinimais siekia priversti grąžinti įsiskolinimus. Įstatyme tiesiogiai nurodyta, kad veika pripažįstama savavaldžiavimu tik panaudojus smurtą arba grasinimus. Taip pat matome, jog įstatymas yra labai susiaurintas ir apima tik piniginę prievolę. Štai Norvegijos Karalystės BK pateikiamas laisvos formos savavaldžiavimo apibrėžimas. Remiantis šio kodekso 392 str. 2 d., dėl savavaldžiavimo kaltas tas, kuris veikė su tikslu apginti tikras arba tariamas savo teises.

Suprantama, kad asmuo atsako tik už savavaliašką savo teisės realizavimą. Nenumatyti jokie kvalifikuojantys požymiai. Taip pat laisvos formos savavaldžiavimo apibrėžimas pateikiamas ir Švedijos Karalystės BK 8 sk. 9 str. , kur savavaldžiavimu kaltinamas tas, kas, siekdamas atkurti savo teises, neteisėtai įsikiša į kito asmens nuosavybę. Suomijos Respublikos BK 17 sk. 9 str. pateikia tokį apibrėžimą  šį nusikaltimą padaro tas, kas, siekdamas apsaugoti arba įgyvendinti savo teises, imasi neteisėts priemonių nesikreipdamas į kompetetingas valdžios institucijas, turi būti nuteistas, nebent griežtesnė sankcija už šį poelgį yra įtvirtinta kituose teisės aktuose.

Iš straipsnio dispozicijos matome, kad neteisėtas savo teisės įgyvendinimas galimai reglamentuotas ir kituose Suomijos įstatymuose. Taigi manytina, kad šis Suomijos BK straipsnis taikomas nesant didelės žalos požymio bei smurto ar grasinimų. Panaudojus smurtą ar grasinimus bus taikomas kitas įstatymas. Šia kitą asmenį taip veikti arba neveikti, arba tai išgyventi. Šis straipsnis netaikomas, jeigu smurtavimas ar grasinimas yra sankcionuota priemonė reikalavimui ar vykdymui užtikrinti. Iš straipsnio dispozicijos matome, kad prievarta pareikštas reikalavimas nukreiptas į konkretų turtą - pinigus. Straipsnis taikomas tik panaudojus smurtą ar grasinimus, kurie, žinoma, apima įvairaus pobūdžio prievartinę veiką.

Dabar galiojantis Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas savavaldžiavimo sudėtį taip pat priskiria prie nusikaltimų valdymo tvarkai ir yra reglamentuotas LR BK 294 straipsnyje. Šiame naujame LR BK savavaldžiavimo sudėtis pateikta panašios konstrukcijos į prieš tai galiojusio LR BK, tik iš pagrindinės nusikaltimo sudėties buvo pašalintas grasinimo požymis. Šiam nuspręsti, ar dėl tos veikos turi vykti baudžiamasis persekiojimas. Padarius savavaldžiavimą, t.y. įsijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padaryta didelė žala asmens teisėms ar teisėtiems interesams, procesas prasideda, jei nuo tokios veikos nukentėjęs asmuo teismui paduoda skundą ar jo teisėtas atstovas  pareiškimą.

Prokuroras taip pat gali pareikšti reikalavimą, t.y. gali pats inicijuoti ikiteisminio tyrimo pradėjimą, jei mato, kad dėl padarytos veikos visuomeninio pavojingumo ar kitų aplinkybių būtina vykdyti procesą. Būtina pažymėti, kad savavaldžiavimas kaip administracinės teisės pažeidimas reglamentuojamas ir Lietuvos Respublikos Administracinis teisės pažeidimų kodekso (toliau ATPK) 188 straipsnyje. Šijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams.

Svarbiausias juridinis pavojingos veikos požymių visuma yra nusikaltimo sudėtis. Ši nusikalstamą veiką jungia su įstatymo reikalavimais. Taigi sudėtis  betarpiaškas kvalifikavimo pagrindas. Todėl tinkamas sudėties supratimas turi lemiamą reikšmę visiems kvalifikavimo klausimams išspręsti. Nusikaltimo sudėtis  tai vienybė visų objektyvisiųjų ir subjektyvisiųjų veikos požymių, kurie pagal įstatymą šią veiką apsprendžia kaip nusikaltimą. Sudėtis apima požymius, būdingus visiems tos rūšies nusikaltimams. Šie požymiai apibūdina nusikaltimo esmę, pobūdį, pavojingumą visuomenei, skirtumą nuo kitų nusikaltimų.

Savavaldžiavimo sudėtis reglamentuota XLII skyriuje, kuriame pateikiami nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai valdymo tvarkai. Šis skyrius apimanti teisinė kategorija, todėl bet kuris apibrėžimas negali būti tikslus. Savavaldžiavimo nusikaltimo sudėtis yra viena aktualiausių valdymo tvarkai. Esant sudėtingai savavaldžiavimo konstrukcijai, pasitaiko atvejų, kuomet teismai, interpretuodami šio straipsnio nusikaltimo sudėtį, dažnai netinkamai pritaiko baudžiamąjį įstatymą. Savavaldžiavimas pagal pavojingumo laipsnį priskiriamas nesunkiems (BK 294 str. 1d.) ir apysunkiams (BK294 str. LR BK 294 str. 1 d. Šijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.

Tas, kas savavaldžiavo panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiam ar jo artimam asmeniui, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. Savavaldžiavimo pagrindiniu objektu laikytina įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka. Teisių ir pareigų atsiradimo ir jų įgyvendinimo pagrindus Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Konstitucija, Civilinis kodeksas ir kiti įstatymai. Šis įstatymas valia, preambulėje yra išreikšta esminė žmonių gyvensenos vertybė  įkkūnyti prigimtinę žmogaus ir tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje. Konstitucijos 18 straipsnyje skelbiama: "Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės". Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Konstitucijos 28 straipsnis).

Teisių ir pareigų atsiradimo pagrindu gali būti sutartys ir kiti sandoriai (tiek numatyti įstatymų, tiek ir nenumatyti, bet jiems neprieštaraujantys), teismų sprendimai, administraciniai aktai, turintys civilines teisinius padarinius, intelektinės veiklos rezultatai, žalos padarymas, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas, taip pat įvykiai ir veiksmai (veikimas ir neveikimas), su kuriais įstatymas sieja civilinius teisinius padarinius (CK 1.136 straipsnis). Įgyvendindami teises ir pareigas asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus, veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teisėmis, t.y. jas įgyvendinti, prieštaraujant jų paskirčiaiĮgyvendindami teises ir pareigas asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus, veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teisėmis, t.y. jas įgyvendinti, prieštaraujant jų paskirčiai (CK 1.137 straipsnis).

Savavaldžiavimu pripažintinas teisės įgyvendinimas neteisėtomis priemonėmis, todėl papildomi šio nusikaltimo objektai yra įvairūs teisiniai gėriai  žmogaus sveikata, laisvė, nuosavybė ir kitos turtinės teisės ir interesai. Minėti teisiniai gėriai yra saugomi ir Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos: štai pavyzdžiui 17 straipsnis skelbia, kad "kiekvienas žmogus turi teisę turėti nuosavybę tiek vienas, tiek kartu su kitais ir iš nieko negali būti ji savavaliaškai atimta". Šia vertybe. Aukščiausiojo teismo nagrinėtą bylą, kurioje asmenys nepranešę policijos darbuotojams apie pavogtus piniginę, bando atsiimti savais būdais, taip padarydami nežymų sveikatos sutrikdymą. Šiuo atveju matyti, kad buvo pasikėsinta į dvi įstatymo saugomas vertybes: pagrindinę - įstatymais ir kitais teisės aktais nustatytą asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarką, ir papildomą  žmogaus sveikatą.

Savavaldžiavimo, numatyto BK 294 straipsnio 1 dalyje, objektyvieji požymiai yra veika, jos padariniai ir jų priežastinis ryšys. Įsijamos, tiek pripažįstamos) teisės (tikros arba tariamos) vykdymas. Taigi kaltininkas arba asmuo, kurio interesais kaltininkas veikia, visada yra tikro ar tar...

tags: #turto #sunaikinimas #ank #ir #busto #nelieciamumo