Turto priklausomybės teisė: kas tai?

Turto teisinė problematika visada buvo ir tebėra aktuali įvairiose teisės šakose. Pastaruoju metu imama tolti nuo tradicinių nuosavybės ir turto doktrinų tiek Lietuvos civilinės, tiek ir baudžiamosios teisių moksluose.

Baudžiamoji teisė savais metodais saugo turtinius santykius nuo nusikalstamų kėsinimųsi ir užtikrindama šią apsaugą, vartoja esmines civilistikos nuosavybės ir turto kategorijas. Kaip žinoma, viso turtinių nusikaltimų skirsnio pavadinimas yra “Nusikaltimai nuosavybei” ir tai yra imperatyvus nurodymas, prieš ką nukreipti visi šie nusikaltimai. Taigi nuosavybės teisė - tai tarsi baudžiamosios teisinės apsaugos rėmai, kurių neperžengdami turime aiškinti įvairių nusikaltimų požymius, taip pat ir turto sąvoką.

Tuo tarpu pats turtas kaip nuosavybės objektas baudžiamojoje teisėje tradiciškai tapatinamas su materialiu ekonominę vertę turinčiu daiktu pasisavintu iš gamtos arba sukurtu gamybos procese. Turto kaip nusikaltimų nuosavybei požymio tapatinimas su materialiu daiktu taip pat buvo pagrįstas civilinėje teisėje vyraujančia nuostata šiuo klausimu.

Naujajame civiliniame kodekse nuosavybės teisė apibrėžta pasinaudojant tradicine “triados koncepcija” - kaip teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų valdyti, naudoti nuosavybės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37str.). Naujas civilinis kodeksas, priešingai senai koncepcijai, griežtai nesusiaurina nuosavybės teisės objekto materialumo požymių, palieka nuosavybės teisės ribas atviras, nurodydamas, kad nuosavybės teisės objektu gali būti daiktai ir kitas turtas (CK 4.38 str.). Iš karto kyla klausimas, koks yra tas kitas turtas, kokius materialaus ir nematerialaus pasaulio daiktus jis apima.

Seniai pastebėta, kad teisinę turto prigimtį gerai atskleidžia vadinamoji juridinė turto samprata. Ši samprata turtu pripažįsta daiktų, turtinių teisių ir pareigų visumą arba turtinį asmens aktyvą ir pasyvą kaip visumą. Taip turtas suvokiamas, kai kalbama apie jo paveldėjimą ir daugelį kitų civilinės teisės institutų.

Ir niekas nesiginčys, kad turtinė žmogaus sfera jokiu būdu neapsiriboja materialiais daiktais, ir į ją įeina ir vadinamieji nematerialūs daiktai, pavyzdžiui, turtinės teisės. Tačiau kyla klausimas, kokie nematerialūs pasaulio dalykai geba būti valdymo, disponavimo ir naudojimosi objektais, kol kas lieka atviras.

Turtinės teisės kaip nuosavybės objektas

Pirmiausia kyla klausimas, ar turtinės teisės laikytinos nuosavybės objektu. Žymūs civilistai dar XIX amžiuje teigė, kad pati teisė įgauna objektyvumą tik kaip turėjimo dalyką, kai jos turėtojas gali pasinaudoti ja ir atlikti disponavimo aktą.

Kaip turėjimo dalykas pati turtinė teisė (ne tik jos objektas) taip pat įgauna objektyvią piniginę išraišką, tampa asmens turto dalimi, gali būti perleista, įkeista ir pan. Šia prasme teisė sutampa su nematerialaus daikto samprata, t.y. su tuo, kas Romėnų teisėje buvo žinoma kaip res incorporales. Todėl teisės turėtojo padėtis pagrįstai dažnai palyginama su savininko statusu.

Netiesiogiai naujas Civilinis kodeksas pripažįsta nuosavybės teisę į teises. turtinių teisių, skolų ir kitokių pareigų visuma laikoma nekilnojamuoju daiktu (1.110 str.) ir besąlygiškai pripažįstama nuosavybės objektu.

Įmonė kaip turtinis kompleksas

Žinant, kad civilinėje teisėje galioja principas “Galima viskas, kas neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms bei bendriesiems teisės principams”, galėtume manyti, kad skolininkai savo prievolių įvykdymą galėtų užtikrinti įkeisdami jiems priklausančias įmones. Tačiau ar teisė leidžia tai daryti? Siekiant atsakyti į šį klausimą reikia visų pirma atsakyti į klausimą “kas yra įmonė?

Lietuvos Respublikos įmonių įstatymo [ 2 ] 2 str. įmonę apibrėžia kaip savo firmos vardą turintį ūkinį vienetą, įsteigtą įstatymų nustatyta tvarka tam tikrai komercinei - ūkinei veiklai. Pagal šį įstatymą įmonė, kaip teisės subjektas (įmonininkas), gali turėti juridinio asmens teises arba veikti kaip fizinis asmuo (būtina atkreipti dėmesį į tai, kad įmonių įstatymo nuostata, numatanti, jog “įmonė.gali .veikti kaip fizinis asmuo”, nėra suderinta su CK antrosios knygos normomis.

Kodekso prasme kiekviena įmonės forma yra laikoma juridiniu asmeniu. Pvz., CK 2.50 str. 4 dalyje individuali (personalinė) įmonė ir ūkinė bendrija priskiriamos prie neribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų). Šios nuostatos įvardija įmonę kaip civilinių santykių subjektą.

Įmonė kartu yra sudėtingas materialaus ir nematerialaus turto bei neturtinių teisių junginys, todėl visiškai suprantama, kad jos pripažinimas civilinės apyvartos objektu lėmė būtinumą nustatyti tokio objekto teisinį režimą. Būtent tai ir buvo padaryta 2001m. liepos 1 d. įsigaliojusiame Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse.

Šiuo metu sąvoka “įmonė’ turi dvi reikšmes: ji gali reikšti civilinių teisinių santykių objektą arba subjektą. Įmonės perdavimą ir nuomą reglamentuoja CK 6.23 - 28 str. 9 ir 8 skirsniai.

Jeigu įmonę galima parduoti, nuomoti, tai kodėl negalima jos įkeisti? Svarbu, kad ji turėtų savo vertę ir dėl to būtų patraukli kreditoriams. Lietuvos įstatymai nedraudžia įmonės įkeitimo bet ir nenustato jam kokių nors specialių taisyklių, todėl vertindami galimybę įkeisti įmonę turime išsiaiškinti ir šio objekto turinį.Kas sudaro įmonę?

Lietuvos įstatymų leidėjas pasirinko įmonės, kaip teisių objekto sampratą. Analizė atskleidžia CK vartojamo įmonės termino dviprasmiškumą. Jis gana detaliai reglamentuoja įmonės pirkimą - pardavimą ir nuomą . CK6.402 str. 2 ir 3 dalys. Šioje normoje nustatomas su pardavimo objektu susijusių pardavėjo teisių (teisės į firmos vardą, prekių ar paslaugų ženklą, teisių, kurias įgijo pagal leidimus) perleidimo režimas.

Kadangi įmonė yra vientisas turtinis kompleksas, apimantis visas turto rūšis, naudojamas pelnui gauti, - pastatus, kitą nekilnojamąjį turtą, įrenginius, žemės nuomos ar panaudos teisę ir kitas turtines teises, taip pat teises į firmos vardą, prekės ženklą, gamybines ir komercines paslaptis ir kt. Dėl tos priežasties įmonė kaip civilinių teisių objektas pripažįstama nekilnojamuoju daiktu. Nepaisant to, ji negali būti hipotekos objektu, kadangi ją sudaro turtinio ir neturtinio pobūdžio dalykai, kurių prigimtis reikalauja skirtingo perleidimo režimo.

Vertybiniai popieriai

Kitas civilinių teisių objektas yra vertybiniai popieriai. Jų yra įvairių rūšių: akcijos, obligacijos, čekiai, vekseliai, konosamentai, išvestiniai popieriai ir kt. Tai vertybiniai popieriai, kuriais daugiausia prekiaujama rinkoje, konkrečiai imant - Vyriausybės vertybiniais popieriais, akcinių bendrovių akcijomis ir obligacijomis.

Lietuvos vertybinių popierių rinka nėra ypač didelė, tačiau verta paminėti, kad 2000 m. pirminėje vertybinių popierių rinkoje (emitentui viešai platinant vertybinius popierius) 70 bendrovių pritraukė 543 mln. litų (219 mln.akcijomis ir 324 mln. Obligacijomis). Aktyviai vidaus rinkoje skolinasi iir Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Taigi, siekiant sumažinti kaštus, susijusius su materialių vertybinių popierių gamyba, apsaugos priemonių taikymu, taip pat rizikas, susijusias su šių dokumentų vagystėmis (pvz., prarasti vertybiniai popieriai gali būti perleisti sąžiningam įgijėjui, kurio teisės būtų labiau ginamos nei tikrojo savininko), buvo arba visiškai atsisakyta materialių vertybinių popierių (įvedant specializuotose institucijose tvarkomų vertybinių popierių sąskaitų sistemas, vadinamoji vertybinių popierių dematerializacija), arba materialūs vertybiniai popieriai buvo atiduodami saugoti vienai institucijai, kuri atidarydavo vertybinių popierių sąskaitas kitoms, o šios savo ruožtu galėdavo tokias sąskaitas atidaryti savo klientams ir t.t.

Šių pakeitimų esmė yra ta, kad nelieka fiziško materialių dokumentų perdavimo, vertybiniai popieriai perleidžiami tik atliekant įrašus vertybinių popierių sąskaitose. Lietuvoje nuo pat vertybinių popierių rinkos kūrimo pradžios pasirinktas vertybinių popierių dematerializavimas.

Pagal akcinių bendrovių įstatymo [20] 41 str. 1 dalį uždarųjų akcinių bendrovių akcijos gali būti materialios (pagal LR Vyriausybės nustatytus reikalavimus atspausdinti dokumentai) arba nematerialios (įrašai vertybinių popierių sąskaitose), o akcinių bendrovių akcijos turi būti nematerialios.

Kadangi nebėra materialių dokumentų, kuriuose, klasikinių autorių teigimu, buvo įtvirtintos išreikštos teisės, tampa neaišku, kokias teises įgyja investuotojai, nusipirkę vertybinių popierių, kai negauna jokių dokumentų, o tik atliekami įrašai sąskaitose. Kokias teises investuotojui suteikia vertybiniai popieriai? Kokias teises investuotojas turi į pačius vertybinius popierius? Kas šiuo atveju yra civilinių teisių objektas?

Lietuvos Konstitucinis Teismas 1996m. balandžio 18 d. nutarime “Dėl Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatymo 37 straipsnio pirmosios dalies 7 punkto, 39 straipsnio, 40 straipsnio pirmosios bei antrosios dalių, 45 straipsnio ir 46 straipsnio antrosios bei trečiosios dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai” pasakė, kad “įsigijus akcijų, dezintegruojasi akcininko turėta nuosavybės teisė - jos pagrindu atsiranda turtinės ir neturtinės akcininko teisės: gauti bendrovės pelno dalį (dividendus), likviduojamos bendrovės turto dalį, perleisti akcijas kitų nuosavybėn, dalyvauti bendrovės valdymo organuose ir k.t. Akcininko nuosavybės teisė savita tuo, kad nuosavybės teisės objektas yra ne materialus, o įstatymuose bei bendrovės statute numatytos teisės ir pareigos”, o tai reiškia, jog civilinių teisių objektu tampa ne patys vertybiniai popieriai, o jų savininko turimos teisės ir pareigos.

Straipsnio 2-oje dalyje įtvirtinta daiktų ir turto civilinės apyvartos neribojimo prezumpcija, tai yra pripažįstama, kad daiktai ar kitas turtas nėra išimti iš civilinės apyvartos ir jų apyvarta nėra ribota. Daiktai, kurie yra išimti iš civilinės apyvartos ar kurių apyvarta yra ribota, turi būti įsakmiai nurodyti įstatymuose.

Taigi civilinių teisių objektai yra visa tai, su kuo yra susijusios civilinių teisinių santykių subjektų teisės ir pareigos. Šiame straipsnyje pateiktas civilinių teisių objektų sąrašas nėra baigtinis, nes nurodoma, kad civilinių teisių objektas yra ir kitos turtinės ir neturtinės vertybės, kurias saugo civilinė teisė, t. y. vardas, gyvybė, sveikata, kūno neliečiamumas, garbė, orumas, žmogaus privatus gyvenimas, autoriaus vardas, dalykinė reputacija, juridinio asmens pavadinimas, prekės (paslaugų) ženklas ir kitos vertybės su kuriomis įstatymai sieja tam tikrų teisinių padarinių atsiradimą.

Sąvoką “turtas” reiškia daiktus, turtines teises ir turtines pareigas, pinigus. Plačiuoju požiūriu “turtas” - tai ir daiktai, ir turtinės teisės bei pareigos, išimtinės teisės, žaliavos, prekės pastatai, pinigai, prekių ir paslaugų ženklai t.t., o taip pat veiksmai ir veiksmų rezultatai - tai paslaugų teikimas, darbų atlikimas ir panašiai.

Daiktai - tai materialūs mus supančio pasaulio dalykai, esantys kietosios, skystosios ir kitokios fizinės būsenos. Civiliniame kodekse daiktais laikoma elektros ir šilumos energija.

Žemiau pateiktoje lentelėje apibendrinami pagrindiniai turto klasifikavimo aspektai:

Ši analizė atskleidžia sudėtingą turto priklausomybės teisės pobūdį, apimantį tiek materialius, tiek nematerialius objektus bei įvairias teises ir pareigas.

tags: #turto #priklausomumo #teise