Agnė Bausienė – lietuviško dark romance perversmo kūrėja

Meilės romanų mėgėjai ir mylėtojai jau gerai įsiminė vienos iš Kėdainių kilusios rašytojos vardą - Agnė BAUSIENĖ (33), kuri lietuviškų meilės romanų srityje padarė grynų gryniausią perversmą, skaitytojus ir toliau stebina nerdama dar giliau nei bet kuris Lietuvos meilės romanų rašytojas būtų nėręs.

Pastaruoju metu pasaulyje itin išpopuliarėjęs dark romance knygose nugulusių istorijų tipas jau užvaldė ir Agnės plunksną. Agnės plunksnai paklūsta pačios slapčiausios fantazijos, virstančios dark romance stiliaus romanais. Gana sudėtinga tiesiogiai išversti šį meilės romanų porūšio pavadinimą. Ko gero, lengvai vienu ar dviem žodžiais to ir nepadarysi.

Dark romance istorijose paprastai aprašoma meilė būna nei saldi, nei romantiška, nei naivi ar švelni. Ji tamsi, pilna paslapties, kartais net pykčio ir kartėlio, laukinė, pirmykštė. Dažnai tokia, kurioje ribos tarp to, kas galima, ir kas ne, išnyksta.

Skaitytojus, o ir veikiausiai Agnės knygas leidžiančios leidyklos „Obuolys“ leidėjus, žavi ne tik Juodkaimiuose gyvenančios rašytojos rašomų knygų turinys, bet ir jų rašymo greitis. Jauna moteris jau gali pasigirti išleistomis keturiolika knygų, nors jas rašyti pradėjo vos prieš penkerius metus. Taigi per metus ji parašo bent po dvi-tris naujas knygas. Tačiau paaiškėjo, kad neišleistų, bet jau parašytų knygų yra dar daugiau, o šiuo metu rašytoja rašo… keturias knygas. Vienu metu. Ir tą ji daro viena augindama du mažylius vaikus.

Apie knygų rašymo procesą ir įkvėpimus

- Agne, šiuo metu yra išleista 14 tavo knygų. Kiek jų dar pakeliui?

- Jei taip sąžiningai - pilnai parašytų ir neišleistų yra 15 knygų. Kai paskaičiavau, nustebau, nes nė nenutuokiau, kad tiek daug. Šiuo metu rašomos - 4 knygos.

A. Bausienė: „Džiaugiuosi, kad esu mama. Ateityje žinau, ko dar iš savęs norėsiu, bet čia ateities problema. Dabar darau viską, ką galiu, kad neprarasčiau savęs vien tik mamos rolėje, su kuo, manau, kovoja daugelis moterų.

Ir pastebėjau, kad tą dažniau supranta vienišos mamos. Tos, kurių nevaržo visuomenės primestos rolės. Džiaugiuosi, kad esu mama.

- Ar gali pasidalinti, kokios knygos laukia eilėje?

- Leidykloje jau yra kelios knygos, prie kurių jau pradeda darbuotis. Pirmoji - „Tu priklausai man“. Jau iš pavadinimo galima suprasti, kad tai nebus knyga apie gėles ir drugelius. Knyga aistringa. Tikrai aistringa. Aistringiausia iš visų. Ir kitokia.

Planuojame, kad ji atrodys kiek kitaip, o ir pačioje knygoje laukia naujovės ir dar asmeninė mano dovana kiekvienam išankstiniam pirkėjui. Be to, ji ilgiausia mano vienos dalies knyga, kokią tik esu parašiusi. Dvigubai didesnė, nei įprasta knyga.

Kita knyga bus dilogija - pirma ir antra dalys „Skola milijonieriui“ ir „Milijonieriaus skola“. Dar viena knyga „Šešėlių valdovas“. Na, čia irgi iš pavadinimo galima suprasti, kad tai fantastinė knyga, bet manau, kad saikingai. Ir dar viena knyga „Nuodėmė“.

Dabar, kaip minėjau, rašau keturias knygas. Tikiuosi suspėti iki vėlyvo pavasario, nes vasarą greičiausiai nebus laiko rašyti. Tad skubu ir darbuojuosi taip, kad tuoj raumenys ant pirštų atsiras arba iš klaviatūros mygtukai iššokinės.

- Nors nuo pat pradžių rašei meilės romanus, visada juose buvo tokia dark romance gyslelė, kuri, kaip suprantu, dabar jau tampa vis ryškesnė. Kodėl pasirinkai būtent šį žanrą?

- Šiemet tikrai perėjau į kažkokią tamsesnę pusę. Manęs niekada netenkino tie paprasti romanai apie meilę seilę, nors ir tokių esu parašiusi, kai istorija tiesiog kabėjo ant liežuvio galo ir privalėjau jas parašyti, bet visuomet norėjosi to adrenalino, pavojaus, veiksmo.

O ir skaitytojams, panašu, kad patinka knygos, kuriose daugiau veiksmo ir dar daugiau erotikos. Šiemet viskas pereina į kitą lygį. Iš tikro daug skaitau, daug domiuosi apie šį žanrą ir ko iš jo tikimasi. Kaip sakai, ankstesnėse mano knygose tai vos vos jautėsi, bet kažkodėl varžiau save. Nežinau, gal tikrai dėl kitų žmonių nuomonių… Bet kuo toliau, tuo labiau galvoju, kad tai beprasmiška. Vis vien atsiras kam nepatiks, kam bus per vulgaru, per daug atvira ar dar kas nors. Visada.

Šiame žanre mane žavi išties labai daug kas. Pirmiausia tai tikriausiai tas nevaldomas vyro autoritetas, tokio vyro, kurį moterys bent kartą gyvenime trokšta sutikti. Dark romance žanras mane dar žavi tuo, kad čia yra toks morališkai žmogiško vyro personažas, kuris nėra tik riteris ant balto žirgo, kuris nė musės nenuskriaustų ir visuomet daro teisingus, moralius sprendimus. Šie vyrai tikrai gali daryti blogus dalykus.

Galbūt tokį žanrą pradėti rašyti turėjo įtakos ir mano nauji įkvėpėjai - blogiečiai (iš žaidimų ir filmų). Tikriausiai žymiausia ištrauka (tik nežinau, iš kur ji), kuri įstrigo mano galvoje, yra: didvyris, kad išgelbėtų pasaulį, gali paaukoti savo mylimąją, o blogietis, kad išgelbėtų savo mylimąją, gali paaukoti visą pasaulį.

- Kaip sugalvoji savo veikėjus ir jų istorijas?

- Nežinau, kiek realūs jie skaitosi, bet buvo savaitė ar dvi, kai intensyviai telefone žaidžiau vieną lyg ir japonų ar korėjiečių žaidimą, kuriame meilės interesas buvo vienas pusiau blogietis vyras. Bet dažniausiai nėra taip, kad kuriu veikėjus. Jie tiesiog pas mane ateina. O tai atrodo gana keistai.

Dažniausiai būna taip, kad į galvą šauna tiesiog viena scena. Tam tikroje vietoje, tam tikras dialogas. Tai gali būti, tarkim, puslapio ilgio scena, bet tokia ryški, kad iš to gimsta visa knyga. Taip nutiko ne vieną kartą. Ateina scena, o tada aplink ją tenka „pastatyti“ visą likusią knygą, veikėjus ir visa kita.

- Knygas, kaip bebūtų, rašai žmonėms. O jų yra visokių. Ar skaitai atsiliepimus apie savo knygas?

- Tikrai nėra taip, kad dieną naktį peržiūriu visus tinklalapius su atsiliepimais. Dažniausiai knygos išleidimo pradžioje pasižiūriu atsiliepimus, kaip skaitytojai reaguoja.

Aišku, labiausiai vertinu pagrįstus ir paaiškintus komentarus (ypač, jei tai kritika). Mėgstu, kai pasako, kodėl nepatiko, ką galima buvo daryti kitaip. Tada rašytojas turi progą patobulėti, pasimokyti. Komentarai „nepatiko, nesąmonė, skaičiau geriau“ yra apie nieką. Jie nėra naudingi nei kitiems skaitytojams, nes nieko nepaaiškina, nei pačiam rašytojui. O pagyras, aišku, visada malonu skaityti.

- Ar susiduri su stereotipais ar kritika dėl to, ką rašai?

- Asmeniškai nelabai. Su stereotipais kol kas iš viso neteko susidurti. Turiu ne vieną ir ne dvi gerbėjas, kurios gyvena ne Lietuvoje.

- Tavo knygos, atrodo, radikaliai skiriasi nuo tavęs. Štai tu, mama, auginanti du mažus vaikus Juodkaimių kaimelyje, perini vištas namuose, sukiesi daržuose, augini gėles ir rudenį džiaugiesi skaniausiais naminiais pomidorais. O tavo knygos - ohohoho… Dažnai vienos augindamos vaikus moterys tampa tik mamomis. Kartais tiesiog būna per sunku galvoti apie dar kažką, negu išgyvenimą ir vaikų auginimą. Kaip tavo vienišos mamos patirtis formuoja tave kaip asmenybę ir rašytoją?

- Vienišos mamos statusas man atnešė tiek ramybės, kad net negalėjau pasvajoti. Aišku, buvo ir sunkių etapų, bet viskas įveikiama. Nepamatuojamai subrendau kaip moteris. Supratau, ko noriu, ką galiu ir ką dar galėsiu padaryti gyvenime. Kai niekas nevaržo, galvoje tvyro ramybė, o širdyje meilė sau.

Jei atvirai, tai su jokiais iššūkiais kol kas aš nesusiduriu šiuo klausimu. Nemanau, kad motinystė ir rašymas turėtų kažkaip vienas kitam kenkti. Priešingai. Jei mama ką tik „iškepta“, laiko į valias ir jei kažkada moteris galvojo pradėti rašyti - tai pats metas. Galbūt dabar kartais norisi daugiau laiko, bet tiesiog prisitaikai ir jo atrandi, kai labai nori. Sakyčiau, rašymo ir motinystės yra kur kas daugiau džiaugsmų, nei iššūkių.

Kad ir tai, jog lankiausi dukros darželio grupėje kaip viešnia ir pasakojau priešmokyklinukams, kaip atsiranda knyga, ko reikia, kad būtum rašytojas. Kartu su vaikais kūrėme pasaką, vaikai spalvino mano sukurtus paveikslėlius pagal pasakos siužetą ir taip gimė bendra knygutė (brošiūros tipo) ir vaikams labai patiko.

O jei plačiau - linkiu, kad kiekviena moteris nebijotų svajoti. Nebijotų užduoti klausimų ar tiesiog pasakyti, apie kokią knygą svajoja.

tags: #negaliu #redaguoti #aruodo #skelbimu