Zenonas Kitijietis, stoicizmo pradininkas
Stoicizmas yra senovės graikų ir romėnų filosofijos kryptis, kuri skatina gyventi pagal prigimtį ir racionalumą, atsiribojant nuo emocijų ir išorinių aplinkybių. Stoicizmas - tai gyvenimo praktika, gimusi triukšmingame ir žiauriame senovės pasaulyje. Jis atsirado ne akademijos tylos kambariuose, o po atviru dangumi - ant stelos, aikštėje, po portiku, tarp minios. Zeno iš Kitiono, įkūręs stoikų mokyklą Atėnuose, nepasirinko uždaros filosofijos - jis rinkosi pasaulį kaip savo klasę.
Stoicizmo Pagrindai
Stoikų mokykla įkurta III a. pr. m. e., Atėnuose. Stoikų doktriną pradėjo Zenonas iš Kitijo (apie 336-264 m.), susistemino Chrisipas (gimęs apie 280 m.). Stoicizmo principai galėtų būti suskirstyti į tris sritis: logiką, fiziką ir etiką. Logika buvo mokslas apie teisingą mąstymą ir argumentavimą, fizika buvo mokslas apie gamtą ir jos dėsnius, o etika buvo mokslas apie gerą gyvenimą ir laimingumą.
Senųjų stoikų filosofijoje nusistovėjo trys dalys: fizika, etika ir logika. Sekstas Empirikas, lygindamas stoikų filosofiją su sodu, logiką laiko tvora, fiziką - medžiais, o etiką - vaisiais. Diogenas iš Laertės stoikų mokslą lygino su kiaušiniu, kurio lukštas - logika, baltymas - etika, trynys - fizika. Atidžiau įsigilinus į stoicizmo esmę ir ypač į jo raidą, matyti, kkad jis pirmiausia vis dėlto yra etinė teorija.
Stoicizmas ir Materialinės Vertybės
Materialinės vertybės, tokios kaip pinigai, turtas, garbė ar malonumas, stoikams nepriklausė nei prie gėrybių, nei prie blogybių kategorijos. Jie vadino jas „pasirinktinomis“ arba „atstumiamomis“ priklausomai nuo to, ar jos padeda ar trukdo žmogui gyventi pagal prigimtį. Stoikai teigė, kad žmogus turi suteikti materialinėms vertybėms tik tiek reikšmės, kiek jos yra naudingos jo dorybei ir bendram žmonijos gerovei. Jie ragino būti saikingais, kukliais ir nuoširdžiais savo poreikiuose ir troškimuose, nesitaikyti į tai, kas nepriklauso nuo mūsų valios, ir nepulti į neviltį ar pyktį dėl praradimų ar nesėkmių.
Stoikas netiki, kad laimė randama malonumuose ar išoriniame pasaulyje. Priešingai - jis įsitikinęs, kad žmogaus dvasinė laisvė kyla tik tada, kai nustoji priklausyti nuo to, kas nėra tavo valioje. Šaltis, skausmas, mirtis, šlovė, pinigai - visa tai yra svetima. Tik tavo požiūris į tai - tavo.
Pagrindiniai Stoicizmo Principai
Stoicizmo principai rodo žmogui kelią į ramybę ir laimingumą nepriklausomai nuo aplinkybių. Pagrindiniai stoicizmo principai, kurie liečia etikos sritį, yra šie:
- Asmeninė kontrolė: stoikai teigė, kad žmogus turi valdyti savo proto ir valios gebėjimus, kad galėtų atskirti tai, kas priklauso nuo jo, ir tai, kas nepriklauso nuo jo. Tai, kas priklauso nuo žmogaus, yra jo vidiniai procesai: mintys, sprendimai, norai, emocijos. Tai, kas nepriklauso nuo žmogaus, yra išoriniai dalykai: kūnas, turtas, reputacija, sveikata, mirtis.
- Fatalizmas: stoikai teigė, kad viskas gamtoje vyksta pagal racionalią priežastinę tvarką, kuri yra dieviška ir gera. Žmogus negali keisti ar priešintis šiai tvarkai, bet gali ją suprasti ir prisitaikyti prie jos. Stoikai vadino šią tvarką logosu arba Dievu ir laikė ją savo protinio pobūdžio dalimi.
- Dorybė: stoikai teigė, kad dorybė yra vienintelis gėris ir laimingumo šaltinis. Dorybė reiškia gyventi pagal protą ir moralinius principus. Stoikai išskyrė keturias pagrindines dorybes: išmintį, teisingumą, drąsą ir saikingumą. Išmintis yra gebėjimas suprasti gamtos dėsnius ir elgtis pagal juos. Teisingumas yra gebėjimas elgtis sąžiningai ir geranoriškai su kitais žmonėmis. Drąsa yra gebėjimas įveikti baimę ir kentėti už savo idealus.
- Apatija: stoikai teigė, kad žmogus turi būti apatiškas arba nerūpestingas dėl visko, kas nesuteikia dorybės ar jos netrukdo. Tai reiškia atsisakyti aistrų arba neprotingų emocijų, kurios kyla iš klaidingo vertinimo arba prisirišimo prie išorinių dalykų. Stoikai skyrė keturias pagrindines aistras: geismą, baimę, liūdesį ir malonumą. Geismas yra neteisingas noras turėti kažką išorinio arba laikino. Baimė yra neteisingas noras išvengti kažko išorinio arba laikino. Liūdesys yra neteisingas noras atgauti kažką išorinio arba laikino. Malonumas yra neteisingas noras mėgautis kažkuo išoriniu arba laikinu.
Stoicizmas ir Religija
Stoicizmo filosofija, nors ir netiesiogiai, turi sąsajų su religija. Stoikai, pripažindami visatos valdymą pagal *logos*, matė jame dieviškąją tvarką, panašią į krikščionių supratimą apie Dievo visagalybę ir išmintį. Šis *logos* nėra asmeninis dievas, bet universali jėga, kurią galima suvokti protu ir su kuria galima harmoningai gyventi. Ši idėja turi sąsajų su neoplatonizmu ir jo samprata apie vienybę su Dievu. Kai kurie teologai mato stoicizmo įtaką ankstyvosios krikščionybės askezių praktikai, nes atsisakymas nuo išorinių malonumų ir susikaupimas vidinėje ramybėje yra bendra abiejų filosofijų bruožas.
Tačiau svarbu pabrėžti, kad stoicizmas nėra religija, neturinti aiškiai apibrėžto dievo kulto ar ritualų. Jis labiau yra gyvenimo filosofija, kuri gali būti suderinama su įvairiomis religinėmis pažiūromis. Pavyzdžiui, Pauliaus laiškai Naujajame Testamente kalba apie savęs atsisakymą ir pasitikėjimą Dievo valia, kas turi panašumų su stoicizmo principais. Tačiau stoicizmo *apatheia* (bejausmiškumas) skiriasi nuo krikščioniškojo meilės ir gailesčio supratimo. Stoicizmo įtaka krikščionių mąstytojams buvo sudėtinga ir daugiasluoksnė, tačiau stoicizmo universalus moralės kodeksas ir jo akcentas į racionalią savikontrolę turėjo įtakos krikščionių etikos raidai.
Stoicizmas Šiandien
Šiais laikais stoicizmas pritaikomas psichologijoje, versle, net sporte - bet jo šerdis išlieka dvasinė. Tai gyvenimas, kuris neturi pretenzijų keisti pasaulį, bet nori nepasiduoti jo chaosui. Tai gyvenimas, kuris renkasi aiškumą vietoj aistrų, veiksmą vietoj aimanavimo, dorybę vietoj aplodismentų. Stoikas nesislepia nuo gyvenimo, bet kiekvieną dieną sako: „Jeigu tai man skirta - aš pasiruošęs.“ Ir eina toliau.
Seneka: Gyvenimas ir Filosofija
Lucijus Anėjus Seneka (Lucius Annaeus Seneca) gimė apie ketvirtuosius metus prieš Kr. Kordovoje, Ispanijoje, kuri tais laikais priklausė Romos imperijai. Seneka buvo garsus Romos filosofas ir politikas, kuris gyveno I a. pr. m. e. ir I a. m. e. sandūroje. Jis buvo stoikų mokyklos narys ir Nerono mokytojas, taip pat talentingas dramaturgas ir rašytojas.
Seneka
Seneka pradėjo savo karjerą kaip advokatas ir politikas, bet susirgo sunkia astma ir išvyko į Egiptą gydytis. Grįžęs į Romą, Seneka tęsė savo veiklą ir tapo kvestoriumi. Tačiau jis taip pat sukėlė pavydą ir neapykantą dviem imperatoriams - Kaligulai ir Klaudijui, kurie abu bandė jį nužudyti. Seneka praleido aštuonerius metus tremtyje, bet nesiliaudamas rašyti filosofinių traktatų ir laiškų savo draugams. Jis grįžo į Romą 49 m., kai Klaudijaus žmona Agripina jį paprašė tapti jos sūnaus Nerono mokytoju. Seneka sutiko ir kartu su pretorionų vadu Buru tapo Nerono patarėju ir draugu. Jis stengėsi formuoti Nerono charakterį pagal stoicizmo principus ir skatino jį būti teisingu ir atlaidžiu valdovu.
Pagrindinės Senekos Idėjos
- Laikas: Seneka pabrėžė, kad laikas - pats brangiausias žmogaus turtas.
- Dorybė: Kaip ir kiti stoikai, Seneka teigė, kad vienintelė tikra vertybė - dorybė.
- Pasiruošimas: Seneka ragino pasiruošti gyvenimo smūgiams iš anksto.
- Refleksija: Seneka skatino nuolat reflektuoti savo elgesį, pripažinti klaidas ir siekti vidinio tobulumo.
- Mirtis: Seneka mirtį laikė ne tragedija, o natūraliu gyvenimo pabaigos tašku. „Mirtis - ne blogis.
Senekos mintys apie turtą:
- Išminčius nemėgsta turto, bet jam atiduoda pirmenybę. Neatiduoda jam savo sielos, bet jį priima į savo namus. Jį valdo, bet netampa jo vergu.
- Nėra laisvas tas, kas yra kūno vergas.
- Didžiausias turtas - godumo stygius.
- Nesi turtingas tol, kol neturi to, ko už pinigus nenusipirksi.
- Neturtingas ne tas, kuris mažai turi, o tas, kuris daug nori.
Senekos filosofija buvo pagrįsta stoicizmo doktrina, kuri teigia, kad tikrasis laimės šaltinis yra racionalumas, dorybė ir harmonija su gamtos tvarka. Jis tvirtino, kad žmogus turi siekti būti išmintingu (sapientia), teisingu (iustitia), drąsiu (fortitudo) ir saikingu (temperantia), nes tai yra pagrindinės dorybės (virtutes). Jis taip pat ragino žmogų atsiriboti nuo aistrų (passiones), kurios yra netinkami arba neproporcingi jausmai, tokie kaip pyktis (ira), baimė (timor), geismas (cupiditas) ar liūdesys (tristitia).
Praktiniai Stoicizmo Patarimai
Stoicizmas siūlo praktinius pratimus ir patarimus, kaip gyventi laimingiau ir protingiau nepaisant išorinių sunkumų ar vilionės:
- Kasdien sau užduoti klausimus: ar aš elgiuosi teisingai? Ar aš darau tai, kas naudinga man ir kitiems? Ar aš mąstau racionaliai ir objektyviai?
Stoicizmas yra gyvenimo būdas, kuris padeda mums būti stipresniais, išmintingesniais ir laimingesniais. Jis moko mus vertinti materialines vertybes teisingai ir santūriai, nes jos yra tik laikinos ir nepastovios.
Stoicizmo Įtaka ir Reikšmė
Tiek Markas Aurelijus, Romos imperatorius, tiek vergas Epiktetas sutaria: dorybė - vienintelė tikra vertybė. Viskas kita - likimo žaislas. Sveikata, turtas, net vaikai - tai tik „indiferentai“, kaip jie vadino: nei geri, nei blogi savaime, bet tampantys gerais ar blogais tik per tai, kaip mes su jais elgiamės. Jei žmogus gyvena pagal prigimtį, laikosi teisingumo, saikingumo, išminties ir tvirtumo, jis jau pasiekė gyvenimo tikslą. Jis tampa savimi net tada, kai jam niekas nepaklūsta - net jo kūnas, net valstybė, net draugai.
Stoicizmas nėra šaltumas. Tai nėra akmeninis veidas. Tai - gyvas vidinis žinojimas, kad tu negali kontroliuoti išorės, bet gali būti laisvas jos akivaizdoje. Kai mirtis ateina, stoikas nesiblaško - nes mirtis nėra nei blogis, nei priešas, tik natūralus ciklo taškas. Kai neteisybė ištinka, stoikas reaguoja ne kerštu, bet ramybe. Kai likimas atima viską, stoikas žino, kad esmė nebuvo išorėje. Iš čia ir ta jo tylioji jėga - lyg akmuo audroje, kuris ne dėl to tvirtas, kad nemato audros, o dėl to, kad jo prigimtis būti tvirtam.
Stoicizmas moko, kad pasaulis valdomas logos - racionalaus dėsningumo, dieviškosios tvarkos, kuri nepriklauso nuo žmogaus norų. Išmintis yra mokėjimas sutikti su šia tvarka, neprieštarauti būties eigai. Tai ne pasidavimas, bet giliausias žmogaus išdidumas - pasitikti gyvenimą su tuo, kas jis atneša, ir neišsigąsti. Epiktetas, buvęs vergas, tapęs vienu iš svarbiausių stoikų balsų, pabrėžė, kad niekas negali tavęs pažeminti, jeigu tu pats savęs nepažemini. Stoikas niekada nesako „kodėl man tai nutiko?“, bet klausia „ką dabar su tuo daryti?“.