Žmogaus valios laisvė yra viena iš svarbiausių visuomenės sugyvenimo sąlygų, o demokratinėje visuomenėje - viena pamatinių vertybių. Iš prigimties žmogus yra laisvas, jo niekas nevaržo, jis turi įstatymų jam suteiktą veiksmų laisvę. Šia laisve žmogus disponuoja iki savo gyvenimo pabaigos, turėdamas galimybę realizuoti save ir pasirinkti savo elgesio variantą. Vis dėlto, visuomenėje žmonių santykiai niekada nebus idealūs, nes žmones veikia skirtingi interesai.
Kiekvienas skirtingai supranta savo ir kitų laisvę, o žmonių elgesį skatina ne tik moraliniai ar doroviniai motyvai, bet ir emocinės paskatos. Todėl kyla būtinybė žmogaus valios laisvę apsaugoti įstatymu, o žmogaus veiksmų laisvė tampa baudžiamojo įstatymo reglamentavimo objektu. Lietuvoje iki 2003 m. gegužės 1 d. kėsinimasis į žmogaus laisvę pasirinkti savo elgesį teisiškai tiksliai nebuvo reglamentuotas. Galutinai ši spraga buvo užpildyta tik priėmus naująjį Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą (LR BK). Šio kodekso 148 straipsnis numato atsakomybę už žmogaus veiksmų laisvės varžymą.
Visų pirma, dėl savo naujumo, žmogaus veiksmų laisvės varžymas yra dar neišnagrinėta Lietuvos baudžiamosios teisės tema. Baudžiamosios bylos pagal LR BK 148 straipsnį teismų praktikoje išnagrinėtos labai mažai. Tyrimo objektas yra žmogaus veiksmų laisvės varžymas kaip teisinis reiškinys ir šio reiškinio baudžiamojo teisinio įvertinimo problemos.
Kaip užpildyti ir pateikti Gyventojo nekilnojamojo turto mokesčio deklaraciją KIT715
Žmogaus Veiksmų Laisvės Samprata ir Raida
Žmogaus veiksmų, arba valios, laisvė yra svarbus kiekvienos demokratinės visuomenės vystymosi požymis. Žmogaus veiksmų laisvės samprata plėtojosi dviem pagrindinėmis kryptimis: filosofine ir teisine. Pradedant antikos laikais, ši samprata tapo svarbiu filosofų ir kitų žymių mąstytojų analizės objektu. Žmogaus veiklos ribų žinojimas, konkretus teisių ir pareigų suvokimas buvo ir yra pagrindinė visuomenės raidos, tarpusavio sugyvenimo sąlyga.
Pirmieji rašytiniai pamąstymai apie žmogaus valios laisvę aptinkami antikos mąstytojų raštuose. Šis visuomenės požymis nagrinėjamas Aristotelio, Platono ir kitų antikos mąstytojų veikaluose. Žmogaus valios laisvės sampratą savo veikaluose yra pateikę daugelis filosofijos mokslo atstovų. J. S. Millis veikale ,,Apie laisvę" gina individualią laisvę ir visuomenės pliuralizmą, priešindamas juos masės tironijai ir viešajai nuomonei.
Filosofinė žmogaus laisvės samprata buvo pradėta įgyvendinti ir įstatymų leidyboje. Taip žmogaus veiksmų laisvės samprata buvo įtvirtinta ir teisiniu lygiu. Bene pirmasis dokumentas, kuriuo žmogaus valios laisvė buvo įstatymiškai reglamentuota, yra 1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, priimta Prancūzijoje. Ketvirtame deklaracijos straipsnyje žmogaus laisvė apibrėžta taip: ,,Laisvė - tai galimybė daryti viską, kas nekenkia kitam".
Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija
Kartu su konstitucinės teisės mokslu vystėsi ir baudžiamoji teisė. XVIII-XIX a. susiformavo klasikinė baudžiamosios teisės mokykla. C. Bekarija laikomas šios mokyklos pradininku, o jo veikale ,,Apie nusikaltimus ir bausmes", nurodyta, kad žmogaus valios laisvė yra jo atsakomybės pagrindas. Iš čia plaukia reikalavimas tiksliai konstruoti baudžiamosios teisės normas ir apriboti teisminį aiškinimą. Bausmės tikslas yra teisingas atpildas už nusikaltimą, o kartu ir prevencija.
Daugelis idėjų žmogaus valios laisvės klausimu buvo įtvirtintos tik konstituciniuose įstatymuose, t. y. šių įstatymų normų įgyvendinimas ilgą laiką buvo apsunkintas. Vieni pirmųjų baudžiamųjų įstatymų buvo 1810 m. Prancūzijos baudžiamasis kodeksas ir 1871 m. Vokietijos BK. Jis su pakeitimais galioja iki dabar. Vokietijos 1871 m. BK yra pagrįstas I. Kanto ir G.V.F. Hėgelio filosofija, perėmęs klasikinės baudžiamosios mokyklos idėjas, kurios rėmėsi kaltės ir žmogaus valios laisvės teorijomis. Šios idėjos Vokietijos BK išsaugotos iki šių dienų. Šio kodekso 240 straipsnis numato nusikalstamos veikos sudėtį - privertimas (vok. Nötigung).
Iš pateiktų pavyzdžių matyti, kad žmogaus veiksmų laisvės varžymas kontinentinės teisės šalyse, pagal baudžiamąjį įstatymą, suprantamas kaip privertimas kitą asmenį atlikti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų atlikimo. Anglosaksų teisėje, skirtingai nei kontinentinės teisės tradicijose, nėra vieno nusistovėjusio termino, apibūdinančio situaciją, kai asmuo yra priverčiamas atlikti nenorimą veiksmą.
Nusikalstama veika, nukreipta prieš žmogaus veiksmų laisvę, anglosaksų teisėje įvardijama dar ir kitais terminais - constraint, durres, necessitatation, needfulness. Rasti tikslų termino ,,žmogaus veiksmų laisvė" atitikmenį anglų kalboje neįmanoma, nes jis yra unikalus ir vartojamas tik lietuvių kalboje, todėl, mano nuomone, tiksliausia žmogaus veiksmų laisvės varžymą išreiškia angliškasis terminas compulsion. Jis dažniausiai teisinėje literatūroje vartojamas psichinės prievartos požymiui apibūdinti.
Norint apibrėžti žmogaus veiksmų laisvės sampratą, visų pirma, yra tikslinga išsiaiškinti šio termino gramatinę, kalbinę prasmę. Veiksmas kalbine prasme yra aiškinamas kaip sąmoningas veikimas, pastanga, veikimasis, judėjimas, triūsas, darbas, o laisvė - kaip galimybė reikštis pačiam, pasireikšti savo iniciatyva, nesivaržant niekieno įtakos, savarankiškumas, nepriklausomumas, sąmoningu veiklumu, laisvė, nepriklausomybė. Taigi lietuvių kalboje terminas žmogaus veiksmų laisvė turi būti suprantamas kaip laisvė paremta teise nevaržomai reikšti savo arba visuomenės nuomonę, ginti: žodžio, spaudos, susirinkimų laisvę.
Teisiškai apibrėžiant žmogaus veiksmų laisvę, matyt, labiau reiktų laikytis kontinentinės teisės šalių tradicijų. Jomis remiantis, žmogaus veiksmų laisvė turėtų būti aiškinama kaip laisvė rinktis savo elgesio modelį, t. y. elgtis kaip nedraudžiama arba susilaikyti nuo veiksmų atlikimo, kurių nenori atlikti.
Turto Prievartavimo Normos Objektyvieji Ir Subjektyvieji Požymiai
Žmogaus veiksmų laisvės varžymas yra nurodytas LR BK 148 str. 1 d.: ,,tas, kas reikalavo iš žmogaus atlikti neteisėtus veiksmus ar susilaikyti nuo teisėto veiksmo atlikimo, ar kitaip elgtis pagal kaltininko nurodymą panaudodamas psichinę prievartą nukentėjusiajam asmeniui ar jo artimiesiems". Ši norma įsigaliojo tik 2003 m., nors Lietuvoje, kaip nepriklausomoje valstybėje, teisėkūros procesas vyksta jau šešiolikti metai (nuo 1991 m.). Kyla klausimas, kodėl ši norma Lietuvos baudžiamuosiuose įstatymuose atsirado taip neseniai ir kodėl prireikė teisinio jos apibrėžtumo?
Dar 1992 m. spalio 25 d. referendume priimtoje LR Konstitucijoje yra kalbama apie žmogaus valios laisvę. Žmogaus valios laisvei yra skirtas visas Konstitucijos antrasis ,,Žmogus ir valstybė" skirsnis. Tačiau reali baudžiamoji atsakomybė, pvz., už minties, tikėjimo ir sąžinės laisvės varžymą, ilgą laiką nebuvo nustatyta. Visų pirma pažymėtina, kad Lietuva 1995 m. balandžio 27 d. ratifikavo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją. Vienas tokių dokumentų - Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, kurią Lietuva ratifikavo dar 1991 m.
Pirmą kartą baudžiamoji atsakomybė už žmogaus veiksmų laisvės varžymą buvo numatyta tik 1998 m. Iki 1998 m. nusikalstamos veikos žmogaus laisvei buvo traktuojamos labai siaurai. Tuo metu galiojusiame Lietuvos Respublikos BK buvo numatytas tik fizinis žmogaus laisvės ribojimo būdas, pvz., pagrobimas ir laikymas tam tikroje vietoje, neteisėtas sulaikymas. Tai rodė tokios nusikalstamos veikos kaip neteisėtas laisvės atėmimas (131 str.), įkaitų paėmimas (1311 str.), neteisėtas atidavimas į psichiatrijos ligoninę (1312 str.) ir vaiko pagrobimas arba sukeitimas (127 str.). Visų šių nusikalstamų veikų esmė - žmogaus laisvės pasirinkti buvimo vietą varžymas. Tuo tarpu kėsinimasis į žmogaus laisvę pasirinkti, kaip elgtis, išvis nebuvo reglamentuotas.
Tik 1998 m. vasario 3 d. įstatymu BK buvo papildytas 1321 straipsniu - asmens šantažas. Taip bent iš dalies buvo bandyta užpildyti Baudžiamojo kodekso spragas. Tačiau šis papildymas nebuvo pakankamas. Tai ne visai atitinka žmogaus veiksmų laisvės varžymo prasmę. Taigi, kaip matome, įstatymų leidėjas, siekdamas nustatyti atsakomybę už žmogaus veiksmų laisvės varžymą, labai netiksliai ir ne pagal prasmę pavartojo terminą šantažas.
Visai pritartume kai kurių autorių nuomonei, kad vertindami šią asmens šantažo sudėtį vargu ar baudžiamosios teisės istoriniuose šaltiniuose ir šiuolaikiniuose užsienio šalių įstatymuose rasime panašių normų. Asmens šantažui būdingas neturtinio pobūdžio reikalavimas, tuo tarpu šantažas visada ir visur buvo laikomas turtiniu nusikaltimu. Pavadinęs BK 1321 straipsnyje numatytą nusikaltimą asmens šantažu, įstatymų leidėjas nusižengė tradicijai ir sukėlė šiek tiek painiavos, nes vienu terminu buvo pavadintos iš esmės skirtingos veikos. Atrodo, kad šios nusikalstamos veikos pavadinimas buvo pasirinktas netinkamai.
Turto Prievartavimas Kaip Civilinių Teisių Objektas
Civilinio kodekso 1.97 straipsnyje nurodoma, kad civilinių teisių objektai yra daiktai, pinigai ir vertybiniai popieriai, kitas turtas bei turtinės teisės, intelektinės veiklos rezultatai, informacija, veiksmai ir veiksmų rezultatai, taip pat kitos turtinės ir neturtinės vertybės. Daiktai ir turtas, kurių apyvarta yra ribota, gali būti civilinių teisių objektai tik įstatymų numatytais atvejais. Taigi, civilinių teisių objektai yra visa tai, su kuo yra susijusios civilinių teisinių santykių subjektų teisės ir pareigos.
Šiame straipsnyje pateiktas civilinių teisių objektų sąrašas nėra baigtinis, nes nurodoma, kad civilinių teisių objektas yra ir kitos turtinės ir neturtinės vertybės, kurias saugo civilinė teisė, t. y. vardas, gyvybė, sveikata, kūno neliečiamumas, garbė, orumas, žmogaus privatus gyvenimas, autoriaus vardas, dalykinė reputacija, juridinio asmens pavadinimas, prekės (paslaugų) ženklas ir kitos vertybės su kuriomis įstatymai sieja tam tikrų teisinių padarinių atsiradimą. Sąvoką “turtas” reiškia daiktus, turtines teises ir turtines pareigas, pinigus.
Baudžiamoji teisė savais metodais saugo turtinius santykius nuo nusikalstamų kėsinimųsi ir užtikrindama šią apsaugą, vartoja esmines civilistikos nuosavybės ir turto kategorijas. Kaip žinoma, viso turtinių nusikaltimų skirsnio pavadinimas yra “Nusikaltimai nuosavybei” ir tai yra imperatyvus nurodymas, prieš ką nukreipti visi šie nusikaltimai. Taigi nuosavybės teisė - tai tarsi baudžiamosios teisinės apsaugos rėmai, kurių neperžengdami turime aiškinti įvairių nusikaltimų požymius, taip pat ir turto sąvoką.
Nuosavybės teisės turinys
Naujajame civiliniame kodekse nuosavybės teisė apibrėžta pasinaudojant tradicine “triados koncepcija” - kaip teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų valdyti, naudoti nuosavybės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37str.). Naujas civilinis kodeksas, priešingai senai koncepcijai, griežtai nesusiaurina nuosavybės teisės objekto materialumo požymių, palieka nuosavybės teisės ribas atviras, nurodydamas, kad nuosavybės teisės objektu gali būti daiktai ir kitas turtas (CK 4.38 str.). Iš karto kyla klausimas, koks yra tas kitas turtas, kokius materialaus ir nematerialaus pasaulio daiktus jis apima. Juk turto samprata nėra vienareikšmė.
Savavaldžiavimo Norma Ir Jos Raida
Savavaldžiavimo norma nėra baudžiamosios teisės naujovė: ji buvo numatyta ir tarpukario Lietuvos baudžiamuosiuose įstatymuose, ir 1961 m. Baudžiamajame kodekse, ją numato ir naujasis 2000 m. Nepaisant to, kad savavaldžiavimo sudėtis ne kartą buvo papildyta, jos sudėtingos konstrukcijos nepavyko sukonkretinti taip, kad kvalifikuojant savavaldžiavimą nebūtų nuolat susiduriama su normų konkurencija bei prieštaringomis teisės aiškinimais. Atskleisti ir tiksliai nustatyti jos pobūdį ir veikimo taisykles yra aktuali teorinė ir praktinė kasdienė problema.
Šio nusikaltimo vienodos ir išsamios praktikos nėra suformuotos, todėl praktikai, tirdami baudžiamąsias bylas, dažnai nevienodai supranta savavaldžiavimo sudėtį bei skirtingai vertina bylos aplinkybes. Savavaldžiavimo atvejų kiekvienais metais nemažėja, o auga. Savivalė Lietuvoje nuo senų laikų yra draudžiama.
Nuo 1940 metų Lietuvoje įvestas 1926 metų Rusijos Federacijos baudžiamasis kodeksas, kuris buvo pakeistas tik 1961 metais, įsigaliojus LTSR baudžiamajam kodeksui. 1961 metų LTSR Baudžiamasis kodeksas savavaldžiavimą priskyrė prie nusikaltimų valdymo tvarkai (214str.). Šis kodeksas saugojo valstybės ir visuomeninis įstaigų, įmonių ir organizacijų teisės bei interesai. Tačiau sovietiniais laikais ši norma buvo faktiškai nereikalinga, nes sutinkama savavaldžiavimo forma praktikoj buvo - neteisėtas savo vaiko pagrobimas, savavališkas buto užėmimas.
Lietuvos Respublikos 1994 liepos mėn. 19 d. įstatymu savavaldžiavimo sudėtis buvo papildyta ir atsirado nauji nusikaltimo požymiai: kito asmens tikros ar tariamos teisės vykdymas, grasinimas sunaikinti ar sugadinti turtą, o taip pat kvalifikuojantys požymiai - buvęs teistumas, grupės iš anksto susitarusių asmenų padaryta veika. Suprantama, kad tokias nusikalstamas veikas draudžia ir daugelio kitų šalių baudžiamieji įstatymai. Vienos šalys savavaldžiavimo normą konstruoja detaliau, kitos - lakoniškiau, kur visi klausimai, susiję su normos taikymu, paliekami teismų praktikai ir mokslui.
Savavaldžiavimas reglamentuotas Rusijos Federacijos BK 330 str., kur baudžiama už savavaliavimą, t.y. savavališką, įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytos tvarkos nepaisymą, įvykdytą pažeidžiant organizacijos arba asmens, jei tokiais veiksmais padaryta didelė žala. Taip pat įstatymas numato kvalifikuojantį požymius - smurto panaudojimą ar grasinimą jį panaudoti. Akivaizdu, jog savavaldžiavimu kėsinamasi į įstatymų nustatytą subjektinių teisių įgyvendinimo tvarką. Panaši savavaldžiavimo konstrukcija įtvirtinta ir Latvijos Respublikos BK. Gan laisvos konstrukcijos savavaldžiavimo sudėtis pateikiama Ispanijos Karalystės BK 455 straipsnyje - Savavaliaiškas savo teisės realizavimas: kaltinamas tas, kas siekdamas realizuoti savo teisę, panaudojo smurtą ar jėgą daikto atžvilgiu.
Pagal straipsnio antrąją dalį, atsako tas, kas savavaliaiškai pasisavins jam nepriklausantį nekilnojamą turtą. Lenkijos Respublikos BK 191 str. 2 d. pateikia tokią konstrukciją - savavaldžiavimą padaro tas, kas naudoja smurtą arba neteisėtais grasinimais siekia priversti grąžinti įsiskolinimus. Įstatyme tiesiogiai nurodyta, kad veika pripažįstama savavaldžiavimu tik panaudojus smurtą arba grasinimus. Taip pat matome, jog įstatymas yra labai susiaurintas ir apima tik piniginę prievolę.
Štai Norvegijos Karalystės BK pateikiamas laisvos formos savavaldžiavimo apibrėžimas. Remiantis šio kodekso 392 str. 2 d., dėl savavaldžiavimo kaltas tas, kuris veikė su tikslu apginti tikras arba tariamas savo teises. Suprantama, kad asmuo atsako tik už savavaliaišką savo teisės realizavimą. Nenumatyti jokie kvalifikuojantys požymiai. Taip pat laisvos formos savavaldžiavimo apibrėžimas pateikiamas ir Švedijos Karalystės BK 8 sk. 9 str. , kur savavaldžiavimu kaltinamas tas, kas, siekdamas atkurti savo teises, neteisėtai įsikiša į kito asmens nuosavybę.
Nusikaltimo Sudėtis Ir Jos Ypatumai
Norint tinkamai kvalifikuoti nusikalstamą veiką, būtina nustatyti, ar padarytoje veikoje yra visi būtiniausi kriminaliniai reikalavimai, ir nustatyti, su kuriais teisės normos numatytais požymiais jie sutampa. Svarbiausia juridinis pavojingos veikos požymių visuma yra nusikaltimo sudėtis. Ji nusikalstamą veiką jungia su įstatymo reikalavimais. Nusikaltimo sudėtis - tai vienybė visų objektyviųjų ir subjektyviųjų veikos požymių, kurie pagal įstatymą šią veiką apsprendžia kaip nusikaltimą. Savavaldžiavimo sudėtis reglamentuota XLII skyriuje, kuriame pateikiami nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai valdymo tvarkai.
Savavaldžiavimo, numatyto BK 294 straipsnio 1 dalyje, objektyvieji požymiai yra veika, jos padariniai ir jų priežastinis ryšys. Veika - tai reali arba tariamai įsivaizduojama (tiek įgyjamos, tiek pripažįstamos) teisės (tikros arba tariamos) vykdymas. Taigi kaltininkas arba asmuo, kurio interesais kaltininkas veikia, visada yra tikro ar tar.
Vilniaus apygardos teismas
Konstitucijos 18 straipsnyje skelbiama: ,,Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės". Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Konstitucijos 28 straipsnis). Teisių ir pareigų atsiradimo pagrindu gali būti sutartys ir kiti sandoriai (tiek numatyti įstatymų, tiek ir nenumatyti, bet jiems neprieštaraujantys), teismų sprendimai, administraciniai aktai, turintys civilines teisinius padarinius, intelektinės veiklos rezultatai, žalos padarymas, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas, taip pat įvykiai ir veiksmai (veikimas ir neveikimas), su kuriais įstatymas sieja civilinius teisinius padarinius (CK 1.136 straipsnis).
Įgyvendindami teises ir pareigas, asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus, veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teisėmis, t.y. naudotis jomis ne pagal paskirtį, priešingai įstatymų reikalavimams, moralės principams ar pažeidžiant kitų asmenų teises ir teisėtus interesus (CK 1.137 straipsnis). Savavaldžiavimu pripažintinas teisės įgyvendinimas neteisėtomis priemonėmis, todėl papildomi šio nusikaltimo objektai yra įvairūs teisiniai gėriai - žmogaus sveikata, laisvė, nuosavybė ir kitos turtinės teisės ir interesai. Minėti teisiniai gėriai yra saugomi ir Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos: štai pavyzdžiui 17 straipsnis skelbia, kad kiekvienas žmogus turi teisę turėti nuosavybę tiek vienas, tiek kartu su kitais ir iš nieko negali būti ji savavaliaiškai atimta.
tags: #turto #prievartavimas #saugoma #vertybe