Dažnai savo transporto priemonę duodame vairuoti vaikams, draugams ar kitiems asmenims net nesusimąstydami, kokios gali kilti pasekmės tuo atveju, jeigu toks asmuo padarys eismo įvykį. Sudarydami draudimo sutartį atkreipiame dėmesį į draudimo įmokos dydį, tačiau dažnai neįvertiname aplinkybių, kuriems asmenims suteiksime teisę vairuoti apdraustą transporto priemonę, o suteikus teisę tokiems asmenims vairuoti, papildomai nepranešame draudikui dėl draudimo rizikos pasikeitimo, tuo pažeisdami draudimo sutarties šalių pareigą kuo glaudžiau bendradarbiauti ir kooperuotis sudarant ir vykdant draudimo sutartį.
Toks šalių kooperavimasis pagrįstas tarpusavio pasitikėjimu, kuris draudikui leidžia prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastą, o draudėjui - užsitikrinti nuostolių atlyginimo rizikos perkėlimą.
Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme (toliau - TPVCAPDĮ) yra atskirai įtvirtina draudėjo pareigą pateikti visą draudiko prašomą informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti, o draudikui nustato teisę, prieš sudarant sutartį, šią informaciją patikrinti, taip pat apžiūrėti transporto priemonę.
Draudėjo pareiga draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu informuoti draudiką apie draudimo rizikos padidėjimą yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.1010 str. 1 d.
Draudimo sąlygose dažniausiai būna nustatyta, kad jeigu draudimo rizika, numatyta draudimo sutartyje, padidėja ar gali padidėti draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu, draudėjas ar apdraustasis privalo informuoti draudiką apie padidėjusią draudimo riziką.
Laikytina, kad rizika pasikeičia, kai draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu pasikeičia kuri nors aplinkybė, tiesiogiai susijusi su pavojaus draudimo objektui sumažėjimu ar padidėjimu, ir jeigu draudikas draudimo sutartyje, kad tokia aplinkybė turi įtakos draudimo rizikos padidėjimui ar sumažėjimui.
Tuo atveju, jeigu draudimo rizika padidėja dėl draudėjo ar apdraustojo veiksmų, pranešimas turi būti pateiktas ne vėliau, nei ji padidėja, o visais kitais atvejais - tuoj pat, kai draudėjas ar apdraustasis apie tokius pasikeitimus sužinojo ar turėjo sužinoti, bet ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo to momento, kurį draudėjas ar apdraustasis sužinojo ar turėjo sužinoti apie padidėjusią draudimo riziką.
Tuo atveju, jeigu draudimo rizika padidėja, draudėjas draudikui pareikalavus privalo sumokėti papildomą draudimo įmoką.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bendradarbiavimo pareigos nevykdymo pasekmė - neigiamų padarinių atsiradimas, suteikiantis draudikui teisę pateikti draudėjui atgręžtinį reikalavimą atlyginti dalį trečiajam asmeniui išmokėtų sumų.
Ši draudiko teisė yra įtvirtinta ir TPVCAPDĮ 22 straipsnyje, kuriame yra nustatyta, kad jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį.
Šios nuostatos buvo ne kartą nagrinėtos ir aiškintos teismų praktikoje.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, draudikams yra suteikta galimybė nustatyti skirtingas įmokas asmenims, priklausomai nuo skirtingo tikėtinumo laipsnio draudikui sukurti tikimybę vykdyti įsipareigojimus trečiojo asmens naudai.
Draudimo riziką draudžiant civilinę atsakomybę sudaro draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybė ir jo sukeltų nuostolių tikėtinas dydis.
Teisę nustatyti ir apskaičiuoti draudimo įmokos dydį turi draudikas, o draudimo įmoka turi būti nustatoma atsižvelgiant į draudiko suteikiamą draudimo apsaugą draudėjui (apdraustiesiems), taip pat draudimo įmoka turi būti proporcinga draudiko prisiimamiems įsipareigojimams pagal draudimo sutartį bei nepažeisti draudėjo (apdraustųjų) interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
Šiame kontekste, pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo kontekste, asmenų, neturinčių dvejų metų vairavimo patirties, vairavimas yra rizikingesnis, todėl draudikas turi teisę nustatyti, kad tokių asmenų mokama draudimo įmoka yra didesnė už vairavimo patirtį turinčių vairuotojų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra suformulavęs taisyklę, kad nustatant, į kokio dydžio draudimo išmokos dalies grąžinimą pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį ir Taisyklių 62.2 punktą konkrečiu atveju įgijo teisę draudikas, turi būti atsižvelgiama į tai, kokia apimtimi draudikui neatskleistos aplinkybės nulėmė draudimo rizikos padidėjimą lyginant su rizika, nustatyta remiantis aplinkybėmis, kurias draudėjas atskleidė draudikui sudarant draudimo sutartį, ir ar šios aplinkybės yra susijusios su draudžiamuoju įvykiu.
Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklėse yra numatyta, kad atsakingas draudikas turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos.
Vienoje iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtų bylų (2014 m. kovo 4 d. civilinė byla Nr. 3K-3-55/2014) buvo keliamas klausimas dėl draudiko teisės reikalauti dalies išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo Taisyklių 62.2 punkto pagrindu apimties tuo atveju, kai draudėjas pažeidė pareigą informuoti apie draudimo rizikos pasikeitimą dėl to, kad apdrausta transporto priemonė perduota valdyti draudimo sutartyje nustatyto amžiaus ir (ar) vairavimo stažo neturintiems asmenims.
Šioje byloje teismas paliko galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria iš draudėjo priteista 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos.
Šioje byloje buvo įvertintas draudimo sutarties pažeidimo pobūdis - t. y. Kaip pagrindą priteisti iš kasatoriaus maksimalią teisės aktuose nustatytą išmokėtos sumos dalį teismas nurodė tai, kad transporto priemonės valdytojo amžius ir vairavimo stažas yra reikšmingi veiksniai vertinant draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybę, nes jaunesnio amžiaus ir mažesnį vairavimo stažą turinčių asmenų vairavimas yra rizikingesnis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo aspektu.
Pabrėžtina, kad tiek transporto priemonės valdytojo amžius, tiek vairavimo stažas laikytinos aplinkybėmis, galinčiomis nulemti draudimo riziką.
Kitoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje byloje (2016 m. liepos 15 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. e3K-3-380-969/2016) teismas pažymėjo, savaime negalima visais atvejais laikyti, kad jaunesnio amžiaus ir mažesnį vairavimo stažą turinčių asmenų vairavimas visais atvejais padidina draudimo riziką tokia apimtimi, kuri sudarytų pagrindą draudikui reikalauti maksimalios išmokėtos sumos dalies pagal Taisyklių 62.2 punktą.
Šioje byloje teismas vertino kokio išmokėtos draudimo išmokos dydžio gali reikalauti draudikas tuo atveju, kai transporto priemonės valdytojas eismo įvykio metu buvo 27 metų amžiaus ir turėjo 6 metų vairavimo stažą, tuo tarpu draudimo sutartis buvo sudaryta atsižvelgiant į draudimo riziką, apskaičiuotą remiantis tuo, kad transporto priemonę vairuos ne jaunesnis nei 30 metų amžiaus ir turintis ne mažesnį nei 7 metų vairavimo stažą asmuo.
Teismas pažymėjo, kad tai reiškė, kad draudimo rizika dėl nepranešimo apie aplinkybes, susijusias su transporto priemonės valdytojo amžiumi ir vairavimo stažu, negalėjo pasikeisti tokia apimtimi, kuri sudarytų pagrindą draudikui reikalauti maksimalios išmokėtos sumos dalies pagal Taisyklių 62.2 punktą.
Teisėjų kolegijos vertinimu, draudimo rizikos pasikeitimas, apie kurį draudikas nebuvo informuotas, nagrinėjamu atveju nebuvo žymus, todėl sudaro pagrindą konstatuoti, kad ieškovui iš kasatoriaus priteista maksimali teisės aktuose nustatyta suma yra per didelė.
Atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą ir taikydamas draudimo rizikos padidėjimo kriterijų, teismas nusprendė priteistiną sumą sumažinti iki 25 proc.
Transporto priemonių draudimas
Draudiko Pareigos ir Terminai
Pagal LR Civilinio Kodekso 98 straipsnį, draudėjas, naudos gavėjas ir (ar) nukentėjęs trečiasis asmuo privalo pateikti draudikui visus turimus dokumentus ir informaciją apie draudžiamojo įvykio aplinkybes ir pasekmes, būtinus nustatant draudimo išmokos dydį.
Draudikas privalo tirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti, dėdamas reikiamas pastangas. Draudimo išmoka privalo būti išmokėta ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tos dienos, kai gaunama visa informacija, reikšminga nustatant draudžiamojo įvykio faktą, aplinkybes, pasekmes ir draudimo išmokos dydį.
Jeigu įvykis yra nedraudžiamasis, draudimo įmonė privalo atsisakyti mokėti draudimo išmoką per 30 dienų nuo tos dienos, kai gaunama visa informacija, reikšminga nustatant įvykio faktą, aplinkybes ir pasekmes.
Draudikas, atsisakydamas mokėti arba sumažindamas draudimo išmoką dėl to, kad draudėjas pažeidė draudimo sutarties sąlygas, privalo atsižvelgti į draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį.
Draudimo Išmoka ir Žalos Atlyginimas: Svarbūs Aspektai
Draudimo teorijoje, kalbant apie draudimo funkcijas, viena iš svarbiausių yra draudimo kompensacinė funkcija. Draudimo tikslas yra kompensuoti draudėjo turtinius praradimus, o draudimo išmoka turi draudėją grąžinti į tą turtinę padėtį, kurioje jis buvo iki draudiminio įvykio.
Atgręžtinio reikalavimo teisė (arba regresas) yra įgyjama tada, kai tretysis asmuo už skolininką visiškai ar dalinai įvykdo skolininko prievolę kreditoriui. Pagrindinis teisės aktas, reglamentuojantis atgręžtinio reikalavimo teisės taikymą yra LR Civilinis kodeksas.
Jei asmuo mano, kad egzistuoja rizika, jog padarius žalą teks ją atlyginti, jis turi galimybę tą riziką eliminuoti apsidrausdamas civilinės atsakomybės draudimu. Būtent civilinės atsakomybės draudime atsiskleidžia draudimo (draudimo įmokos) ir žalos atlyginimo sąsaja, nes draudiko nukentėjusiam mokama draudimo išmoka yra žalos atlyginimas už kaltąjį (atsakingą) draudėją (apdraustąjį).
Siekiant socialinių tikslų, valstybė įveda vis daugiau įvairių privalomųjų civilinės atsakomybės draudimų. Pagrindinis jų tikslas yra užtikrinti nukentėjusiojo teisę į tinkamą žalos atlyginimą.
Žinomiausias iš privalomųjų draudimų yra Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomasis (TPSVCAP) draudimas, kuris reguliuojamas specialiuoju teisės aktu - LR Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu.
Kaip ir bet kurioje kitoje draudimo rūšyje, TPSVCAP draudime maksimali draudimo išmoka yra apribota draudimo sumomis.
Atsižvelgiant į tai, kad draudimo sumos dėl žalos asmeniui ir turtui yra gana didelės, nukentėjusiojo asmens patirtos žalos dažniausiai jų neviršija ir tokiais atvejais TPSVCAP draudimo išmokos visiškai sutampa su žalos atlyginimu. Visiškai kitokia yra situacija su neturtinės žalos atlyginimu.
Mokesčių Aspektas
Lietuvos Respublikos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas gautą žalos atlyginimą priskiria neapmokestinamosioms pajamoms. Šis įstatymas numato, kad neapmokestinamos gyventojo gautos sumos materialinei žalai atlyginti, teismų priteistos sumos neturtinei žalai atlyginti, taip pat išlaidos, susijusios su socialine, medicinine ir profesine reabilitacija.
Taigi asmens gautos draudimo išmokos taip pat yra neapmokestinamos, bet su sąlyga, kad draudimo išmoka neviršija realaus nuostolio. Tiek žalos, tiek ir draudimo išmokos Lietuvoje mokestiniu požiūriu vertinamos vienodai ir yra neapmokestinamos.
Beje, ne visose šalyse draudimo išmokos yra neapmokestinamos. Tarkime Estijoje draudimo išmokos yra priskiriamos apmokestinamosioms pajamoms.
Civilinio kodekso straipsnis
Žalos Atlyginimas ir Civilinė Atsakomybė
Žalos atlyginimas yra neatskiriamai susijęs su deliktine civiline atsakomybe. Kadangi kaltė deliktinėje civilinėje atsakomybėje yra preziumuojama, todėl būtent ieškovui tenka pareiga įrodyti likusius tris elementus: neteisėtus veiksmus, žalos dydį ir priežastinį ryšį.
Draudėjas, reikalaudamas draudikui reikalavimo dėl draudimo išmokos (tiek teisme, tiek ir iki teismo), pirmiausia praneša (įrodo) apie draudžiamojo įvykio faktą, žalą ir priežastinį ryšį tarp draudžiamojo įvykio ir žalos. Tokia procesinė tvarka, norint gauti draudimo išmoką, laikytina analogiška procesui dėl žalos atlyginimo.
Jei draudėjas, nepatenkintas išmokėtos draudimo išmokos dydžiu, reiškia ieškinį, tai jis ieškinyje turi nurodyti ne tik ieškinio sumą, bet ir pagrįsti ją teismo proceso metu.
Taigi, teismo proceso metu tiek žalos atlyginimo dydį, tiek ir prašomos draudimo išmokos dydį turi įrodyti ieškovas. Šios pareigos nevykdymas visada turėtų sukelti tokias teisines pasekmes - ieškinio, kaip nepagrįsto, atmetimą.
Žalos Atsiradimas ir Draudiminis Įvykis
Visuotinai yra žinoma, kad deliktinė civilinė atsakomybė kyla tada, kai yra padaroma žala. Žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais - ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo.
Draudimo teisiniuose santykiuose draudėjo (naudos gavėjo) teisė gauti draudimo išmoką priklauso ne nuo žalos atsiradimo, o nuo draudimo sutartyje nurodyto draudžiamojo įvykio atsiradimo.
Draudimo Išmoka ir Nuostolių Dydis
Draudimo išmoka nuostolių draudimo sutartyje tiesiogiai priklauso nuo draudžiamojo įvykio metu atsiradusios žalos dydžio. Šiuo atveju LR Draudimo įstatymo nuostata, kad draudimo išmoka yra lygi nuostoliui, laikytina juridinis technikos broku, nes šis teiginys aiškiai nedera kitų LR Draudimo įstatymo nuostatų sistemoje ir neatitinka visuotinės draudimo praktikos.
Gyvybės draudimo sutartys ir sveikatos draudimo sutartys yra sumų draudimo sutartys. Sumų draudimo sutartyse draudimo išmoka tiesiogiai priklauso nuo draudimo sumos, o ne nuo nuostolio.
Draudimo įmokos dydis visada bus imama to automobilio įsigijimo vertė, nepriklausomai nuo to, kad draudžiamojo įvykio metu jo rinkos vertė yra ženkliai sumažėjusi. Lietuvos Respublikos Susisiekimo Ministro ir Finansų Ministro bendrame įsakyme dėl kelis transporto priemonis vertės nustatymo, nurodoma, kad per vienerius kalendorinius metus lengvasis automobilis praranda 29 % savo rinkos vertės, o per pirmuosius dvejus metus netenka 41 % savo rinkos vertės.
Žalos Atlyginimo Būdai
Pagrindinis įstatymas, reglamentuojantis žalos atlyginimo būdus, yra LR Civilinis kodeksas. Šio įstatymo 6.281 str. numato žalos atlyginimą ne tik pinigais, bet ir natūra (sugadinto daikto sutaisymas, prarasto daikto pakeitimas nauju ir pan.).
Panagrinėjus įvairius teisės aktus, kurie reglamentuoja draudimo išmokas, visuose rasime žodžių junginį, kad draudimo išmokos mokamos (pats žodis išmoka reiškia mokėjimą). Mokėjimas, žinoma, yra susijęs su pinigais. Net kai draudikas sumoka už apdrausto turto remontą, tai nelaikytina prievolės įvykdymu natūra, nes draudikas pats to turto neremontuoja. LR Draudimo įstatyme yra imperatyvinė nuostata, draudžianti draudikams užsiimti kokia nors kita veikla, išskyrus draudimo ir su ja susijusia veikla.
Ieškininė Senatis ir Draudimo Paslaugos
Civilinis kodeksas numato skirtingus sutrumpintos ieškininės senaties terminus reikalavimams, kylantiems iš draudimo teisinių santykių (tame tarpe ir reikalavimams dėl draudimo išmokos) ir dėl žalos atlyginimo.
Draudimo paslaugų rinkos išsiplėtimas nulėmė tai, kad palaipsniui yra atsisakoma draudimo veikloje dominavusios grynosios žalos atlyginimo teorijos.
Draudimo išmoka ir žalos atlyginimas panašūs savo procesinėmis ypatybėmis (teismo proceso metu tiek žalos atlyginimo dydį, tiek ir prašomos draudimo išmokos dydį turi įrodyti ieškovas), draudimo išmokas ir žalos atlyginimą įstatymų leidėjas priskiria neapmokestinamosioms pajamoms.
Draudimo suskirstymas į sumų draudimą ir nuostolių draudimą turi bene didžiausią reikšmę, atskiriant draudimo išmoką nuo žalos atlyginimo.
Apibendrinant, svarbu atkreipti dėmesį į draudimo sutarties sąlygas, rizikos vertinimą ir teisinius aspektus, kad būtų užtikrintas tinkamas žalos atlyginimas įvykus draudžiamajam įvykiui.