Įkeitimas civilinėje teisėje - tai skolinio įsipareigojimo įvykdymo garantija, kai kreditorius (įkaito turėtojas), skolininkui neįvykdžius reikalavimo, savo reikalavimą gali patenkinti iš įkeisto turto vertės. Tai viena iš daiktinių teisių.
Įkeitimas, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas, pagrįstai vertinamas kaip vienas efektyviausių bei patikimiausių užtikrinimo būdų. Toks vertinimas gali būti lengvai paaiškinamas šiuolaikinės rinkos ekonomikos sąlygomis. Šiandien, esant įvairialypiam finansavimui, neišvengiamai susiduriama su efektyvių prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų ieškojimu. Tiek nekilnojamojo, tiek kilnojamojo turto įkeitimas tampa pranašesniu prievolių įvykdymo užtikrinimo būdu prieš kitus galimus prievolių įvykdymo užtikrinimo būdus (garantija, laidavimas ir kt.).
Šiame ekonominiame laikotarpiu ypatingai kreipiamas dėmesys ne tik į patikimiausius bei efektyviausius prievolių įvykdymo užtikrinimo būdus, bet ir į procedūras, taikomas išieškant iš įkeisto turto. Darbo temos aktualumą nulemia lėtėjanti ekonomika ne tik visame pasaulyje, bet ir ypatingai Lietuvoje. Šiam poveikį turi ir pasaulinė ekonomikos krizė, prasidėjusi bankų sektoriuje. Siekiant išnagrinėti išieškojimą iš įkeisto turto detalumo ir aktualumo aspektais, bus apsiribojama Lietuvos Respublikoje reglamentuotais procesais bei atskiromis procedūromis. Tad šio darbo objektas yra išieškojimo iš įkeisto turto procesas, tokio proceso problematika.
Šio darbo tikslas yra ištirti, ar galiojantys teisės aktai pakankamai išsamiai reglamentuoja turtinių teisių įkeitimą, nustatyti turtinių teisių įkeitimo teisinio reglamentavimo trūkumus, pasiūlyti galimus nustatytų problemų sprendimo būdus. Darbo objektas yra turtinių teisių įkeitimas, t.y. daiktinių, prievolinių teisių, taip pat teisių atsirandančių iš intelektinės veiklos rezultatų įkeitimas. Kiekvienos iš turtinių teisių grupių įkeitimas turi savo specifiką, kurią lemia pats turtinių teisių objektas. Atsižvelgiant į gana plačiai teisės mokslininkų išnagrinėtas įvairias įkeitimo instituto problemas, jo teisinį reguliavimą, šiame darbe daugiau dėmesio skiriama turtinėms teisėms, kaip įkeitimo objektui, jų įkeitimo leistinumui, įkeistų turtinių teisių realizavimui, turtinių teisių įkeitimo teisniam reglamentavimui teisės aktuose. Darbe atskiri įkeitimo teisės instituto, teisinio santykio elementai nagrinėjami tiek, kiek jie padeda atskleisti turtinių teisių įkeitimo ypatumus.
Įkeitimo teisės užuomazgų buvo senovės Babilonijoje Hamurapio įstatyme. Vėliau atsirado senovės Graikijoje dėl kreditoriaus baimės, kad skolininkas gali neįvykdyti savo įsipareigojimų. Pirmiausia buvo taikomas kreditoriaus asmeninis vykdymas, kai kreditorius suimdavo skolininką ir laikydavo jį, kol skolą sumokėdavo šeimos nariai ar draugai. Niekam skolos nepadengus, kreditorius galėjo skolininką parduoti kaip vergą. Po Solono reformų įkeitimo objektas buvo tik turtas. Skolos nepadengus, kreditorių reikalavimai buvo tenkinami iš viso skolininko turto. Romėnų teisėje buvo kelios įkeitimo rūšys: netiesioginis įkeitimas (fiducia), užstatas (pignus) ir hipoteka (hypotheca). Netiesioginio įkeitimo atveju skolininkas kreditui garantuoti perduodavo kreditoriaus nuosavybėn tam tikrą daiktą su sąlyga, kad įvykdžius įsipareigojimą jis bus grąžintas skolininkui. Užstato įkeitimo atveju įkaito davėjas perduodavo kreditoriui faktinio valdymo, bet ne nuosavybės teisę. Kreditorius galėjo laikyti įkeistą daiktą, kol bus sumokėta skola, bet negalėjo juo disponuoti. Abiem atvejais siekiant gauti kreditą reikėjo perduoti įkeitimo objektą, bet ne visada tai buvo būtina, reikalinga ir patogu.
Turtinės Teisės Kaip Įkeitimo Objektas
Pagal Civilinį kodeksą (2000, įsigaliojo 2001) esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrina kilnojamojo daikto ar turtinių teisių įkeitimas, kai įkeitimo objektas perduodamas kreditoriui, trečiajam asmeniui ar paliekamas įkaito davėjui. Įkaito turėtojas turi teisę, skolininkui neįvykdžius prievolės, patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto turto vertės pirmiau už kitus kreditorius.
Įkeitimo sandoriu gali būti įkeičiamas turtinis kompleksas, sudarytas iš kilnojamojo turto, kurio sudėtis ir forma nuolat kinta, įskaitant prekių atsargas, įrenginius, reikalavimo teises ir pan. Šiuo atveju įkeitimo objektas apibūdinamas nurodant įkeičiamo turto grupę, o atskiri turtinį kompleksą sudarantys objektai nėra individualizuojami. Vykdydamas įprastą komercinę veiklą, įkaito davėjas turi teisę disponuoti įkeistą turtinį kompleksą sudarančiais objektais tik jeigu nemažėja bendra šio įkeisto turto vertė.
Įkeitimo objektu gali būti teisės į žemę, mišką, kitus daiktus, t. y. naudojimo teisė, nuomos teisė ir kitos turtinės teisės, išskyrus teises, susijusias su įkeičiamo daikto savininko asmenybe, taip pat teises, kurias perleisti draudžia įstatymai ar sutartis. Įkaito davėjas, įkeitęs esančias apyvartoje prekių atsargas (prekes, žaliavas, pusgaminius, pagamintą produkciją), turi teisę keisti įkeistų prekių atsargų sudėtį ir formą su sąlyga, kad nemažės bendra jų vertė.
Sutuoktinis, kuris yra nekilnojamojo daikto, priskirto šeimos turtui, savininkas, gali perleisti nuosavybės teisę į jį, įkeisti ar kitaip suvaržyti teises į jį tik gavęs kito sutuoktinio rašytinį sutikimą, patvirtintą notaro. Jeigu sutuoktiniai turi nepilnamečių vaikų, nekilnojamojo daikto, kuris yra šeimos turtas, sandoriams sudaryti būtinas teismo leidimas.
Įkeitimo principai
Principas - pradžia, pradmuo, pagrindas. Šis terminas atspindi pagrindines nuostatas, idėjas, kurios yra tam tikro mokslo, teorijos, teisės šakos ir pan. pagrindas, plėtros bazė, pradas. Civilinės teisės, ar atskiro jos instituto teisiniai principai yra įtvirtinti teisės normose, jie gali būti aiškiai išreikšti arba numanomi, atsiskleidžiantys per atitinkamo teisės instituto esmę, pagrindines nuostatas. LR CK 1.2 str. nustato pagrindinius civilinių santykių teisinio reglamentavimo principus, kurių keliami reikalavimai išreiškiami per civilinės teises normas. Tuo tarpu įkeitimo principai nėra aiškiai išreikšti. Jų esmė ir turinys įtvirtinti konkrečiose teisės normose reglamentuojančiose įkeitimą, juos išskiria ir įvardija teisės mokslininkai savo darbuose, teismų praktika. Kadangi nekilnojamasis turtas yra pats likvidžiausias skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis objektas, teisės šaltiniuose daugiausiai dėmesio skiriama hipotekos, kaip nekilnojamojo turto įkeitimo, principams, kurie yra analogiški ir įkeitimo atveju.
E. Baranauskas daktaro disertacijoje “Įkeitimo teisinis reguliavimas” kaip esminius išskiria įrašymo principą; viešumo principą; negrįžtamumo principą; specialumo principą . Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2001 m. sausio 23 d. nutartyje išskiria tokius pagrindinius hipotekos principus: hipotekos kreditoriaus pirmumo principas; informacijos apie įkeistą turtą viešumo, prieinamumo principas; informacijos patikimumo principas; hipotekos kreditorių reikalavimų tenkinimo ne ginčo tvarka principas, kartu pabrėžia ir hipotekos įrašymo principą. Abiejų įkeitimo formų - hipotekos ir kilnojamojo turto (turtinių teisių) įkeitimo tikslas yra įtvirtinti efektyvią prievolių įvykdymo užtikrinimo sistemą, realų skolinio įsipareigojimo įvykdymą. Be abejonės, jog įvardinti hipotekos pagrindiniai principai taikytini ir turtinių teisių įkeitimui, atsižvelgiant į paties įkeitimo objekto specifiką, jo nematerialumą.
Įkeitimas yra priverstinis (įstatymo ar teismo nustatytas) ir sutartinis (remiantis sutarties ar vienašaliu pareiškimu). Įkeitimo objektas gali būti kilnojami daiktai (pvz., apyvartoje esančios prekės, žaliavos, pusgaminiai, produkcija) ir turtinės teisės (teisė į žemę, mišką, kitus objektus; gali būti naudojimo, nuomos ir kitos teisės, nesusijusios su įkaito davėjo asmenybe). Įkeičiami vertybiniai popieriai ar specialūs dokumentai perduodami įkaito turėtojui, jei įstatymas ar sutartis nenumato kitaip. Įkeitimo objekto draudimas neprivalomas, jei įstatymas ar sutartis nenumato. Įkeitimo objektu negali būti daiktai, kurių negalima išieškoti.
Įkaito davėju gali būti pats skolininkas ar kitas asmuo. Jis turi būti įkeičiamo daikto ar teisės savininkas, išskyrus atvejį, kai juo yra asmuo, kuris ateityje dar įgis įkeitimo objektą nuosavybės teise. Kai įkeitimo objektas perduodamas įkaito turėtojui, įkeitimas įforminamas rašytine įkeitimo sutartimi, kai perduodamas trečiajam asmeniui ar paliekamas įkaito gavėjui, surašomas įkeitimo lakštas, tvirtinamas notaro, registruojamas Hipotekos registre (nesilaikant šių reikalavimų įkeitimas negalioja).
Lietuvoje sovietinės okupacijos metais įkeitimas buvo paplitęs kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas, apimantis nekilnojamojo ir kilnojamojo daikto įkeitimą (hipotekos nebuvo). Dažniausios įkeitimo rūšys: namų apyvokos ir asmeninio naudojimo daiktų įkeitimas lombarde, kooperatyvų ir piliečių statomų gyvenamųjų namų įkeitimas, kuris užtikrino iš banko gautos paskolos statybai grąžinimą, ir kitos.
Įkeitimo teisė atsiranda nuo įkeitimo sutarties sudarymo momento, kai įkeistas daiktas perduodamas kreditoriui. Kai įkeistas daiktas paliekamas įkaito davėjui ar perduodamas trečiajam asmeniui, įkeitimo teisė atsiranda nuo įkeitimo įregistravimo hipotekos registre momento. Asmuo, kuriam perduotas įkeistas daiktas, privalo jį tinkamai laikyti. Jis atsako už šio daikto išsaugojimą, jeigu neįrodo, kad daiktas prarastas arba sužalotas ne dėl jo kaltės.
Išieškojimo iš įkeisto turto ypatumai
Išieškojimo iš įkeisto turto procesas egzistuojant prievolės užtikrinimui skiriasi nuo išieškojimo proceso bendra tvarka. LR CPK 745 str. 1 d. numatyta išimtis, kad išieškojimui iš hipotekos ir įkeitimu apkrauto turto taikomos CPK normos, reglamentuojančios išieškojimą iš hipotekos/įkeitimu apdrausto turto ir CPK normos, reglamentuojančios išieškojimą bendra tvarka, numatytomis išimtimis tiek, kiek tokio pobūdžio išieškojimo nereglamentuoja LR CK. Toks reglamentavimas suponuoja išieškojimo iš hipotekos ir įkeitimu užtikrinto turto tarpusavio ryšį su išieškojimu bendra tvarka. Tam, kad tinkamai atskleisti tarpusavio ryšį, panagrinėsime abiejų išieškojimo procesų esminius skirtumus ir panašumus.
Abiem atvejais, išieškojimas galimas tik skolininkui neįvykdžius prievolės arba netinkamai ją įvykdžius. Tačiau skirtingai reglamentuojama išieškojimo pradžia. Skirtingi veiksmai turi būti atlikti siekiant įgyti teisę pradėti išieškojimo procesą. Išieškojimo iš įkeisto turto atveju, kreditoriui numatyta pareiga įspėjimo dėl išieškojimo iš įkeisto turto pateikimas. O tuo tarpu, išieškant bendra tvarka, kreditorius pirmiausia turi gauti vykdomąjį dokumentą (LR CPK 587 str.) ir pateikti vykdomąjį dokumentą antstoliui vykdyti (LR CPK 650 str. 1 d.). Toks skirtingas reglamentavimas yra pagrįstas hipotekos ir įkeitimo paskirtimi, t.y. ne tik reikalavimo, bet ir pigesnio bei operatyvesnio išieškojimo proceso užtikrinimu. Kreditorius neturi kreiptis į teismą bendro teisenos tvarka siekdamas įgyvendinti savo reikalavimus.
Kitas esminis skirtumas tarp nagrinėjamų išieškojimo rūšių yra reikalavimai dėl išieškojimo eilės. Išieškant bendra tvarka, toks kreditoriaus pasirinkimas turi atitikti LR CPK 664 ir 665 str. įtvirtintą išieškojimo iš skolininko turto eilę. Galioja bendra taisyklė, jog iš paskesnės eilės turto galima išieškoti tik tuo atveju, jei nėra žinomo pirmesnės eilės turto. Tuo tarpu, išieškant iš įkeisto turto netaikomi išieškojimo iš skolininko turto eilės apribojimai (LR CPK 662 str. 5 d.). Tokiu būdu hipotekos ir/ar įkeitimo kreditoriui suteikiama privilegijuota padėtis. Įkeičiamas turtas yra pasirenkamas atsižvelgiant į tai, kad šio turto paskirtis yra užtikrinti kreditoriaus reikalavimus įvykdymą. Skolininkas pats pasirenka įkeičiamą turtą ir tokiu būdu jis pats gali objektyviai įvertinti galimybę tokiu turtu užtikrinti jo reikalavimą. Pažymėtina, jog išieškojimo iš skolininko turto eilės įtvirtinimas skirtas apsaugoti skolininko turtinius interesus. Tačiau tokios eilės netaikymas išieškant iš hipoteka ar įkeitimu užtikrinto turto, nereiškia, jog skolininko interesai yra ignoruojami. Skolininko interesai apsaugomi suteikiant įkaito davėjui teisę nurodyti įkeistų daiktų pardavimo eilę, jei išieškoma parduodant iš varžytynių jungtine hipoteka įkeistus daiktus (LR CK 4. 194 str. 1 d.). Įkeitimo atveju, skolininko ar įkaito davėjo interesai apsaugomi LR CK įtvirtinta įkeistų daiktų realizavimo tvarka (LR CK 4. 219 str. 5 d.), t.y. šalims suteikiama teisė susitarti dėl įkeisto turto realizavimo būdo. O būtent susitarimo pagrindu, galimas visų šalis interesų pusiausvyros įgyvendinimas.
Esminis nagrinėjamų procesų panašumas yra tas, jog įkeisto turto realizavimui, atsižvelgiant į jo pobūdį, taikomos tos pačios taisyklės, kurios yra taikomos ir išieškant iš turto bendra tvarka. Išieškojimo procesas vyksta Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.
Daiktinė Teisė
Daiktinės teisės gali priklausyti turto savininkui ar asmeniui, kuris nėra turto savininkas. Daiktinės teisės turėtojas yra aktyvus, kitas asmuo turi elgtis pasyviai, kad nepažeistų daiktinių teisių. Jai būdinga sekimo teisė (daiktinė teisė visada lydi daiktą ir turi pirmenybę prieš kitas teises, pvz., prievolines teises).
Kitų daiktinių teisių pavyzdžiai:
- Turto patikėjimo teisė - tai patikėtinio teisė patikėtojo nustatyta tvarka ir sąlygomis valdyti ir naudoti perduotą turtą bei juo disponuoti.
- Hipoteka ir įkeitimas yra atitinkamai nekilnojamojo ir kito turto ar turtinių teisių įkeitimas. Daikto įkeitimas netrukdo perleisti jo kito asmens nuosavybėn. Perleidžiant įkeistą daiktą kito asmens nuosavybėn hipoteka ir įkeitimas seka paskui daiktą.
- Servitutas yra teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, pasireiškianti kaip teisės naudotis daiktu suteikimas ar savininko teisės naudotis daiktu apribojimas. Yra žinomi kelio, statinio servitutai, teisė tiesti požemines, antžemines konstrukcijas ir kita.
- Uzufruktas yra asmens gyvenimo trukmei ar už ją trumpesniam terminui nustatyta teisė naudoti svetimą daiktą ir gauti iš jo vaisius, produkciją ir pajamas. Nutraukus santuoką, sutuoktiniui su kuriuo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai, teismo sprendimu gali būti nustatoma uzufrukto teisė, kol vaikai sulauks pilnametystės, į šeimos turtą, kaip turtas yra kito sutuoktinio asmeninė nuosavybė.
- Užstatymo teisės pagrindu žemė suteikiama naudotis kitam asmeniui statiniams statyti ar įsigyti, jiems valdyti nuosavybės teise, žemės gelmėms naudoti.
- Ilgalaikė nuoma - teisė naudotis kito asmens nekilnojamuoju daiktu ar žeme neatliekant veiksmų, didinančių nekilnojamojo daikto ar žemės vertę.
- Daikto sulaikymas - kreditoriaus teisė sulaikyti skolininko jam perduotą daiktą tol, kol skolininkas įvykdo savo prievolę.
- Turto administravimas - nuosavybės teisių įgyvendinimas, kurį atlieka paskirtas daikto valdytojas.
Valdymas, kaip daiktinė teisė, yra faktinis daikto turėjimas turint tikslą jį valdyti kaip savą. Valdytojas turi teisę ginti esamą ar atnaujinti atimtą valdymo teisę. Jis gali reikalauti nuostolių atlyginimo.
Išvados
Apibendrinant, turtinių teisių įkeitimas yra svarbus prievolių įvykdymo užtikrinimo instrumentas, leidžiantis kreditoriams apsaugoti savo interesus, o skolininkams - gauti finansavimą užtikrinant savo turtą. Teisinis reguliavimas šioje srityje nuolat tobulinamas, siekiant užtikrinti efektyvų ir teisingą procesą.
Šiame darbe pateikiama trumpa analizė apie šiuo metu galimą išieškojimo procesą iš įkeisto įmonės turto bei numatomos galimybės išieškoti iš įkeistos įmonės tuo atveju, jei teisės normos būtų patikslintos. Pabaigoje suformuluojamos bei pateikiamos pagrindinės darbe gautos išvados.
Pažymėtina, kad atkurtos nuosavybės teisės perduodamos tik tiesiogiai įstatyme numatytą kriterijų atitinkantiems įpėdiniams - Lietuvos Respublikos piliečiams. Įpėdiniai gali net ir nežinoti, kad palikėjas buvo pateikęs prašymą nuosavybės teisei atkurti.
Remiantis CK 5.60 straipsnyje reglamentuojamas palikimo atsisakymas. Minėto straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas atsisakyti palikimo su sąlygomis, išlygomis bei atsisakyti dalies palikimo. Todėl įpėdiniai, kurie išreiškė savo valią atsisakydami palikimo, laikomi atsisakę visos jiems tenkančios palikimo dalies.
CK 5.51 str. 1 d. įtvirtinta, kad įpėdinis, pradėjęs valdyti kokią nors palikimo dalį ar net kokį nors daiktą, laikomas priėmusiu visą palikimą. Taigi nustačius juridinę reikšmę turintį palikimo priėmimo, pradėjus jį faktiškai valdyti, faktą, laikoma kad buvo priimtas visas palikimas, tame tarpe ir aptariama turtinė teisė.