Šio koliažo pavadinimas - aliuzija į Viktorijos Daujotytės etiudų rinkinį „Kas tu esi, eilėrašti?“. Paradoksalu, bet vadinamasis hipsteris šiandien turi tiek veidų ir formų, kad margumu seniai pralenkė poetinių struktūrų įvairovę.
Norėdami atskleisti reiškinio specifiką, apklausėme 14 respondentų, kurie mums pasirodė susiję su dominančiu reiškiniu savo amžiumi, veikla, išvaizda, pomėgiais etc. Potencialiems hipsteriams ir hipsterėms teko atsakyti į du klausimus: „Kaip atrodo tavo diena?“ ir „Kas tie hipsteriai ir ar tu - viena(s) jų?“.
Šnekamojoj kalboj žodį „hipsteris“ dažniausiai vartoju ironiškai, ir reiškia jis arba wannabe-nonkomformistą („Nemėgsti „Švyturio Ekstra“? Hipsteris.“) arba tam tikrą dress-kodą (hipsteriški aksesuarai, drabužiai ir t. t.). Negaliu pasakyti, kad apibūdinimas „hipsteris“ turi labai konkrečią reikšmę ir kad visada vienodai vertinu tą patį elgesį ir išvaizdą.
Jei bandyčiau apibūdinti iš esmės, tai, ko gero, sakyčiau, kad hipsteriai - socialinė grupė, naujoji vidurinioji / upper middle klasė: menininkai, kūrybinių profesijų atstovai, dažniausiai su tam tikromis income. Jiems būdingas specifinis, postmodernus kultūros vartojimas: hipsteriai eklektiškai derina įvairių subkultūrų elementus neprisiimdami tų subkultūrų vertybių.
Pavyzdžiui, gali nešioti darbininkų batus (red wings), net fetišizuoti medkirčių įvaizdį, bet nebūti darbininkų klasės atstovais ir kirvio rankoje dažnai nelaikę niekada. Matyt, tai ir būtų ta hipsterių „ironija“, iš kurios visi tyčiojasi? Nešioti ir elgtis reikia ironiškai - neprisirišant prie vertybių.
Mano santykis su tuo? Nežinau, gal tiesioginis, bet kartu ir joks? Hipsteriai man yra subkultūrų pabaigos ženklas - anksčiau buvo pankai, metalai, reperiai etc., dabar visi - plius minus hipsteriai.
Hipsteris kažkodėl turi neigiamą atspalvį. Niekas nenori, tiksliau, bent prieš 6-7 metus nenorėjo būti hipsteriu, bet visi buvo. Kaip ir visi buvo fotografai, dizaineriai ir reklamščikai. Nors dabar hipsteriai turi neigiamą reikšmę, pats žodis, pasirodo, vartotas jau ir 5 ar 6 deš. jaunimui apibūdinti. Tai žmonės, kurie domisi naujovėmis, greitai adaptuojasi, nuolat ieško ko nors neatrasto - ar tai būtų naujas baras (kavos ar alkoholio), ar būdas išgelbėt pasaulį. Tai žmonės, esantys nuolatiniame judesyje.
Tik pastaruoju metu hipsteriai ypač Lietuvoj pernelyg „užsistovi“ ties išvaizda ir rūbais. Savęs niekuomet nelaikiau hipstere, bet galbūt ir esu. Kavą tikrai mėgstu paruoštą analoginiais būdais, kai žinau, kur buvo augintos pupelės ir kaip elgiamasi su kavos rinkėjais.
Tiesa! Hipsteris... Jei kas būtų paklausęs prieš kelis metus, būčiau pasakiusi, kad tai žmogus, kuris rengiasi vintažiniais rūbais. Šiandien „hipsteris“, žinoma, vis dar tebereiškia stilių, tačiau taip pat ir tam tikrą gyvenimo būdą. Žmonės su hipsteriais sieja veganizmą, festivalių „kultūrą“... Mano manymu, šiandien šis žodis gali reikšti vos ne bet ką. Kitaip tariant, jis tapo bereikšmis.
Turiu draugę, kuri kartais vartoja šį žodį norėdama pagirti („O, koks gražus megztukas - toks hipsteriškas!“), tačiau gali pavadinti ką nors hipstere ar hipsteriu ir paniekinamai, turėdama omenyje savim patenkintą „auksinį jaunimą“. Manau, „varyti“ ant hipsterių dabar taip pat tiesiog mada. „Hipsteris“ - toks madingas keiksmažodis.
Hipsteris - aktyvus žmogus, kaip ir alternatyva. Dažniausiai 17-26 metų. Tai paaugliškas dalykas. Nauja subkultūra. Tai rūbai visokie, 70-ųjų ar kokie ten, nu suknelės su burbuliukais, petnešos, akiniai. Gal biškį geeki šit. Bet tai jau būtų toks true hipsteris.
Dabar galvoju, barzdų mada jau nebe hipster, matyt. Dar yra hipsterių veiklos: fotkina, mėgsta daryt viską iš visko - lovas iš palečių, žvakides iš sloikų, nu, toks kūrybingai panaudojamas buitiakas.
Jei trumpai, hipsteris - tai žmogus, turintis / mėgstantis viską, kas šiuo metu „ant bangos“, tiek kalbant apie aprangos stilių, tiek ir apie daiktus, muziką, maistą ir pan. Iki šiol niekada nesusimąsčiau, kad galėčiau būti panaši į hipsterę. Todėl paklausinėjau draugų ir jie nedvejodami atsakė, kad taip.
Retai matau hipsterius, todėl mano dabartinė nuomonė labiau susiformavusi iš draugų požiūrio, kelių straipsnių. Hipsteris - tai jauna ar jaunatviška asmenybė. Išoriškai atpažįstu iš megztinio, akinių ir dar kelių atributų, kurie, panašu, jiems svarbūs. Nežinau, kaip šis reiškinys užgimė, bet, man atrodo, galėjo būti taip. XX a. pabaiga-XXI a. pradžia, technologijos skverbiasi į kasdienybę geometrine progresija, o su technologijomis geriausiai draugauja jauni žmonės.
Jie kuria, konstruoja, programuoja garažuose su nutrintais megztiniais, storais akiniais, ir po pasaulį pradeda plisti istorijos apie jaunus žmones, kuriančius nuostabius dalykus, padedančius žmonijai savo išradimais. Ir taip jie sulaukia šlovės. Tai ir istorijos apie jaunus žmones, kurie laužo nusistovėjusias sampratas, kad reikia daug (laiko prasme) mokytis, sunkiai dirbti. Ir tokių žmonių vis daugėja.
Nenuostabu, kad daug jaunimo susižavi šiomis istorijomis ir bando jas įgyvendinti. Kadangi paprasčiausia įgyvendinti išorinius atributus, o pasipriešinimas socialinėms normoms eina po to, taip ir atsiranda būriai jaunų žmonių, kurie siekia didelių, ambicingų dalykų ir tiki, kad jie įgyvendinami kolektyviai ir tik tuomet, kai daromi su malonumu, be didesnių sunkumų.
Tačiau dauguma turi mažai gyvenimiškos patirties, todėl bet kokia rutiniška ar sudėtingesnė veiklos dalis tampa neįveikiamu sunkumu, ankstesnė veikla metama, imamasi vis kitos. Ko gero, dėl to jie ir vadinami veltėdžiais, atitrūkusiais nuo realybės, gyvenančiais tik idėjomis, sunkiai prisiimančiais atsakomybę už savo veiksmus. Ko gero, dėl šitos priežasties ir šiuolaikiniams „hipsteriams“ užklijuota hipsterių etiketė.
Na, o man visai patinka, kai žmonės be pagrindo nepervertina savo gebėjimų. Hipsteriai man atrodo pozityvūs, romantiški, drąsūs, kuriantys harmoniją, santykius ir grožį. Rišantys hipių laikus su Silicio slėniu. Tikiu, kad jų žmogiškosios vertybės tikrai kokybiškos, ir tai labai svarbu.
Kažkada „hipsteris“ reiškė tam tikrą kaunterkultūrą - pasipriešinimą masinei kultūrai kitokiais įpročiais ir pasirinkimais, bet dabar žodelis nudūlėjo, tapo pats sau priešybe ir nusako kažin kokį madingumą, kuris apima madingą atrodymą, lankymąsi „hip“ baruose ar kultūros erdvėse, naujausių, kiečiausių muzikantų klausymą.
Žodis „hipsteris“ Lietuvoje išplito jau po mano išvykimo į Paryžių, prancūzai, atrodo, apskritai tokio žodžio nevartoja, net nežinau, ar yra koks prancūziškas to „reiškinio“ pakaitalas jų kalba, todėl pamėginau pagūglinti prancūziškuose tinklalapiuose. Ir supratau, kodėl šio termino nežinau - aš gi jau per senas! Hipsteriai - tai 18-25 metų jaunimas. Vyrams hipsteriams būdingi ūsai, išstūmę prieš pora metų populiarią trijų dienų barzdelę, o aš ūsų nemėgstu. Hipsterių transporto priemonė - dviratis. Ir, žinoma, jie - vegetarai (jei ne veganai).
Pagal klasikinį apibrėžimą, tai ne mada, o labiau laikysena, kai vengiama būti meinstrymu. Man atrodo, žodis dažniau vartojamas pirmąja reikšme, todėl niekas ir nenori būti šiai grupei priskiriamas.Mano santykis su tuo - įsivaizduojamas. Pirmą hipsterį sutikau knygoje.
Manau, hipsteris - tai asmuo, kuris priešinasi masinei kultūrai, sustabarėjusioms politinėms pažiūroms, nenori būti vartotojiškos visuomenės dalimi. Dažniausiai išsiskiria aprangos ar išvaizdos stiliumi, klausomos muzikos įvairove, pomėgių bei užsiėmimų gausa ir įvairialypumu bei gebėjimu keisti nusistovėjusio mąstymo modelius į naujus, modernius.
Hipsteriai - aktyvi jaunosios visuomenės dalis, kuri dalyvauja įvairaus pobūdžio renginiuose, taip pat nebijo juos rengti ar organizuoti. Liūdna, kad terminas hipsteris daugiausia turi tik vizualinę konotaciją, t. y. Kartais esu pavadinamas hipsteriu. Tačiau ar tokiu save laikau - nežinau. Taip pat nežinau, ar kuris nors iš hipsterių tikrai save tokiu laiko.
Žinoma, būti pavadintam hipsteriu - malonu. Vadinasi, kažkuo išsiskiriu iš aplinkinių. Vis dėlto, mano manymu, geriausiai žmogų apibūdina jo darbai ir veikla. Kai gebi išsiskirti ar patraukti dėmesį - daug lengviau siūlyti ar pristatyti savo idėjas bei naujus požiūrius.
Minėjau, jog hipsteriai - aktyvi jaunosios visuomenės dalis. Tad kuo daugiau jaunų žmonių užsiima aktyvia veikla (tai gali būti ir visuomeninė, ir kultūrinė, ir politinė, ir visokia kitokia) - tuo geriau mūsų šaliai.
Sąvoka „hipsteris“ man neturi aiškaus apibrėžimo, įsivaizduoju tai kaip senų ir naujų laikų mados mišinį. Madomis išsiskyrę hipiai, pankai, metalistai turėjo konkretesnius įsitikinimus, jų išvaizda tarsi atspindėjo jų mąstymą, požiūrį į pasaulį. O hipsteriai tarsi to neturi, tai labiau komercijos ir kapitalizmo atspindys. Jie lyg ir atsisako etikečių, įžymių brandų, nenori būti niekam priskirti, bet tuo pat metu negali iš rankų paleist savo išmanių „Apple“ telefonų.
Manau, visi daugiau ar mažiau turime santykį su hipsteriais. Kadangi mados pramonei daro įtaką vartotojų poreikiai, būna, jog pats nesuvokdamas ar neformuodamas konkretaus įvaizdžio, įsigyji hipsterišką prekę.
Taip ir suprantu hipsterį - jis neatsiejamas nuo perkamosios galios, vartotojiškumo ir bimbinėjimo galimybės, kuri nėra kaip nors pasirenkama ar išsikovojama, ji gaunama su motinos pienu.
Man „hipsteris“, kaip šiuolaikinės subkultūros atstovas, asocijuojasi su žmogumi, dirbančiu reklamoje, PR ar kuriančiu dizainą, freelanceriu. Tai kūrybinės klasės atstovas / atstovė. Naudoja „Apple“ korporacijos produkciją. Stilius eklektiškas. Kalba žargonu (su daug anglicizmų). Uždirba pakankamai, kad galėtų nusipirkti gražių dalykų, gyventi gražiame bute miesto centre arba užmiesčio name ir atostogauti tolimuose kraštuose. Gali būti arogantiškas, ironiškas. Moka save reklamuoti, bet gležnas, linkęs padepresuoti, nors jau prie to pripratęs, jam nebetrukdo. Mėgsta komfortą ir saugumą. Darbus ir atostogas planuoja taip pat gerai kaip ir išgertuves. Dažnas domisi Rytų religijomis.
Geroji tipažo pusė: domisi naujovėmis, mada, menu, skaito, šviečiasi. Ypač Lietuvoje, agrarinėje šalyje, hipsteriai yra puiku, nes tai grynai miesto kultūros (kitokios nelabai ir būna) reiškinys. Be to, jis ar ji dažnai vegetaras ar veganas, važinėja dviračiu, rūšiuoja atliekas, stengiasi naudoti mažiau plastik...
Šiuolaikinio hipsterio įvaizdis
Kartais - kaip benamiai, ir tai ne pabaiga. Hipsteriais, ir tai veikiau išorinis apibendrinimas, vadinami atseit madingi jaunuoliai. Kartais jie atrodo kaip medkirčiai ir geria kraftinį alų. Kartais rengiasi kaip gotai, o garderobą derina su ryškiu XL lattes bliūdeliu.
Benamio Slaviko mada
Nereikia būti turtingu, kad būtum garsiu - nepaisant visų sunkumų, su kuriais tenka susidurti, benamiai gali tapti paklausiomis ir netgi garsiomis asmenybėmis savo apylinkėje ar mieste. Tai byloja madai neabejingo 55 metų benamio Slaviko iš Ukrainos miesto Lvovo pavyzdys.
Benamį Slaviką pastebėjo ukrainietis fotografas Jurko Djačyšynas. Jie susitiko atsitiktinai ir šis atsitiktinis susitikimas virto įdomiais santykiais. Menininkas ėmė fotografuoti benamį ir sukūrė šimto fotografijų seriją pavadinimu „Slaviko mada“.
Lvovo gatvėse pastebėtas benamis noriai pozavo nuotraukoms ir beveik niekada nevilkėjo tų pačių drabužių antrą kartą. Susitaršęs benamis tapo į nieką nepanašia internetine mados žvaigžde. Nors Slavikas niekada neturėjo tokios vietos, kurią galėtų vadinti namais, jam niekad nebuvo tas pats, ką rengtis - vyras išsiugdė savitą mados pojūtį. Kartais benamis keisdavo aprangą net du kartus per dieną ir beveik niekada nebuvo pastebėtas su tais pačiais drabužiais antrą kartą.
Fotografas J. Djačyšynas su benamiu dirbo keletą metų ir kaskart jam už nuotraukas mokėdavo apie 2,58 skaičiuojant litais. Regis, niekas apie šį madai abejingą vyrą daug nežinojo. Fotografas prisipažino, kad reguliariai pasirūpindavo benamio šukuosena ir barzda, taip pat nuskuto jam pažastis. Visos nuotraukos buvo daromos atsitiktinių susitikimų metu. J. Djačyšyno portretų serija „Slaviko mada“ primena „Derelicte“ mados liniją, kuri pristatoma Beno Stillerio juostoje „Zulanderis“ („Zoolander“).
„Jis yra benamis čigonas, tačiau ne paprastas, - rašė fotografas. - Jo gyvenimo būdas skiriasi nuo kitų benamių. Jis nesinešioja daugybės maišelių ir nesirausia šiukšlių konteineriuose. Jis turi slėptuvę ir niekas jos nežino. Kur jis gyvena, lieka paslaptis. Slavikas klajoja gatvėmis ir prašo smulkių pinigų, tačiau nėra įkyrus. Jis reguliariai vartoja alkoholį, daugiausia alų, tačiau nėra alkoholikas. Slavikas yra madingiausias benamis pasaulyje“.
Prieš daugiau nei dvejus metus, 2013 metų sausį, Slavikas paslaptingai dingo iš Lvovo gatvių. „Slaviką galėjau sutikti kasdien, kas kelias savaites ar mėnesius. Vėliau jis prie manęs įprato, žinodamas, kur esu, susiieškodavo mane. Jeigu turėdavau laisvo laiko, eidavau į tas vietas, kur galėdavome susitikti. Kitaip su juo susitarti nebuvo įmanoma“, - tikina J. Djačyšynas.
Fotografas priduria, kad niekada nežinojo, iš kur Slavikas ima savo drabužius.