Šio ciklo tikslas - pristatyti žmones, judėjimus ar istorinius procesus, kurie nėra patogūs globaliai triumfuojančios vartotojiškos demokratijos ideologijai (GTVD). Kasdien esame pratinami, kad laisvės šaltinis yra rinka, jog esame vertingi tiek, kiek sugebame sukti vartojimo ratą, jog turtingosios valstybės kartu yra „geros ir teisingos“ ir gali sau leisti „pataisyti“ skurdesnes. Esame įpratinti tikėti, kad vakarietiška demokratija neša laimę visiems, sudaro lygias sąlygas, o dėl nelygumų daugiausia kalti mes patys. Beje, GTVD ideologija, veržiantis iš Sovietų Sąjungos, buvo pateikta kaip neturinti alternatyvų. Anapus tik Kinija, Kuba ir kiti „blogiečiai“.
Šioje modernios visuomenės Lietuvoje formavimosi, domimasi XIX a. vidurio-XX a. pradžios sociokultūrinis ir sociopolitinis procesų raida, itin daug dėmesio skiriama to meto įvairių socialinių grupių sąmoningumo, aktyvumo visuomenėje žadinimui aptarti.
Šiau moters sąmoningumo konstravimas, jos socialinio vaidmens samprata XIX a. vidurio-XX a. pradžios laikotarpio viešajame diskurse Lietuvoje iki šiol išsamiau netyrinėti.
Tyrimo tikslas: Išanalizuoti moters socialinio vaidmens konstravimą viešajame diskurse XIX a. vidurio-XX a.
Uždaviniai: Išsiaiškinti:
- nuo kada viešajame diskurse XIX a. vidurio-XX a. pradžios Lietuvoje moteris pradedama vertinti kaip svarbi visuomenės procesų dalyvė;
- kokį moters socialinį vaidmenį XIX a. vidurio-XX a.
Tyrimas pradedamas XIX a. 5-ajame dešimtmetyje. Šios Lietuvos istorijoje moteris tampa svarbiu ir populiariu viešųjų svarstymų objektu. Tyrimas baigiamas XX a.
Diskurso sąvoka atsirado lingvistiniuose tyrimuose. Ši sąvoka aprėpia komunikaciją tarp dviejų ar daugiau asmenų, ir specifinius komunikacijos būdus - tiek sakytinius, tiek rašytinius, tiek ir savitas, sudėtingas terminų, žanrų ir komunikacinis įvykių sistemas, kurias galima apibrėžti tokiomis sąvokomis kaip medicinos diskursas, futbolo diskursas ir panašiai.
Galima pažymėti, kad šiuo metu net ir lingvistinėje analizėje neišvengiama naujosios diskurso reikšmės įtakos. Tiek lingvistinė, tiek ir sociologinė diskurso analizės prieiga orientuojasi į tą patį klausimą - kaip kuriamos tam tikros prasmės, kurios, be jokios abejonės, turi įtakos žmonių veiksmams.
Sara Mills, atsispirdama nuo Foucault idėjos, diskursą apibūdina taip: „Produktyviausia apie diskursą galvoti ne kaip apie ženklų grupę ar teksto iškarpą, bet kaip apie praktikas, kurios sistematiškai formuoja objektus, apie kuriuos kalba“.
Tokio pobūdžio literatūros rinkinį aš vadinu „Krikštatėvio bibliotekėle“. Šiandieninis adaptuotų makiavelizmo, Krikštatėvio ir Sopranų versijų paplitimas rodo, kad makiavelizmas yra sietinas ne tik su politikos sfera ir manipuliavimu, bet ir su verslumu bei strateginiu ir taktiniu mąstymu.
XIX a. vidurio-XX a. pradžios laikotarpio viešasis diskursas Lietuvoje tyrime skirstomas į lenkakalbį ir lietuviakalbį diskursus. Lenkakalbis diskursas skaidomas į XIX a. vidurio, XIX a. antrosios pusės ir XX a. pradžios socialdemokratinį, katalikiškąjį bei krajovcinį ir endekinį diskursus. Lietuviakalbis diskursas skaidomas į XIX a. vidurio ir XIX a. pabaigos-XX a. pradžios katalikiškąjį, liberalųjį bei socialdemokratinį diskursus.
Diskursams rekonstruoti tyrime naudojami aprašomasis, interpretacinis ir lyginamasis metodai; analizuojami XIX a. viduryje-XX a. pradžioje publikuoti šaltiniai: periodinė spauda, eseistiniai ir publicistiniai veikalai, grožinės literatūros kūriniai, didaktinės literatūros darbai, taip pat idėjinės ir politinės programos, studijos, skirtos doktrinoms išaiškinti, bei atsiminimai.
Disertacijos dalies struktūra remiasi jau minėtu XIX a. vidurio-XX a. pradžios laikotarpio viešojo diskurso Lietuvoje skirstymu į skirtingus diskursus. Pirmajame skyriuje atskleidžiama lenkakalbio diskurso raida, antrajame - lietuviakalbio. Abu skyriai skirstomi į poskyrius, kuriuose apibūdinamas moters socialinio vaidmens konstravimas skirtinguose pasaulėžiūriniuose diskursuose.
Zita Medišauskienė straipsnyje „Moters idealas Lietuvos konservatorių akimis (XIX a. vidurys)“ nagrinėdama lenkakalbę XIX a. vidurio spaudą ir literatūrą siekė atskleisti to meto konservatyviosios visuomenės dalies Lietuvoje požiūrį į moters vietą šeimos ir visuomenės gyvenime, rekonstruoti konservatorių raštuose formuotą ir visuomenei skiepytą moters idealą.
Autorė priėjo prie išvados, kad XIX a. viduryje Lietuvos konservatoriai apie moterį dažniausiai mąstė tik šeimos problemų kontekste: moteris vertinta tik kaip žmona, motina ar namų šeimininkė. Kartu pažymėjo, jog aptariamuoju laikotarpiu manyta, kad šeima yra visuomenės pradžia ir pabaiga, visuomenė laikyta ne individų, bet tarpusavio ryšiais susietų šeimų visuma.
Publikacijoje „Namų angelas sargas: moters vieta Lietuvos visuomenėje XIX a. pirmojoje pusėje“ remdamasi pirmiausia XIX a. viduryje Lietuvos konservatorių raštuose propaguota moters vietos šeimoje ir visuomenėje samprata Medišauskienė konstatavo, kad XIX a. pirmosios pusės Lietuvos visuomenėje vyravo konservatyvus, tradicionalistiniam sąmoningumui būdingas požiūris į moterį ir į jos pareigas.
Meilė Lukašienė veikale „Demokratinė ugdymo mintis Lietuvoje: XVIII a. antroji-XIX a. pirmoji pusė“ nagrinėdama požiūrio į žmogų ir jo ugdymą kaitą feodalizmo krizės Lietuvoje laikotarpiu glaustai aptarė ir XIX a. 5-7 dešimtmečiais publikuotus bei nepublikuotus veikalus. Ji pastebėjo, kad šie autoriai, išskyrus Tatarę, nenumatė moteriai platesnių veiklos galimybių, nei jos pareigos dvare ir šeimoje.
Vytautas Kavolis veikaluose „Epochų signatūros“ bei „Moterys ir vyrai lietuvių kultūroje“ nagrinėjo kintantį vyro ir moters santykių vaizdavimą lietuvių raštijoje nuo XVI a. iki XX a. antrosios pusės.
Analizuodamas XIX a. vidurio-XX a. pradžios laikotarpiu pavienius visuomenės veikėjus autobiografijose, epistoliarikoje, poezijoje ir grožinėje literatūroje išsakytas nuostatas mokslininkas suformulavo tokius pastebėjimus: pirma, XIX a. vidurio-XIX a. pabaigos lietuvių inteligentai nekėlė moters veiksnumo viešojoje erdvėje idėjos, nes buvo konservatyvūs, o dauguma - netgi nepakantūs socialinės galios kaitai moters naudai. Šiuose to meto veikėjų vertinimuose; antra, XX a. pradžioje, XX a. pradžios katalikiškosios pasaulėžiūros atstovai suvokė moterį kaip mažareikšmę, sutramdymo ir vyro vadovavimo reikalaujančią individę.
Tomas Balkelis knygoje „The Making of Modern Lithuania“ bei straipsnyje „The Lithuanian National Intelligentsia and the Women's Issue, 1883-1914“ siekė charakterizuoti 1883-1914 m. laikotarpio lietuvių inteligentijos požiūrį į moters vaidmenį tautiniame lietuvių judėjime. Mokslininkas suformulavo tokius pastebėjimus: pirma, „Motinystės kultas buvo viena svarbiausių sociokultūrinių lietuvių tautinio judėjimo mobilizacijos strategijų“; antra, „Patriotai vyrai moters emancipaciją suprato pirmiausia kaip jos transformaciją į žmonas patriotes, atsakingas už vaikų auklėjimą, arba į tautos motinas, atsakingas...
Žemėlapis, kuriame pavaizduota Lietuva.
Šių metų pradžioje prisiminiau gamtosaugos veteraną Leoną Jezerską, kuris Ventės Rage gyveno labai ilgai, žiedavo paukščius ir nė kiek neprarasdamas pasakotojo talento apie tai kasdien vis nuoširdžiau kalbėjo pas jį apsilankantiems svečiams.
Šitaip nesunkiai atsekama magiškoji reklamos galia. Ir kaip nepastebėsi, kad, laikui bėgant, santvarkoms keičiantis, prekybiniams mainams spartėjant, skambi reklama įsirango net į sodininkystę.
Vienos augalo rūšies veislių ir visokių kultivarų atsiranda tiek daug, kad jų vardų sukūrimas darosi jau ne biologinė, o lingvistinė problema.
Ką daryti, jeigu net turguje pamatai tokius viliojamai paslaptingus vardus: aureum, argenteum, virginiana, giganteum, balzameus, grandiflorus, elegantissima, babylonica, sphaerocephalus, sempervivoides, brevipendunculata? Juk visų norisi, tiesa? Bet žinai, kad visi tavo kieme nesutilps.
Šitaip bejuokaujant, mano kieme štai irgi atsiranda rūgštusis žagrenis, kuriuo niekada nesižavėjau, nes jis pernelyg plinta šakninėmis atžalomis. Bet jis, tas žagrenis, iš Kretuono, kur sukurtas ne tiktai paukščių rojus, bet surasta ir turtinga akmens amžiaus gyvenvietė… O kas tas žalias garbanotas krūmelis? Užrašyta: japoninė kriptomerija. Nenoriu ir jo imti, bet man sako, kad surado pakeliui ir kainuoja tik vieną eurą.
Šitaip ir sodininkas mėgėjas darosi godus. Bet prieš sodinant reikia pasižiūrėti į literatūrą: japoninė kriptomerija užauga iki 45 metrų aukščio, dirvožemis turi būti priemolingas, drėgmės turi būti daug ir dirvoje, ir ore, o pati šiauriausia Europos šalis, kur ta retenybė dar pakenčiamai auga, yra Moldova… Vis dėlto tenka sodinti, tegu bus bent kuklus krūmas. Juk padovanotas.
Geriausia sodinti lietuviškas liepas. Iškasu mažas liepaites, savaime atsiradusias elektros linijoje, žinau, kad elektrikai jas vis tiek iškirs. Vežu karučiais į savo pievą - tegu čia atsiranda jaunų liepų miškas.
Tai gali būti pati tikriausia investicija šiame gana skurdžiame pietiniame šlaite, kur kol kas gerai jaučiasi tiktai Šreberio viksvos. Duobes reikės iškasti didesnes ir būtinai atsivežti juodžemio, kad nė vienas persodintas medelis nesijaustų blogiau, nei jam buvo iki šiol.
Tik staiga ūžteli kažkas virš galvos. Pralėkė - ir nėr. Nesuprantu, kas tai galėjo būti. Ir mano kiemsargis Gauronas lyg sunerimęs žiūri, nesuspėjo pamatyti, kas taip netikėtai ir įžūliai prašvilpė. Gal paukštvanagis, o gal kas nors iš sakalų genties.
Šitie skrajūnai gali pralėkti tarsi raketos, jeigu vejasi strazdą. Kartais ir anties kreiserinis polėkis būna toks įspūdingas, bet ji nelekia taip žemai, virš žmogaus galvos.
Suku galvą, norėdamas suprasti, kas čia ką tik nutiko, ir prisimenu vaizdą iš Juozo Baltušio knygos „Su kuo valgyta druska“. Tiksliau - ne vaizdą, o tiktai žodžius: „…o tu ari, o tu ari…“
Turbūt tai pavasario rytas, kaimo žmonės smagiai dirba, ir paukščiai šviesų rytą linksmai bruzda - tokį vaizdą Juozas Baltušis nupiešia paprastai, tarsi taupydamas žodžius, bet svarbiausia čia tai, kad „tu ari“. Liko ir tas geras, pakilus jausmas.
O priminė visa tai staiga pralėkęs neatpažintas paukštis. Tarsi kažkas svarbaus ir skubaus vyksta aplinkui, o tu nematai, nes tu sodini liepą - štai kur tikras pasigėrėjimas ir pasididžiavimas!
Ir žemių atsivežei karučiais, ir labai kietą viksvų velėną aštriu kastuvu prakirtai, ir liepaitės šaknys geros. Ir kai viskas taip neblogai klostosi, tas pralėkęs paukštis tėra smulkmena, tegu skuba jis, kur jam reikia, o tu dabar, šit kaip šviesiai nusiteikęs, turi pasodinti kuo daugiau liepaičių, nes žemė jau rudeniškai drėgna.
Kai išgirstu per radiją, kaip jauni keliautojai, žvejai ar kulinarai propaguoja naujus valgių receptus, kaip bet kokį iš gamtos atsineštą pirminį produktą būtinai tuoj pat druskina, pipirina, filetuoja, maceruoja, marinuoja, šaldo, vytina arba pūdo užkasę giliai žemėn, kyla įtarimas, kad iš tokio skirtingiausių svetur matytų patirčių sumaišymo nieko gero negalima tikėtis.
Maišoma ne tiktai skirtingų žemynų tradicinė patirtis, bet ir skirtingos civilizacijos epochos. O juk pačios pamatinės mūsų kulinarinės paslaptys yra čia pat ir jos labai paprastos.
Duonos tešla pakyla pati, jei duonkubilyje išlieka raugas, kubilėlyje paslėgtos ruduokės irgi įrūgsta pačios be jokių priedų, nes tos rūgimo bakterijos ateina iš miško kartu su grybais.
Gamtinės mielės irgi yra gerosios bakterijos, niekaip nesupakuotos, į virtuvę jos gali ateiti kartu su miško avietėmis, todėl darant bet kokį vaisių ar uogų vyną truputis aviečių - tikrai gerai.
Visokiausių spalvų pipirai iš Pietų Amerikos ir lapai iš Viduržemio jūros pakrančių taip pat nereikalingi, jei tavo darže auga balzaminiai skaisteniai ir pelėtrūnai, o prie upelio žaliuoja karčiosios kartenės.
Labai įtartinai atrodo kai kurie konservuoti produktai, atkeliaujantys iš turtingosios Europos ir patenkantys ant mūsų stalo. Jeigu įmanoma perskaityti, kokios ten yra sudėtinės dalys, tai gali greit paaiškėti, kad didžiausia dalis yra iš Afrikos. Arba iš tolimosios Azijos. Gal tokios „turistinės“ kelionės atsiranda tada, kai nebetvirtas darosi gėlių verslas, kai sumažėja žuvų jūroje, o keistai atgimstančios speltos, pupelių ar kukurūzų derliumi nieko jau nenustebinsi.
Tada iš egzotiškų gėrybių, atgabentų iš Alžyro ar Japonijos, padaromas koks nors stebuklingas, tobulai subalansuotas produktas. Svarbiausia, žinoma, reklama - gyvai nupiešti bananai, ananasai, tunai ir krabai.
Mokslas sako, kad šitoks svetimšalių ingredientų sukabinimas į vieną masę gali būti ir skanus, ir kvepiantis, bet labai prieštarauja teorijai apie sinergetinį maisto produktų veikimą.
Nebėra to veikimo, kai valgome ne natūralų, tikrai tradicinį, savą maistą, o tiktai iš kažkur velniai žino kam ištrauktas ir krūvon sumaišytas maisto medžiagas.
Kalendoriaus lapelyje šiandien parašyta, kad prieš pūgą katė nagais drasko grindis, o gaidys kieme stovi ant vienos kojos. Kalendoriai - labai konservatyvi literatura.
Kažkada lapkričio pabaigoje, matyt, jau siautėdavo pūgos. O jeigu pabandytume mintimis sugrįžti į Don Kichoto laikus, tai pamatytume, kaip tokį rimtą kiemo sargą gaidį užeigos namų šeimininkė profesionaliai griebia už kaklo ir deda ant kaladės, jeigu tiktai svečiai paprašo šviežios vištienos.
Būdavo taip ne tiktai prieš keturis šimtus metų, net ir dvidešimtojo amžiaus pradžioje, kiekvienas valgytojas žinojo, kad vištiena jo dubenyje prieš valandą dar bėgiojo, ir nereikėdavo klausinėti, kokio ji šviežumo.
Pirmasis sniegas. Tarsi truputį šviesiau, bet greitai jis prapuola ir prasideda dulksna. Niūriausios, tamsiausios dienos.
Perskaičiau Valdo Papievio romaną „Ruduo provincijoje“. Ši knyga išleista 1989-aisiais, o skaitau tik dabar. Paskutinių puslapių įvykiai - lapkričio pabaigoje, niūrioje, drėgnoje Kuršių nerijoje.
Svarbūs įvykiai, bet iki jų skaitytojui reikia ateiti, priprasti prie autoriaus lėtumo. Gali skaitydamas sugrįžti ir į savo praeitį, gal joje taip pat buvo ir tokio pasimetimo, ir savistabos. Gal buvo bandymas suprasti, ar taip gyveni šią dieną, šią minutę. O jeigu nebuvo, tai pabandyk tai padaryti dabar, negyvenk apgraibomis kaip ta pelėda, praradusi akinius.
Labai iš lėto aiškėja to neskubaus herojų gyvenimo, to ramaus įsižiūrėjimo į draugus, į daiktus ir į dangų prasmė. Nelengvai tokios knygos skaitomos, pamažu versdamas puslapius pajunti, kad siužeto nebėra, liko tik vienas žmogus savo labirintuose ir savo nuobodulyje.
Užtat kokie ryškūs, kokie kraupūs pasakojimai apie tremtį, koks aktualus Gabrielės Petkevičaitės-Bitės prisiminimų apie Vincą Kudirką aidas. Knygos išleidimo metai, beje, rodo, kad visa tai tuo laiku jau nebuvo tabu, nors apie tai galėtume tik spėlioti…
Svarbu, žinoma, kad tas mokymasis suprasti save ir kitus, tos netikėtai atsiveriančios šalia esančių žmonių tragedijos - čia, provincijoje. Šviesa lange nebūtinai liudija šviesą, sklindančią iš pastato. Žmogus, iškėlęs ranką, ne visada neša žibintą, kad pašviestų kelią…
Sovietmečiu vienas fotografinis autoritetas, pamatęs šią fotografiją, pasakė: jūs ne šviesą parodėte, jūs teroristą sukūrėte… Vilnius, 1979 m.
tags: #turtingosios #amerikos #namu #seimininkes