Turtingo žmogaus meilužės etika ir moralė

Šiame straipsnyje gilinamasi į sudėtingą turtingo žmogaus meilužės etikos ir moralės klausimą, atsižvelgiant į istorinį, kultūrinį ir socialinį kontekstą. Nagrinėjami skirtingi požiūriai, dilemos ir galimos pasekmės, susijusios su šia kontroversiška tema.

Biblijinis kontekstas

Jėzus nuėjo į Alyvų kalną. Auštant jis vėl sugrįžo į šventovę. Visi žmonės ėjo pas Jėzų, kuriuos jis atsisėdęs mokė. Rašto žinovai ir fariziejai atvedė moterį, užkluptą svetimaujant ir, pastatę ją viduryje, tarė jam: „Mokytojau, šita moteris buvo užklupta svetimaujant. Įstatyme Mozė mums įsakė tokias užmušti akmenimis. O ką tu sakai?“ Jie tai sakė, norėdami išmėginti Jėzų, kad turėtų, kuo jį kaltinti. Bet Jėzus, pasilenkęs žemyn, ėmė rašyti pirštu ant žemės.

Kai fariziejai ir rašto žinovai nesiliovė jo klausę, jis atsitiesė ir jiems tarė: „Kas jūsų be nuodėmės, tegul pirmas meta į ją akmenį“. Ir jis vėl pasilenkęs rašė ant žemės. Bet tie, kurie tai girdėjo, vienas po kito ėjo iš ten, pradedant vyresniaisiais, ir jis buvo paliktas vienas su moterimi, buvusia viduryje. Atsitiesęs Jėzus jai tarė: „Moterie, kur jie yra? Niekas tavęs nepasmerkė?“ Ji tarė: „Niekas, viešpatie“. Jėzus tarė: „Nė aš tavęs nesmerkiu. Eik ir daugiau nebenusidėk“.

Moralinės dilemos

Kodėl taip glaustai parašytoje Evangelijoje kelis kartus pažymėta tokia smulkmena, atrodytų, neatliekanti jokio vaidmens tolimesniame pasakojime? Kaip visada tokiu laiku, negailestingai svilino saulė. Nepūtė nė menkiausias vėjelis. Sustingusiame ore kybojo auksu spindinčios dulkės. Nuo ankstaus ryto turgaus aikštėje gyvai vyko prekyba. Apkrauti nešuliais su daržovėmis bliovė asiliukai, nuo didelio maišų su grūdais svorio bliovė kupranugariai. Kaip jūra vilnijo ir triukšmavo besiskeryčiojanti rankomis žmonių minia. Paprastai, šis turgaus šurmulys savo apogėjų pasiekdavo pusiaudienį, bet šiandien, prekeivių nuostabai, triukšmas pradėjo rimti gerokai anksčiau, liaudis kažkur kryptingai skubėjo.

Priežastis - atėjo garsas, kad miesto Tarybos seniūnai ką tik paskelbė mirties nuosprendį nusidėjėlei ir netrukus miesto akligatvyje įvyks jos užmėtymas akmenimis - tam reikalui ten buvo pakankamai akmenų. Antroji žinia buvo ne mažiau jaudinanti - į Jeruzalę su savo mokiniais atėjo Mokytojas, pranašas Jėzus. Jis visą rytą mokė liaudį šventykloje, o dabar, lydimas minios klausytojų, eina į tą vietą, kur turi būti įvykdyta bausmė nusidėjėlei; paskutinė aplinkybė sukėlė nerimą. Į tą vietą taip pat patraukė vargšai bei luošiai, girdėję apie stebuklingus naujojo Pranašo išgydymus.

Po moters pasmerkimo, seniūnų Tarybai reikėjo apsvarstyti dar vieną klausimą - kaip reaguoti į Jėzaus pasirodymą Jeruzalėje, šeštadienio įstatymų ir mokymo pagrindų pažeidėją, pakirtusį dvasininkijos autoritetą, skleidžiantį nesantaiką ir nerimą liaudyje. Judėją valdė romėnai, Jeruzalėje Romos statytinis buvo Pontijus Pilotas, į kurį seniūnų Taryba jau ne kartą kreipėsi su prašymu sustabdyti kenkėjišką Jėzaus veiklą. Bet Pontijus Pilotas su didžiausiu atlaidumu ir geranoriškumu paaiškino seniūnams, kad Jėzaus veikla nė trupučio neprieštarauja pilietinėms laisvėms, kurias savo piliečiams suteikia Romos imperija, ir todėl Jėzaus veikloje jis neranda nieko smerktino.

Žinoma, lengviausia būtų pasamdyti žudiką, bet ne taip paprasta nužudyti žmogų, kuris nuolat vaikšto apsuptas dvylikos Jėzų įsimylėjusių, iki užsimiršimo jam ištikimų mokinių. Be to, nuo to naujojo Mokytojo ir pranašo dvelkė keistas žavesys: aplink Jį visiems buvo lengviau kvėpuoti, atrodė, kad aplink liejasi tylus džiaugsmas ir verčia visus šypsotis. Kažkokia patraukli jėga ėjo iš Jo ir traukė visuotinį dėmesį, nepaistant net kuklaus Jo aprėdo. Žmonės pastebėdavo, kad šalia Jo sumažėdavo skausmas, buvo nemažai tokių, kuriuos Jis išgydė. Kartais Jėzus išgydydavo ligonius paprasčiausiu rankos prisilietimu: nuo Jo rankos prisilietimo aklieji praregėdavo, raupsuotieji pasveikdavo. Šurmuliuojanti minia, apimta pagarbos Jam, nurimdavo. Jėzus darėsi minios valdovu. Minia Jo klausėsi kaip užkerėta, nenuleisdama akių.

Ir jei toje minioje ir būtų slėpęsis žudikas su peiliu, tai visai galimas dalykas, kad sužavėtas Jėzaus, jis būtų pradėjęs atgailauti ir išpažintų savo nuodėmes. Ir kas žino, kaip tokiu atveju pasielgtų Jėzus? Galbūt Jis kreiptųsi į tautą ir piktą, įsiutusią minią atgręžtų į tuos, kurie atsiuntė žudiką. Laisvamaniškos Jo kalbos apie meilę ir gailestingumą jau ir taip griovė žydiško įstatymo negailestingumą, kuriuo rėmėsi seniūnai. Reikėjo kažko imtis. Neliko abejonių - Jis kažko imsis, kad sustabdytų nuosprendžio vykdymą ir taip sutrukdytų teisingumui, kuris remiasi šventais Mozės įstatymais. Taip, reikėjo kažko imtis. Protingos seniūnų galvos palinko susimąstyme ir juos netikėtai apšvietė mintis. Ar nepaversti šios aplinkybės spąstais pačiam apsišaukėliui pranašui Jėzui?

Taip ir nusprendė: jie pastatys moterį priešais Jėzų ir užduos jam provokuojančius klausimus, o kunigas, apsiskaitęs Tarybos narys, išminčius Ben-Akiba, Jį ir išaiškins. Po to, lydimi minios liudininkų, seniūnai kreipsis į Pontijų Pilotą su reikalavimu nubausti įstatymo laužytoją. Seniūnų delsimas pasiteisino. Jėzus jau sėdėjo ant akmens ir kalbėjosi su vienu iš prašytojų. Kai seniūnų procesija priartėjo, visi nutilo. Už svetimoteriavimą nuteistą moterį vedė nedidelis būrelis sargybinių. Tiksliau, tai buvo teismo vykdytojai, reikalui esant, jie taip pat būdavo ir budeliai. Jie iš anksto turėjo pasirūpinti, kad bausmės vietoje būtų užtektinai akmenų… Po to, kai vienas iš teisėjų mes į pasmerktąją pirmą akmenį, jie turės pratęsti užmėtymą, bet taip išradingai, kad ne iškart užmuštų auką, o įsiutintų lydinčių žioplių minią.

Kai kurie iš žioplių mesdavo akmenis tam, kad pademonstruotų savo pasipiktinimą ir ištikimybę įstatymui, o kai kurie - norėdami patirti sadistinį pasitenkinimą… Sargybiniai buvo tikri savo darbo meistrai, sugebantys nepastebimai prisėlinti ir išdavikiškai smogti į nugarą. Jie taip elgdavosi, kai seniūnams reikėdavo pašalinti kokį nors nepageidaujamą asmenį. Taip jie galėjo būti išnaudoti ir šiandien, jei, pagal seniūnų sumanymą, minioje pavyks sukelti pasipiktinimą. Nuteistoji - jos vardas buvo Esfir - ėjo nuleidusi galvą ir tylėjo.

Ji buvo jauna ir graži. Kartkartėmis ji pakeldavo akis ir jos žvilgsnis minioje atpažindavo kaimynų veidus. Šie žiūrėjo į ją ne taip kaip anksčiau, o kažkaip šaltai, su kažkokiu nemaloniu susidomėjimu, tarytum matytų ją pirmą kartą. Taip, ji žinojo, kad eina į mirtį. Saulė švietė kaip ir visada, linksmai čirškavo žvirbliai, kažkur girdėjosi džiaugsmingi žaidžiančių vaikų šūksniai. Bet jai visa tai skambėjo kitaip nei visada, garsai žadino siaubingą suvokimą, kad ji mato ir girdi visa tai paskutinį kartą. Ji buvo mulų varovo duktė. 12 metų ją sugundė kaimynų berniukas, jis buvo kepėjo sūnus. Už suteiktą malonumą jis apdovanojo mergaitę sauja saldžių sausainių. Taip kartojosi keletą kartų ir baigėsi todėl, kad kepėjas sužinojo apie tai ir žiauriai sumušė sūnų, bet ne už moralinį nuopuolį, o už padarytus nuostolius. Po to buvo kitas atsitikimas…

Nepaisydamas sugadintos reputacijos, ją vedė senas našlys, turguje dirbantis pinigų keitėju ir palūkininku. Kad išieškotų skolas, jis dažnai išvykdavo iš namų, ir jai sunku buvo atsispirti besimeilinančiam romėnų legionieriui. Trumpoje prabėgusio gyvenimo atkarpoje ankstesni meilės susitikimai degė jaudinančiu džiaugsmingumu, kaip mirksinčios tolimos ugnys tamsioje naktyje. Šis gyvenimas ir tie džiaugsmai - viskas turi nutrūkti šiandien todėl, kad baisusis dievas, kuris esą sukūrė ją su kūnu, pilnu aistrų, šiandien pareikalavo jos mirties už įstatymų pažeidimą. Procesijos priekyje ėjo seniūnai. Jų buvo keturi. Pirmasis ėjo kunigas Ben-Akiba. Jaunystėje jis daug metų studijavo šventuosius raštus, įvairiausius jų komentarus ir mintinai mokėjo ištisus skyrius. Teismų posėdžiuose, sprendžiant visus painius klausimus, jis atlikdavo žinyno-enciklopedijos vaidmenį.

Savo kalbose jis galėdavo be perstojo berti citatas iš šventojo rašto ir kitų autoritetingų šaltinių. Jis buvo didis oratorius. Kalbos viduryje galėdavo nutilti, mostelėti rankomis ir po to, pakėlęs akis į dangų, aršiai, su neginčijamu teisumu pratęsti pamokslą. Jo balsas pakildavo iki isteriškų riksmų, o po to nusileisdavo iki šnabždėjimo. Jis buvo senas, bet negalima būtų pasakyti, kad sukriošęs. Jis išgarsėjo savo šventumu, kuris pasireiškė tiksliu daugybės religinių apeigų atlikimu. Miestiečiai jį žinojo kaip uolų ir smulkmeniškai atliekantį visas sinagogos pamaldas šventiką, namuose besimeldžiantį taip pat uoliai, kaip ir šventykloje-maldos namuose. Jo senyva žmona Sara ruošdavo jam valgį tiksliai laikydamasi prirašytų įsakymų. Jam buvo pateikiama mėsa tokių paukščių ir gyvūnų, kuriuos skersdavo specialus, sinagogos nurodytas skerdikas, gyvūnų kraują privalėjęs išleisti iki to, kol šie žus. Trečiasis buvo iš pirklių luomo. Sargybiniai išstūmė moterį priešais Jėzų, o ketvertas teisėjų, pasiskirstę po du, atsistojo jai iš šonų.

- Išmintingasis Mokytojau, Įstatymo žinove! Mes atvedėme tau moterį, kuri svetimavo. Laikydamiesi savų Įstatymų, mes nuteisėme ją užmėtymu akmenimis. Ar tu pritari mūsų sprendimui? Čia Esfir pirmą kartą priešais save pamatė Jėzų. Jis sėdėjo susispaudusios minios fone ant akmens ir aiškiai išsiskyrė neįprasta savo išore. Jo plaukai buvo šviesiai rusvi ir pakankamai ilgi, bangomis krentantys ant pečių, plati ir atvira kakta buvo be raukšlių. Akys mėlynos, kampučiuose prikeltos. Šviesūs trumpi ūsai nedengė burnos, tokios pat šviesiai rusvos spalvos barzdelė buvo lengvai pasidalijusi į dvi dalis. Antakiai tik truputį buvo tamsesni už plaukus, bet ne tankūs.

Jėzus pakėlė savo mėlynas akis į kalbantįjį, ilgai ir dėmesingai žiūrėjo į jį. Du užrašyti ant smėlio vardai tarsi suliepsnojo ir nudegino jį. Vienas iš jų priklausė senai sąvadautojai, tvarkančiai aukštuomenės meilės reikalus. Kitas vardas buvo paauglės mergaitės, kurią senoji sąvadautoja atvesdavo pas jį tomis retomis naktimis, kai jam pavykdavo išsiųsti žmoną Sarą į svečius pas gimines. Kaip ta paauglė mergaitė jaunino jo seną kūną! Nuo jos įgudusių prisilietimų tas senas kūnas pradėdavo virpėti ir prisipildydavo aistra. Iš kur visa tai? Tai buvo ne mergaitė, o tiesiog burtininkė. Už naktį, praleistą su ja, Ben-Akeba mokėjo senei grynu auksu. Kaip galėjo Nazarietis tai sužinoti?

Jis klausiamai pažvelgė Jėzui į veidą, bet vietoj ankstesnio nuolankaus žvilgsnio jį pasitiko rūstus veidas ir rūstus žvilgsnis. „Taip, šitas nepasigailės“, - šmėkštelėjo Ben-Akebui mintis. Beliko tik išeiti, kito pasirinkimo nebuvo. Jei apie tai sužinos tauta? Norėjosi bėgti… Bet čia jis prisiminė, kad jį stebi minia. Ne, jis išeis išsaugodamas orumą, neskubėdamas, su išdidžiai pakelta galva. Į ką tik atsilaisvinusią Ben-Akåbos vietą atsistojo antrasis seniūnų atstovas vardu Izaokas. Jis buvo suglumęs: „Kodėl išėjo Ben-Akeba?“ - ir tyliu klausiančiu žvilgsniu pažvelgė į Jėzų. Šis jau buvo nutrynęs pirmąjį užrašą ir pirštu ant smėlio vedžiojo kitus vardus. Izaokas iš pradžių neteko amo, o po to jam pasidarė baisu.

…Gyveno Jeruzalėje du broliai. Mirus tėvui, turtingam prekeiviui, vienas iš sūnų pasiliko tęsti tėvo verslo, o kitas, gavęs jam skirtą palikimo dalį, išvažiavo su žmona ir sūnumi į Siriją. Pakeliui karavaną užpuolė plėšikai. Po daugelio metų likęs gyvas brolis kelionės metu apsistojo viename mieste. Pas vieną šeichą-beduiną jis pamatė jaunuolį-vergą, veido bruožais priminusį jam žuvusį brolį. Išaiškėjo, kad šeichas nupirko jaunuolį vergų turguje. Prekeivis išpirko jaunuolį iš šeicho ir parsivežė į savo namus, džiaugdamasis, kad šis jam atstos sūnų, nes pats buvo bevaikis. Prisiminė Izaokas, kaip dėdė parsivežė jį, nudriskusį vergą, į savo turtingus namus Jeruzalėje ir pristatė savo žmonai. Izaokas pamatė pagyvenusią, pilną gražuolę, apkabinėtą auksiniais papuošalais, su daugybe žiedų ant putlių, tarsi nutekintų pirštų. Ji atrodė jam kaip dievybė, atsiradusi iš pasakų pasaulio. Vergo skarmalai ant jo sulysusio kūno buvo pakeisti brangiais rūbais, kaip ir priklausė turtingo prekeivio sūnui. Izaokas mėgavosi iki šiol nematytais patiekalais, kurie būdavo patiekiami pietums, o auksiniais žiedais gausiai apmaustyti pirštai išrinkdavo jam skaniausius kąsnelius. Izaokas pražydo, raudonis nudažė jo skruostus. Iš stumdomo vergo jis virto į gražų jaunuolį. Dėdė nusprendė atskleisti jam verslo paslaptis, kurias Izaokas mielai priimdavo ir stropiai išmokdavo.

Ji pasikvietė Izaoką; kai šis atėjo į jos kambarį ir atsistojo priešais ją, tylėdama pradėjo Izaoką nurenginėti. Iš pradžių Izaokas negalėjo patikėti tuo, kas vyksta, bet netikėtumo nuostaba greit praėjo; karščio banga prabėgo jo kūnu ir nuvilnijo šiurpuliais per visą odą. Vėlesni mėnesiai sudarė ypatingą periodą tetos ir jos sūnėno gyvenime. Jie tapo tikrais aktoriais: stengėsi gyventi taip, lyg jų santykiuose niekas nebūtų pasikeitę, ir tuo pačiu stengdavosi sukurti sąlygas naujiems neleistiniams susitikimams. Izaokas pastebėjo, kad dėdės elgesys su juo pasikeitė, kad jis yra stebimas ir įtariamas. Visiškai netikėtai, be jokios matomos ir akivaizdžios priežasties, dėdė suruošė nedidelį prekybinį karavaną į Mesopotamiją ir atsakingu už karavaną paskyrė Izaoką. Kadangi dėdė neišeidavo iš namų, buvo sunku suorganizuoti slaptą susitikimą, bet karavano išvykimo išvakarėse, susitikimas vis tik įvyko.

Teta šnabždėdama pranešė Izaokui, kad dėdė pareiškė jai savo įtarinėjimus ir jai reikėjo stipriai pasistengti, norinčiai įtikinti jį klystant. Po to nuo savo piršto ji nusimovė brangų žiedą ir įteikė Izaokui tam, kad šis Mesopotamijoje slapta (jog lydintys tarnai apie tai nesužinotų) nupirktų už žiedą nuodingą šaknį. Jos nereikia maišyti į maistą, bet užtenka gabalėlį užsiūti į norimo nunuodyti žmogaus galvos apdangalą, kad žmogus palaipsniui prarastų gyvenimo jėgas ir mirtų. Ir be papildomų paaiškinimų Izaokas suprato, kam buvo reikalingi tie baisūs nuodai. Tetos prašymą jis įvykdė. Dėdė nusilpo ir mirė, o jis vedė turtingąją našlę, užėmė dėdės vietą prekybos pasaulyje, įgavo pagarbą ir populiarumą.

Izaokui pasirodė, kad jam pakirto kojas. Praėjo visai nedaug metų, per kuriuos jo žmona siaubingai išstorėjo ir sukriošo - ji virto sene su dideliu, nukarusiu pilvu, bet kaip ir anksčiau ji išliko nepasotinama glamonėms. Jos nepasisotinimas vyriškomis glamonėmis Izaokui virto našta. Ji pašalino iš namų visas moteriškos giminės tarnaites ir su laukiniu pavydu sekė visus Izaoko žingsnius, kol galiausiai pasidarė jam šlykšti. Tuo metu jis suvokė, kad padarė siaubingą klaidą, kad gyvenimas jį apgavo, ir nevilties kupinu žvilgsniu pažiūrėjo į Jėzų, kurio žvilgsnyje perskaitė ne tik tylų pasmerkimą, bet ir užuojautą. Trečiasis seniūnas nesuvokiančiu žvilgsniu lydėjo nueinančius (jis negalėjo suprasti, kas įvyko), kai išgirdo tylų Jėzaus balsą: „Daudai, vadinamas Nesuskaičiuojamu dėl savo turto, prieik arčiau.“ Seniūnas žengė ir jo žvilgsnį tarsi magnetu pritraukė naujas vardas ant smėlio, parašytas Jėzaus ranka. Daudas apmirė. Vardas ant smėlio tarsi suliepsnojo, po to užgeso, o vietoj jo atmintyje iškilo naktis, baisi naktis. Jūra, tarsi pasiutusi, išprotėjusi audra, siaubingos bangos, su griausmu lūžtančios į netekusį valdymo laivelio denį. Triukšminga masė vandens užgriuvo iš viso ekipažo du išlikusius žmones, kurie prisirišo prie nulūžusio stiebo nuolaužų....

Etiniai argumentai

Ši situacija kelia daug etinių klausimų. Ar turtingas žmogus turi teisę turėti meilužę? Ar meilužė yra auka ar bendrininkė? Ar visuomenė turi teisę smerkti tokius santykius? Atsakymai į šiuos klausimus priklauso nuo individualių vertybių ir moralinių įsitikinimų.

Visuomenės požiūris į meilužes dažnai būna neigiamas. Jos yra smerkiamos už moralinį nuopuolį, šeimos ardymą ir materialinį godumą. Tačiau svarbu atsižvelgti į tai, kad kiekviena situacija yra unikali, o meilužės motyvai gali būti įvairūs.

Moraliniai argumentai prieš meilužystę dažnai remiasi ištikimybės, sąžiningumo ir šeimos vertybėmis. Meilužystė laikoma santuokos sulaužymu, melu ir apgaulė. Tačiau kai kurie žmonės teigia, kad meilužystė gali būti priimtina, jei santuoka yra nelaiminga arba jei abu partneriai sutinka su tokiais santykiais.

Socialinės pasekmės

Meilužystė gali turėti rimtų socialinių pasekmių. Ji gali sukelti šeimos griūtį, vaikų traumas, visuomenės pasmerkimą ir finansinius sunkumus. Taip pat svarbu atsižvelgti į meilužės reputaciją ir galimybes susikurti normalų gyvenimą ateityje.

Visuomenės požiūris į meilužes gali būti labai žiaurus. Jos dažnai yra atstumtos, apkalbamos ir diskriminuojamos. Tačiau svarbu prisiminti, kad meilužė yra žmogus, turintis savo jausmus ir patirtį. Ji nusipelno pagarbos ir supratimo.

Apibendrinant, turtingo žmogaus meilužės etika ir moralė yra sudėtingas ir daugialypis klausimas. Nėra vieno teisingo atsakymo, o kiekviena situacija turi būti vertinama individualiai, atsižvelgiant į visas aplinkybes ir dalyvaujančių asmenų vertybes.

tags: #turtingo #aukstosios #visuomene #nario #meiluze