Radvilos - lietuvių kilmės didikų giminė, iškilusi XVI a. pradžioje ir vyravusi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politiniame ir kultūriniame gyvenime iki XVII amžiaus antrosios pusės, nepraradusi savo vaidmens ir XVIII amžiuje.
Radvilos vieninteliai titulavosi Šventosios Romos imperijos kunigaikščiais, o kai kurie pasirašydavo: kunigaikščiai iš Dievo malonės (Dei Grate). Radvilų giminė garsi karaliene Barbora, kardinolu Jurgiu, pasižymėjusiais karvedžiais, politikais, diplomatais, ministrais. Nė viena didikų giminė nei Lietuvoje, nei Lenkijoje nėra davusi valstybei tiek žymių ir garsių valstybininkų - ministrų, senatorių, karvedžių ir kitų aukštų valstybės pareigūnų. Tai Lietuvos nepriklausomybės puoselėtojai, ekonominės galybės kūrėjai. Radvilų pilys, dvarai suvaidino didelį vaidmenį Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje puoselėjant kultūrą, krikščioniškąsias tradicijas.
Kilmė ir Legenda
Giminės pradžia siejama su legenda: Krivis Lizdeika radęs vilko guolyje vaiką, kurį užauginęs Radvilo („rado vilko“) vardu. Istorikų duomenimis Radvilų giminė kilusi iš bajorų Astikų, kurių senoji tėvonija buvusi apie Kernavę. Vytauto Didžiojo laikais minimas Kristinas Astikas, Vilniaus kaštelionas ir jo sūnus Radvila Astikaitis, Trakų vaivada. Jis ir laikomas giminės pradininku, jo vardas virto giminės pavarde.
Pirmasis ja rašėsi Lietuvos kancleris Mikalojus Radvila, pramintas Senuoju. Mikalojaus Senojo sūnūs tapo trijų Radvilų giminės šakų pradininkais: Biržų-Dubingių (protestantiškosios), Nesvyžiaus-Olykos (katalikiškosios) ir greit nutrūkusios Goniondzo-Raigardo. Radvilų genealoginis medis labai išsišakojęs. Iki mūsų dienų išliko nesvyžiškės šakos Klecko atšakos palikuonys. Neretai jos atstovai įvardijami kaip nekarūnuoti Lietuvos karaliai.
Radvilų Įtaka ir Palikimas
Didikų Radvilų vardą mini ne tik lietuviai. Neužmiršta jo ir mūsų kaimynai baltarusiai bei ukrainiečiai. Baltarusijoje stūkso LDK laikus menančios Radvilų pilys, kitų didikų dvarai. Ypač garsus šiuo požiūriu senovinis Nesvyžius. Miestas klestėjo savo valdovų dėka, ypač - Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio. Tai šis didikas pasirūpino, kad Nesvyžius gautų Magdeburgo teises ir taptų klestinčiu europinio lygio miestu, kad jame klestėtų amatai ir virtų įdomus kultūrinis gyvenimas.
Istoriniame albume pateikiami Vilnius, Lietuvos Brasta, Nesvyžius (Radvilų architektūrinis kompleksas Nesvyžiuje - UNESCO pasaulio paveldo objektas) ir Olyka - ryškūs kultūros židiniai, įžiebti Radvilų giminės, taip pat daugybė kitų miestų, kurie iki šiol mena Radvilų vardą. Tai Biržai, Dubingiai ir Kėdainiai Lietuvoje, Myras, Liubčia ir Sluckas Baltarusijoje, Bilij Kaminis, Lvovas (Lvovo istorinio centro ansamblis - UNESCO pasaulio paveldo objektas) ir Žovkva Ukrainoje.
Radvilos turėjo išskirtinę privilegiją saugoti Lietuvos valstybės archyvą.
Radviliškoji Dubingių istorija prasidėjo XV a. viduryje, Mikalojui Radvilai čia įsigijus nedidelę valdą. Valda ėmė plėstis ir pamažu tapo Radvilų rezidencijos vieta, kai ambicingos ir kryptingos politikos ėmėsi Jurgis Radvila, kurdamas vientisą valdų kompleksą Vidurio Lietuvoje. 1541 m. Dubingius paveldėjo Radvila Rudasis, ilgainiui juos pavertęs kunigaikštyste. Būtent šiuo laikotarpiu Dubingiai pradėjo vaidinti itin svarbų vaidmenį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijoje.
Pikantiškoji ir itin plačiai nuskambėjusi istorijos dalis - kad 1547-1548 m. Radvila Rudasis globojo ir saugojo Dubingiuose po slaptų karališkų vedybų su Žygimantu Augustu čia apsigyvenusią seserį Barborą Radvilaitę, atvykusią kartu su savo dvaro tarnais. Šis mažas epizodas vėlesniais istoriniais periodais, ko gero, pelnė Dubingių garsui daugiau, nei kai kurie politiškai, ekonomiškai reikšmingi faktai, ir tai suprantama, nes Barboros ir Žygimanto meilės istoriją ėmė garsinti įvairių šalių ir krypčių menininkai.
Negali sakyti - šis epizodas peržengė vien romantiško scenarijaus rėmus: minimam pusmečiui Dubingiai tapo svarbiu LDK korespondencinės komunikacijos tašku, mat Barbora savo valdovui iš čia parašė 8 laiškus - tiems laikams tai buvo išties nemažai. O pats didikas Dubingiuose lankėsi retai, savo valdą plėtė supirkinėdamas kaimynines valdeles, įkeitinėjo ir nuomojo turimas.
Nuo XVI a. pab. Kunigaikštystę paeiliui valdant Mikalojui ir Jurgiui Radviloms jos gyvenimas pagyvėjo - valda buvo plečiama, atpirktos visos įkeistos žemės, užsimezgė ryšiai su kitais Radvilų dvarais etninėje Lietuvoje. Būtent šiuo laikotarpiu ir visą 100 metų po to Dubingių valda tapo svarbi ir tarp kitų Radvilų valdų: aprūpino juos miško medžiaga, žuvimi, maistu, darbo jėga. Tačiau miestelis neaugo.
XVII a. pr. Dubingiai atiteko Jonušui Radvilai, tačiau kunigaikštyste labiau rūpinosi Kristupas II Radvila. Ir vėl Dubingiai atgijo kaip rezidencinė Radvilų vieta: buvo restauruoti mūriniai dvaro rūmai, pastatyta evangelikų reformatų bažnyčia. Pradėti sudarinėti kunigaikštystės ir dvaro iždinės inventoriai, pasiekę ir šiuos laikus.
Boguslovas Radvila, kuris perėmė Dubingius ir valdė juos iki pat savo mirties, laikė juos svarbiu giminės reputacijos ženklu ir skyrė valdai itin didelį dėmesį.
Istorijos faktai liudija, kad Barbora nebuvo vienintelė moteris, tiesiogiai prisidėjusi prie Dubingių kunigaikštystės klestėjimo. XVII a. Sakoma, kad esminių pokyčių jos patronavimo laikais nebūta, bet keletas faktų yra įdomių: pavyzdžiui, įsteigta ežerų prižiūrėtojų pareigybė, stengtasi atnaujinti ežerų ūkį.
Beje, šios moters nuopelnai apčiuopiamai reikšmingi ir Dubingiams, ir Lietuvai - ji buvo Dubingių Šv. Jurgio bažnyčios fundatorė, prisidėjo prie 1681 m. lietuviškojo katekizmo išleidimo, rūpinosi, kad etninėse lietuviškose žemėse kunigai pamokslautų lietuviškai, o savo testamente 5000 auksinų užrašė Naujojo Testamento vertimui (kuris buvo išleistas 1701 m.). Jos asmeninė istorija beveik nežinoma, iki šiol apie šią moterį nėra parašyta nė vienos knygos, ji nepertekusi ir menininkų dėmesiu. Ir tai yra didžiulis istorinis nuostolis.
Būkite tikri - šis gyvenimas nėmaž nenusileidžia garsiajai Barborai - turtingiausios Europos nuotakos gyvenime meilės ir intrigos, išminties ir grožio būta apsčiai. Beje, ji taip pat lankėsi Dubingiuose ir Vilniuje - tai liudija du išlikę jos laiškai dvariškiui Jonui Pacevičiui.
Po L. K. Radvilaitės, kuri savo patronavimą Dubingiuose baigė pačioje XVII a. pabaigoje, būta daug permainingos istorijos, nulėmusios šios kunigaikštystės klestėjimo pabaigą. Valda ėjo iš rankų į rankas, alinama karių plėšikavimų, maro epidemijos. Dubingiai prarado rezidencinės valdos pobūdį, dvaro rūmai tapo apleisti, pamažu griuvo.
1808 m. Dubingių kunigaikštystę nupirko Mykolas Tiškevičius.
Jiems valdant Dubingių kunigaikštystė tapo itin svarbiu Lietuvos reformacijos židiniu. Vytauto Didžiojo funduota katalikų bažnyčia Dubingiuose buvo perduota evangelikams reformatams, negana to, Jonušo Radvilos valia 1620 m. išaugo nauja mūrinė renesanso stiliaus šventovė. Vėliau ji tapo Radvilų giminės mauzoliejumi. Tačiau katalikiškos šio krašto tradicijos buvo gilios, reformacija čia neprigijo.
Aktyvi evangelikų pozicija įžiebė konfliktus, pasibaigusius teismais, ir Radvilos Dubingiuose turėjo pastatyti bažnyčią katalikams. Ši nelengva pareiga teko jau minėtai paskutinei Dubingių Biržų Radvilų šakos atstovei, tuomet dar mažametei našlaitei Liudvikai Karolinai Radvilaitei (1667-1695). 1672 m. teismas ją įpareigojo pastatyti šventovę katalikams. Taip būsimoji markgrafienė tapo 1678 m.
Dubingių senosios bažnyčios vietoje esančioje kapavietėje, rastoje 2004 m., aptikti Radvilų palaikai. Atlikus istorinius, cheminius, DNR tyrimus, kaukolių ir portretų sulyginimus paaiškėjo, kad amžinam poilsiui čia buvo atgulę Mikalojus Radvila Juodasis ir jo žmona Elžbieta Šidlovecka, Mikalojus Radvila Rudasis ir jo sūnus Mikalojus, anūkas Jonušas Radvila, marti, pirmoji Kristupo Radvilos Perkūno žmona Ana Sobkovna. 2009 m. rugsėjo 5 d. palaikai iškilmingai perlaidoti Dubingių piliavietėje, kriptoje.
Rašant straipsnį didžiąja dalimi remtasi D. Karvelio ir R. Ragauskienės moksline monografija „Iš Radvilų giminės istorijos: Dubingių kunigaikštystė 1547-1808 m.”.
Radvilos buvo viena garsiausių ir įtakingiausių ne tik Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK), bet ir visos Europos didikų giminių. Istorikas Eimantas Gudas sako, kad net ir dauguma Europos monarchų buvo „smulkesni“ už šios lietuvių etninės kilmės didikus. Radvilos mūsų valstybės istorijoje yra neabejotinai įtakingiausia didikų giminė, kuri net 400 metų išsilaikė politikos, karybos, kultūrinio gyvenimo elite.
Istorikas E. Gudas sako, kad Radvilos, jo žiniomis, buvo turtingiausi didikai visoje Europoje. Anot istoriko, Radvilos valdė tokius žemės plotus, kad jokia kita giminė net iš tolo negalėjo prilygti. Šie didikai, kaip sako E. Radvilų dokumentuose iš tikrųjų yra išlikę labai daug informacijos apie gastronomiją.
Radvilų Biržai. Pasižvalgymai po buvusią kunigaikštystę. I laida
E. Gudas primena, kad Lietuvoje iki šiol stovi Radviloms priklausiusi Biržų pilis, o taip pat vis daugiau dėmesio skiriama Dubingiams. „Po Vilniaus ir Kauno Senamiesčių, Kėdainių Senamiestis yra pats įdomiausias, didžiausias ir ryškiausias.
Be to, kaip pasakoja istorikas, Radvilos turėjo vilą Romoje, rūmus Paryžiuje. „Tuose rūmuose buvo įkurta kanceliarija. Tai, kitaip sakant, [Adolfas] Hitleris dirbo Radvilų rūmuose. Paskui tie rūmai buvo sugriauti ir nebeatstatyti“, - atkreipia dėmesį E. Istorikas E. „Iš Našlaitėlio yra kilę visi šiandien gyvenantys Radvilos. Šiandien gyvenančių Radvilų, aš skaičiavau, yra apie šimtą. Šiandienos Radvilos jį vadina apskritai pačiu svarbiausiu Radvila. Jo brolis, žinome, buvo kardinolas Jurgis Radvila. Kai kas jį vadina pirmuoju Lietuvos kardinolu.
Jis sako, kad Radvilos, be jokios abejonės, yra lietuvių etninės kilmės giminė, kilusi iš Kernavės apylinkių. „Ji yra pirmoji ar antroji giminė iš didikų, kuri perėmė lenkų kalbą. Jie labai greitai integravosi į bendrą Abiejų Tautų Respubliką, bet vis tiek labiausiai veikė čia - Lietuvoje. Turėjo labai didelių dvarų Lenkijos karalystėje (...), lenkai tą prisimena ir gerbia, bet vis tiek politikoje jie veikė būtent Lietuvoje.
Kulinarinio paveldo tyrinėtojas R. „18 amžiaus antra pusė - Palenkės Biala Radvilų dvaras. Jie augina apie pusantro tūkstančio medžių. Daugiausia [buvo] citrusiniai, bet ir figmedžiai, ir pasiflora ten buvo auginama, kur dabar vaisius išvis yra atradimas. Didikų pasamdytas virėjas virdavo apelsinų žiedų uogienę, kurią pagaminti kainavo itin daug lėšų.
Radvilų virtuvė yra vertinama visoje Europoje, o šios giminės dokumentai yra neįkainojamos vertės palikimas. „Radvilų dokumentuose iš tikrųjų yra išlikę labai daug informacijos apie gastronomiją. Pirmoji LDK teritorijoje kulinarijos knyga, receptų knyga yra Radvilų virėjo užrašų knygelė iš 17 amžiaus pabaigos. Jeigu mes kalbam apie Radvilų archyvus - tai iš esmės jie yra gerai išlikę.
Gudrūs, dievinantys valdžią ir turtą, visi turintys didelius ego, bet lemiamomis akimirkomis sulimpantys į vieningą kumštį. Ištikimi valstybei ir kultūrai. Tokie buvo - ir, galima teigti, tebėra - Radvilos, viena galingiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų šeimų. Būtent šios savybės Radvilų giminei leido nugyventi ilgus amžius, aukso raidėmis įsirašyti į Lietuvos, Abiejų Tautų Respublikos bei Europos istoriją ir neišnykti iki pat šios dienos.
Antspaudai kaip galios ir valdžios simbolis
Antspaudai kaip galios ir valdžios simbolis naudoti nuo gilios senovės - juos naudojo kilmingieji, kurie išskirtiniais heraldiniais simboliais ar inicialais išraižytais antspaudais papuošdavo svarbius dokumentus, sandorius bei korespondenciją taip patvirtindami ten esančios informacijos tikrumą. Nuo XIII a. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė į kaimyninius kraštus pradėjo eksportuoti vašką, kuris anuomet buvo paklausi prekė.
Vaškas plačiai naudotas liturgijoje (bažnyčiose ir vienuolynuose), taip pat apšviesti rūmus ir pilis, bei metalurgijoje (gaminant liejimo formas) bei dokumentų antspaudavimui. XIV - XVI a. istoriniai šaltiniai mini, kad Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo daug valstiečių užsiėmusių bitininkyste, o kadangi bitininkystės produktai buvo paklausūs, jais mokėti mokesčiai ir muitai. Garbingiausias buvo raudonas vaškas, kurį naudojo Gediminaičių dinastija, vyskupai, t.y. valstybė, o kitų spalvų vaškas (dar naudota geltonos, žalios ir juodos spalvos) priklausė nuo asmenų statuso.
XVI a. - LDK laikais bajorija naudojo dviejų rūšių spaudus: signetus (žiedus) bei antspaudus, o antspaudai įvairiuose senoviniuose šaltiniuose įvardijami terminais (lenk. pieczęc, rus. печать, lot. sigillum). Tai buvo ne vien tik juridinės paskirties asmens tapatybės ženklai, tačiau kartu ir prabangūs juvelyriniai dirbiniai, kuriuos pagaminti reikėjo kruopštaus auksakalio - graverio darbo. XVI amžiuje LDK bajorija naudojo spaudus ir signetus, pagamintus iš tauriųjų (sidabro ir aukso) ar kitų metalų (vario, bronzos, alavo). Alavinius ar alavo - bronzos lydinio antspaudus nustota gaminti XVIII a. pradžioje - iki tol šie antspaudai buvo mėgstami būtent dėl minkštesnio metalo savybių, leidusių paprasčiau raižyti spaudą, todėl jo gamyba buvo kur kas pigesnė).
Viršuje - Vilkmergės pavieto žirgininko ir Liustratoriaus Antano Mykolo Paco Pacevičiaus Pamerneckio antspaudas su herbu Pomarnacki - Pacewicz. Dėl juridinės galios ir spaudų vertės LDK visuomenė stengėsi juos apsaugoti. Spaudus nešiojosi su savimi, prisirišę virvute, tačiau jie dažnai būdavo pametami pavyzdžiui nutrūkus ar atsirišus virvutei, jų dažniau netekdavo viešose vietose. Tuo tarpu signetai dingdavo nukritę nuo piršto ar juos nusimovus - tokiu būdu 1537 m. Spaudai buvo laikomi ir piniginėse (ypač kelionių metu).
Turtingesnė bajorija, turėjusi po kelis spaudus, juos laikė dvarų skryniose kartu su dokumentais, didikai spaudus saugojo iždinių skrynelėse arba juos patikėdavo raštininkams. Spaudų turėtojai patirdavo žalos, jei neteisėtai būdavo panaudojami suklastoti ar pavogti jų spaudai. Nusiskundimų dėl dingusių spaudų daugėdavo politinių įvykių metu, pvz., 1569 m. per Liublino seimą ar Vilniuje bei Varšuvoje seimų veikimo metais Nuo piktavališkų poelgių neapsaugodavo net Lietuvos Statutuose numatytos griežtos bausmės (mirties bausmė sudeginant) už spaudų padirbinėjimą, vagystes.
Nuo vagystės nebuvo apsaugotas net didysis LDK spaudas, kuris 1581 m. Buvo laikomasi antspaudų sunaikinimo po jų savininkų mirties tradicijos - šis paprotys buvo populiarus tiek tarp LDK valdovų tiek ir tarp turtingiausios bajorijos. Yra žinoma, kad 1551 m. birželį į Vilnių atgabenus karalienės Barboros Radvilaitės palaikus, trečią dieną per mišias buvo iškilmingai sulaužytas jos antspaudas.
Paveldėję spaudus mažiau pasiturintys bajorai greičiausiai, juos ir toliau naudojo kaip asmeninius spaudus ir suprantama, saugojo ne tik dėl juridinės galios, bet ir kaip juvelyrinę vertybę, atminčiai brangų asmeninį ženklą. Kaip šeimos relikvijas kartu su protėvių brangenybėmis - Slucko kunigaikščių (prosenelio, senelio, tėvo ir motinos) spaudus iždinėje buvusioje skrynelėje iki 1551 m. Visgi, kalbant apie smulkesnę bajoriją, siekiant sutaupyti, paveldėtuose antspauduose buvo pergraviruojama pirma vardo raidė, na o pavardė ir herbas nesikeisdavo.
Antspaudai įspausti užpylus karštą vašką ir uždėjus popieriaus iškarpą (XVIII a. Kol nebuvo išrastas lakas, siekiant apsaugoti vaško antspaudą jį dažniausiai dengdavo popieriaus skiaute. Nuo XVI a. jos dažniausiai būdavo stačiakampio formos, vėliau tapo puošnesnės (kaip nuotraukoje viršuje dešinėje).
Turto išsaugojimo strategija
Radvilų turtą įstengė suniokoti tik dvi negandos: carinės Rusijos karinė agresija ir teisiniai viražai, kurie gerokai apkarpė didikų turtus, ir sovietmetis, kuriam jau niekas nebegalėjo pasipriešinti. Bet iki tol giminė turėjo puikią strategiją turtui išlaikyti. Ją sukūrė Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis: nuvykęs į Italiją pamatė, kaip ten didikai tvarko reikalus, ir grįžęs įkūrė ordinaciją.
Tai reiškia, kad didelė dalis giminės turto įrašoma į fondą, fondas priklauso vienam vyriausiam jos nariui - šeimos galvai, ir jis negali to turto nei įkeisti, nei parduoti, tik papildyti. Mirdamas negali jo testamentu palikti niekam kitam, tik savo sūnui, jei nėra sūnaus - tolimesniam giminaičiui, bet būtinai vyrui ir būtinai Radvilai. Radvilos Abiejų Tautų Respublikoje įkūrė tris ordinacijas - Nesvyžiuje, Klecke ir Olykoje, ir iki pat Antrojo pasaulinio karo savo valdas išlaikė beveik neprarastas, nesusmulkintas ir neparduotas. Tai buvo jų turto receptas.
Kitos giminės tai parduodavo, tai praskolindavo, tai išdalydavo sūnums ir dukroms, o Radvilos tik kaupdavo ir neleisdavo, kad tie turtai pakliūtų svetimiems. Dukras neretai tekindavo už jų pusbrolių ir dėdžių, kad giminės turtas neatitektų kitiems. Šeimos galva, kuriam priklausė ordinacija, rūpinosi kitais šeimos nariais: mokėjo pensijas našlėms, močiutėms, tam tikras dalis pinigais išmokėdavo broliams, seserims. Kas lieka - atitekdavo pačiai šeimos galvai.
Aštuonioliktojo amžiuje Karolis Stanislovas Radvila, pravarde „Mielasai pone“, jau turėjo milijoną hektarų - jis buvo turtingiausias didikas visoje Europoje. Vėliau valdos išsiblaškė, o galiausiai viską sugriovė sovietizacija. Radvilų žemės aplink Nesvyžių - apie 400 tūkstančių hektarų - atiteko Baltarusijos socialistinei respublikai. Kadangi Baltarusijoje neįvyko restitucija, tos žemės jai tebepriklauso ir dabar, o Radvilos ten lankosi tik kaip svečiai.
tags: #turtingiausia #ldk #didikas