Turtingas gyvulių augintojas Vidurinėje Azijoje

Laikotarpis nuo pirmųjų žmonių apsigyvenimo Lietuvos dabartinėje teritorijoje (dešimtas-devintas tūkstantmetis prieš Kristų) iki 13 a. pirmųjų dešimtmečių (valstybės susidarymo pradžios) pažįstamas daugiausia iš archeologinių tyrimų, todėl dar vadinamas proistore, priešistore. Šis daugiau kaip 10 000 m.

Lietuvos teritoriją pirmieji žmonės - klajokliai medžiotojai - pasiekė paleolito pabaigoje; spėjama, žmonės čia galėjo gyventi ir anksčiau, bet jų pėdsakus greičiausiai sunaikino ledynai (paskutinio didesnio Würmo ledynmečio vėlyvoji fazė baigėsi apie vienuoliktą tūkstantmetį prieš Kristų, kai ledynas pasitraukė iš Šiaurės Lietuvos).

Pirmųjų medžiotojų grupės Lietuvos dabartinę teritoriją pasiekė iš pietų, sekdamos paskui šiaurinių elnių bandas; jų paliktų laikinų gyvenviečių liekanų dažniausiai randama Pietų Lietuvoje (Dzūkijoje). Jose randama dirbinių, gamintų iš vietinio titnago, būdingo teritorijai į pietus nuo Nemuno ir Neries upių; žinomos paleolitinės titnago kasyklos prie Ežeryno, Margionių kaimų ir Titno ežero.

Svidrų kultūros žmonių dažniausiai naudotas įrankis - iš siauros ilgos skeltės (atskeltos nuo titnaginių dvigalių skaldytinių tiesioginio mušimo technika minkštu akmeniu) pagamintas strėlės antgalis, įkotės vietoje retušuotas plokščiu retušu.

Pabaltijo Madleno kultūros žmonės naudojo įrankius, turinčius gretimų regionų kultūroms būdingų bruožų; tai Brommės‑Lyngby kultūros žmonių gamintos netaisyklingos skeltės, tiesioginio mušimo technika nuskeltos nuo vienagalių skaldytinių, Krasnoseljės kultūros - vienašoniai strėlių antgaliai, Ahrensburgo kultūros - dvigaliai skaldytiniai.

Šio laikotarpio kultūrinę grupę (gentį) galėjo sudaryti apie 500 individų. Gentis, manoma, susidėjo iš giminystės ryšiais susijusių 10-20 bendruomenių, kurių kiekvienai priklausė 5-7 šeimos. Mažą gyventojų skaičių lėmė menkos galimybės prasimaitinti; verstasi sezonine šiaurinių elnių medžiokle, kuri vykdavo jiems migruojant (dažniausiai keliantis per upių brastas), ir maisto rinkimu. Manoma, vėlyvojo paleolito laikotarpiu dabartinės Lietuvos teritorijoje galėjo gyventi apie 1000 žm.

Apie 8800 pr. Kr. Baltijos ledyninio ežero vanduo susiliejo su vandenynu, jo vietoje iki 8000 pr. Kr. susidarė Joldijos jūra (Baltijos jūros raidos stadija). Sušvelnėjo Šiaurės Europos klimatas ir iš esmės pasikeitė gamtinė aplinka. Prasidėjo mezolito epocha (mezolitas).

Spygliuočių miškus pamažu keitė mišrūs ir lapuočių miškai; mezolito pabaigoje plito ąžuolynai, liepų giraitės, nyko šiauriniai elniai, paplito briedžiai, taurieji elniai, stirnos, šernai. Paleolitinę Svidrų kultūrą aštunto tūkstantmečio prieš Kristų pirmoje pusėje pakeitė mezolitinė Kundos kultūra, kurios žmonės ėmė naudoti iš taisyklingų skelčių gaminamus dirbinius - mikrolitinius ašmenėlius, trikampius mikrolitus.

Mezolito pradžioje iš vakarų į Lietuvos teritoriją pateko Maglemosės kultūros (būdingi ovalūs kirveliai, kaulo dirbiniai, mikrolitai) nešėjai, kurie netrukus susiliejo su vietos gyventojais; šios kultūros gyvenviečių nėra daug, būdingiausia - Maksimonių gyvenvietė.

Šio laikotarpio žmonės gyveno mažose laikinose gyvenvietėse (apie 200-500 m2 dydžio; jose buvo po kelis pastatus; žinoma daugiau kaip 100 gyvenviečių), kurias kūrė upių ir ežerų pakrantėse, jų vietas dažnai keisdavo, bet į patogesnes gyventi po kurio laiko grįždavo (kai kur randama nuo kelių iki keliolikos kultūrinių sluoksnių). Gyveno mažuose būstuose su židiniu (būstų vietas rodo židiniai).

Vertėsi medžiokle (lankais ir strėlėmis bei medinėmis ietimis medžiojo briedžius, elnius, stumbrus ar taurus, stirnas, lokius, šernus, bebrus); medžiojo su prijaukintais šunimis. Iš kaulo ir rago buvo gaminami žeberklai, ietigaliai, durklai, peikenos, kalteliai, kirveliai, kirvių įtvaros.

Šeimų, bendruomenių ir genčių dydis beveik nepakito - tai lėmė klajoklinė medžiotojų gyvensena. Vėlyvojo mezolito laikotarpiu ji darėsi sėslesnė; tai rodo keli šio laikotarpio kapai, aptikti prie Biržulio ežero (Duonkalnio gyvenvietė, alkas ir kapinynas).

Šešto tūkstantmečio prieš Kristų pradžioje ėmus gyventi sėsliau žmonės galėjo daugiau laiko skirti būstui ir namų ūkiui, bet darėsi sunkiau apsirūpinti maistu; tai skatino gamybinio ūkio - žemdirbystės ir gyvulininkystės bei keramikos - atsiradimą (Rytų Baltijos šalyse dažniausiai su keramikos pasirodymu siejama neolito pradžia).

Apie 5500-4300 pr. Kr. ūkio ir visuomenės raida Lietuvos pajūryje ir žemyninėje dalyje ėmė skirtis: dėl gamtinių sąlygų ir maisto žaliavų išteklių pajūryje ji vyko sparčiau, krašto gilumoje - lėčiau. Gyvenvietės dažniausiai kūrėsi prie miško juosiamų žuvingų vandens telkinių; prie didelių telkinių įsikūrusios bendruomenės vertėsi daugiausia žvejyba, kitur - ir medžiokle; medžiotojų bendruomenės iš dalies dar klajojo (žiemą gyveno žeminėse, kitu metų laiku - laikinuose sezoniniuose būstuose palapinėse).

Nemuno žemupyje, Kuršių nerijoje ir Baltijos jūros pakrantėse 4300-2700 pr. Kr. atsirado žemdirbystės ir gyvulininkystės pradmenų. Gamybinio ūkio atsiradimas keitė bendruomenių socialinę struktūrą. Žmonės gyveno stulpinės konstrukcijos arba poliniuose, jeigu gyvenvietės kurtos drėgnose ar užliejamose vietose (Kretuonų, Šventosios, Žemaitiškės gyvenvietės; iš viso žinoma daugiau kaip 50 gyvenviečių), pastatuose.

Apie 4300-2700 pr. Kr. Lietuvos šiaurės rytuose apie 4300-3800 pr. Kr. prie didesnių vandens telkinių (Kretuonų, Jaros, Žemaitiškės gyvenvietės) kūrėsi duobelinės‑šukinės keramikos kultūros (tradiciškai tapatinama su finougrais; buvo paplitusi Šiaurės Rytų Europoje) žmonės. Vertėsi medžiokle ir žvejyba, 2700-1600 pr. Kr. plito gamybinis ūkis. Naudojo katilo formos puodus, ištisai puoštus šukiniais ir gilių duobučių įspaudais.

Pietų Lietuvoje 4300-1600 pr. Kr. gyvavo neolitinė Nemuno kultūra (Dubičių, Kabelių, Kašėtų, Katros gyvenvietės; žinoma daugiau kaip 15 gyvenviečių). Žmonės vertėsi medžiokle, naudojo titnaginius dirbinius, būdingiausi - plokščiai retušuoti trikampiai strėlių antgaliai.

Baltijos pajūrio ruože 2700-1600 pr. Kr. buvo paplitusi vietinė Pamarių kultūra, kurios gyventojai jūros įlankų pakrantėse (atokiau atviros jūros) kūrė gyvenvietes; išlikę stori kultūriniai sluoksniai, pastatų (buvo ilgi, su židiniu) liekanos rodo jas buvus nuolatines ir ilgalaikes. Vertėsi žvejyba ir gyvulininkyste (augino kiaules). Naudojo įvairius molinius indus: dideliuose plačiomis angomis saugojo maisto atsargas, pailguose dubenėliuose‑lemputėse degino ruonių taukus, amforose laikė skystas medžiagas.

Trečio tūkstantmečio prieš Kristų viduryje Lietuvos teritoriją iš Europos pietryčių stepių pasiekė virvelinės keramikos kultūros žmonės - klajokliai, tradiciškai tapatinami su pirmaisiais į Lietuvos teritoriją patekusiais indoeuropiečiais (vadinamoji antroji indoeuropiečių migracijos banga), kurie vertėsi klajokline gyvulininkyste. Atsikėlę į jau vietinių kultūrų (Pietų Lietuvoje - Nemuno kultūros, Vakarų Lietuvoje - Pamarių kultūros) žmonių apgyventas teritorijas veikiausiai susiliejo su vietos gyventojais, bet jų įtaka buvo jaučiama apie 1000 m. Lietuvoje aptinkama pavienių kapų (Gyvakarų, Plinkaigalio kapinynai, Kuršių Nerija), kurių laidosena panaši į virvelininkų - mirusieji laidoti suriesti, ant šono, su įkapėmis: laiviniu kovos kirviu, titnaginiu įtveriamuoju kirveliu ir peiliu.

20 a. pabaigos-21 a. pradžios tyrimai leidžia manyti, kad būta kelių virvelinės keramikos plitimo bangų ir krypčių: viena jų siejama su virvelinės keramikos kultūra, plitusia Pietų ir Vakarų Lietuvoje, kita - su į vakarus nuo Lietuvos gyvavusia rutulinių amforų kultūra, 2500-2100 pr. Kr. Neolito laikotarpiu (4500-1600 pr. Kr.) žmonės išmoko šlifuoti ir gręžti akmenį, dailiai retušuoti titnaginius įrankius (aptinkama lęšio formos kirvelių šlifuotais ašmenimis, kaplių su skyle kotui, ovalaus skersinio pjūvio kirvelių šlifuotu paviršiumi).

Viduriniame neolite (4300-2700 pr. Kr.) atsirado gyvulininkystės pradmenų (auginti galvijai, ožkos, kiaulės), vėlyvajame neolite (2700-1600 pr. Kr.) buvo prijaukintas arklys. 1800-1600 pr. Kr. iš Vidurio Europos į Lietuvos teritoriją (Narvos ir Pamarių kultūras) mainų prekybos būdu (keičiant į gintarą) pateko pirmieji bronzos dirbiniai - kotinis durklas iš Veliuonos, siejamas su dabartinėje Čekijoje gyvavusia Úněticės kultūra, rombų ir virvelių ornamentu puošti indai, būdingi Trzcinieco kultūrai (veikiausiai juos paliko mažos žemdirbių bendruomenės; kartu aptinkama titnaginių pjautuvų bei akmeninių gyvatgalvių kaplių).

Lietuvos teritorijoje 16-6 a. pr. Kr. bronzos dirbiniai buvo reti ir brangūs (rasta apie 300 vienetų). Nedideli bronzinių dirbinių kiekiai beveik neveikė krašto ūkio raidos, visą bronzos amžių dauguma įrankių buvo gaminami iš tradicinių medžiagų: akmens, kaulo, rago, medžio.

Bet bronzos naudojimas pakeitė visuomeninius santykius: jai lydyti ir lieti reikėjo tam tikrų žinių, todėl metalo apdirbimo būdus įvaldę meistrai neišvengiamai pradėjo skirtis iš bendruomenės; metalo apdirbimo būdai ir tolesnė agrarinio ūkio, pirmiausia gyvulininkystės, plėtra skatino turtinės diferenciacijos atsiradimą ir ginkluotus susidūrimus.

Pirmieji piliakalniai buvo medinėmis tvoromis apjuostos stačių kalvų viršūnės (Narkūnų piliakalnis), vėliau iš lengviau prieinamų pusių buvo kasami grioviai, pilami pylimai, ant jų statomos gynybinės sienos (Sokiškių piliakalnis, Velikuškių piliakalniai). Daugėjant gyventojų (pradėjo trūkti vietos; gyventa tankiai sustatytuose stulpinės konstrukcijos pastatuose su akmenimis apkrautais židiniais), nuo pirmo tūkstantmečio prieš Kristų vidurio, gyvenvietes imta kurti piliakalnių papėdėse.

Dauguma gyventojų buvo žemdirbiai ir gyvulių augintojai (augino kiaules, avis, ožkas, galvijus, arklius), dalis medžiojo. Buityje naudojami įrankiai daryti iš akmens (kirviai) ir kaulo (adikliai, ylos, smeigtukai, ietigaliai, strėlių antgaliai), puodai lipdyti iš geresnės kokybės molio, storesnėmis sienelėmis, mažiau profiliuotais šonais; jų paviršius lygintas žolių gniūžte (liko brūkšnių žymės).

5 a. pr. Kr. Lietuvos teritorijoje pasirodė pirmieji dirbiniai iš geležies (geležies amžius). Nuo 5 iki 1 a. pr. Kr. (laikotarpis tradiciškai vadinamas ankstyvuoju geležies amžiumi) geležinių įrankių turėta mažai, jų gauta tik mainais (rasta apie 20 dirbinių). Šiuo laikotarpiu sumažėjo ir bronzos dirbinių (žinoma apie 30, dalis jų smulkūs).

Manoma, bronzos į Lietuvos teritoriją pateko mažiau dėl pasikeitusios padėties - į pietvakarius nuo Lietuvos nuo antro tūkstantmečio prieš Kristų gyvavusią Lužitėnų kultūrą 4 a. pr. Kr. Vakarų ir rytų baltų bendruomenės gyveno palyginti ramų gyvenimą, pakilo gyvenimo lygis (išplito gyvulininkystė; manoma, apie 2 a. pr. Kr. Ūkinis ir kultūrinis gyvenimas pagyvėjo pirmo tūkstantmečio prieš Kristų pabaigos-pirmo tūkstantmečio po Kristaus sandūroje ir plėtojosi visą senąjį geležies amžių (1-4 amžius).

Šiuo laikotarpiu iš amatininkų išsiskyrė kalviai ir juvelyrai (mokėjo apdoroti bronzą, padengti ją kitais metalais ir emaliu), didėjo piliakalnių reikšmė, juos imta labiau įtvirtinti. Gausėjant gyventojų piliakalnių papėdėse didėjo gyvenviečių plotas; tai veikiausiai lėmė Romos imperijos klestėjimo laikais padidėjęs gintaro poreikis.

Manoma, buvo rengiamos ekspedicijos tiesiogiai pirkti gintaro, dėl to baltai galėjo vėl gauti bronzos žaliavos ir susipažinti su geležimi, kuri nuo 1-2 a. pradėta išgauti vietoje iš pelkių rūdos. Romos istorikas Tacitas veikale Germanija (98), rašydamas apie baltus (juos mini aisčių - lotynų kalba Aestiorum gentes vardu) nurodo, kad jie verčiasi žemdirbyste, garbina Dievų Motiną ir iš jūros renka gintarą.

Prekybą su Romos imperija liudija Lietuvos teritorijoje aptinkami 1-3 a. Gotų kraustymasis iš šiaurės į pietus darė įtaką baltų genčių raidai bei jų laidojimo papročiams (degintinį mirusiųjų laidojimo paprotį pakeitė nedegintinis); 1 a. Aleksandrijos geografas Klaudijas Ptolemajas veikale Geografija (2 a.) mini galindus (lotynų k. galindae), sudinus (sudini, manoma, tai sūduviai), spėjama, - ir kuršius (kareotai) bei sėlius (saloi); 3-4 a. romėnų kelių žemėlapyje (išliko žemėlapio vidurinių amžių kopija) pažymėta fluvius selliani (sėlių upė), tapatinama su Dauguva, neabejotinai rodo ten buvus sėlių genties žemes.

Gotų istorikas Jordanas (6 a.) rašė, kad baltai (aisčiai) gyvenę didžiuliuose plotuose, 4 a. Baltų gentys sparčiau skyrėsi Vakarų ir Vidurio Lietuvoje. Čia nuo 2 a. išsiskyrė 4 atskiros kultūros (genčių, palikusių šias kultūras, vardai nežinomi).

Lietuvos pajūryje vakarų baltų pilkapių kultūrą (Vakarų Lietuvos pilkapių kultūra) pakeitė Vakarų Lietuvos kapinynų su akmenų vainikais kultūra. Jos žmonės 2-7 a. gyveno teritorijoje tarp Minijos žiočių pietuose ir Šventosios šiaurėje bei Salantų apylinkių ir Jūros aukštupio rytuose. Naudojo įvairius įrankius (daugiausia geležinius įmovinius kirvius, dalgeles, ylas, peilius, molinius verpstukus), nešiojo daug papuošalų (žalvarines antkakles, smeigtukus, seges, bronza puoštas kepurėles, stiklo karolius).

Žemaičių aukštumoje bei Lielupės baseine išplito (gyvavo 2-5 a.) Žemaitijos ir Žiemgalos pilkapių kultūra. Vidurio Lietuvoje - panemunėje (tarp Jurbarko ir Kauno) ir Dubysos bei Nevėžio baseinuose - 1 a. susiklostė Vidurio Lietuvos kapinynų kultūra, kurios gyventojai nedegintus mirusiuosius laidojo kapinynuose, veikiausiai karstuose (kapo duobėse dažnai randama po kelias poras akmenų, kuriais jie galėjo būti paremti), su keliomis įkapėmis: daugiausia bronziniais papuošalais (Marvelės kapinynas, Sargėnų kapinynas, Seredžiaus piliakalnis ir kapinynai).

3-4 a. 1 a. išsiskyrė Nemuno žemupio kultūra. Jos žmonių gyventa teritorija šiaurėje siekė Jūros vidurupį, pietuose - Tilžės ir Ragainės apylinkes, rytuose - Ančios ir Šešuvies baseinus. Šio regiono gyventojai, palyginti su kitais, klestėjo. Rytų Lietuvoje, teritorijoje į rytus nuo Nemuno vidurupio ir pietryčius nuo Šventosios, iki 3 a. gyvavo brūkšniuotosios keramikos kultūra. Jos žmonės telkėsi apie piliakalnius ir prie jų esančiose kelių hektarų dydžio papėdžių gyvenvietėse (piliakalniai buvo vietiniai centrai).

2-3 a. gyventojai jau naudojo geležinius peilius‑pjautuvėlius, ylas, peilius. 3 a. 4 a. pabaigoje Europoje prasidėjęs Didysis tautų kraustymasis (kai iš Azijos 375 atklydę hunai žemutinėje Padnieprėje sumušė gotus) neaplenkė ir Lietuvos teritorijos.

Ji liko nuošaliau nuo hunų, germanų, avarų, slavų ir kitų tautų žygių bei tarpusavio susidūrimų, bet 5 a. pirmoje pusėje stepių klajokliai nusiaubė Rytų ir Vidurio Lietuvą; sudegintose gyvenvietėse (Kernavės piliakalniai, Aukštadvario piliakalnis ir gyvenvietė) ir žuvusių gyventojų kūnuose (Plinkaigalio kapinynas ir piliakalnis) aptikta tribriaunių strėlių antgalių. 5 a. Piliakalniai tapo slėptuvėmis (įtvirtinimuose pastebima gaisrų ir po jų vykusių stiprinimų žymių), kuriomis naudotasi kilus pavojui.

Žmonės gyveno šalia jų esančiose papėdžių gyvenvietėse arba atokiau kūrė neįtvirtintas gyvenvietes (daugiausia žemdirbiai). Greta žemdirbių neįtvirtintų gyvenviečių atsirado ir amatininkų gyvenviečių (Lieporių kapin.

Indoeuropiečių migracijos

Žemiau esančioje lentelėje pateikiami pagrindiniai Lietuvos teritorijos priešistorės laikotarpiai ir jų ypatumai:

tags: #turtingas #gyvuliu #augintojas #vidurineje #azijoje