Kataro geografinė padėtis Persijos įlankoje
Kataras: nuo dykumos kaimelio iki modernios sostinės
"Kaip kokia šalis norėtum, kad atrodytų tavo tėvynė ateityje?", pamenu, paklausiau mauritaniečio. Ir jis nedvejodamas atsakė - Kataras. Ne Europa ar JAV, ir ne Dubajus ar Saudo Arabija. Kaip gi išsvajotasis Kataras atrodo iš vidaus? Man pavyko pamatyti ne iš karto. Kataras - vienintelė pasaulio šalis, kur pirmuoju mėginimu net… negavau vizos. Tasai stebuklingasis spindintis Kataras iš tikro - tai tik Doha. Kataro sostinė.
Dohos panorama naktį
Doha: kultūros ir mokslo miestas
Priešingai nei Dubajus ar Abu Dabis, Doha nenori priblokšti pasaulio rekordais - aukščiausiais dangoraižiais, didžiausiais gėlynais. Todėl Doha netaps *pasaulio* turizmo sostine. Verčiau Kataras eina kitu - kultūros ir mokslo - keliu. Dohos koziris - ne koks “naujas Luvras” ar “naujas Gugenheimas”, “godžiai išsinuomavęs” Vakarų meną idant rodytų vakariečiams turistams, o didžiausias visame pasaulyje Islamiško meno muziejus. Savojo meno. Ir nieko keisto, kad būtent Kataras “padirbėjo”, idant į arabų pasaulį atvežtų didžiausią kada nors jame vykusį renginį - Pasaulio futbolo čempionatą.
Islamo meno muziejus Dohos parke
Sparčiai augantis miestas
Islamiško meno muziejus tvarkingame parke. Anapus įlankos - naujasis Dohos centras. Doha plečiasi neįtikėtinais tempais. Dar 2000 m. visame Katare gyveno 600 000 žmonių (tiek, kiek viename Vilniuje), o 2020 m., kai keliavau - 2,7 mln. (tiek, kiek visoje Lietuvoje). Doha kartu - ir milžiniška statybų aikštelė. Į šiaurę auga jos dangoraižių rajonai, į pietus - pramonės, o keliai virsta daugiaaukštėmis estakadomis. Viskas - tolimai ateičiai. Palyginus su kitais pasaulio didmiesčiais ir dabar Kataro ryškiai apšviestos magistralės - beveik tuščios. O 2019 m. atidarytas trijų linijų Dohos metro išvis, atrodo, neaišku kam degina katarietišką naftą: pro nuomoto automobilio langus nėsyk nemačiau, kad į įspūdingas modernistines jo stoteles kas išvis kada nors eitų. Bet Doha statoma ne dabarčiai, o ateičiai. Artimesnei, nei galėtum tikėtis. Bijau net spėti, kiek milijonų žmonių ten gyvens, tarkime, 2040 m., jei Kataro emyro vizijos pasiteisins. Juk musulmonų pasaulio sostinė turi būti didelis miestas! Ir puikiai pamenu, kaip buvo tame pačiame Dubajuje: kai ten lankiausi 2003 m., atrodė, kad platieji jo keliai pasipuikavimui tik ir nutiesti, kokie tušti. O 2015 m. jau pakliuvau į kamščius. Ir visgi kai matau 2 mln. gyventojų mieste statomus ar jau pastatytus aštuonis milžiniškus Pasaulio futbolo čempionato stadionus, kuriuos vieną nuo kito skiria keli ar keliolika kilometrų, galva “neišneša”, kam gi viso to reikės po čempionato. Pažiūrėsim.Trys Kataro pasauliai
Kaip ir kitos Persijos įlankos šalys, Kataras yra tarsi trys nesusikertantys pasauliai."Tikrieji" Katariečiai
Pirmasis Kataras - “tikrųjų” Katariečių, Kataro piliečių. Per vieną kartą iš trečiojo pasaulio vargšų jie tapo milijonieriais. Štai Dohoje, greta Emyro rūmų jie pastatė… naują Dohos senamiestį. Nes iki ~1970 m. Doha juk tebuvo menkas perlų žvejų kaimas dykumos pakraštyje, sunykęs kai japonai atrado pramoninę perlų žvejybą, tad ir jokio senamiesčio ji neturėjo. Taigi, Dohos “senamiestį” įkvėpė kiti, didesni ir didingesni, musulmoniški miestai. Bet jo širdis - Sakalų turgus. Berniukas tampa vyru, kai tėtis ten jį atveda nusipirkti pirmojo sakalo, o medžioklė su sakalais - gerbiama katariečių tradicija. Karta-kita atgal medžiota iš reikalo, o dabar sakalai kainuoja ir po 300 000 dolerių, net Sakalų ligoninė greta turgaus įkurta. Šalimais - tradicinių laivų davų uostas. Tikri katariečiai gyvena Dohos priemiesčiuose, milžiniškų individualių namų, dažni kurių primena rūmus, rajonuose.
Sakalų turgus Dohos senamiestyje
Ekspatai
Dalis tų imigrantų - išsilavinę specialistai. Tokie vadinami “ekspatais”. Jie padėjo suplanuoti naująjį Katarą: juk iš dykumos beduinų nebūtų atsiradę gerų direktorių ir buhalterių, architektų ir inžinierių, dėstytojų ir mokslininkų. Ekspatai The Pearl rajone. Beveik visi jie iš pradžių pakviesti iš užsienio. Kai kurie jų “usžirekomendavę” Vakarų pasaulyje, kiti - seniau išsivysčiusiose musulmoniškose šalyse. Jie gyvena dideliuose naujų Dohos daugiaaukščių butuose su vaizdais į Persijos įlanką. Kai kurie svajoja kada nors grįžti namo, kiti apie tai nebegalvoja. Doha jiems - šiluma (temperatūra sausį - +22 laipsniai dieną). Jie leidžia laiką vis statomuose ir statomuose prekybos centruose. Pavyzdžiui, Villagio prekybos centras - lyg po stogu pakišta Venecija. Ekspatai myli ir Dohos paplūdimius, tokius kaip naujasis Katara su Dohos dangoraižiais fone. O ekspatiško gyvenimo viršūnė tikriausiai The Pearl dirbtinių salų kompleksas su Ferrari salonais, brangiomis parduotuvėmis ir restoranais.
The Pearl-Qatar - dirbtinių salų kompleksas
Juodadarbiai
O kas gi savo prakaitu stato Katarą? Šimtai tūkstančių juodadarbių. Jų daugiau, nei visų likusių Kataro gyventojų kartu sudėjus (vien indų imigrantai - 25% šalies, bengalų - 12%, filipiniečių - 10%). Bet jų beveik nesimato. Na, matai juos statybose. Rytais ar vakarais pro tamsius tūkstančių autobusų langus - vežamus į darbą ar namo. Darbą kokiam prekybos centre, statybose, naftos verslovėje. Kokas indas, pakistanietis ar bengalas užsirašo “tarnauti Katare” ir viskas padaroma už jį: jam sutvarkoma viza, jis atskraidinamas, apgyvendinamas su bendradarbiais darbo stovykloje, maitinamas, ryte nuvežamas į darbą, vakare - namo, o pasibaigus visuomet terminuotam kontraktui - parskraidinamas į tėvynę. Kataro gyvenime jis iš esmės nedalyvauja. Algą pasaulio mastais gauna nedidelę (pvz. 300 - 400 JAV dolerių), bet gerokai didesnę, nei gautų tėvynėje (ypač atsižvelgiant į tai, kad nakvynė, maistas, transportas nekainuoja). Siunčia didelę jos dalį namie likusioms šeimoms. Dauguma juodadarbių - vyrai. Kai kurie užsienio žmogaus teisių aktyvistai grūmoja Katarui dėl “blogų darbo sąlygų”, Kataras šią savo pusę net kiek slepia, bet manau jis puolamas nepelnytai. Nes tų darbininkų gyvenimas Katare geresnis, nei būtų tėvynėje ar dar kur.Kataro dykuma ir naftos verslovės
Nuomotu automobiliu dienai išvykę anapus Dohos, atrodo, grįžome laiku 30 metų atgal. Nyki dykuma - didžioji jos dalis akmenuota, be tų ikoninių smėlio kopų iš filmų apie dykumas. Na, galima rasti ir jų, pvz. Prie Chor Al Adaido, kur populiarios ekskursijos per smėlį baltais džipais. Šen bei ten tolumoje bokštuose degs liepsnos - naftos, dujų verslovės. Būtent jų dėka Kataras tapo turtingiausia pasaulio šalimi ir plotu bei darbininkų skaičiais jos primena ištisus miestus. Štai važiuojame magistrale į Dohą - kelią pastoja patikrinimo punktas. Pasirodo, ta magistralė kerta naftos verslovę ir ten galima pravažiuoti tik darbuotojams. Pagrindinės turistinės vietos Kataro dykumoje (be pačios dykumos) - fortai, tokie kaip Zubaros fortas. Jei išgirdus žodį “fortas” prieš akis stoja kokia didinga viduramžių tvirtovė ar bent jau koks Kauno fortas, nusivilsite, nes šie pastatėliai menkučiai ir statyti palyginus neseniai - pvz. Iš dar senesnių laikų, pvz. XIX a., Katare praktiškai nieko neišliko. Net mečečių. Viskas buvo taip menka ir laikina tada. Net ir XX a. Tik džipais pravažiuojamais keliais ar nusukimais ten rieda tie, kam “neatrasti praeities liudininkai” žavesni už turistams iščiustytas promenadas.
Al Zubarah fortas
Konservatyvumas ir žodžio laisvė
Persijos įlankos karalystės (Kataras, Dubajus, Abu Dabis, Bahreinas, Kuveitas ir kitos) yra tarp kūjo ir priekalo: iš vienos pusės, jų vietiniai - labai konservatyvūs, religingi. Kita vertus, jų megalomaniškiems užmojams reikia milijonų imigrantų ir turistų. O daugybė tų užsieniečių visai kitokie: ne musulmonai, gal net visai netikintys (ypač europiečiai). Kas vietiniams - dorybė ir teisingas gyvenimo būdas, atvykėliams tik trukdo (pvz. Viena vertus, Kataras pasirinko eiti konservatyvumo ir tradicijų keliu. Išskyrus nebent kelis prabangius viešbučius, čia nerasi alkoholio. Prekybos centruose skamba muedzinų šauksmas maldai, o penktadieniais, šventą dieną, prekybos centrai laikinai užsidaro (“eikite klausytis imamo pamokslo”). Paplūdimių stendai rodo, kaip negalima juose rengtis: moterims draudžiami bikiniai, vyrams - aptemptos glaudės ar net kelnės. Visoje šalyje blokuojami nepadorūs interneto tinklapiai - pornografija, homoseksualizmas, netgi pažinčių svetainės.Kita vertus, Kataro konservatyvumui yra griežtos ribos. Kataras - ne Saudo Arabija ar Iranas, kad būtų draudžiama, tarkime, moterims vaikščioti nepridengtais plaukais, ar dėvėti šortus. O svarbiausia Kataras yra laisviausia visos Persijos įlankos šalis žodžio laisvės atžvilgiu. Būtent Kataro emyras įkūrė “Al Jazeera” - vienintelį nepriklausomą viso regiono kanalą. Kol kitur regione žurnalistai persekiojami ir net žudomi (kaip Dž. Kašrogis Saudo Arabijos konsulate), tai Katare jie laisvi kritikuoti netgi patį emyrą. Dėl šitos laisvės Kataro nekenčia jos kaimynės: Saudo Arabija, JAE, Bahreinas ir Egiptas 2017 m. Katarui paskelbė blokadą, draudė į jį skrydžius (ir netgi skraidyti Qatar Airways savo oro erdvėje), o mainais į blokados panaikinimą, be kita ko, reikalavo Kataro uždaryti “Al Jazeera”. Kad niekas nebetemptų į dienos šviesą jų pačių klaidų ir žiaurumų, ypač - Saudo Arabijos ir Egipto valdovų, kur tų žiaurumų daugiausia. Kataras nepasidavė, nesutiko - ir 2020 m. Dohos oro uoste. Arabai, kaip ir visi, nori laisvės reikšti nuomonę, nori žinoti tiesą, o ne išcenzūruotą melą.Žmogaus teisės ir kultūriniai skirtumai
Kelio ženkluose Katare - tradiciniais rūbais vilkintys žmonės. Kita vertus, daugeliui jų nesuprantamos kai kurios “naujos ir nuolat pildomos” žmogaus teisės, kurias šiuolaikinis Vakarų pasaulis, atrodo, laiko net svarbesnėmis nei žodžio laisvė: tarkime, teisė į abortą ar teisė į LGBT paradus. Jiems nesuprantama, kodėl, tarkime, Vakarų pasaulis draudžia narkotikus, bet alkoholio draudimą laiko atsilikimu, jei dėl alkoholizmo daugelyje šalių kenčiama net labiau. Jiems nesuprantama, kodėl, nors Vakarų pasaulis irgi turi savo aprangos ribojimus ir dress code’us, vakariečiai taip niekina tradicinę musulmonišką aprangą. Kad ir kiek Vakarų pasaulis aiškintų apie savojo žmogaus teisių modelio “visuotinumą” ir “prigimtinumą”, faktas, kad tos tariamai pasaulinės teisės iš tikro yra grįstos Vakarų kultūra ir nebūtinai tinka kitur, be to, net ir pačiuose Vakaruose jos nuolat keičiasi. Ir čia pasirodo Kataras: turtingas kaip Vakarai ir gerbiantis tas svarbiausias žmogaus teises ir siekius, kuriomis remiantis prieš 50-150 metų pastatytas modernusis pasaulis. Bet kartu Kataras gerbia ir savo tradicijas, savo kultūrą ir tikėjimą. Puikiai skiria, kas yra moderni būtinybė, o kas - tiesiog arabų ir Vakarų pasaulio kultūriniai skirtumai. Katare pamatai, kaip atrodo moderni musulmoniška šalis!
Kataro vėliava