Sovietmetis Lietuvoje - tai laikotarpis, kuris paliko daug prieštaringų, bet įsimintinų prisiminimų. Nors tai buvo mažų galimybių epocha, žmonės buvo ištroškę kultūros ir pramogų. Bilietai į teatrus ir koncertus buvo deficitas, o patekimas į gerą restoraną prilygo kelionei į užsienį.
Žurnalistė Inga Liutkevičienė, sovietmečio tyrinėtoja, teigia: „Niekada nesutiksiu su tuo, kad esame nelaimingi arba „prarastoji karta“ dėl to, kad augome, gyvenome, buvome jauni sovietmečiu. Mes taip pat juokėmės, taip pat mylėjome gyvenimą, labai daug skaitėme, kalbėjome apie knygas ir džiaugėmės tuo, kad esame jauni.“
Nors sovietai Lietuvoje vykdė dvasinį genocidą, stengdamiesi sunaikinti arba kontroliuoti Lietuvos kultūrą, jie taip pat suvokė principą „duoti liaudžiai duonos ir žaidimų“, tai yra pramogų. Žinoma, sovietmečiu pramogų buvo nedaug, tačiau šokiai, dainos ir muzika skambėjo visada.
Restoranai - langas į Vakarus
Pasak muzikos atlikėjo Žilvino Žvagulio, restoranai būdavo vietos, kuriose galėdavai atsipalaiduoti, pasižmonėti. „Mūsų jaunoji karta net neįsivaizduoja, koks buvo turtingas restoraninis gyvenimas“, - sako Ž. Žvagulis. Buvo „Žirmūnai“, „Šaltinėlis“, „Erfurtas“ ir, aišku, viršūnių viršūnė - „Lietuvos“ viešbutis. Į 22-ą aukštą pakliūti būdavo kaip pasiprašyti Dievo malonės.
Vienas iš išskirtiniausių kultūrine prasme restoranų buvo Vilniaus „Neringa“. „Neringos“ kavinė, kur virė kultūrinis gyvenimas. Taip susiklostė, kad tą vietą pamėgo miesto intelektualai“, - pasakoja I. Liutkevičienė. 1980 m. atvažiavęs į Vilnių Ž. Žvagulis visus sutaupytus pinigus išleisdavo „Neringoje“. Ten grodavo Vyšniauskas, Labutis, Čekasinas, Ganelinas.
„70 kapeikų susimoki, eini, žiūri. Kavos puodelis ir „Žagarės“ likerio 50 gramų“, - prisimena Ž. Žvagulis. Tačiau tuos, kurie ateidavo į „Neringos“ restoraną, matė kagėbistų akys ir įdėmiai klausė jų ausys. Sovietiniu žargonu buvo vadinami „kontora“.
„Kiekvienas restoranas turėjo sargą, o tas sargas buvo saugumietis. Kada mane pasikvietė generalinis direktorius dirbti į „Erfurtą“, šalia sėdėjo saugumietis. Ir ponas majoras sako: „Vytai, tu nori „Erfurte“ eiti tas pareigas? Tai reikės mums kai ką padėti.“ O tas padėjimas buvo labai paprastas: kada jie ateina, surasti jiems vietą, padėti lėkštutę ant stalo, kuri buvo nepaprasta lėkštutė, o dvigubu dugneliu. Jie paprastai su panele atsisėsdavo už poros staliukų, viską girdėdavo, ką svečiai kalba.
KGB darbuotojai kalbėdavo, kad reikia vykdyti operaciją „Zakaz“: ant kiekvieno stalelio, prašei ar neprašei, atnešdavo, pavyzdžiui, duonos lėkštę ar peleninę, nors tu ir nerūkai. Vienas iš „Neringos“ kavinės lankytojų, iš sovietinės Lietuvos emigravęs Semas Josmanas, tapo BBC rusų radijo laidos labai garsiu vedėju. Kai jo paklausdavo, kada pirmą kartą sėdai prie mikrofono, S. Josmanas visada atsakydavo: Vilniuje, „Neringos“ kavinėje, tai yra prie tos duonos lėkštės“, - įdomiu pasakojimu dalijasi I. Liutkevičienė. Tiesa, ji priduria, kad jai iki šiol keista, kaip KGB leido, kad „Neringa“ egzistuotų.
22-as aukštas - kitas pasaulis
Pirmajame Lietuvos dangoraižyje, statytame net 20 metų, tada pavadintame viešbučiu „Lietuva“, buvo toks 22-as aukštas. Tai buvo ne šiaip sau aukštas - kitas pasaulis viename aukšte. Ten buvo mokama valiuta, už dolerius galėdavo gauti merginą.
„Į 22-ą aukštą pakliūti būdavo kaip pasiprašyti Dievo malonės. O kai ten patenki, aišku, žinai, kad esi prižiūrimas gražios mūsų saugumo sistemos. Kai ten dirbau, žinojau, kur dirbu. Visi kalbėdavo, kad ten 90 proc. dirbo su saugumu. Mane bandė vieną kartą gražiai įkalbinti, bet vieną kartą pabandė ir suprato, nes aš sakiau: aš absoliučiai nesuprantu, apie ką jūs šnekate“, - kalba Ž. Žvagulis.
Konkurencija ir unikalumas
Restoranų kultūra, sovietmečiu atsiradęs reiškinys, iki šių dienų neišlikęs. Vieni restoranai buvo garsūs savo istorija, kiti - istorijomis. Restoranas „Vilnius“, iki 1970-ųjų vienas solidžiausių restoranų, ypač garsus viena savo istorija: šiame restorane 1916-1917 metais iki Spalio perversmo dirbo Putino senelis Georgijus Putinas. Sugrįžęs iš Varšuvos kulinarijos mokyklos tobulinosi. Kai Peterburge prasidėjo perversmas, jis tyliai ten išvažiavo ir visą likusį gyvenimą kukliai nugyveno, taip teigia V.
„Vilniaus“ restoranas iš tiesų buvo vienas iš solidžiausių - jame buvo įsitvirtinęs CK. Net vėlyvuoju sovietmečiu buvo dalinami maisto talonai, o prieš šventes žmonėms - geresnių produktų paketai, todėl restoranų valgiaraščiai atrodė tarsi iš pasakos apie stebuklingą staltiesę. Eršketas, juodieji ikrai, prancūziški konjakai, specialiai apmokyti barmenai, padavėjos atitiko aukščiausius reikalavimus.
Tarp restoranų netgi būdavo sovietmečiui nebūdingas reiškinys: ne soclenktyniavimas, o konkurencija, kurio restorano patiekalai skanesni, įmantresni. Kauno „Tulpės“ restorano pyragėlių paslaptis taip ir liko neatskleista.
Anot V., „Vilniuje nemokėjo kepti tokių skanių pyragėlių, kokius kepdavo „Tulpė“. Bet labai stengėsi, galiausiai viena konditerija, kuri dirbo Vilniaus naktiniame „Dainavos“ restorane, pagaliau iškepė pyragaičius, kurie prilygo Kauno „Tulpei“, netgi laimėjo kažkokį tarptautinį prizą“, - tikina I.
Dar vienas įdomus dalykas - ketvirtadienis būdavo žuvies diena. Ir taip būdavo ne tik darželiuose ar mokyklose, bet ir restoranuose. Geriausiuose restoranuose dirbo tik elitiniai padavėjai. Sovietmečiu juokauta, kad savo vardo aikštėje stovintis Leninas rodė kelią ne į komunizmo rytojų, o į „Tauro rago“ aludę.
Aludžių, kaip ir gerų restoranų, trūko, nes sovietų valdžia, žinodama, kad per ten traukia vakarietiško gyvenimo skersvėjai, juos atidarydavo nenoriai. Vilniaus „Erfurto“ naktiniame bare pirmą kartą oficialiai Sovietų Sąjungoje buvo parengta striptizo programa. Tiesa, šoko tik savaitę. O buvusiame Klaipėdos „Neptūno“ restorane triūsė prostitutės, jos buvo vadinamos „16-ąja divizija“.
„Man už dainą duodavo po 10 rublių. Aš per dieną uždirbdavau 200 rublių, visus pinigus investuodavau į kostiumus, šviesas pats pirkdavau. Mes buvome, aišku, vieni geriausių Lietuvoje“, - tikina atlikėjas Ž. Žvagulis. Ir dainininkė Birutė Dambrauskaitė teigia - išties daugiausiai uždirbdavo muzikantai.
Sovietmečiu restoranuose skambėjo tik gyva muzika, kai kurie kūriniai buvo grojami tik čia, televizija ir radijas jų į savo eterį neįsileisdavo. Vilniečiai ypač buvo pamėgę šokius „Kam per 30“. Jie vykdavo dabar jau nušluotuose nuo žemės paviršiaus Profsąjungų, Geležinkeliečių rūmuose, bet patys smagiausi - restoranuose.
„Bilietų į teatrą stovėdavome eilėse net naktį, užimdavome vienas kitam vietas, keisdavomės norėdami sulaukti. Kartais gaudavome specialių kvietimų į filmus, kurių nematydavo didžioji dalis žmonių. Viena iš vietų, kur galėjai leisti laisvalaikį, tai buvo būtent restoranai. Tai nebuvo tik vieta, į kurią ateidavai pavalgyti, išgerti. Buvo populiaru šokti, dabar restoranuose nėra tokios mados šokti“, - kalba žurnalistė I. Liutkevičienė.
1967 m. birželio 13 d. atidarytas pirmas baras Sovietų Sąjungoje. Birželio 14 d. Amerikos radijas praneša: „Pirmą kartą po karo Sovietų Sąjungoje atidarytas naktinis baras Vilniuje.“ Tai buvo kažkas nepaprasto, pamena V. Tyla. Restoranuose buvo galima groti ir „importinį“ džiazą, sako V. Pauliukaitis.
Meniu.lt rekomenduoja: La Provence, Vilnius, Lithuania
Būtent dėl džiazo muzikos B. „Kiek būdavo užsieniečių, sakydavo: kaip pas jus gera, galima ir šokti, ir valgyti, ir gerti, ir programą pamatyti. <...> Aš buvau neformatė, 30 metų manęs nepriėmė į televiziją, radiją. Ten buvo tam tikrų dainų reglamentas. Jeigu buvo kokia nors viena populiari lietuviška daina, tai visi dainininkai dainavo. O man norėjosi būti išskirtinei. Todėl aš buvau laiminga tame naktiniame klube, kokteilių bare. Atlikėjai dainuodavo ir užsienio kalbomis. Jie nebijojo to daryti, nors, pavyzdžiui, oficialiame repertuare ansamblių vadovai užsienietiškų dainų vengdavo, tai buvo nepriimtina Maskvoje esančioms organizacijoms, kurios kontroliuodavo. Bet dažnai buvo imamasi įvairiausių apgaulių.
„Pasirodo, daugybė šlagerių, kuriuos dainuodavo lietuviškai, buvo, dabar galima sakyti, pavogti. Tačiau siena buvo geležinė, niekas jokių autorinių teisių nepaisė, paimdavo patinkančią publikai melodiją ir parašydavo žodžius“, - sako I. Liutkevičienė. Anot V. Pauliukaičio, visi galvojo, kad tai lietuviškos dainos.
Restoranai kaip magnetas iš pilkos kasdienybės traukė publiką prie stalelių, stiklelių, buteliukų. Čia galėdavai užsimiršti. „Publika buvo labai įvairi: ir gatvės moterų buvo, ir pavojingų vyrų buvo, kurie tvarką darydavo. Dainavau visuose kabaretuose, visuose naktiniuose klubuose. Dainavau, ką norėjau: keletą programos dainų, vieną dainą dėl savęs. Reikia ir džiazo, bliuzo, ir dėl savęs, kad save parodyčiau, ir tokiai paprastai publikai, kuri žiūrėjo: kiek jai metų, kokie batai, kokią suknelę vilki... „Lokatoriai“ dirba, dainuoju ir visa drebu, kad neklauso, kalbasi. Tada atsisuku į tas panas ir joms dainuoju“, - pasakoja B.
„Baltų dramblių“ istorija: kai svajonė virsta realybe
Žilvinas Butkevičius, verslininkas, lektorius ir asmeninio tobulėjimo treneris, pasidalino savo drąsia istorija apie tai, kaip jis susikūrė savo laimę ir nepabijojo drąsių pokyčių. Jo karjera prasidėjo labai anksti, dar būdamas paaugliu, kai jis nusprendė vasarą praleisti uždarbiaudamas Palangoje.
„Mano karjera prasidėjo 2003 metais, aš buvau šešiolikmetis ir tada Palangoje dirbau kavinėje „Kupeta“. Laimingo atsitiktinumo dėka mane pastebėjo prabangaus viešbučio savininkai ir jie mane pakvietė padirbėti per atidarymą“, - pirmąją patirtį prisimena Ž. Butkevičius.
Įrodęs savo vertę per atidarymą jaunuolis sulaukė pasiūlymo kitąmet ir toliau dirbti prabangiame 5 žvaigždučių viešbutyje. Jam buvo pasiūlytas 4 Lt valandinis atlyginimas, o per mėnesį kartu su arbatpinigiais jam pavykdavo uždirbti maždaug 2,5 tūkst. Lt.
„Kaip galvojat, kai tiek uždirba nepilnametis, kas vyksta su to žmogaus arogancija? Mano arogancija pliūpsniais veržėsi per viršų“, - juokauja jaunas vyras. Ž. Butkevičius pasakoja, kad dirbdamas šiame viešbutyje jis susidūrė su daugybe labai turtingų žmonių.
„Jis paliko tuos pinigus doleriais, dar pridėjo arbatos ir išėjo. Jų požiūris buvo toks, kad jeigu aš grįšiu su tiek pat pinigų, kiek išvažiavau, tai aš nepailsėjau. Tada suvokiau, kad privalau tapti verslininku, nes turtingi žmonės yra faini žmonės. Man patiko turtingų žmonių vidinė laisvė, jiems netrukdo paprasti dalykai, jie galėjo nusipirkti paprasčiausius treningus iš „Maximos“ ir su jais vaikščioti. Tada supratau, kad noriu būti turtingas. Kaip man sekėsi būti verslininku, kai man buvo 17? Viskas, kas man pavyko, buvo lygu nuliui“, - sako pašnekovas.
Ž. Butkevičius prisimena ir pirmąją verslo idėją, kai su kolega Arnu nusprendė pardavinėti tuo metu Lietuvoje dar neišpopuliarėjusius kebabus. „Tokio dalykų kaip „Jammi“ tada nebuvo. Pradėjome skaičiuoti verslo planą ir suskaičiavome, kad pradžiai reikia 30 tūkst. litų. Tada nepavyko, nes neturėjome pinigų. Ir niekas jų nenorėjo duoti paaugliams. O apie kebabų kepimą neturėjome jokio supratimo, tik kad buvome valgę kebabų“, - pirmąją idėją pasakoja jaunuolis.
Teko valgyti iš kliento lėkštės
Tiesa, Ž. Butkevičiui arogancijos perteklius nepadėjo. Jis prisimena situaciją, kai dar dirbdamas viešbutyje nešė indus ir jam nukrito keli šaukšteliai, o šis juos paspyrė nuo laiptų, į netoliese buvusį rūsį. Po šio incidento kitą vasarą darbo viešbutyje vaikinas jau nebegavo.
„Kitą vasarą atvažiavau į Palangą su idėja, kad vėl dirbsiu Palangos viešbutyje. Bet ten manęs nepriėmė. Sunkiausia diena gyvenime buvo tada, kada mano ego nebeleido važiuoti ir prašyti pinigų iš tėvų. O niekas į darbą manęs nenorėjo priimti. Manęs nepriėmė dirbti net „Laukinių Vakarų Salūne“, - juokiasi Ž. Butkevičius.
Po poros savaičių bevaisių pastangų, kaip pats sako, laimingo atsitiktinumo dėka jam pavyko įsidarbinti vienoje tinklinėje picerijoje. „Kai įsidarbinau, buvau nevalgęs kurį laiką. Atsimenu vieną užsakymą, vyrukas užsisako itališką šeimyninę picą ir bokalą alaus. Jis vienos dalies picos nesuvalgo. Aš paimu didelį medinį padėklą su likučiais ir nueinu už sienos. Tą picos gabalą mes sudraskėm dar kavinės teritorijoje. Viršininkė mums davė velnių, ganėtinai nuoširdžiai. Buvo tokia diena, aš dar turėjau planų tapti verslininku, o valgiau maistą iš kitų žmonių lėkštės ir dar gavau velnių. Tada nusprendžiau, kad taip gyventi nebegalima ir reikia kažką keisti. Bet tais metais niekas nepasikeitė“, - tikina Ž. Butkevičius.
Pirmoji avantiūra
Pašnekovas prisimena ir pirmąją savo verslo avantiūrą, į kurią sugalvojo leistis. Visus metus praleidęs dirbdamas tinklinėje picerijoje Vilniuje, jis vasarą vėl grįžo į Palangą, kur sėkmingai įsidarbino savo ankstesnėje darbovietėje - prabangiame viešbutyje.
„Tada ten pasikviečiau savo gerą draugą, kuris vėliau tapo mano kolega. Po keleto dienų darbo jis man sako, turiu idėją. O geriausia dalis, kad pradžiai nereikia pinigų. Taigi nueinam su juo alaus, mano draugas susiranda lapukų, kuriuos šiaip ten duoda vaikams spalvinti, pieštukų ir pristato man verslo idėją. Sako, klausyk, tau reikia apsidrausti gyvybės draudimu. Man 18 metų ir tuo metu man tikrai nerūpi gyvybės draudimas“, - prisimena pašnekovas.
Mano draugo pasiūlyta verslo idėja buvo paprasta, nors klausimas, ar visai legali. Visa idėja buvo paremta finansinės piramidės principu, Ž. Butkevičiui reikėjo surasti 5 žmones, kurie sutiktų apsidrausti gyvybės draudimu, o už tai jis gautų pinigų iš draudimo bendrovės. Be to, reiktų įkalbėti tuos 5 žmones, kad šie surastų dar 5.
„Tada nuskambėjo gražiausi žodžiai mano gyvenime, kuriuos pasakė mano draugas: Žilvinai, tu nieko nedirbi. Jie visi dirba. Ir tu uždirbi po 10 tūkst. Eur. Vėliau po 100 tūkst. Eur kiekvieną mėnesį. Tai buvo gražiausia, ką girdėjau per visą gyvenimą. Mes pradėjome kalbėti, ką veiksim su pinigais. Nes dėl pinigų kaip ir aišku, radai penkis žmones ir viskas gerai. Išsirinkom mašiną, nusprendėm su kokiomis merginomis bendrausim. Man kilo du klausimai. Ar tai legalu? Bet kai pažiūrėjau į pinigų eilutę, tai buvo nesvarbu. O kitas klausimas, ar iš tikrųjų moka pinigus. Aš nelabai ką suprantu, bet man paaiškino draugas, reiškia viskas gerai“, - juokiasi Ž. Butkevičius.
Po kelių dienų mano draugas atnešė parodyti ir savo pirmųjų dienų uždarbį, jo sąskaitoje puikavosi 2 tūkst. Lt. Tada Ž. Butkevičius jau visiškai nebedvejojo ir pradėjo savo kelionę į geresnį gyvenimą.
„Man draugas supildė paraišką, susimokėjau pradinį įnašą. Tai buvo vienas kvailiausių, tačiau tuo pačiu geriausių sprendimų mano gyvenime. Nes tada man atsivėrė kiti keliai. Kai atsiranda galimybė, privalai ja pasinaudoti. Nes gali pavykti, bet gali ir nepavykti. Būnant verslininku turi būti šiek tiek neadekvatus. Turi tikėti tuo, kuo netiki 99 proc. žmonių. Mano draugas tada apdraudė savo pažįstamus. O aš nieko neapdraudžiau ir nieko neuždirbau. Bet naiviai tikėjau, kad kas nors pavyks. Verslininko duona yra tokia, kad tikėsitės, kad pavyks, nors visi sakys, kad nepavyks“, - pasakoja jaunuolis.
Sėkmės sulaukė krizės įkarštyje
Po šių bandymų Ž. Butkevičius laikinai atidėjo planus tapti verslininku ir kartu su Arnu įsidarbino draudimo paslaugas siūlančioje įmonėje. Kaip pats pasakoja, čia iš savo vadovų išmoko labai daug, tačiau užsienio kapitalo įmonės akcininkai 2009 metais, visame pasaulyje siautėjant krizei, nusprendė iš Lietuvos trauktis.
„Ten kūrėme visą karjerą ir tikėjomės, kad jau tuoj viską pasieksime. Bet viskas staiga baigėsi. Aišku, mums siūlė nusipirkti Lietuvos padalinį už dešimtis tūkstančių siekiančią sumą. Tuo metu tai buvo kosminiai pinigai ir tų pinigų mes neturėjome“, - sako pašnekovas.
Po to jaunuolis išėjo į pensijų fondų įmonę, čia praleido vos savaitę, tačiau pamatė galimybę neblogai užsidirbti, nes ši siūlė persikelti kaupiamą pensiją iš kitų fondų pas juos visiškai nemokamai ir žadėjo kur kas didesnę grąžą, o perkėlimui tarpininkaujantis žmogus galėjo iškart gauti kelis šimtus litų siekiantį komisinį mokestį.
„Pasiūlymas buvo toks, kad perkėlus iš kito fondo į mūsų partnerių klientas gauna papildomai tūkstantinę sumą, o klientui tai nieko nekainuoja. Buvo lengva parduoti tokį dalyką. Tai buvo kaip saulėgrąžų gliaudymas. Tada mums kilo mintis pasiūlyti tai padaryti per tinklinę rinkodarą. Nuėjome pas buvusios darbovietės akcininkus su pasiūlymu ir jie sako, fainai, mes taip padarysim. Ir buvo įkurta įmonė, bet mes jos akcijų negavome, nors labai tikėjomės. Galiausiai susidarė keista situacija, austrai atvažiavo pas lietuvius, prieš tai jie buvo perkėlę 10 mln. pensijų fondų. Jie atvažiavo su tuo nusiteikimu, kad perkels per metus 1 mln. pensijų fondų. Bet jie nesusitarė ir to nepadarė“, - pasakoja Ž. Butkevičius.
Dėl šios priežasties pašnekovas kartu su savo draugu nusprendė nieko nelaukti ir imtis šio verslo patys. Pagrindiniai iššūkiai buvo du - gauti pinigų verslo pradžiai ir sukurti IT sistemą, kuri ganėtinai sudėtinga. Į verslo idėją investavo draugo giminaitė, o vienas pažįstamas sukūrė IT sistemą.
„Verslo idėja tokia. Ateinu pas klientą ir sakau, Algirdai, ar nori persikelti savo pensijų fondą iš savo fondo į mūsų partnerių ir tavo fondas padidės didele suma. O turiu dar geresnę idėją, tu gali užsirašyti partneriu, pats persikelti savo pensijų fondą ir gauni komisinius, kelis šimtus litų, ir dar padidėja tavo pensijų fondas. Kaip galvojot, kokiu greičiu plėtėsi toks pasiūlymas? Ateini pas žmogų, duodi jam uždėti du parašus ir iškart jis gauna kelis šimtus litų. Buvo žmonių, kurie nepasirašė, nes galvojo, kad tai kokia apgaulė. Bet mes patys patikėjom šia idėja ir su labai dideliu užsidegimu ir didele energija ėjome dalintis su kitais“, - prisimena Ž. Butkevičius.
Dirbo daug ir sunkiai
2009 m. spalio 27 d. jie atidarė nedidelį biurą sostinėje, ši diena, anot Ž. Butkevičiaus, viena laimingiausių jo gyvenime. „Pati verslo pradžia buvo žiauriai sunki. Mano kolega jau buvo vedęs, o aš neturėjau nei merginos, nei žmonos. Mes kiekvieną dieną dirbdavome po keliolika valandų. Apie 10 vakaro mano kolega važiuoja pas žmoną, kad su ja neišsiskirtų. O aš važiavau į savo butuką suvedinėti duomenų į kompiuterį. Dabar sveriu 79 kg. Keletą mėnesių po verslo įkūrimo svėriau 65 kg. Man fiziškai nebesinorėjo moterų. Pradėjau gerti, kad galėčiau užmigti. Buvo žiauriai sunku“, - pasakoja verslininkas.
Tiesa, sunkus darbas netruko atsipirkti, įmonė, su kuria jie bendradarbiavo, jaunuoliams skyrė apdovanojimą už puikų darbą, o 2010 metais jų įkurta įmonė turėjo daugiau nei tūkstantį partnerių, kurie tarpininkaudavo perkeliant pensijų fondus.
Prasidėjo įmonės krizė
Tada atsitiko krizė, kurios verslininkai neplanavo. Tuometinis premjeras Andrius Kubilius priėmė sprendimą sumažinti iš Sodros pervedamą pinigų sumą į pensijų fondus. Anksčiau žmonėms kaupiantiems pinigus antrojoje pensijų pakopoje iš Sodros į fondus buvo pervedama 5,5 proc. nuo darbuotojų sumokėtų socialinio draudimo įmokų, tačiau siaučiant krizei ir bandant kaišioti biudžeto skyles, ši dalis buvo nuolat mažinama, kol galų gale pervedama dalis krito iki 1,5 proc.
„Tuomet komisinis mokestis mūsų partneriams sumažėjo 4 kartus. Pamenu vieną liūdniausių dienų mūsų gyvenime. Iki tol mes stojomės ant bačkos ir sakėme visiems, einame su mumis, ten yra ateitis, mes žinome, ką darome, rinka superinė, pinigai kosminiai. Ir tada Kubilius sako, mažinam visus pervedimus. Ir tenka pasakyti visiems, kurie mumis patikėjo, kad vizijos, kurią mes brėžėm, nebėra. Aš ant Kubiliaus nei kiek nepykstu. Man jis lieka vienas kompetentingiausių politikų. Bet visko, ką žadėjom, nebėra. Tiesa, yra, bet keturis kartus mažiau“, - pasakoja Ž. Butkevičiaus.
2010 m. jis buvo priverstas daugiau nei tūkstančiui žmonių pranešti, kad verslo modelis žlunga, o pinigų kalnai mažėja keturis kartus. Iš tų tūkstančių po žinios paskelbimo liko 60 konsultantų.
„Viskas dingo. Tiek aš, tiek mano kolega buvome nekompetentingi vadovai, nemokėjome valdyti situacijos, kai ateina tokia krizė“, - pripažįsta pašnekovas.
Žengė pirmyn
Tačiau krizę jauni verslininkai atlaikė. Ž. Butkevičius pasakoja, kad jie praradę didelę lėšų dalį iš pensijų fondų netruko kompensuoti kitomis paslaugomis - pradėjo tarpininkauti įsigyjant gyvybės draudimą ir šviesti o šiandien jų įkurta įmonė sėkmingai gyvuoja ir plečiasi. Taip pat jauni verslininkai teikia klientams įvairias finansines konsultacijas, pavyzdžiui, padeda gauti optimalų būsto kredito pasiūlymą.
Pats Ž. Butkevičiaus šiandien dar turi įkūręs ir viešąją įstaigą „Septyni penktadieniai“. Čia jis veda žmonėms seminarus, konsultuoja asmeniškai ir dalinasi savo sėkmės paslaptimis su kitais.
„Šiai dienai mano gyvenimas atrodo ganėtinai fainai. Aš galiu keltis tada, kada man patinka. Tiksliau tada, kai keliasi mano sūnus. Pavyzdžiui, šiandien kėliausi 9-ą ryto. O po pietų nuvažiuoju pravesti žmonėms seminarą“, - sako Ž. Butkevičius.