Trumpalaikio Turto Esmė ir Apibrėžimas

Šiame straipsnyje aptarsime, kas sudaro trumpalaikį turtą, kaip jis klasifikuojamas ir kokie yra jo apskaitos ypatumai. Mes gyvename visuomenėje, kur vis svarbesni tampa asmeninių finansų valdymo sprendimai.

Vis dažniau nuo mūsų veiksmų, o ypač nuo neveikimo, priklauso mūsų finansinė ateitis. Mes dar esame išlaikę tėvų ir senelių įsitikinimą, kad reikia taupyti juodai dienai. Tai tikrai geras bruožas, tačiau kartais mūsų priimami sprendimai yra neracionalūs: nesuprantame, kuo rizikuojame neinvestuodami, kokią riziką galime prisiimti investuodami.

Savarankiško darbo tikslas surinkti reikalingus duomenis apie įmonės pinigų panaudojimą, o taip pat galimus atsiskaitymo būdus ir aptarti jų analizę.

Tiek investuojant į trumpalaikį, tiek į ilgalaikį turtą, visada tikimasi padidinti savininkų turto vertę. Finansų struktūra - tai įmonės nuosavybės elementai, kuriuos sudaro skolintojų ir akcininkų nuosavybės.

Kapitalas - tai lėšos, naudojamos įmonės turtui ir jos veiklai finansuoti. Įmonės turtas ir jos nuosavybės struktūra, turimo nuosavybės turto šaltiniai ir įsipareigojimai pateikiami įmonės balanse. Kapitalas - tai gamybos veiksnys. Finansinis kapitalas - tai tik finansinės vertybės - akcijos, obligacijos ar banko indėliai. Kapitalo sąvoka vartojama ir tada, kai kalbama apie rizikos kapitalą.

Suformavus kapitalą, įgyjamas turtas. Turtas - tai visuma vertybių, kuriomis disponuodama įmonė gauna arba tikisi gauti ateityje tam tikrą naudą. Jį panaudojant uždirbamas pelnas. Visi ištekliai turi konkretų savininką.

Trumpalaikis turtas - tai turtas, kurį įmonė sunaudoja ekonominei naudai gauti per vienus metus arba per vieną įmonės veiklos ciklą. Be trumpalaikio turto negali funkcionuoti nė viena įmonė: didelė ar maža, gamybos ar paslaugų, tik ką įkurta ar seniai veikianti.

Trumpalaikio turto analizę tikslingą pradėti nuo jo sudėties ir analizės. Trumpalaikis turtas, palyginti su ilgalaikiu turtu, turi vieną išskirtinę savybę - jį galima greitai paversti pinigais pardavus, o po to už gautus pinigus įsigyti kitą turtą. Taigi trumpalaikis turtas, dalyvaudamas apyvartos procese, keičia savo formą: iš piniginės formos pereina į atsargų formą, paskui įgauna nebaigtos gamybos ir pagamintos produkcijos pavidalą, o pardavus produkciją, vėl gaunami pinigai. Tačiau konkrečių trumpalaikio turto elementų apyvartos viklas yra nevienodas.

Trumpalaikis turtas yra finansuojamas einamųjų įsiskolinimų forma. Ilgalaikis finansavimas nereikalingas laikinam trumpalaikiui turtui, nes, naudojantis ilgalaikėmis paskolomis, tektų mokėti palūkanas ir tada, kai paskolos yra nereikalingos. Trumpalaikis papildomas finansavimas reikalingas tada, kai padidėja pardavimai. Paprastai įmonė finansuojama tiek trumpalaikiais, tiek ilgalaikiais įsiskolinimais, tarp kurių turi būti balansas. Kaip ir investicinių sprendimų atveju, pasirinkimą lems rizikos ir reikalaujamo pelningumo santykis bei akcijos kaina. Trumpalaikiai įsiskolinimai padidėja dėl ilgalaikių įsiskolinimų ir paprastai didina įmonės pelningumą, nes trumpalaikis finansavimas pigesnis. Kuo šis koeficientas didesnis, tuo didesnė rizika ir reikalaujamas pelningumas.

Atsiranda beveik savaime kaip normalaus verslo veiklos dalis. Tai susikaupę atlyginimai, mokesčiai, pirkėjų įsiskolinimai. Šis šaltinis naudojamas, nes yra pigiausias.

Rodiklis rodo, kiek įmonės turto yra finansuojama skolintomis lėšomis. Jis naudojamas ilgalaikiam mokumui įvertinti, norint nustatyti, kokį augimą įmonė gali finansuoti skolina

Optimali riba - 70 procentų. Jeigu dydis viršija 100 procentų, pagal LR bankroto įstatymą įmonė yra nemoki.

Rodiklis rodo, kokia įmonės turto dalis finansuojama trumpalaikėmis skolomis. Jis yra trumpalaikio mokumo stebėjimo dydis.

Rodiklis rodo, kokia viso trumpalaikio turto dalis priklauso įmonei.

Grynasis apyvartinis kapitalas yra trumpalaikio turto dalis, kuri lieka įmonėje, kai įvykdomi trumpalaikiai įsipareigojimai. Šio rodiklio reikšmė turėtų būti teigiamas dydis, kiekviena įmonė turi pakankamai nuosavo trumpalaikio turto. Neigiama grynojo apyvartinio kapitalo reikšmė rodo, kad įmonė gali neįvykdyti savo trumpalaikių įsipareigojimų.

Rodiklis rodo, kiek trumpalaikis turtas padengia trumpalaikių įsipareigojimų ir leidžia prognozuoti mokumo būklę artimiausiu metu. Mažesnė už vienetą rodiklio reikšmė rodo, kad įmonė gali neįvykdyti savo trumpalaikių įsipareigojimų. Jeigu koeficientas didesnis už vienetą, įmonės mokumas rizikingas.

Kritinio likvidumo koeficientas yra griežtesnis įmonės likvidumo vertinimo rodiklis, nes apskaičiuojant šį rodiklį daroma prielaida, kad atsargos negali būti paverstos į pinigus. Kritinio likvidumo rodiklis lygus vienetui laikomas labai geru ir rodo, kad įmonė gali greitai įvykdyti einamuosius įsipareigojimus. Šis likvidumo rodiklis neturėtų būti mažesnis kaip 0,5. Jei einamojo likvidumo rodiklis yra didelis, o kritinio mažas, galima teigti, kad įmonė turi daug gamybinių atsargų, kurios atitraukia apyvartines lėšas ir jos yra užšaldytos atsargose.

Pagal rodiklius nustatoma, kiek kartų savininkų nuosavybė viršija bendrus įsipareigojimus. Kuo didesnis koeficientas, tuo aukštesnis likvidumo lygis, mažesnė finansinė rizika ir bankroto grėsmė. Reikalavimas, kad savininkų nuosavas kapitalas būtų didesnis už įsipareigojimus, vadinamas auksine rizikos taisykle.

Koeficientas rodo, kokią savininkų nuosavybės dalį sudaro trumpalaikiai grynieji aktyvai. Rodiklis padeda nustatyti, kokia apimtimi įmonė yra finansiškai nepriklausoma. Optimali šio koeficiento reikšmė yra 0,4 - 0,6. Reikalavimas, kad nuosavas kapitalas būtų didesnis už ilgalaikį turtą, vadinamas auksine turo taisykle ir reiškia, kad tam tikra nuosavo kapitalo dalis turi būti skirta trumpalaikiam turtui finansuoti.

Kiekviena įmonė, siekiant išsilaikyti dabartinėje konkurencinėje rinkoje, toliau plėtotis, turi labai atidžiai valdyti pinigų srautus, analizuoti visus veiksnius, darančius jiems įtaką. Pinigų srautų valdymas plačiąja prasme susijęs su planavimu, priežiūra ir kontrole tų veiksnių, kurie daro įtaką grynųjų pinigų įplaukų, išmokų dydžiui ir lygiui.

Grynųjų pinigų, reikalingų įmonei, kiekis priklauso nuo jos veiklos ypatybių, turimo ir reikalingo kapitalo dydžio, išlaidų, paskolų ir kitų veiksnių. Pinigų srautai patenka į įmonę pirkėjams apmokant už parduotas prekes ar atliktas paslaugas, o išplaukia iš įmonės mokant atlyginimus, už žaliavas, medžiagas, paslaugas, nuomą, energiją, vandenį ir padengiant kitas bendras, įmonės, valdymo ir administracines išlaidas.

Nuo amžiaus pradžios finansinei būklei vertinti taikoma palyginamoji balanso analizė. Atskirų balanso straipsnių lyginamąjį svorį, t.y. Balanso struktūrai įvertinti užtenka pasinaudoti analitine balanso lentele, t.y. sugrupuotais balanso duomenimis. Greta esantys struktūros rodikliai leidžia lengvai pastebėti turto dalių pokyčius. Analizuojant struktūros dinamiką būtina atkreipti dėmesį ne tik į procentinį vienos ar kitos turto dalies pasikeitimą, bet ir į absoliučią rodiklio reikšmę. Detaliai analizuojant finansinę įmonės būklę, reikia atkreipti dėmesį į tai, kaip kinta atskiros turto dalys, t.y. Norint nustatyti trumpalaikio turto, tai yra pinigų, debitorinių įsiskolinimų ir kt.

Trumpalaikio Turto Samprata ir Skirstymas

Įmonių apskaitoje turtas skirstomas į ilgalaikį ir trumpalaikį. Ilgalaikis turtas negali būti paverstas pinigais per vienerius metus, pavyzdžiui, žemė, įranga ar autorinės teisės. Tuo tarpu trumpalaikis turtas yra turtas, kuris įmonės veikloje naudojamas trumpiau nei vienerius metus pajamoms uždirbti arba kurio įsigijimo vertė yra mažesnė už įmonės nusistatytą ilgalaikio turto minimalią vertę.

Trumpalaikis turtas skirstomas į:

• Trumpalaikį finansinį turtą, kuris išreiškiamas piniginiais vienetais ar kitais per trumpą laiką galinčiais tapti grynaisiais pinigais.
• Trumpalaikį nefinansinį turtą.

Efektyvus trumpalaikio turto valdymas užtikrina, kad įmonė turės pakankamai lėšų vykdyti savo įsipareigojimus ir finansuoti kasdienes operacijas.

Trumpalaikis Finansinis Turtas

Tai likvidžiausias įmonės turtas, kuris dažniausiai yra piniginiai aktyvai arba tokie, kurie greitai gali būti paverčiami į grynuosius pinigus. Didelės įmonės pinigus paprastai laiko ne tik sąskaitoje, bet investuoja į likvidžius bei saugius vertybinius popierius.

Šią turto grupę sudaro:

• Pinigai
• Pinigų ekvivalentai
• Indėliai
• Trumpalaikės investicijos į vertybinius popierius

Trumpalaikis Nefinansinis Turtas

Tai turtas, kuris yra suvartojamas pagrindinės veiklos procese. Šis turtas yra apyvartinio kapitalo dalis, ir dažniausiai didelė šio turto proporcija būna gamybinėse ar prekybinėse įmonėse.

Šią turto grupę sudaro:

• Gautinos sumos
• Atsargos
• Sumokėti avansai

Trumpalaikio Turto Rodikliai

Trumpalaikio turto piniginė vertė pateikia įmonės likvidumo rodiklį. Kreditoriai bei investuotojai itin atidžiai stebi įmonės trumpalaikį turtą, kad įvertintų įmonės veiklos vertes bei rizikas. Svarbiausi rodikliai:

• Dabartinis koeficientas: matuoja įmonės galimybes vykdyti bei sumokėti trumpalaikius bei ilgalaikius įsipareigojimus.
• Greitasis koeficientas: pamatuoja įmonės gebėjimą vykdyti trumpalaikius įsipareigojimus remiantis savo likvidžiausiu turtu.
• Grynųjų pinigų rodiklis: matuoja įmonės galimybę iškart apmokėti visus trumpalaikius įsipareigojimus.

Trumpalaikio Turto Apskaita

Trumpalaikiam turtui įmonės buhalterinėje apskaitoje nusidėvėjimas nėra skaičiuojamas. Trumpalaikio turto nusidėvėjimas tiesiogiai nurašomas prie sąnaudų.

Metinėje finansinėje įmonės ataskaitoje trumpalaikis turtas skirstomas į šias grupes:

• Atsargos: nebaigta gamyba bei pagaminta produkcija, žaliavos, perpardavimui įsigytos prekės, perpardavimui skirtas ilgalaikis turtas, išankstiniai apmokėjimai.
• Nebaigtos vykdyti sutartys.
• Per 1 metus gautinos pinigų sumos: pirkėjų įsiskolinimai, dar neįmokėtas pareikalautas kapitalas, kiti įsiskolinimai.
• Investicijos bei terminuoti indėliai: nuosavybės teise priklausančios akcijos, terminuoti indėliai bei kitos investicijos.
• Grynieji pinigai sąskaitoje bei kasoje.

Trumpalaikis turtas įmonės balanse paprastai klasifikuojamas taip: trumpalaikio turto elementai, turintys didžiausią tikimybę pavirsti grynaisiais pinigais, yra klasifikuojami balanso viršuje.

Trumpalaikio turto sąskaitos rodomos šia tvarka:

• Grynieji pinigai;
• Pinigų ekvivalentai;
• Trumpalaikės investicijos;
• Gautinos sumos;
• Žaliavų, perdirbamų produktų bei pagamintų produktų atsargos;
• Iš anksto apmokėtos ir dar nepasibaigusios įmokos (pvz. draudimo įmokos).

Mažavertis Turtas

Mažavertis turtas - tai turtas, kurio vertė mažesnė už pasirinktą minimalią ilgalaikio turto vertę, tačiau naudojimo laikas ilgesnis nei vieni metai. Toks turtas priskiriamas atsargoms (trumpalaikiam turtui) ir, pradėjus naudoti, iš karto nurašomas į sąnaudas.

Yra keletas variantų, kaip tvarkyti tokio turto apskaitą:

• Mažaverčių daiktų apskaita simboline verte: turtas išlieka apskaitos registruose, o pradėjus naudoti, nurašoma visa vertė atėmus simbolinę vertę.
• Kiekinė mažaverčio turto apskaita: mažaverčių daiktų apskaita registruose natūrine išraiška, fiksuojant jų perdavimą atsakingam asmeniui.
• Vertinei mažaverčio inventoriaus apskaitai galima naudoti ir nebalansines sąskaitas.

Atsargų Valdymas

Atsargos yra trumpalaikis turtas, sunaudojamas per vienerius metus arba per vieną veiklos ciklą.

Atsargų grupės pagal pavyzdinį sąskaitų planą:

• Žaliavos, medžiagos ir komplektavimo detalės
• Nebaigta produkcija ir vykdomi darbai
• Produkcija
• Pirktos prekės, skirtos perparduoti
• Biologinis turtas
• Ilgalaikis materialusis turtas, skirtas parduoti
• Nematerialusis turtas, skirtas parduoti

Įmonė, sudarydama sąskaitų planą, gali naudotis pavyzdiniu sąskaitų planu, tačiau turi galimybę ir turėti analitinių sąskaitų, kurios lengviau padėtų tinkamai įvertinti atsargas. Atsargų skirstymas smulkiau renkantis analitines sąskaitas kiekvienai atsargų rūšiai ne tik palengvina savikainos nustatymą, bet taip pat leidžia ir atskirai vertinti atsargas.

Atsargų Įvertinimas

Pirktos žaliavos ir medžiagos apskaitoje registruojamos įsigijimo savikaina, pridedant su įsigijimu tiesiogiai susijusias išlaidas, atėmus pirkimo metu suteiktas nuolaidas. Produkcija ir biologinis turtas vertinamas pasigaminimo savikainą, t. y. visas išlaidas (sąnaudas), susidariusias gaminant ir parduodant produkciją (medžiagų, kuro, energijos, darbuotojų darbo užmokesčio, socialinio draudimo įmokų, ilgalaikio turto nusidėvėjimo, gamybos aptarnavimo ir valdymo, administracinės, pardavimo ir kt.), arba tikrąją vertę, atėmus pardavimo išlaidas, t. y. vertę, kurią nustato pardavėjas ir pirkėjas sandorio dieną įvertindami įprastines rinkos sąlygas.

Sudarant finansines ataskaitas įsigijimo (pasigaminimo) savikaina arba grynąja galimo realizavimo verte, atsižvelgiama į tai, kuri iš jų yra mažesnė. Į savikainą negali būti įskaičiuotas pridėtinės vertės mokestis, išskyrus tuos atvejus, kai pridėtinės vertės mokestis yra negrąžintinas.

Atsargų Įkainojimo Būdai

Kad būtų galima apskaičiuoti sunaudotų, parduotų atsargų savikainą, atsargos apskaitoje yra įkainojamos pagrindiniais įkainojimo būdais: FIFO, LIFO, vidutinės kainos, konkrečių kainų.

Konkrečių kainų metodas tinka labai mažoms įmonėms arba įmonėms, kurios labai smulkmeniškai tvarko apskaitą, nes kiekvienas parduotas (sunaudotas) atsargų vienetas yra įkainojamas jo pirkimo pasigaminimo savikaina. Dažniausiai toks būdas naudojamas brangioms atsargoms, kurias lengva sekti parduodant.

Svertinio vidurkio metodas yra taikomas, kai atsargos yra sumaišytos ir negalima nustatyti, kurios atsargos pirktos, pagamintos pirmiausia. Svertinio vidurkio būdas - parduotų (sunaudotų) atsargų savikaina apskaičiuojama šių atsargų kiekį dauginant iš laikotarpio pradžioje buvusių ir per laikotarpį įsigytų atsargų kainų svertinio vidurkio. Vidutinė atsargų vieneto kaina apskaičiuojama ataskaitinio laikotarpio pradžioje buvusių ir per laikotarpį įsigytų atsargų vertę dalijant iš jų kiekio. Ta pačia vidutine kaina įkainojamos ir ataskaitinio laikotarpio pabaigoje likusios atsargos.

FIFO būdas - anksčiausiai parduotų (sunaudotų) atsargų savikaina apskaičiuojama pagal anksčiausiai įsigytų atsargų kainą. Ataskaitinio laikotarpio pabaigoje likusios atsargos įkainojamos vėliausiai įsigytų atsargų įsigijimo savikaina. Šį metodą rekomenduojama taikyti ir tais atvejais, kai negalima nustatyti, kurios atsargos buvo pirmiausia sunaudotos.

LIFO būdas - anksčiausiai parduotų (sunaudotų) atsargų savikaina apskaičiuojama pagal vėliausiai įsigytų atsargų kainą. Šį būdą galima taikyti tik tada, kai tiksliai žinoma, kad vėliausiai įsigytos atsargos sunaudojamos (parduodamos) pirmiausia. Ataskaitinio laikotarpio pabaigoje likusios atsargos įkainojamos pagal pirmųjų atsargų įsigijimo (pasigaminimo) savikainą.

Pagrindinių atsargų įkainojimo metodų palyginimas:

Atsargų Sunaudojimo Apskaitos Būdai

Registruojant apskaitoje atsargų sunaudojimą, galima pasirinkti vieną iš būdų: nuolat ir periodiškai.

Nuolat apskaitomų atsargų būdo esmė - apskaitoje registruojamos visos pardavimo pirkimo ir pasigaminimo operacijos. Šis būdas dažniausiai taikomas nedideliems kiekiams atsargų, brangioms atsargoms. Ataskaitinio laikotarpio pabaigoje nustatytant atsargų likutį ir pardavimų savikainą nereikia didelių pastangų. Atlikus inventorizaciją, likučiai yra sutikrinami, o atsiradusius trūkumus arba perteklius galima užregistruoti aiškiai žinant priežastis.

Periodiškai apskaitomų atsargų būdas - buhalterinėse sąskaitose registruojamos tik atsargų pirkimo operacijos. Norint nustatyti atsargų likutį, reikia atlikti inventorizaciją. Inventorizuojant nerastas atsargų kiekis laikomas parduotu, o tai ne visada atitinka tikrąją situaciją. Parduotų (sunaudotų) atsargų savikaina apskaičiuojama ataskaitinio laikotarpio pabaigoje pagal pirktų atsargų ir likučių duomenis.

Apskaičiuojant parduotų prekių savikainą, naudojama formulė: Atsargų likutis laikotarpio pradžioje + per laikotarpį pirktos atsargos - atsargų likutis laikotarpio pabaigoje = per laikotarpį parduotų (sunaudotų) atsargų savikaina.

tags: #trumpalaikio #turto #esme