Kaltė yra pagrindinis subjektyvusis nusikaltamos veikos sudėties požymis. Ji yra būtinoji kiekvienos nusikalstamos veikos sudėties dalis, todėl turi būti įrodinėjama kiekvienoje baudžiamojoje byloje. Tam, kad tinkamai nustatytume kaltę, reikia ištirti jos valinį ir intelektualųjį momentus. Šią nagrinėja daugelis Lietuvos ir kitų valstybių teisės mokslininkų ir praktikų.
Baudžiamoji teisė: sąmokslo nusikaltimas
Tiesioginė kaltė
Tiesioginė kaltė yra viena iš kaltės formų, dėl kurios asmuo, padaręs Baudžiamajame kodekse numatytą veiką, traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Žinojimas kaltės objektyviai laikoma sunkesne už neatsargią kaltę. Būtent ši kaltės forma numatyta kaip būtina žmogaus baudžiamosios atsakomybės už padarytą veiką sąlyga. Tiesioginė kaltė yra veikos neteisėtumo suvokimas ir sąmoningas noras tą veiką vis dėlto padaryti, siekiant draudžiamo rezultato.
Tiesioginė kaltė veikos sudėtyje nurodo poelgio kryptingumą ir tikslą. Tiesioginė kaltė, kaip psichinė elgesio savybė, yra siekimas realizuoti baudžiamosios veikos sudėtį, suvokiant visas objektyvias veikos aplinkybes. Tiesioginę kaltę atskleidžianti įprasta trumpa formulė - "žinojimas ir norėjimas realizuoti veikos sudėtį". Galima sakyti, kad tiesiogiai kaltas padaro tas, kuris suvokia, ką daro, ir to nori.
Kita tiesioginės kaltės prasmė yra neabejotinos arba beveik neabejotinos nusikalstamo elgesio pasekmės suvokimas ir siekimas vis dėlto ją daryti. Jeigu A padega V priklausantį namą norėdamas jį nužudyti, nors žino, kad ten yra ir W, tariama, kad A nori nužudyti ne tik V, bet ir W, jeigu numatė, kad W mirtis bus neabejotina arba beveik neabejotina jo elgesio pasekmė. Šios sąvokos išplėtimas yra logiškas, nes rezultato realaus tikėtinumo suvokimas prilygsta tokio rezultato norėjimui.
Tiesioginė kaltė apibrėžiama LR BK 15 straipsnyje. Ši kaltės rūšis, kaip tam tikrą kaltininko psichinį santykį su daroma nusikalstama veika, apibūdina du elementai - intelektinis ir valinis. Intelektinis momentas, t.y. psichinis santykis su pavojinga veika bei priežastinio ryšio vystymusi, o skiria valinis momentas - psichinio santykio su baudžiamajame įstatyme numatytais padariniais kilimu ypatumai. Tiesioginės kaltės rūšis neturi jokios įtakos veikos kvalifikavimui. Tiesiogine kalte padaryta veika kvalifikuojama pagal tą patį LR BK straipsnį.
Netiesioginė kaltė
Netiesioginė kaltė yra baudžiamosios atsakomybės sąlyga dviems atvejais: 1) jei sudėtyje greta kaltės numatytas motyvas ar tikslas arba 2) nusikalstamos veikos sudėtis yra formali. Apibrėžimas pateikiamas LR BK 15str. 2 dalyje. LR BK 15str. 2d. pateikiamas netiesioginės kaltės apibrėžimas, pritaikytas materialioms nusikalstamoms veikoms sudėtims. Netiesioginė kaltė yra tada, jei ją darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai ir jų sąmoningai leido jiems kilti.
Šis apibrėžimas apima tris sudedamąsias kaltės dalis: psichinį santykį su daroma pavojinga veika, psichinį santykį su BK numatytais padariniais numatymu ir psichinį santykį su jų kilimu. Netiesioginė kaltė pasireiškia tuo, kad asmuo suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį. Tai yra nusikalstamos veikos objekto ir objektyviosios pusės suvokimas. Daromos nusikalstamos veikos pavojingo pobūdžio suvokimas tai: 1) faktinis daromos veikos aplinkybių suvokimas ir 2) daromos veikos socialinės reikšmės suvokimas.
Materialiosios sudėties konstrukcija lemia, kad baudžiamajai atsakomybei taikyti būtina pagrįsti faktą, jog dėl asmens padaryto veikimo ar neveikimo atsirado pavojingi ir prieštaringi teisei padariniai. Asmuo numato, kaip vystysis priežastinis ryšys, kokius padarinius sukels jo veika. Kaltininkui pakanka suvokti baudžiamosios teisės požiūriu reikšmingą (adekvatų) priežastinį ryšį tarp jo veikos ir kilusių padarinių. Priežastinio ryšio detalių suvokimas ar nesuvokimas, suvokiant nusikalstamos veikos pavojingą pobūdį, reikšmės neturi.
Netiesioginės kaltės momentas apibūdina asmens, padariusio pavojingą veiką, psichinį santykį su pavojingų padarinių kilimu ir įstatyme nusakytas žodžiais "norėjo pavojingų padarinių kilimo". Norėjimas - tai tikslinga veika. Norėjimas, kad dėl veikimo ar neveikimo atsirastų padariniai, reiškia, jog veikdamas asmuo sąmoningai nukreipia savo pastangas tam, kad atsirastų padariniai ar kiltų grėsmė.
Netiesioginė kaltė veika yra tada, kai asmuo darydamas pavojingą veiką suvokė pavojingą daromos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti (LR BK 15str.2d.1p.). Šiai kaltei yra būdingi šie požymiai: 1) pavojingo nusikalstamo veikos pobūdžio suvokimas; 2) sąmoningas leidimas kilti padariniams. Pirmasis požymis yra intelektinis netiesioginės kaltės elementas, o antrasis - valinis. Šiuo atveju kaltininkas nesiekia žalingų padarinių, bet sąmoningai jiems leidžia atsirasti.
Tiesioginės ir netiesioginės kaltės palyginimas
Pagrindinis skirtumas tarp tiesioginės ir netiesioginės kaltės yra tas, kad tiesioginės kaltės atveju asmuo ne tik suvokia veikos pavojingumą ir numato jos padarinius, bet ir nori, kad tie padariniai atsirastų. Netiesioginės kaltės atveju asmuo taip pat suvokia veikos pavojingumą ir numato jos padarinius, tačiau jis nesiekia tų padarinių, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti.
Šis skirtumas yra svarbus baudžiamojoje teisėje, nes jis gali turėti įtakos veikos kvalifikavimui ir bausmės dydžiui. Veikos, padarytos tiesiogine kalte, paprastai laikomos sunkesnėmis už veikas, padarytas netiesiogine kalte.
Pagrindiniai skirtumai tarp tiesioginės ir netiesioginės kaltės
| Požymis | Tiesioginė kaltė | Netiesioginė kaltė |
|---|---|---|
| Padarinių norėjimas | Asmuo nori padarinių | Asmuo nesiekia padarinių, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti |
| Veikos pavojingumo suvokimas | Asmuo suvokia veikos pavojingumą | Asmuo suvokia veikos pavojingumą |
| Padarinių numatymas | Asmuo numato padarinius | Asmuo numato padarinius |
tags: #tiesiogine #ir #netiesiogine #nuosavybe