Reizgių Sodybos Lauko Apžvalga: Istorija, Tradicijos ir Vietovardžiai

Šiame straipsnyje tęsiame pasakojimą apie Inos Editos Kuzmienės (gim. Brinkytės, g. 1961 m.) gyvenimą senelių Kristupo ir Marės Reizgių namuose Dreižių kaime, kur nuo pat lopšio vaikams buvo skiepijamas stiprus bendrystės su evangelikais liuteronais, klaipėdiškiais jausmas. Taip pat apžvelgsime kitus Lietuvos regionus ir jų lankytinas vietas.

Lietuvos regionai

Šeimos Istorijos Fragmentai

I. K.: Nekalbėdavo apie tai namuose, bet mes žinojom, kad tėvelis buvo vokiečių kareivis. 1941-ais jam tebuvo septyniolika. Po apmokymų - iškart išsiuntė į frontą. Kariavo kažkur Kaukaze. Buvo 6 kartus sužeistas, o pasibaigus karui, pateko į rusų nelaisvę. Pasisekė, išgyveno… Grįžo į Rokus, bet namai jau buvo užimti kitų. Kadangi Dreižiuose gyveno sesuo Anna, apsigyveno pas ją, o paskui susipažino su mano mama.

Žmonės nenorėjo kariauti, nenorėjo į frontą. Persišaudavo rankas, kojas per duonos kepalą. Duona surenka parako dulkes. Jei nustatydavo, kad karys pats susižalojo - sušaudydavo. Apie karą tėvelis kalbėjo tik tada, kai buvo išgėręs, kai smigo iki sąmonės netekimo. Baisūs prisiminimai. Būdavo, verkti pradeda… Sunku ir visą gyvenimą tai slėpti.

Tėvelio sesuo Anna Macienė buvo ištekėjusi už Etmono Maco ir atitekėjusi į Dreižius. Tėvelis pas seserį pragyveno kelis metus. Draugavo su kita mergina, o vedė mano mamą. Savo vyrą - mano tėvelį mama įsimylėjo per jo sesers Omos Annos Macienės laidotuves 1952 m. Atkreipė dėmesį į savo būsimą vyrą todėl, kad buvo organizuotas, rūpestingas. Prasidėjo draugystė. 1953 m. mano mama Madlynė Reizgytė (1927.05.06-1992.05.23) ištekėjo už Jono Brinkio (1923.10.14-2000.12.27), kuris taip pat buvo šišioniškis, evangelikų liuteronų tikybos, kilęs iš Rokų kaimo. Susituokė Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčioje.

Nuotraukose matau mamą su balta suknele, nuometu ir puokšte gėlių, tačiau jaunosios nuometai nuotraukose yra skirtingi. Ateljė nuotraukos buvo darytos ne jungtuvių dieną. Tikrosioms vestuvėms mama turėjo dvi skirtingas sukneles: juodą ir baltą.

Susituokę gyveno kartu su mamos tėvais - mano seneliais Kristupu ir Mare Reizgiais Dreižių kaime. Susilaukė trijų vaikų. Dviejų sūnų: Alberto (1957.04.25-2018.04.19), Gintaro (1963.05.21) ir manęs - Inos Editos Brinkytės (1961.04.02). Mano krikštynų nuotraukų nėra išlikę. Kūmai, jei tėvų netenkama, užaugina savo krikšto vaikus. Mano kūma buvo Mildos Aušrienės (gim. Dugniutės) mama - Anna Dugnienė (gim. Reizgytė). Visą gyvenimą jutau jos rūpestį manimi.

Išsaugotos senos nuotraukos, kuriose užfiksuotos brolio Alberto krikštynos. Jos vyko senelių - K. ir M. Reizgių sodyboje Dreižių kaime, kadangi mūsų šeima gyveno to paties gyvenamojo namo antrame gale. Šventė vyko 1957 m.

Brolio Alberto krikštynų nuotraukose matyti bičių aviliai. Bitininkystė buvo senelio pomėgis. Bitynas nebuvo didelis - 10-15 šeimų, bet to pilnai pakako. Kada senelis pasiligojo, mamai leido perimti nacionalizuotą senelio bityną. Ji pradėjo bitininkauti - tapo kolūkio bitininke. Iš dešimties bičių šeimų išaugino jų pusantro šimto.

Darbo buvo daug: reikėjo medų išsukti rankiniu būdu, paruošti sirupą bičių maitinimui žiemą ir išnešioti rankomis, o kad bitės žiemą nesušaltų - avilius apšiltinti ir dalį jų sunešti žiemojimui į staldį. Gerai, kad viskas buvo čia pat, viskas sode… Mes net į bažnyčią važiuodavom kitu metu - žiemą, kai jau laisviau. Vasarą tai bitės spiečia, tai medus - buvo pats darbymetis pas mamą.

Mamą apylinkėje pažinojo visi, nes vietiniai gyventojai ateidavo pas mus medaus. Pasibaigus medunešiui ir atidavus medaus prievolę kolūkiui, likutį mama turėdavavo iškabinti iš bidonų, sudėti į stiklainiukus ir išdalinti kolūkiečiams. Po pusę litro ar po litrą. Kasdieną medaus niekas nevartojo, imdavo vaistams, bet pas mus namuose, atėjus svečiams, mama pasiūlydavo ne cukraus, o medaus.

Žinojom, kad bitės skrenda tam tikrais takais. Negalima buvo ten lįsti. Kiemas nebuvo ta vieta, kur bitės skraido. Jų takai ėjo ten, kur sodas, buvo nukreipti į pietų pusę. Bitės skrisdavo dar į rytus ir į vakarus, o į šiaurinę pusę - į kiemą beveik neskrisdavo. Jų takai buvo nukreipti į pievą, kurią tekdavo šienauti. Dienos metu stengdavomės nekirsti bičių takų.

Būdavo, kitą kartą, bitės piktos. Tada mama eidavo patikrinti, ar bitės turi vandens. Sakydavo: „Jei nėra vandens, bitės gali būti piktos.“ Padarydavo girdyklas, kad jos galėtų atsigerti. Apversdavo trijų litrų stiklainį su vandeniu, kurio apačioje - lėkštutė. Pagaliukų pridėdavo, kad bitės nepaskęstų. Joms, pasirodo, kaip ir žmonėms, reikėjo atsigerti. Ir iš tiesų - nugerdavo. Stebėdavom kaip girdyklose vandens mažėja. Jas padėdavo ne prie kiekvieno avilio. Jeigu rasa iškrisdavo - bitėms nereikėjo vandens. Bet per vasaros karščius - būtinai.

Yra taip buvę: karvė parbėgo iš ganyklos sugelta - reiškia, kad supyko bitės. Tada eidavom žiūrėti: kodėl bitės pyksta? Jeigu viskas gerai - bitės niekada nepyksta. Su šeimos evakuacija susiję patys skaudžiausi mamos prisiminimai. 1944 m. spalio mėn. buvo privaloma evakuotis. Nuo šeimos atsiskyrė ir į Vokietiją, o iš ten vėliau į Ameriką išvažiavo dvi mamos seserys: Anna ir Ieva (Eva) Reizgytės.

Tuo metu, kai kelią bombardavo, seserys buvo virtinės priekyje ir su žmonių srautu judėjo į vakarus. Visi kiti grįžo. Dreižiuose liko ir Annos sūnus Vilius, kurį augino seneliai Reizgiai ir mano mama. Su Viliumi man teko kalbėtis. Jis taip sakydavo: „Kitų namų neturiu.“

Pokario metais šeima gyveno nuolatinėje baimėje. Laukė trėmimo. Ar šunys suloja, ar kas - visi bėga slėptis. Buvo paskelbta: „Esate sąrašuose, laukit kada jus išveš.“ Baimės šleifas tęsėsi ilgus metus. Seneliai nebuvo stambūs ūkininkai, bet anuomet laikraštyje kažkas parašė šmeižikišką skundą, kad pas Reizgius samdiniams valgyti neduoda. Nebeišsaugojau to straipsnio, bet aš jį skaičiau. Kartais apsilankydavo ginkluoti vyrai, prašydami maisto. Po kurio laiko į vidų įžengdavo kiti, o, galbūt, tie patys, tik jau persirengę ir klausdavo: „Ar buvo kas atėję?“ Mama tiksliai išvardindavo kiek davė lašinių, kiaušinių ar duonos. „O kodėl davėte?“ - sekdavo klausimas.

Kad ir neišvežė - džiaugsmo gyvenime buvo nedaug. Ne kažkiek… Žemė buvo nacionalizuota. Mama sunkiai dirbo prie lauko darbų kolūkyje, o vėliau, iki 1988 m., ir perėmusi nacionalizuotą senelio bityną. Padejuodavo, kad namui ir ūkiniams pastatams reikia remonto, tačiau to valdžia neleido daryti, nes sodybą buvo numatyta nugriauti. Ji turėjo sunykti.

Kaimo Vietovardžiai ir Istorija

Rūtos Verkauskaitės žodinę ir vaizdinę medžiagą (nuotraukos darytos 2015-2019 m.) papildė šio teksto iniciatorių, Pasodninkuose gimusių, gyvenusių ir dabar gyvenančių žmonių pateikta informacija. Pateikiami kai kurie vietovardžiai:

• Abisinija - didelė kaimo dalis šiaurės rytuose, ten gyveno Gurskai, Sargeliai, Valantavičiai, Valušytės, Vitkūnai, Zmejauskai.
• Alksnynas - nuo šiaurės vakarų iki šiaurės rytų kaimą supo raistas, alksnynas ir krūmynai.
• Aptakai - didelė pieva Moliupėje Širvintos slėnyje.
• Ąžuolynas - Moliupėje kairėje vieškelio pusėje. Čia augdavo daug baravykų. Medžius iškirto vokiečiai per karą.
• Batareika - piliakalnis, kaip sakydavo seni žmonės, pavadintas nuo žodžio baterija - karinio vieneto.

Pagal Metrikų knygas jau apie 1800 m. Pasadnykų kaimas buvo sėslus.
Nežinau, kiek tiesos, bet užpernai Nacionalinio muziejaus A. Paslaičio dvarų piešinių parodoje šalia Musninkų dvaro liekanų piešinio buvo prierašas, kad Stanislovas Druckis-Podbereskis abu Musninkų dvarus pralošė. Šiaip ar taip, vyko du teisminiai procesai 1780 ir 1830 metais Musninkų dvaro skolų išieškojimui.

Šetekšnių Šeštinės: Tradicijos Atgaivinimas

Prieš 180 metų Šetekšnių (Panemunėlio sen.) krašte užgimė Šeštinių - Kristaus dangun įžengimo šventės - tradicijos. Anuomet būriai tikinčiųjų, giedodami litanijas, eidavo melstis prie kaimo kryžių, išpuoštų gėlių žiedais. Prie Šetekšnos upės gyvenantys žmonės pasiryžo atgaivinti senąją kaimo tradiciją - švęsti Šetekšnių Šeštines, arba, kaip vietiniai vadina, Šeštinį.

Šetekšnos - nedidelis kaimas, kolūkio pastatytas gyvenamųjų namų kvartalas, lyg ir labai žymių žmonių čia negimė, tačiau jis man mielas. Žinoma, jog Šetekšnų dvarą baudžiavos laikais valdė Komarovskiai, vėliau - Kosakauskų, Giriūnų giminės. Po tragiškos pono Giriūno mirties, dvarą nuomojo Obelevičius, paskutinieji dvarininkai - Antanas ir Teklė Jankauskai, palaidoti Šetekšnų kapinėse.

Gintauto Kalinausko Sodyba Čekiškėje: Sugrįžimas į Gimtinę

Iš Kauno kilęs G.Kalinauskas į Kazachstaną išvyko auštant Lietuvos nepriklausomybei. Prieš šešerius metus į Lietuvą atvykę Kalinauskai pirmiausia įsikūrė Vaišvydavoje, tačiau toliau dairėsi tinkamos vietos namams. G.Kalinausko dėmesį patraukė skelbimas apie Čekiškėje parduodamą sklypą. Nuvykęs jo apžiūrėti vyras suprato - būtent to ir ieškojo.

Veikli Kalinauskų šeima čia nuo nulio įrengė žavią sodybą su pavėsine, duonkepe, rūkykla ir didžiuliu tvenkiniu. Šeimininkai taip pat nutiesė kelią, kuriuo patogu naudotis ir kitiems miestelio gyventojams. Šiandien sodybą puošia savomis rankomis sodintų medžių įvairovė - kalnų pušaitės ir juodosios pušys, obelaitės, šilkmedžiai, magnolijos, šilauogių krūmai. Ant teritorijoje esančio šlaito taip pat stovi įspūdingas medinis namas su apžvalgos bokšteliu.

Kazachstane teko dirbti su vienu sentikiu, kilusiu iš Lietuvos. Jo žmona į darbą mums atnešė pietų. Atidariau dėžutę, o ten - cepelinai. Pats G.Kalinauskas verda skanų, tradicinės kazachų virtuvės įkvėptą plovą, kurio neretai užsuka paragauti ir kaimynai.

Molėtai: Ežerų Kraštas ir Pramogos

Savaitgaliais ar atostogų metu Molėtų kryptimi dažniausiai traukiama prie ežerų, į miškus ar kempingus - juk gamta čia, Labanoro regioniniame parke, išties nuostabi! O ką dar smagaus be stovyklavimo, žvejybos ir maudynių Molėtuose galima nuveikti, pamatyti ir sužinoti?

* Lietuvos etnokosmologijos muziejus - tai observatorija ir muziejus, įsikūręs Molėtų rajone, netoli Kulionių kaimo, prie Želvų ežero.* Molėtų skulptūrų parkas - įkurtas pačiame mieste, prie Pastovio ežero, yra nuolat atnaujinamas, plečiamas ir gyvybingas - jame vyksta miesto renginiai.* Molėtų technikos muziejus - jame eksponuojama apie 140 lengvųjų automobilių, sunkvežimių, autobusų, motociklų, priekabų bei kitų transporto priemonių, taip pat senovinė radijo, audio, TV aparatūra.* Žalvario parkas - tai ir atrakcionų parkas, ir įdomybių pilni pasivaikščiojimo takai, ir originali vieta asmeninėms šventėms, ir neįtikėtina kelionė į praeitį!* Alantos dvaras - pastatytas didiko Tadeušo Pac-Pomarnackio, dominuoja neoromantinio stiliaus elementai, čia pat driekiasi parkas, telkšo tvenkiniai, tad malonu pasivaikščioti gamtoje.* Mindūnų apžvalgos bokštas - Labanoro regioninio parko grožis išties gniaužiantis kvapą!* Ežerų žvejybos muziejus - siūlau susiorganizuoti ir atvykti su grupele (apie 20 žmonių). Tada galėsi užsisakyti ir paragauti garsiosios ant laužo virtos Rimidžių firminės žuvienės.* Dubingių piliavietė - pasakojama, jog ant jos kadaise stūksojo pilis, o po slaptų vestuvių su Žygimantu Augustu, rūmuose gyveno gražioji Barbora Radvilaitė.

Virtuali realybė Molėtuose: Turizmo ir verslo informacijos centre visų laukia virtualus turas, kuriame atgims Molėtų, o tuo pačiu ir Lietuvos istorija.

Anykščiai: Nuo Gamtos Iki Pramogų

Anykščiai gali pasiūlyti įvairių pramogų ir lankytinų vietų:

• Sodyba Anykščių r. PALAIMA - ramybės ir gamtos oazė, sukurta, lėtam ir komfortiškam poilsiui dviese arba idiliškam laikui su savimi.
• Šventosios vandens turizmo trasa - suteikia galimybę derinti įvairias turizmo ir poilsio rūšis: aktyvų, pažintinį, sveikatingumo, istorinį ir kultūrinį turizmą.

Maršrutai Anykščių Rajone

Anykščių krašte galima rinktis iš įvairių maršrutų, kurie leidžia pažinti regiono istoriją, kultūrą ir gamtą:

• Maršrutas "Duonos Kelias": aplankykite "Laimės žiburį", Liudiškių piliakalnį, Skiemonių bažnyčią ir kitas įdomias vietas.
• Maršrutas "Poetų Kelias": aplankykite Palatavio piliakalnį, Troškūnų bažnyčią ir vienuolyną, Traupio botanikos daržą ir Kavarsko bažnyčią.
• Maršrutas aplink Rubikių ežerą: lengvas 4-5 valandų žiedinis maršrutas, prasidedantis ir pasibaigiantis šalia siauruko stotelės Rubikiuose.

Aktyvaus poilsio mėgėjų laukia sporto salė, lauko teniso kortai, krepšinio aikštelė, boulingas, biliardo baras su žaidimų kambariu. Taip pat galima pasivažinėti pramoginiu traukinuku maršrutu MIESTO CENRAS-MEDŽIŲ LAJŲ TAKAS-MIESTO CENTRAS.

Kitos lankytinos vietos: Burbiškio dvaras, Laimės žiburys, Šv. Aleksandro Nevskio cerkvė, Rašytojos Bronės Buivydaitės memorialinis namas, Antano Baranausko klėtelė, Siauruko muziejus, Šeimynėlių (Vorutos) piliakalnis, Rašytojo Jono Biliūno sodyba - muziejus.

Pramogos Anykščiuose

• Dažasvydis: pramoga unikali tuo, kad užkrečia tiek mažus, tiek didelius.
• Keramika: kviečiame į klėtelę susipažinti su seniausiu pasaulio amatu - keramika.
• Edukacinė programa apie avių auginimą: šeimininkas papasakoja apie avių veisles, jų skirtumus.

Edukacinės Programos Anykščių Menų Inkubatoriuje

• Kvapų terapija
• Lūpų balzamo gaminimas
• Stiklinių papuošalų gaminimas
• Keramika
• Tapyba ant šilko
• Šilko paveikslėlio - vitražo tapymas

Taip pat galima dalyvauti teatralizuotoje muzikinėje programoje, kur plėšikai pasirodo netikėtai ir atlieka teatrinę programos dalį. Edukacija vedama lietuvių ar rūsų kalbomis pasirinktinai. Lietuvių virtuvę bei nuo jos neatsiejamus papročius siūlome smagiai pažinti „Pasagėlės“ klėtyje!

Gamtos Paveldas Anykščių Krašte

• Anykščių šilelis: kraštovaizdžio draustinis įsteigtas išsaugoti raiškų asociacinį Anykščių šilelio kraštovaizdį.
• Variaus ąžuolas: vienas storiausių regioninio parko ąžuolų.
• Piliakalnis Pertako saloje: datuojamas I tūkstantmečiu.

Kirkilų Medetkų Laukas: Biržų Pasididžiavimas

Nedaug kas žino, kad Kirkilų kaimas garsus ne tik apžvalgos bokštu. Kiek toliau už žymiojo bokšto, apsuptas smegduobių yra nuostabus žydinčių medetkų laukas. Šiomis dienomis medetkų laukas suskambo lietuvių, anglų, rusų ir latvių kalbomis.

Biržų rankdarbių asociacijos „Fantazijų skrynia“ narės šventė susibūrimo septintąsias metines. Moterys ne tik džiaugėsi gamtos grožiu, bet ir prisiskynė medetkų arbatai, kuri naudinga įvairiems negalavimams gydyti. Medetkų lauko savininkė R. Bartkienė papasakojo, kaip iš šių augalų galima pasigaminti kremą, kaip šią gamtos dovaną naudoti galvai plauti, voniai ruošti.

Šiame straipsnyje apžvelgėme įvairias Lietuvos vietoves, jų istoriją, tradicijas ir lankytinas vietas. Nuo Reizgių sodybos Dreižių kaime iki Anykščių ir Molėtų regionų, Lietuva turi daug ką pasiūlyti tiek vietiniams, tiek turistams.

tags: #tevu #sodyba #laukas