Šiame straipsnyje nagrinėjama teritorijų planavimo dokumentų sprendinių įtaka kadastro duomenims Lietuvoje. Straipsnyje aptariami žemės naudojimo sąlygų nustatymo aspektai, žemės paskirties keitimo procedūros ir jų teisiniai pagrindai.
Žemės naudojimo sąlygų nustatymas Lietuvoje
Lietuvoje žemės naudojimo sąlygos nustatymas yra susijęs su žemės reformos darbų specifika ir tikslais. Pavyzdžiui, kaimo vietovėje siekiama sukurti žemės ūkio ir kitas ūkines struktūras, pasiekti racionalesnį žemės naudojimą nei buvo iki žemės privatizavimo.
Kadangi žemės reformos dokumentų pagrindu žemės sklypai buvo projektuojami, ženklinami vietovėje ir registruojami kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai nuo pat 1992 metų, jų paskirties nustatymo pagrindinis kriterijus - faktinio žemės naudojimo būklė.
Svarbu atsižvelgti į tai, kiek žemė tinkama gyvenamajai, ūkinei-komercinei statybai ar rekreacijai, kiek vertingi, negalimi atkurti gamtos ištekliai (natūralaus kraštovaizdžio, derlingojo dirvožemio) išsaugojimas arba taupus ir tausojantis naudojimas. Jos laikinas apleidimas šiuo metu negali būti pagrindu nustatyti kitokios paskirties, pvz. miškų ūkio.
Gamtinės savybės apsprendžia miškų ūkio ir vandens ūkio paskirtį, taip pat - konservacinę paskirtį, o žemės plotuose, kurios leista naudoti naudingųjų iškasenų eksploatavimui - kitą paskirtį.
Visais atvejais yra žemės ūkio paskirtis ir miškų ūkio paskirtis, viešo naudojimo teritorijos, užstatytos (urbanizuotos plėtros) teritorijos. Žemės kadastro specialistų apklausos duomenimis toks žemės skirstymas yra Danijoje, Norvegijoje, Švedijoje, Škotijoje, Ispanijoje ir kitose valstybėse. Tai įtakoja disponavimą žeme ir jos naudojimo sąlygas.
Rengiant teritorijų planavimo dokumentus, galima kompleksiškai suderinti ir tinkamai išdėstyti teritorijoje saugotinus objektus, urbanistinės plėtros elementus, vertingas žemės ūkio naudmenas, miškus ir rekreacinius objektus.
Sprendimai dėl žemės administravimo priimami ir įgyvendinami pagal teritorijų planavimo dokumentus. Su žemėtvarkos planavimo dokumentų sprendiniais Vyriausybės nustatyta tvarka derinamas planuojamų statinių ir įrenginių išdėstymas kaimo vietovėje bei žemės naudmenų sudėties pakeitimas.
Pagal Žemės įstatymo 24 straipsnį pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis Vyriausybės nustatyta tvarka nustatoma formuojant naujus žemės sklypus. Tai įgyvendinama žemės savininko, valstybinės žemės patikėtinio ar įstatymų nustatytais atvejais kitų subjektų prašymu pagal detaliuosius arba specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus.
Tokia veikla negalima žemės ūkio paskirties žemės sklypuose. Neatmetina prielaida, kad suaktyvėjęs žemės paskirties keitimas susijęs su spekuliaciniais procesais.
Žemės įstatyme minimas teritorijų planavimas yra reglamentuotas atskiru teisės aktu - Teritorijų planavimo įstatymu. Šis įstatymas užtikrina asmenų teises, valstybės saugumo ir gynybos poreikius. Teritorijų planavimo rūšys ir lygmenys nustatyti to paties įstatymo 4 straipsnyje. Teritorijų planavimo politikos bendrąsias kryptis nustato Seimas.
Vyriausybė formuoja valstybės teritorijų planavimo politiką ir numato priemones jai įgyvendinti. Apskrities viršininkas įgyvendina valstybės teritorijų planavimo politiką apskrityje; pagal kompetenciją organizuoja ir koordinuoja apskrities lygmens teritorijų planavimo dokumentų rengimą; atlieka valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą; taip pat Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos lygmens, apskrities lygmens teritorijų planavimo dokumentų įgyvendinimo stebėseną (monitoringą); atlieka kitas šio įstatymo bei kitų teisės aktų nustatytas funkcijas.
Pagrindinės žemės naudojimo paskirtys
Šiuo metu pagal pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį Lietuvos Respublikos žemės fondas yra suskirstytas į žemės ūkio, miškų ūkio, vandens ūkio, konservacinės paskirties ir kitos paskirties žemes.
- Žemės ūkio paskirties žemei priskiriama žemė, tinkama žemės ūkio produkcijai gaminti.
- Miškų ūkio paskirties žemei priskiriama žemė, apaugusi mišku.
- Vandens ūkio paskirties žemei priskiriama žemė, užimta Kuršių marių, tvenkinių, ežerų.
- Kitos paskirties žemei priskiriama žemė, kurios naudojimo būdą nustato atskiri įstatymai.
Žemės ūkio paskirties žemės naudojimas dėl specifinio veiklos pobūdžio yra valstybės reguliuojamas, siekiant sukurti konkurencingus ūkius, užtikrinti aplinkos apsaugą ir kultūrinio kraštovaizdžio formavimą.
Svarbu atkreipti dėmesį į šias strategijas ir įstatymus:
- Valstybinė aplinkos apsaugos strategija
- Žemės ūkio ir kaimo plėtros strategija
- Valstybės ilgalaikės raidos strategija
- Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 4 straipsnis
Strategijos tikslai: ūkininko šeimos ūkis pagrindu veikiantis į rinką orientuotas, konkurencingas žemės ūkis, užtikrinantis stabilų vartotojų aprūpinimą geros kokybės maisto produktais.
Žemės paskirties keitimo procedūros
Žemės paskirties keitimas, kai nustatomos kitokios sąlygos, negu buvo nustatyta žemę įsigyjant nuosavybėn, gali tik apskrities viršininkui priėmus sprendimą pakeisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį. Prašymo pakeisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį padavimo, nagrinėjimo ir sprendimo priėmimo tvarką nustato Vyriausybė.
Lietuvoje pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis nustatoma pagal detaliuosius planus, žemės reformos žemėtvarkos projektus (formuojant žemės sklypus pirmą kartą kaimo vietovėje), žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektus, žemės konsolidacijos projektus ir žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektus.
Atlikus gilesnę šio reiškinio analizę, paaiškėja, kad privatūs (komerciniai) interesai stipriai konfliktuoja su viešuoju interesu, kuris apibrėžtas Europos žemės ūkio modelyje.
Reforms būtinybę šioje srityje parodo ne tik praktika, bet ir Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko kartu su Pasaulio banku atlikta Verslo aplinkos ir įmonių veiklos 2005 m. apžvalga, kurioje nurodoma, kad su problemomis dėl žemės rinkos reguliavimo ir to nulemto žemės trūkumo Lietuvos verslininkai susiduria beveik du kartus dažniau nei kitų Rytų ir Centrinės Europos valstybių įmonės.
Konkurencingumas Lietuvoje pastaraisiais metais padidėjo daugiausia dėl šių veiksnių: naujųjų technologijų ir inovacijų diegimo, platesnio modernios vadybos ir rinkodaros metodų taikymo, techninis žinių bei licencijų ir patentų įsigijimo, investicijų į žmogiškuosius išteklius plėtrą, mokymų ir perkvalifikavimų, naujų kokybės ir aplinkosaugos valdymo standartų diegimo ir kt. Tuo tarpu BVP dalis tenkanti žemės ūkiui, miškininkystei ir žuvininkystei, per pastarąjį dešimtmetį nuolat mažėjo.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad valdžios institucijos teisės aktais pagalba dirbtinai ir nepagrįstai palaiko gana pasyviai besivystantį žemės ūkio sektorių, nors parama ir papildomos pastangos reikalingos kitur: gamyboje, statyboje, švietime, mažmeninėje ar didmeninėje prekyboje.
Todėl siūloma liberalizuoti žemės tikslinės paskirties keitimo procedūras ar netgi visiškai atsisakyti tikslinės paskirties įstatyminio įtvirtinimo.
Nuosavybės teisės ir jų apsauga
Nuosavybės teises saugo įstatymai. Konstitucijos 30 straipsnis įtvirtina asmens teisę į teisminę gynybą. Tai didžiausios socialinės vertybės - būtent žmogaus teisės ir laisvės, kurių pripažinimas, gerbimas ir apsauga yra valstybės pareiga - svarbiausia ir efektyviausia gynybos priemonė.
Tai turėtų būti suprantamas kaip tiek fizinis, tiek juridinis asmuo. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.249 straipsnis konkretizuoja, kas yra žala ir nuostoliai. Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėti veiksmai. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai.
Aukščiausios juridinės galios teisės aktų apžvalgos pagrindu galima teigti, kad žemės savininkai turi teisę netrukdomai naudotis savo nuosavybe, jų teises gina įstatymai, taip pat šie įstatymai numato patirtos žalos atlyginimo galimybę. Tačiau, kaip rodo gilesnė analizė, tai nėra absoliutu.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. kovo 8 d. nutarimo nuostata: ,,Konstitucijos 47 ir 54 straipsniuose žemė traktuojama kaip visuotinė vertybė, turinti socialinę funkciją - tarnauti tautos gerovei.
Temos naujumas grindžiamas tuo, kad mokslinėje literatūroje trūksta teisinio reguliavimo efektyvaus įgyvendinimo gilesnės analizės, dėl ko gana ilgai trunka žemės sklypų paskirties keitimas. Ši problema retai nagrinėjama kompleksiškai ir moksliniu požiūriu argumentuotai.
Žemės sklypo paskirtis keičiama apskrities viršininko sprendimu pagal parengtus ir patvirtintus žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo, žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektus, žemės konsolidacijos projektus ir detaliuosius planus.
Tyrimo metu nebuvo analizuojami atvejai, kai žemės sklypų paskirties keitimo procesas buvo trikdomas dėl bendrųjų planų nebuvimo, nebuvo gilinamasi į analizei atrinkto paskirties keitimo proceso atskiro etapo ypatybes, taip pat nebuvo kreipiamas dėmesys, koks asmuo - viešasis ar privatus - atlieka paskirties keitimą.
Pagrindiniai teisės aktai, reglamentuojantys žemės naudojimą ir planavimą
| Teisės aktas | Apibrėžia |
| Lietuvos Respublikos Konstitucija | Nuosavybės teises ir jų apsaugą |
| Lietuvos Respublikos Civilinis Kodeksas | Žalos ir nuostolių atlyginimo tvarką |
| Žemės įstatymas | Pagrindinius žemės naudojimo principus ir paskirtis |
| Teritorijų planavimo įstatymas | Teritorijų planavimo rūšis ir lygmenis |
tags: #teritoriju #planavimo #dokumentu #numatytu #sprendiniu #kadastro