Telesforas Valius - vienas žymiausių Kanados lietuvių grafikų, pedagogas, išugdęs garsių menininkų kartą (Romas Viesulas, Vytautas Ignas ir kt.). T. Valius gimė liepos 10 d. 1914 m. Rygoje.
Ankstyvasis gyvenimas ir studijos
1918 m. visa šeima išvyko į Lietuvą; iš pradžių apsistojo Žarėnuose, vėliau - Telšiuose, kurie Telesforui tapo tikrąja gimtine. T. Valius dar besimokydamas M. Valančiaus gimnazijoje pagarsėjo kaip geras piešėjas, piešdavo net Telšių kino teatrui skelbimus. Piešimo mokytojas Simonas Sidabras, pastebėjęs Telesforo gabumus, patarė tėvams leisti sūnų mokytis dailės. Taigi, 1931-1937 m. T. Valius mokėsi Kauno meno mokykloje, grafikos studijoje (mokytojas Adomas Galdikas).
Kūrybinė veikla Lietuvoje
Nuo 1934 m. dirbo dailininku (kūrė raštus audiniams ir šilko skarelėms) “Kauno audinių” fabrike. 1942-1943 m. dėstė Vilniaus dailės akademijoje (Grafikos skyriaus vedėjas). 1943 m. kovo mėn. naciams uždarius akademiją, T. Valius grįžo į Telšius. Čia 1943-1944 m. dirbo Žemaičių dramos teatro direktoriumi ir dekoratoriumi.
Apipavidalino ne vieną spektaklį, tačiau nei dekoracijų, nei jų eskizų neišliko. 1944 m. pasitraukė į Austriją. Apsistojęs netoli Listenau esančiame Brėgenco mieste, T. Valius susipažino su vietiniais dailininkais, įsijungė į meninį gyvenimą, dalyvavo parodose.
Emigracija ir kūryba Kanadoje
1946-1949 m. dėstė ir vadovavo grafikos studijai Dailės ir amatų mokykloje (École des Arts et Métiers) Freiburge. Nuo 1949 m. gyveno Kanadoje. T. Valiaus kūryba sulaukė Kanados menininkų pripažinimo; buvo išrinktas daugelio Kanados meno draugijų nariu. 1967 m. apdovanotas Kanados šimtmečio medaliu už įnašą į šios šalies kultūrą.
Taip pat dailininkas įsitraukė į intensyvų pedagoginį darbą; 1960-1977 m. dėstė Toronto technikos mokykloje, 1967-77 m. - W. L. S. Churchillio institute Toronte, 1970-76 m. - Toronto universitete.
Parodos ir kūrybos bruožai
Nuo 1937 m. dalyvavo parodose; personalines parodas surengė Telšiuose, Šiauliuose, Montrealyje, Paryžiuje, Niujorke, Toronte, Otavoje; pomirtinės - Čikagoje, Toronte, Vilniuje, Kaune, Telšiuose. Dailininkas sukūrė medžio raižinių, litografijų, ofortų, monotipijų, piešinių, skulptūrų, nutapė paveikslų, iliustravo ir apipavidalino apie 70 knygų.
Ankstyvuosiuose kūriniuose vyrauja lietuvių liaudies meno bruožai (plokštuminė kompozicija, supaprastintas piešinys), gimto krašto istorijos ir tautosakos temos. T. Valius savo prisiminimuose pažymi, kad pirmieji jaunystėje jį sudominę dailės eksponatai - tai liaudies meno raižiniai ir skulptūrėlės. Vėlesniuose dailininko kūriniuose stiprėjo ekspresionizmo bruožai.
Po karo T. Valiaus kūryboje atsispindi gimtosios žemės praradimo nuotaikos, perteikiamos pasitelkiant tautinės tematikos siužetus, metaforas. Vėliau dailininko stilistikai didelę įtaką darė kelionės į Paryžių. T. Valiaus kūryboje kito meninis braižas; kompozicijose išryškėjo abstrakcionizmo bruožai, dekoratyvūs elementai, tapo svarbi spalva, derintos įvairios spalvinės variacijos.
Dailininkas dažniau ėmė rinktis kitas grafikos technikas - spalvotą litografiją, monotipiją. T. Valius Paryžiuje bendravo su prieškario laikų kolegomis: Vytautu Kasiuliu, Antanu Mončiu, Žibuntu Mikšiu ir kt.
Mirtis ir atminimo įamžinimas
Dailininkas mirė 1977 m. gruodžio 1 d., palaidotas Misisogoje (Kanada). 2004 m. dailininko palaikai pervežti į Lietuvą ir spalio 23 d. perlaidoti Telšiuose. T. Valiaus kūrinių turi Lietuvos dailės muziejus (virš 300 kūrinių padovanojo), Nacionalinis M. K.
Paroda "Klajūnas"
Parengta pagal: Telesforas Valius sud. TELESFORAS VALIUS. Parodoje „Klajūnas“ pristatoma Kanados lietuvių grafiko Telesforo Valiaus (1914-1977) kūryba nuo ankstyvojo laikotarpio iki paskutiniųjų darbų. Tad parodoje kartu su grafiku keliaujame po jo aplankytas vietas; vaikštinėjame siauromis Paryžiaus gatvelėmis, stebime Notre Dame katedros ir kitų bažnyčių siluetus, lankomės drauge Freiburge, mėgaujamės Alpių kalnų peizažu, stabtelim Liuksemburgo sode ir žinoma aplankome dailininko gimtąją Žemaitiją.
Žemaitijos tema menininko kūryboje užima išskirtinę vietą. Ankstyvuosiuose medžio raižiniuose iliustruoti Žemaitiją grafikas pasirenka koplytstulpį (Žemaitija 1947 m.), unikalią skulptūros formą, kuri iki šiol puošia šio krašto kelius ir vienkiemius. O vėlyvuosiuose grafikos darbuose Žemaitiją išvystame kaip spalvų ir linijų kompoziciją, tarsi abstraktų motyvą, tačiau vis dar galime įžvelgti ženklų, žmogaus figūros elementų. Apskritai vėlyvoji T. Eksponuojami T. Valiaus ankstyvajame laikotrapyje sukurti medžio raižiniai (kūriniai iš ciklo Tragedija Baltijos pajūry 1942 m., Velnių pasakos 1942-1945 m. ir kiti). Šiuose darbuose naudojami lietuvių liaudies pasakų, tautosakos, gimto krašto istorijos siužetai.
Taip pat pristatomi 6-7 dešimtmečio piešiniai sukurti akvarele, pastele, tušu. Juose išvystame dailininko aplankytas vietoves (Alpių kalnų peizažas ~1950 m., Ruduo (Freiburge?) ~1950 m., Paryžiaus motyvo eskizas 1963 m. ir kiti). Iš tiesų parodoje galime stebėti kaip kinta grafiko stilistika, meninė plastinė kalba, kaip dailininkas nuo juodai baltų medžio raižinių neria į turtinga spalvų paletę ir vėlyvojoje kūryboje išvystame spalvingas kompozicijas.
Telšių "Kiponija": netikėtas Rytų kultūros atspindys Žemaitijoje
Jei nukeliauti į Japoniją ar Kiniją jums per brangu, galima kad ir traukiniu nukakti į Telšius ir patirti gan tikroviškų Rytų šalių įspūdžių. Žemaitijos sostine laikomų Telšių miesto centras yra urbanistinis paminklas, mieste yra ne vienas įdomus architektūros objektas. Rytietiškos kultūros ženklų reikia ieškoti ne centre, o vienoje gatvelių individualių namų kvartale. Čia neįmanoma nepastebėti keistais užrašais ir dekoracijomis apkarstytos tvoros. Akį traukia užrašai „Kinija“, „Kiponija“, hieroglifai. Ryškių spalvų puošybos motyvai pakiša mintį - gal tai kinų restoranas? Išorė - tik nedidelis trupinėlis to, kas glūdi kitapus tvoros. Įžengus pro vartelius atsiveria visa karalija: skulptūros, dekoracijos, augmenija ir daug visa ko, sunkiai nusakomo. Atrodo, kad kiekvienas šio kiemo kvadratinis centimetras yra išnaudotas tam, kad mintimis nukeltų lankytoją į Rytus.
Net ir senasis tarpukario laikų namas priderintas prie supančios aplinkos - stogą paraito primityvi puošyba, ant fasadų - freskos. Geriau įsižiūrėjus galima pamatyti, kad viskas padaryta iš elementarių, po ranka esančių dalykų.
Kūrybos ištakos ir įkvėpimas
Kas atpūtė į Žemaitijos sostinę Rytų vėjus? Dėl surytėjimo kaltas visame pasaulyje garsus japonų architektas. Mūrinis tėvų namas, statytas 1939 m., buvo gyvenamas tik priekinėje dalyje. Pastato gilumoje buvo įrengtos dirbtuvės, kuriose buvo remontuojama įvairiausia ano meto technika. Tėvas turėjo net juodojo metalo liejyklą, buvo nupirkęs siauruko garvežį.
„Garvežys turėjo sukti elektrą pusei miesto. Vėliau pats tėvas žuvo po traukiniu Kėdainių rajone, kai karo laiku vežė žydus su opeliuku“, - pasakojo Alfredas. Nelikus dirbtuvių šeimininko, Alfredo mama nusprendė visame name įrengti gyvenamuosius kambarius ir sūnui patikėjo sukurti jų interjerą. Jaunas vyras su užsidegimu priėmė šią užduotį.
„Varčiau žurnalus ir užsišokau ant japonų architekto Kenzo Tange's (1913-2005) kūrybos. Jis kūrė labai įdomius, tais laikais nematytus pastatus. Baigęs Kauno politechnikos institutą ir grįžęs namo, jaunas vyras kieme sukūrė nedidelį japonišką sodą. Tiesa, jis labai nedidelis, vos kelių kvadratinių metrų ploto.
Rodydamas tą patį japonišką sodą autoriaus kaipmat įninka pasakoti japoniškų sodų ypatybes ir primena, kad jie gali būti su vandeniu, tvenkiniais. „Sausi sodai Japonijoje populiarūs prie tradicinio arbatos namelio. Dzenbudizmo filosofijoje vandenį imituoja grėbstomas smėlis. Japonijoje tokių sodelių - tūkstančiai. Prie japoniško sodo visa kita šliejosI savaime.
„Daugiau kaip 30 metų visa tai kuriu“, - suskaičiavo vyras. „Buvo Japonija, dabar - Kinija. Neįprastoje sodyboje - Kiponijoje - yra ir kitokių eksponatų. Pavyzdžiui, vieną kertę Alfredas skyrė Don Kichotui. Atokiausioje sklypo vietoje mediniame namelyje įrengta nedidelė technikos ekspozicija, menanti Alfredo tėvą - čia nemažai daiktų iš buvusių dirbtuvių. Tame pat namelyje galima šmurkštelėti į bunkerį, kuris įrengtas pagal buvusio lietuvių partizano pasakojimą.
Muziejaus likimas
Ilgainiui muziejus susikūrė ir Alfredui priklausančioje gyvenamojo namo dalyje. Sendaikčius, relikvijas vyras rinko keliaudamas, nemažai daiktų yra dovanoti. Alfredo kurti dirbiniai iš gintaro yra iškeliavę į įvairius pasaulio kraštus. Antai gintarinis bikinis buvo demonstruojamas Brazilijos karnavale.
Alfredas turi tūkstančius įvairios vertės daiktų, nenuostabu, kad jam pačiam vietos namuose nebeliko. Tiesa, šis muziejus - neoficialus, jį išlaikyti ir prižiūrėti - jo vieno reikalas. Paklaustas, koks likimas laukia eksponatų sklidinų namų, Alfredas giliai atsidūsta: „Grius, grius ir sugrius. Jau dabar pradeda kabintis prie reklamos gatvėje. Jei lieps ją nuardyti, užsirakinsiu ir tiu tiu - muziejaus neliks. Vadinasi, toks objektas nereikalingas“, - svarstė telšietis, kol kas priimantis lankytojus, moksleivių grupes, skolinantis erdvę įvairiems renginiams ir neprašantis už tai susimokėti.
Alfredas pripažįsta, kad deramai prižiūrėti savo kūrinių jis nebespėja, pasamdyti ką nors - neišgali. Vis dėlto lankytojų nestinga. „Vaikai mielai lenda į bunkerį, žmonės atvažiuoja iš visos Lietuvos“, - tokio objekto svarba neabejoja vyras.
Jurbarkas japono akimis
Įdomu į savo šalį pažvelgti užsieniečio turisto akimis, o dar smalsiau - pamatyti, išgirsti, pajusti, kaip svečiams iš užsienio atrodo mūsų gimtasis miestas. Jau rašėme, kokį Jurbarką mato ukrainiečiai, vokiečiai, Izraelio, Naujosios Zelandijos gyventojai. Dabar turime progą į mylimą miestą pažvelgti ir keliautojo iš Japonijos akimis. Ir ne bet kokio, o Lietuvą labai mylinčio ir puikiai lietuviškai mokančio japono Kotaro Hisada, kuris daug keliauja po mūsų šalį, filmuoja ir kuria įdomius filmukus lietuvių kalba bei skelbia juos savo YouTube kanale.
Kotaro, ko gero, susipažinęs su Lietuva geriau ir giliau už kai kuriuos lietuvaičius - jis jau svečiavosi Alytuje, Telšiuose, Zervynose, Vilniuje, Pasvalyje, Lazdijuose, Molėtuose, Pavilnyje, Mažeikiuose, Panevėžyje, Panemunėje, Tauragės krašte ir daugelyje kitų šalies vietų. Mūsų džiaugsmui, Kotaro sudomino ir Smalininkų bei Jurbarko miestai: Smalininkuose jis lankėsi liepos 2 dieną, tada trumpam užsuko ir į Jurbarką, į kurį ilgėlesniam laikui sugrįžo liepos 18-ąją.Sprendžiant iš įrašų pavadinimų, Smalininkai ir Jurbarkas jam patiko bei maloniai nustebino.
„Draugiškas japonui pasienio miestas“ - taip Kotaro apibūdino Smalininkus. „Jūs turite čia atvykti“, „Pranoko mano lūkesčius“. Taip japonas, kuris, beje, lietuvių kalbos mokosi nuo 2013 metų, lietuviškai rašo apie Jurbarką. Maždaug 16 minučių vaizdo dienoraštyje apie Jurbarką Kotaro fiksavo, kaip jis autobusu iš Kauno važiuoja į Jurbarką ir mėgaujasi vaizdu pro langą - panemunės kelią jis vadina bene savo mėgstamiausiu. Iš Jurbarko autobusų stoties vaikinas patraukė per miestą pagrindine Dariaus ir Girėno gatve, prieš tai užsukęs apsipirkti į prekybos centrą.
Laižydamas ledus japonas apžiūrinėja Dariaus ir Girėno, Kauno gatvių pastatus, paminklus, viešąsias erdves. Žingsniavo neskubėdamas, ilgėliau stabtelėdamas prie jį sudominusių objektų. Japonas mieste atkreipė dėmesį į medžius ir gatvę - jam patiko Dariaus ir Girėno gatvės žaluma, o pati gatvė pasirodė jauki.
Kotaro akį patraukė didelis pilkas pastatas, kuriame įsikūręs „Lietuvos paštas“. „Ko gero, sovietmečiu pastatytas“, - garsiai svarstė jis. Atidžiai apžiūrėjo ir senus Kauno gatvės pastatus - čia jautėsi tarsi atsidūręs kaime. Panemunės vaizdas jį pakerėjo. „Labai graži vieta“, - susižavėjęs sako jis, žingsniuodamas pėsčiųjų taku palei Nemuną ir stebėdamasis, kodėl tokioje gražioje vietoje nėra nė vieno žmogaus.
Pasak jo, jei gyventų Jurbarke, prie Nemuno kasdien ateitų pailsėti, atsipalaiduoti. Vis dėlto ir tąkart prie Nemuno jis nebuvo vienas. Vyras iš tolo stebėjo link jo pėsčiųjų taku bidzenantį šuniuką ir dairėsi šeimininko, stebėdamasis, kad šuo vaikštinėja vienas, be jokios priežiūros. Jam patiko prie Nemuno: pasivaikščiojo bunomis, įmerkė rankas į vandenį, pasak jo, mielai karštą dieną būtų įlipęs į vėsius upės vandenis ir išsimaudęs, bet būdamas vienas neišdrįso.
Nors prie Nemuno japonui norėjosi ilgiau užsibūti, bet, pajuokavo, įrašas būtų per trumpas, tad grįžo į centrinę miesto gatvę, stabteldamas prie viešbučio „Jurbarkas“ pastato, kaip spėjo, irgi pastatyto sovietmečiu. Ilgiau pafilmavo lelijos ženklą, kurio būklė jam sukėlė nerimą - atrodė, kad viena atplyšusi detalė gali nukristi.
Dar nufilmavo savivaldybės administracijos pastatą ir fontaną su „paminklu“. Prie Angelo skulptūros nėra jokio užrašo, jokios lentelės su pavadinimu ir aprašymu, tad Kotaro negalėjo sužinoti ir kitiems papasakoti apie Angelą, nešantį gerą žinią Jurbarkui. Vyrui visa ši erdvė su viešbučio bei savivaldybės administracijos pastatu - tarsi kelionė laiku į praeitį. Jis pats garsiai įvardijo: čia tarsi sustojęs laikas nuo sovietmečio.
Kauno gatvėje ilgėliau stabtelėjo prie Sinagogų aikštės memorialo, kur pasiskaitė apie Jurbarko žydų bendruomenę ir apie mūrinę sinagogą, kuri išlikusi iki šių dienų, tačiau neatpažįstamai atnaujinta ir tarnauja kaip gyvenamasis pastatas.
Svečiui iš Japonijos patiko ir dvaro parkas: seni dvaro pastatai bei iš tolo šviečiančios baltos kolonos. Įspūdį padarė gimnazijos pastatas, kuris jam pasirodė panašus į dvarą. Nepraėjo nepastebėjęs ir priešais gimnaziją esančio seno namo, primenančio kaimo sodybą.
Jei Jurbarko vaizdo dienoraštis užėmė apie 16 minučių, Kotaro pasakojimas apie Smalininkus buvo gerokai ilgesnis, nors juose jis svečiavosi ne itin palankiu oru - kai buvo vėsoka ir pylė lietus. Paaiškėjo, kad Smalininkai japonui labiausiai įdomūs kaip pasienio miestas - egzotiška vieta, kur akį traukia valstybės sieną ženklinantys riboženkliai.
Kotaro prisipažįsta, kad lankantis pasienyje jį apima neįprastas jausmas, mat Japonijoje nėra sausumos pasienio miestų. „Mes negalime būti pasienyje, o lietuviai gali būti ir matyti kitos šalies žemę“, - paaiškino jis, stovėdamas ant Smalininkų pylimo ir bandydamas įžiūrėti kas yra kitapus Nemuno, Rusijos pusėje.
Kotaro neblogai susipažinęs ir su šio krašto istorija. Jo akį patraukė vokiški užrašai ant senojo geležinkelio stoties pastato. Vaikštinėdamas pagrindine Nemuno gatve ir apie dailininkę Lidiją Meškaitytę spėjo papasakoti, ir apie evangelikų liuteronų bažnyčią kelis faktus pažerti. Netgi užsuko į Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centrą - improvizuotą ekskursiją surengė jį pakvietęs šio centro atstovas, kuris buvo vienas nedaugelio tą dieną Smalininkuose sutiktų žmonių.
Kotaro pasidžiaugė draugiškais vietiniais. Ypač buvo sužavėtas vienos jį gatvėje pakalbinusios moters - ši ne tik patarė, ką aplankyti, bet ir, jo nuostabai, žinojo apie jį patį, ir sekė jo keliones po Lietuvą YouTube kanale. Ne vien mes, jurbarkiečiai, Kotaro vaizdo dienoraščius žiūrime ir džiaugiamės.
„Japono Kotaro dėka, mes, lietuviai, pamatome nematytas tėviškes vietas. Šių eilučių autorei, peržiūrėjus įdomius Kotaro įrašus, kirbėjo keli neatsakyti klausimai: ko gi jis tikėjosi Jurbarke, su kokiais lūkesčiais į šį miestą važiavo; ką mano apie tuos sovietmečio pastatus: griauti juos ar kitaip su jais pasielgti? Galiausiai rūpėjo išsiaiškinti, kokį vietinių neišnaudojamą potencialą turi Jurbarkas?
Kotaro paaiškino, kad jis tikėjęs, jog Jurbarko miestas nesiskirs nuo kitų Lietuvos miestų, ir kad jis čia ilgai neužsibus. Bet radus keletą gražių vietų, jam mūsų krašte norėjosi pabūti ilgiau. Ypač patiko prie Nemuno. „Ten buvo tikrai gražu ir jauku“, - patikino, pridūręs, kad norėtų šioje erdvėje praleisti daugiau laiko.
Kotaro patiko ir dvaro parkas: ir graži gamta, ir gražūs dvaro pastatai. Buvo įdomu sužinoti, kokias emocijas japonui kelia tokie sovietmečio statiniai, ką jis siūlytų su jais daryti, gal būtų geriau nugriauti?
Kotaro atsakymas mus nustebino. Nors jis supranta, kad tokie žodžiai gali sukelti neigiamą vietinių reakciją, bet, pasak jo, šie objektai - irgi šalies istorijos dalis. Japonas siūlo į tokius statinius pažvelgti kitu kampu - kai kuriems užsieniečiams, tokiems kaip jis, sovietmečio pastatai atrodo įdomūs.
„Yra labai originalūs dėl formos. Man įdomu matyti kiekvieną pastatą. Tokie sovietmečio pastatai irgi gali būti pramoga užsienio turistams. Man didžiausią įspūdį paliko Jurbarko viešbutis ir jo aplinka. Smagu, kad tokia sovietmečio vieta iki šiandien egzistuoja ir galima keliauti laiku“, - pastabėjo jis.
Dar daugiau. Pasak Kotaro, būtų faina, jeigu tokiuose pastatuose ar po tokius objektus, erdves būtų organizuojamos ekskursijos užsieniečiams, leidžiant jiems patirti ten buvusį gyvenimą, žinoma, pasakojant apie tuometinę žiaurią Lietuvos istoriją.
Japonas tikina suprantantis lietuvius, kurie nori visiškai sunaikinti sovietmečio reliktus, žinant, ką Lietuvai ir lietuviams padarė okupacinis sovietmečio režimas. „Buvo žiaurus, baisus laikas, bet tuometiniai žmonės stengėsi išgyventi ir išsaugoti savo kultūrą. Mums nereikia pamiršti, kaip žmonės stengėsi ir gyveno tuo metu. Anot Kotaro, Jurbarkui, kaip ir kitiems mažesniems Lietuvos miestams, trūksta lankytinos vietos, galinčios traukti turistus, o tokiu traukos objektu Jurbarke galėtų būti Nemuno upė ir jos prieigos.
„Upės krantas yra erdvus, bet buvo tuščia“, - priminė mums. Jo nuomone, vasaros metu čia būtų galima laikinai atidaryti kavines palapinėse arba pastatyti prekystalius. Japonas įsivaizduoja, kaip būtų smagu pievoje prie Nemuno patogiai sėdėti ant minkštos pagalvėlės ar ant kėdės.
Be to, prie Nemuno vietiniai galėtų prekiauti upių žuvų patiekalais - prekiauti parduotuvėje arba atidaryti kavines, kuriose turistai galėtų jų paragauti. Kotaro pasigenda ir suvenyrų parduotuvėlės. „Kuomet lankau kažkokį Lietuvos miestą, man visada truputį gaila, kad nėra ką pirkti kaip suvenyrą. Turbūt Lietuvoje nėra tokios tradicijos. Pas mus, Japonijoje, kiekvienas regionas, miestas arba net kaimas turi savo vietinius produktus, kuriuos gali parduoti kaip suvenyrus. Pavyzdžiui, parduoti kopūstus, žuvis, grybus arba rankdarbius ir panašiai, kurie buvo rinkti ar pagaminti vietoje. Būtų smagu, jei Jurbarke būtų galimybė nusipirkti Nemune pagautą žuvį ar paragauti vietinių žuvies produktų. Kiekviename Japonijos regione yra parduotuvė, kuri vadinasi „Mičinoeki”. Tai reiškia „šalikelės stotis”. Ar žinote, kokie lietuvių kalbos žodžiai japonams skamba labai japoniškai? Kotaro nurodo bent tris. Pirmas toks japoniškai skambantis žodis yra „tokio“ (žodžio toks kilm. linksnis) - skamba kaip Japonijos sostinės Tokijo pavadinimas. „Nieko“ (žodžio niekas kilm.