Piktnaudžiavimas teise yra problema, dažnai iškylanti paradoksaliose situacijose, kai drastiškas teisės įgyvendinimas vienais atvejais laikomas neteisėtu, t.y. piktnaudžiavimu teise, o kitais - ne.
Problemos aktualumas ir mokslinis naujumas
Asmuo įgyvendina civilines subjektines teises, siekdamas patenkinti savo poreikius, tačiau įstatymų leidėjas, siekdamas išvengti situacijų, kai įgyvendinant civilines subjektines teises paneigiamos kitų subjektų teisės ar teisėti interesai, LR CK 1.2 straipsnyje įtvirtino imperatyvą, užkertantį kelią piktnaudžiauti teise.
LR CK 1.137 str. yra įtvirtintas bendro pobūdžio draudimas, taikomas tada, kai specialiais atvejais draudimas nėra reglamentuotas kitaip. Teismai, vadovaudamiesi Romos imperijos laikų paveldėta teisės taikymo nuostata lex specialis derogat legi generali, taiko konkretaus pobūdžio specialiąsias teisės normas, kurios išsamiau reglamentuoja atitinkamus civilinius teisinius santykius.
Atkreiptinas dėmesys, kad kitų valstybių teismų praktikoje jau yra suformuota atitinkama pozicija neleistinumo piktnaudžiauti teise instituto interpretavimo bei taikymo klausimais. Iki šiol negausi teismų praktika rodo, kad Lietuvos teismai nedrįsta naudotis šiuo institutu, ir tik pastaraisiais metais matyti tendencija, kad vis dažniau yra apskritai minimas neleistinumas piktnaudžiauti teise kaip savarankiška teisinė konstrukcija.
Paminėtina, kad piktnaudžiavimas teise yra tema, kuriai Lietuvos teisinė literatūra iki šiol nėra skyrusi pakankamai dėmesio. Priėmus dabartinį LR CK, neleistinumas piktnaudžiauti teise buvo labai aiškiai įtvirtintas kaip savarankiška teisinė konstrukcija.
Kyla mokslinė problema, kad esant teisinės literatūros stokai ir bendrojo pobūdžio reglamentavimui neaišku, ar teismų praktikoje yra tinkamai identifikuojamas neleistinumas piktnaudžiauti teise kaip savarankiška teisinė konstrukcija bei ar tinkamai teismas vadovaujasi LR CK 1.137 str. 3 d.
Atsižvelgiant į tai, kad piktnaudžiavimo teise institutas nėra išsamiai nagrinėtas Lietuvos teisinėje literatūroje, nebuvo keltos ar analizuojamos problemos, susijusios su šio instituto efektyviu taikymu, yra būtina pateikti Lietuvos teismų praktikos analizę, siekiant atskleisti piktnaudžiavimo teise instituto funkcionalumą Lietuvos civilinėje apyvartoje.
Darbo tikslas - išsamiai ir sistemiškai išanalizuoti ir įvertinti, kaip yra taikomas draudimas piktnaudžiauti teise Lietuvos teismų praktikoje bei nustatyti aktualiausias teorines ir praktines šio instituto aiškinimo ir taikymo problemas. Sistemiškai pateikiant užsienio šalių patirtį bei teisinį reguliavimą, išsamiai aptarti ir įvertinti neleistinumo piktnaudžiauti teise instituto teisinę prigimtį ir kryptis, kuriomis yra plėtojama piktnaudžiavimo civilinėmis subjektinėmis teisėmis doktrina.
Kompleksiškai išanalizuoti Lietuvos teismų praktiką, nagrinėjamu klausimu ir įvertinti bei sistemiškai pateikti pagrindinius aspektus. Taikomas sisteminės analizės metodas, kuris naudojamas siekiant tinkamai išsiaiškinti teisines nuostatas.
Pagrindinis empirinis tyrimo metodas visame magistro darbe yra dokumentų analizės metodas. Šis darbas turi neabejotinai tiek teorinę, tiek praktinę reikšmę. Darbe naudotasi Lietuvos bei užsienio valstybių moksline literatūra - mokslinėmis monografijomis, teisės aktų komentarais, moksliniais straipsniais, vadovėliais.
Civilinių teisinių santykių įgyvendinimo ribos
Kiekvienas žmogus galėjo veikti vadovaudamasis tik savo interesais, pavyzdžiui, galėjo pastatyti savo sklype aukštą namą, kuris užstos šviesą kaimynui, o kiti savo interesais tegul rūpinasi patys.
Nuostata buvo įtvirtinta teisine formule, kad piktnaudžiavimas yra neleistinas (malitiis non est indulgendum). Ši taisyklė apibrėžė, kad yra tam tikros teisės įgyvendinimo ribos.
Tenka pažymėti, jog romėnų teisės įnašas formuluojant draudimo piktnaudžiauti teise principą teisinėje literatūroje vertinamas prieštaringai. Antai V. Mikelėnas teigia, kad negalima teigti, jog tokios nuostatos nesilaikė ir romėnų teisė.
Laisvės principas buvo įtvirtintas Prancūzijos „Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje“ 1789 metais. Šio dokumento 4 straipsnis skelbia: „Laisvė yra galimybė daryti viską, kas nedaro žalos kitam.
Piktnaudžiavimo teise doktrinos vystymasis
Vieningą piktnaudžiavimo teise teoriją Kontinentinėje Europoje devynioliktame amžiuje pirmieji pradėjo vystyti Prancūzijos teismai ir mokslinė doktrina. Šiau teismai savo praktikoje rėmėsi Prancūzijos civilinio kodekso 1382 str. įtvirtintu generalinio delikto institutu.
1915 metais Prancūzijos Kasacinis Teismas suformavo taisyklę, kuria buvo įtvirtinta savininko, kuris naudojasi savo subjektine teise vien norėdamas pakenkti kitam asmeniui ir iš to negaudamas jokios naudos sau, atsakomybė. Klasikiniu pavyzdžiu laikomas Prancūzijos teismų praktikos atvejis, kai pirmą kartą buvo apribota absoliuti nuosavybės teisė.
Kaip matome, šios valstybės civilinės teisės sistema pagrindiniu kriterijumi, kuriuo yra grindžiama piktnaudžiavimo teise doktrina, laikė tiesioginį tikslą sukelti žalą. Išskirtinai paminėtina, kad XIX-XX a. vokiškosios tradicijos kontinentinės Europos valstybėse, teisėkūroje įsitvirtino vadinamoji chicane.
Chicane (aptariamu atveju Schikaneverbot), kaip teisinė kategorija reiškė piktnaudžiavimą teise su vieninteliu tikslu - pakenkti kitam asmeniui, sukeliant žalą. Vokietija, Austrija ir Šveicarija vienos pirmųjų įtvirtino tokią piktnaudžiavimo teise teoriją įstatyminiu lygmeniu.
Vokietijos civilinio kodekso 226 str. nuostata teigia, kad teisės įgyvendinimas yra neteisėtas, jei jo pagrindinis tikslas - sukelti žalą kitam asmeniui. Austrijos civilinis kodeksas numato, jei asmuo, naudodamasis teise, laikosi teisėtumo ribų, jis nėra atsakingas už žalą, sukeltą kitam asmeniui.
Šveicarijos civilinio kodekso 2 str. numatyta, kad kiekvienas įgyvendindamas savo teises turi veikti sąžiningai. Akivaizdus piktnaudžiavimas teise yra nepriimtinas ir įstatymas nesaugomas.
Paminėtina tai, kad būtent chicane įtvirtinimo klausimas daugelio teisės mokslininkų gretose sukėlė abejonių dėl piktnaudžiavimo teise instituto praktinio pritaikomumo civilinės teisės šakoje.
Vieni jų rėmėsi pirmine senovės Romos juristų pozicija ir įsikibo neigiamo atsakymo į šią problemą. Pagrindinis šalininkų argumentas buvo, jog neleistinumo piktnaudžiauti teise teorija silpnina civilinį teisinį apibrėžtumą ir įveda daug neaiškumų, nes asmuo savo civilines teises sužino ne iš įstatymo, o post factum iš teismo sprendimo.
Šiai pozicijai atstovaujantys mokslininkai išreiškė neigiamą požiūrį į apskritai visą piktnaudžiavimo teise teoriją ir neišskyrė draudimo chicane - jis buvo laikomas deliktu.
Piktnaudžiavimas teise chicane forma dažniausiai formuluojamas kaip draudimas fiziniams ir juridiniams asmenims, naudojantis teise, atlikti veiksmus, kurių išskirtinis tikslas - padaryti žalą kitam asmeniui. Reikia pripažinti, jog teisminė praktika, susijusi su šiuo institutu, daugelyje valstybių yra labai nedidelė.
Ne išimtis ir teisės mokslas, kur šis institutas kelia daug prieštaravimų ir diskusijų dėl chicane vertinimo. Nesutariama dėl daugelio aspektų: ar visuomet turi būti veikiama piktybiškai, ar įmanoma įvykdyti chicane ir aplaidžiai elgiantis, t.y. neatsargiai, ar šiuos veiksmus reikia įrodyti, kad asmuo turėjo tik vienintelį tikslą sukelti žalą kitam asmeniui, ar šis tikslas egzistuoja kartu su kitais šalutiniais ketinimais, svarstoma, ar sukelta žala gali pasireikšti tiek materialiniais, tiek moraliniais nuostoliais.
Paminėtina, kad daugeliu atveju, praėjus keleriems metams po įtvirtinimo piktnaudžiavimo teise tik chicane forma pastebėta, kad nuostata nėra labai veiksminga. Pagrindiniai argumentai buvo, kad chicane atveju labai sunku įrodyti žalą bei kvestionuotina šios nuostatos veikimo apimtis, t.y. siauras piktnaudžiavimo teise traktavimas neapėmė atvejų, kuomet naudojantis...
Reikalavimo perleidimo ir subrogacijos institutai
Darbo temos pasirinkimą lėmė tai, kad įsigaliojus naujajam 2000 m. Lietuvos Respublikos civiliniam kodeksui (toliau - Civilinis kodeksas arba CK), buvo pakeistas ir papildytas vieno iš asmens pasikeitimo prievolėje būdas - reikalavimo perleidimo (cesijos) teisinis reglamentavimas, o subrogacijos institutas pradėtas traktuoti kaip asmens prievolėje pasikeitimo būdas ir šio būdo teisinis reglamentavimas įtvirtintas iš esmės naujai.
Pasirinktoji tema yra aktuali ir praktiniu požiūriu. Pagal 2000 m. LR CK 1.97 str., civilinės teisės objektais yra laikomi ne tik daiktai, pinigai, vertybiniai popieriai, kiti materialūs objektai, vertybės, bet ir turtinės ir neturtinės teisės.
Kreditoriaus reikalavimo teisė, kurios perleidimas yra siejamas su reikalavimo perleidimo (cesijos) institutu, savo prigimtimi yra turtinė teisė ir yra laikoma savarankišku civilinės teisės objektu. Reikalavimo teisė, būdama civilinis teisinis santykis objektu, gali būti perleidžiama pagal sutartį, taip pat tiek atlygintinai, tiek neatlygintinai.
Dėl šios priežasties vienu iš nagrinėjamos temos aktualumo aspektų tampa neatlygintinio reikalavimo teisės perleidimo atskyrimas nuo turtinės teisės dovanojimo, mainų sandorio bei santykis tarp atlygintinio reikalavimo teisės perleidimo bei turtinės teisės pardavimo sandorio.
Reikalavimo perleidimo (cesijos) institutas sukuria teisines konstrukcijas, kurios tarnauja intensyviam verslo vystymui, skatina komercinę apyvartą, teikia papildomas priemones asmenims, siekiantiems pelno. Šios ekonominis santykis kaitos, reikalavimo perleidimo institutas šiandien tampa vis aktualesnis siekiant spartaus verslo vystymo, todėl tai yra vienas iš nagrinėjamos temos aktualumo aspektų.
Čia daugiausia dėmesio darbe skiriama reikalavimo perleidimo ir subrogacijos institutų sampratos, teisinės konstrukcijos ypatybių atskleidimui, santykio tarp reikalavimo perleidimo ir subrogacijos nustatymui ir įvardijamos su nagrinėjama darbo tema susijusios teorinės bei praktinės problemos. Dėl šios priežasties pasirinkta darbo tema šiuo atžvilgiu yra nauja.
Sprendžiant šias problemas, svarbu nustatyti kriterijus, kurie padėtų nustatyti, koks santykis sieja reikalavimo perleidimą ir subrogaciją. Šios problemos sprendimui remsimės naujojo CK teisės normų analize, aktualia teismų praktika bei užsienio moksline literatūra.
CK VII skyriaus pavadinimo formuluotė suponuoja šių sąvokų glaudų ryšį, netgi jų tapatumą. Taigi, svarbu nustatyti, koks santykis sieja minėtas sąvokas.
Tyrimo šaltiniai yra Lietuvos ir užsienio šalių civiliniai įstatymai, kiti Lietuvos Respublikos įstatymai, aktualūs nagrinėjant darbo temą, Lietuvos teismų praktika, lietuvių ir užsienio autorių mokslinė literatūra, Lietuvos ir užsienio šalių periodiniai leidiniai.
Sisteminės analizės metodas tyrime naudojamas, siekiant nustatyti įvairių teisės aktų bei skirtingų teisės normų tarpusavio santykį (pavyzdžiui, LR CK VII skyriaus normas ir CK 6.1015 str.
Siekiant atskleisti reikalavimo perleidimo ir subrogacijos institutų sampratą, pirmiausia nustatysime šių institutų vietą prievolių teisėje. Civilinės teisės teorija prievolę (obligatio) apibrėžia kaip teisinį santykį, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad jis įvykdytų savo pareigą.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.112 straipsnio 1 dalis nustato, jog civilinės teisės objektais yra ir prievolinės teisės. Asmeniui įstatymo pagrindu arba perkeliant skolą, įvyksta prievolės dalyvių pasikeitimas. Asmenų pasikeitimas prievolėje teisės moksle yra apibūdinamas kaip naujo asmens įstojimas vietoje buvusio kreditoriaus arba skolininko.
2001 m. liepos 1 d. įsigaliojęs Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas išskiria tris asmenų pasikeitimo prievolėje būdus: 1) Reikalavimo perleidimą (cesiją) (lot. cessio); 2) Skolos perkėlimą (lot.
Reikalavimo teisės perleidimas dar vadinamas cesija (lot. cessio - perleidimas, perdavimas). Reikalavimo perleidimo (cesijos) sąvoka apibrėžiama kaip pradinio kreditoriaus (cedento) reikalavimo teisės perleidimas sutarties pagrindu kitam asmeniui (cesionarijui), kuris tampa naujuoju kreditoriumi.
Kreditorius, užleidžiantis vietą, savo teises perleidžiantis kitam asmeniui yra vadinamas cedentu (lot. cedens ). Tuo tarpu asmuo, tapęs kreditoriumi pagal cesijos sutartį, yra cesionarijus (pranc. cessionare).
Reikalavimo perleidimo (cesijos) instituto esmę sudaro tai, kad vieno kreditoriaus (cedento) reikalavimo teisė skolininkui dėl prievolės įvykdymo sutarties pagrindu yra perleidžiama kitam kreditoriui (cesionarijui), kuris įgyja senojo kreditoriaus teises ir užima jo vietą prievolėje. Taigi, reikalavimo perleidimas (cesija) gali būti traktuojamas kaip susitarimas tarp senojo ir naujojo kreditoriaus dėl skolos perleidimo.
Naujasis kreditorius, sudarydamas cesijos sutartį, siekia įgyti reikalavimo teisę iš pradinio kreditoriaus ir tai yra laikoma pagrindiniu cesijos sutarties tikslu. Tuo tarpu subrogacija (lot. Tiksliausiai subrogacijos sąvoka bei šio instituto esmė atskleidžiama draudimo teisinių santykių kontekste.
Šiojo asmens kaltės apgadinama draudėjui priklausanti transporto priemonė. Šiojo asmens tiesiogiai arba, pasinaudojęs draudimine apsauga, reikalauti, kad žala jam atlygintų draudikas ir išmokėtų atitinkamo dydžio draudimo išmoką.
Draudėjui pasinaudojus pastarąja teise ir draudikui išmokėjus draudimo išmoką, draudikas įstatymo pagrindu perima draudėjo reikalavimo teisę į žalos atlyginimą ir įgyja teisę reikalauti žalos atlyginimo iš skolininko, dėl kurio kaltės įvyko draudiminis įvykis. Šioje prievolėje ir yra vadinamas subrogacija.
Kalbant apie subrogacijos instituto teisinio reglamentavimo ypatumus, būtina pažymėti, jog naujojo CK 6.1015 straipsnis specialiai reglamentuoja subrogacijos instituto taikymą draudimo teisinių santykių atveju. Tokio reglamentavimo ypatumus sąlygoja aplinkybė, jog būtent draudimo srityje subrogacija taikoma dažniausiai ir šioje srityje geriausiai atsiskleidžia subrogacijos esmė.
Taip pat vertėtų pažymėti, jog naujojo CK 6.101 straipsnio 4 dalies 4 punkte, kuris iš esmės yra skirtas reikalavimo perleidimo (cesijos) institutui reglamentuoti taip pat yra įtvirtintas reikalavimo teisės perėjimo įstatymo pagrindu atvejis, kai draudimo įmonei regreso tvarka pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku, atsakingu už draudiminį įvykį.
Natūraliai kyla klausimas, koks yra šių normų tarpusavio santykis? Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau - LAT) vienoje iš spręstų bylų. Tai visiškai atitinka CK 6.101 straipsnio 4 dalies nuostatą dėl to, kad reikalavimo teisė pereina kitam asmeniui įstatymų pagrindu [...].
Subrogacija, numatyta CK 6.1015 straipsnyje, ir yra CK 6. 101 straipsnio 4 dalyje numatyta įstatyminė cesija, t. y. CK 6.1015 straipsnis yra vienintelis, kai įstatymo tai laikoma įstatymine cesija draudimo teisiniuose santykiuose.
Subrogacijos sampratą, taip pat ir CK 6.1015 straipsnį reikia aiškinti ir taikyti atsižvelgiant į subrogacijos tikslus. Subrogacijos tikslas yra įtvirtinti įstatymo nustatytos bendrosios taisyklės išimtį, kad prievolės įvykdymas lemia jos pasibaigimą.
Išimtys nustatomos tam, kad kreditorius išlaikytų visas buvusio kreditoriaus teises, nes, įvykdžius prievolę, pagal bendrąją taisyklę ji pasibaigtų, todėl kreditorius prarastų senosios prievolės privalumus. Be to, vienas iš subrogacijos tikslų yra išvengti nepagrįsto praturtėjimo.
Šis asmuo) sumokėjo draudėjui (buvusiam kreditoriui). Šioje vietoje derėtų sutikti su rusų mokslininko M. I. Vitrianskij nuomone, jog „subrogacijos esmė yra tiesiog garantuoti asmens, atlikusio mokėjimą, interesų apsaugą“.
Įstatymo pagrindu įvykstantis reikalavimo perėjimas taip pat užtikrina, kad buvęs kreditorius (draudėjas) nepagrįstai nepraturtėtų (CK 6.242 straipsnis), turėdamas galimybę gauti tiek draudimo išmoką iš draudiko, tiek reikalauti žalos atlyginimo iš už žalos atsiradimą atsakingo asmens.
Gavęs draudimo išmoką, draudėjas nebetenka teisės reikalauti žalos atlyginimo iš už žalą atsakingo asmens, ši teisė įstatymo pagrindu pereina draudikui, o draudėjui tokiu būdu yra užkertamas kelias nepagrįstai praturtėti ir gauti dvigubą žalos atlyginimą.
Subrogacijos instituto taikymo sfera jokiu būdu neapsiriboja tik draudimo teisiniais santykiais. Asmeniui įvykdžius prievolę už skolininką, šiam asmeniui pereina įstatymo pagrindu. Asmeniui regreso tvarka (subrogacijos) teisinius santykius.
Nagrinėdami šiame CK skyriuje įtvirtintas teisės normas, galime daryti išvadą, jog įstatymų leidėjas tiek regreso teisę, tiek subrogaciją traktuoja vienodai ir esminio skirtumo tarp jų nedaro. Šią išvadą patvirtina ir CK komentare išdėstyta jo autorių pozicija. Teismų praktikoje šios dvi sąvokos yra pagrįstai atskiriamos.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl regreso ir subrogacijos santykio, išsakė analogišką poziciją: „subrogacijos negalima sutapatinti su regresu, įtvirtintu CK 6.114 straipsnyje, arba draudiko teisėmis reikalauti susigrąžinti išmokas iš žalą padariusis asmens, kurios yra įtvirtintos specialiuose įstatymuose (Draudimo įstatymo 96 straipsnio 1 dalyje; Transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnyje).
Reikalavimo perleidimo (cesijos) bei subrogacijos instituto, kaip ir daugelio šiuolaikinės civilinės teisės institutų bei sąvokų šaknys glūdi Senovės Romos teisėje. Romėnų teisininkai prievolę laikė išskirtinai asmeniniu teisiniu kreditoriaus ir skolininko santykiu ir visi iš prievolės kylantys teisiniai padariniai lietė tik ją nustatant dalyvavusius asmenis.
Prievolės ašalimi, taip pat galėtų įstoti į prievolę kaip jos šalis, ar perimti visas arba dalį kreditoriaus turimų reikalavimo teisių skolininkui. Dėl romėnų teisėje vyravusio asmeninio prievolės pobūdžio ilgą laiką buvo leidžiamas tik ribotas prievolės dalyvių pasikeitimas, kuris paprastai įvykdavo paveldėjimo atveju.
Vyraujant natūriniam ūkiui, senosios romėnų teisės nuostata, kuri neleido pakeisti prievolės šalis, nekėlė jokių problemų. Norint perleisti reikalavimo teisę (cedento) ir asmens, kuriam reikalavimo teisė buvo perleidžiama (cesionarijaus). Dėl šios priežasties vėliau cesionarijui suteikta savarankiško, analogiško kaip cedento ieškinio teisė (actio atilis suo nomine) / ieškinį įtraukiant sąlygą, kad cesionarijus yra cedento įpėdinis.
Romėnų teisėje taip pat buvo įtvirtintas principas Nemo plus iuris ad alium transffere potest quam ipse haberet (Ulpianas) (niekas negali perleisti kitam daugiau teisių, negu pats jų turi). Ši romėnų teisėje vyravęs principas yra išlikęs iki šių laikų ir jo modifikuotos apraiškos yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos civ...
tags: #teismu #praktika #del #skolos #perkelimo #bendraturciui