Laikas bėga, atrandami nežinoti istoriniai šaltiniai, o nauja istorija nuolat kuriama. Mano manymu, jau senokai trūksta mėginimų tą istoriją vėl parašyti. Tebūnie šis straipsnis lyg paruoštukė besidomintiems skaitytojams, siekiantiems pažinti miesto praeitį, bet neturintiems laiko raustis skirtingose knygose ir straipsniuose.
Miestas įsikūręs skalvių genties gyventos teritorijos pakraštyje. Vėliau juos asimiliavo žemaičiai slenkantys į pietus iš netolimų apylinkių. Arčiausiai Tauragės gyvavo Ližių ir Dacijonų senovės bendruomenės.
Ankstyvieji Metai ir Pirmasis Paminėjimas
1499 m. Tauragės vietoje buvo Pajūriu vadintas Tauragės dvaras. 1507 m. kovo 21 d. pirmasis Tauragės rašytinis paminėjimas sutampa ir su katalikų bažnyčios fundaciją žyminčiu dokumentu. Dokumentas žinomas tik iš jo patvirtinimo teismų aktuose 1635 m. 1808 m. rašte valdžiai Tauragės klebonas Florijonas Zostovskis minėjo, kad dokumento originalą atėmė Tauragės savininkas evangelikas Merkelis Šemeta.
Kyla abejonių dėl šalia bažnyčios 1507 m. kartu įsteigtos mokyklos (antros Žemaitijoje). Tyrėjai mano, kad ši visgi įsteigta gerokai vėliau. Bažnyčios fundatoriumi įvardytas Baltramiejus buvo Stanislovas Bartošaitis - Tauragės savininkas. Mokslininkai pastebi, kad kovo 21 d. Tauragė pažymėta 1526 m. B. Vapovskio Žemaitijos žemėlapyje, 1539 m. - švedų arkivyskupo Magnaus Olauso sudarytame ir Venecijoje išleistame jūrų žemėlapyje Carta Marina, nuo 1567 m. čia veikė karališkoji muitinė.
Nuo XVII a. Nėra žinoma, kur tiksliai stovėjo pirmosios dvi medinės katalikų bažnyčios (jos vietoje 1639 m. minima antroji), tačiau turint seną planą ir žinant, kad miestelio centras tuomet telkėsi aplink turgaus aikštę, o katalikų bažnyčiai miestelyje priklausė didelis plotas nuo turgaus aikštės iki pat dabartinių Kultūros rūmų, tikėtina, kad maldos namai stovėjo Pilėnų ir Stoties gatvių aplinkoje. Jau 1567 m. pastatyta evangelikų liuteronų bažnyčia adresu Versmės g. 2 (ant Vymerio kalno).
XVII Amžius: Dvaras, Miestelis ir Gyventojai
1571 m. dvaro inventoriuje minima, kad miestelyje yra 12 miestiečių kiemų su 8 valakais žemės. Minimos senos miesto kapinės. 1641 m. užrašyta, kad gyveno 35 šeimos. 1601-1638 m. Tauragės dvaras su miesteliu ir keliolika kaimų priklausė Prūsijos valdovams, likdamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtyje. 1653 m. Tauragės valdą su dvaru, miesteliu ir keliolika kaimų nusipirko Lietuvos kariuomenės etmonas Jonušas Radvila.
Jis užsakė išmatuoti žemę, surašyti turtą, nubraižyti valdos planą. Tuomet miestas užėmė 13 valakų. Kiekviename valake buvo po keletą kiemų. Iš viso jame buvo bent 38 kiemai. Vienoje gatvės pusėje - 21, kitoje - 17 sklypų. Turgaus aikštė užėmė ketvirtį valako. Dabartinis Senamiesčio skveras - tai tik dalis buvusios aikštės. Po tragiškos Jonušo mirties, valdyti ėmėsi pusbrolis Boguslavas Radvila.
Manoma, kad 1685 m. Tauragės dvare lankėsi Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jonas Sobieskis su ketinimu jį įsigyti. Tuo pačiu reikalu lankėsi ir Lietuvos didieji etmonai broliai Sapiegos. Po kelerius metus trukusių teisinių ir turtinių ginčų, itin įtakinga to meto jauna Europos moteris Liudvika Karolina Radvilaitė (Prūsijoje žinota kaip Luiza Šarlotė), Boguslavo Radvilos dukra, 1688 m. 1653 m. miestelis galėjo turėti apie 200 gyventojų. Gyveno 5 žydų ir 1 vokiečių šeima. Šie prekiavo grūdais, paukščiais, daržovėmis, raguočiais. Prekes gabeno į Tilžę ir Karaliaučių.
Mieste gyveno vaitas ir dvaro įgaliotas jį tvarkė. Amatininkai: gyveno 2 kirpėjai, 2 mėsininkai, 3 siuvėjai, katilius, virėjas, račius, kalvis, kepurininkas. Inventoriuje minima, kad veiklūs vokiečiai, pirkliai škotai, geri amatininkai, statybininkai ir mūrininkai buvo atleisti nuo dvaro prievolių. Miestiečiams leista daryti alų, midų bei degtinę, tačiau tik savo reikmėms. Minima, kad miestiečiai augina avižas, grikius, miežius, linus, kanapes.
Užsimenama apie statinių mokestį, miestiečių teises, miesto teismus, prekybą, saiką ir turgaus aikštės plėtimą, tačiau Jonušui Radvilai pertvarkas pavesti vykdyti sutrukdė užsitęsę karai su Švedija bei Rusija.
Prūsijos Valdymas ir XVIII Amžius
1690-1793 m. Tauragės valdą administravo ją įsigiję Prūsijos valdovai, paskirdami vietininkus. Prūsijos karalystės valdžiai Tauragė nuolat kėlė nemažai sunkumų, nes Tauragė pagal nacionalinę teisę priklausė Abiejų Tautų Respublikai. Politiniu atžvilgiu Tauragė priklausė Lietuvos-Lenkijos valstybei ir Prūsijos karalius, būdamas tik valdytojas, prilygo bajorui, todėl jis taip pat turėjo mokėti Lietuvos-Lenkijos valstybėje įprastus mokesčius bei rinkliavas.
Kilus įvairiems nesutarimams, teisiniams ginčams, norėta juos spręsti Prūsijos teismuose, tačiau Abiejų Tautų Respublikos teismai tam kategoriškai prieštaravo. Tauragė administraciniu, finansiniu ir teisiniu požiūriu taip ir liko Lietuvos-Lenkijos valstybės dalimi ir Prūsijos valdžia neturėjo tam didelės įtakos. XVIII a. Prūsijos valdymo laikais, Tauragės apylinkėse apsigyveno daug vokiečių. Didelė dalis vokiškų pavardžių išliko iki šių dienų. 1778 m. Tauragės dvaro valdoje minima 120 vokiečių šeimų.
Tauragė ir apylinkės labai ištuštėjo Šiaurės karo metais. 1765 m. Tauragėje gyveno 22 žydai. Kiek atsigavusi po karų ir epidemijų Tauragė 1780, 1782, 1815 m. Po trečiojo Lietuvos-Lenkijos valstybės padalijimo Tauragės dvaras su miesteliu 1795 m. birželio 1 d. atiteko Rusijai ir keitė savininkus. Gyventojai privalėjo prisiekti ištikimybę carui. 1797 m. inventoriuje nurodyti 28 miestelėnų krikščionių, 9 kampininkų, 8 žydų kiemai.
XIX Amžius: Sukilimai, Gaisrai ir Naujas Miesto Planas
1812 m. 1831 m. J. Urbanovičius suorganizavo 200 sukilėlių būrį, kurie užėmė Tauragę ir apylinkes, bet rusų armija buvo stipresnė ir sukilėlius nugalėjo. Po pralaimėjimo sustiprėjo tautinė priespauda. 1836 m. gegužę sudegė apie 200 pastatų, įskaitant neseniai pastatytą medinį paštą ir muitinę, 1787 m. statytą liuteronų bažnyčią.
Gaisro nepaliesti liko tik 8 kiemai. Šis gaisras ir naujasis Tilžės-Rygos plentas nulėmė naująją Tauragės miesto vietą. Suprojektuotas taisyklingas gatvių tinklas abiejose pagrindine gatve (Dariaus ir Girėno) tapusio plento pusėse - stačiakampė aikštė. Jos pietryčių dalis skirta prekybai, o šiaurės vakarų - liuteronų bažnyčiai. Lygiagrečiai su plentu statmenos gatvės turėjo sudaryti keletą stačiakampių kvartalų. Naujasis miestas su senuoju sujungtas jau buvusia (Stoties) gatve.
Naujai kuriamo miesto centre pirmiausia pradėti statyti mediniai, o po to ir mūriniai muitinės pastatai, paštas, liuteronų bažnyčia. 1839 m. parengtas naujas projektas. Suplanuota teritorija į pietryčius nuo plento, labai išplėstas stačiakampis gatvių tinklas, padidinta ir paversta kvadratine turgaus aikštė (dabar stovi vaikų darželis „Ąžuoliukas“). Pašto užeigos namuose lankėsi Onorė Balzakas ir parašė laišką (1843), Robertas Šumanas su žmona (1844).
Pastatyta Martyno Mažvydo evangelikų liuteronų bažnyčia (1843), sinagoga (1857; dabar M. Mažvydo progimnazijos stadionas), pašto stoties kompleksas pradėtas statyti 1858 m., įrengtas telegrafas (1865). Abipus Tilžė-Rygos plento koncentravosi pasienio miestams būdingi visuomeniniai pastatai. Pastačius bokštus muitinė įgavo dabartinį pilies vaizdą (1866). Šv. Vilniaus kankinių Antano, Jono ir Eustachijaus stačiatikių cerkvė pastatyta senųjų miesto kapinių vietoje (1874; dab. ten Kultūros rūmai). 1880 m. iškilmingai pristatytas plieninis tiltas per Jūrą vietoj 1836 m. statyto medinio.
Puošnus gaisrinės pastatas (1897), Švč. Trejybės katalikų bažnyčia (1903), berniukų rusiška progimnazija (1907; gimnazija nuo 1811 m.), mergaičių progimnazija (1910), miestiečių klubas (apie 1910). Didesniu miestu ėmė virsti XIX a. viduryje. Išlikę seniausi namai siekia XIX a. vidurį: pilis, pašto kompleksas (1858-1861) bei liuteronų bažnyčia.
Viena prekybinės ir gyvenamosios paskirties sujungtų namų eilė statyta 1870 m. - Vytauto g. 60, tačiau ir ši buvo perstatyta XX a. 9 dešimtmetyje keičiant vidaus perdangas, išorės dekorą, stogo konstrukciją. Visi kiti išlikę statiniai jau XX a. Senųjų gatvių tinklas ties Senamiesčio skveru nepakitęs išliko iki XX a. pradžios. Buvusios Jurbarko ir Gaurės kelių kryptys sutampa. Dabar likusi tik nedidelė Jurbarko gatvės atkarpa, 1916 m. perkirsta naujai nutiesto geležinkelio. Senąjį išvažiavimą į Gaurę vis dar mena Gaurės gatvė.
Miesto ir bažnyčių žemėse formavosi dabartinė Vymerio, o kiek vėliau, lygiagrečiai su pagrindine Laisvės gatve, dabartinė J. Tumo-Vaižganto gatvė. Tuomet iki XIX a. pradžios buvo užstatyta šiaurvakarinė miesto dalis. XIX a. viduryje, perplanuojant miestą naujoje vietoje, senasis gatvių tinklas buvo sujungtas su planuojamu naujuoju. XIX a. pabaigoje Tauragė buvo Raseinių apskrityje, valsčiaus centras.
1908 m. tauragiškiai matė vienas pirmųjų automobilių lenktynių aplink pasaulį Niujorkas-Paryžius, 1912 m. nusileido pirmasis lėktuvas. Opi problema buvo girtavimas ir apsinuodijimas anodija.
Žydų ir Lietuvių Bendruomenės
Nutiesus plentą, ženkliai augo jų bendruomenė. 1847 m. gyveno 410 žydų, 1897 m. iš 6655 miestiečių gyveno 3634 žydai (55 % gyventojų). 1886 m. nurodytos 2 sinagogos ir 5 maldos mokyklos. Veikė įvairios paramos draugijos. Augančiame mieste kūrėsi visuomeninės organizacijos. Lietuviams tokiai veiklai lietuviškos spaudos draudimo metais (1864-1904) buvo trukdoma. 1893 m. išaiškinta slapta veikusi lietuviška daraktoriška mokykla.
Lietuviškos knygos spausdintos Prūsijoje ir nelegaliai, rizikuojant gyvybe ir bausmėmis, gabenamos per sieną ir platinamos šalyje. Daugybė knygnešių, laukdami teismo, kalėjo pilies kalėjime, tarp jų Jurgio Bielinio jaunesnis brolis Andrius Bielinis. 1872 m. Julija Baldauskaitė namie mieste pričiupta su 1019 lietuviškų leidinių, tačiau bendrininkų neišdavė.
Po spaudos draudimo panaikinimo gausiai žydų, rusų ir vokiečių apgyventame mieste pradėjo reikštis ir vietos lietuviai. Kūrėsi chorai, teatrai, mezgėsi glaudūs ryšiai su už sienos gyvenančiais lietuviais Lauksargiuose, Tilžėje. 1906 m. lapkričio 22 d. surengtas pirmas lietuviškas vakaras, suvaidinta Šatrijos Raganos pjesė „Nepasisekė Marytei“. Lietuvybę žadino kompozitorius, kapelmeisteris, choro dirigentas, vargonininkas, pedagogas Juozapas Gudavičius, dirbęs mieste 1912-1918 m.
Pirmasis Pasaulinis Karas ir Tarpukaris
Miestas pagal planą buvo baigtas užstatyti 1910 m., bet netrukus prasidėjo I pasaulinis karas. Įsiveržę vokiečiai 1915 m. pradžioje buvo išstumti rusų armijos, tačiau prieš tai sudegino beveik visus namus, susprogdino ir plieninį tiltą. Miesto žydai priverstinai arba savo noru buvo iškeldinti į Poltavos ir Jekaterinoslavo gubernijas.
Kovo-balandžio mėnesiais vokiečiai vėl puolė ir išvijo rusus. 1915 m. Nepadegti liko tik 5 pastatai: cerkvė, muitinė (pilis), sena trobelė Stoties gatvėje, mūrinis Janikavičiaus namas Majorato (Laisvės) gatvėje, kur deginimo metu buvo sunešti ligoniai ir senas malūnas už miesto. Pilyje įsteigė psichiatrijos ligoninę, kurioje marinti žmonės. Turgaus aikštės ir kelių kitų grįstų gatvių akmenys išardyti ir panaudoti plento remontui. 1916 m. birželio 20 d. užbaigtas tiesti platusis geležinkelis iš Lauksargių į Šilėnus prie Radviliškio, nulėmęs Tauragės kaip regiono centro tolesnį iškilimą, nukonkuruojant Raseinius ir Jurbarką.
1919 m. lapkričio 21 d. plk. ltn. Edvardo Adamkavičiaus vadovaujami Lietuvos kariai nugalėjo ir išvarė iš miesto bermontininkus. Tolesnį priešo išvarymą sustabdė Antantės misijos atstovai, jiems leista taikiai pasitraukti į Vokietiją. 1920 m. įkuriama pirmoji lietuviška gimnazija. 1927 m. kilo trumpai trukęs sukilimas prieš A. Smetonos valdžią. Miestu oficialiai tapo 1924 m., antraeilio miesto teisės suteiktos 1932 m., o pirmaeilio 1935 m.
Pilyje įsteigta apskrities ligoninė (1920). 1922-1926 m. veikė Tauragės dvare, 1926-1932 m. vėl pilyje. Pašte įrengta telefonų stotis (1924). 1923 m. planas nurodė miestui plėstis dešiniajame Jūros krante, o miestui priskirtas ir atokesnis Tauragės dvaras. 1931 m. Tauragėje buvo 124 parduotuvės, iš kurių 101 priklausė žydams. Iš 28 įstaigų, teikusių kultūrines paslaugas, 14 buvo žydų. Vėliau žydų pozicijos ėmė silpnėti. Tik 1932 m. už geležinkelio suplanuotas pramonės rajonas.
Nuo 1938 m. prie miesto prijungtos Septintojo pėstininkų pulko kareivinės bei Visbutų kaimo gyventojų žemės. Turgaus aikštėje (dabar stovi vaikų darželis „Ąžuoliukas“) nugriautos medinės būdelės, vietoj jų pastatyta moderni prekybos halė (dabar Sporto centro salė). Atstatyta per karą labai nukentėjusi Kęstučio gatvė (rusų valdžioje vadinta Vaistinės; neišliko - dabar J. V. Kalvano parkas). Tarpukariu nebuvo padaryta akivaizdžių pakeitimų gatvių struktūroje, nes pirmiausia siekta miestą tiesiog atstatyti. Profesionalūs architektai projektavo išvaizdžius visuomeninius pastatus ir atstatomus bažnyčių bokštus.
Pastatyta geležinkelio stotis (1927), apskrities ligoninė (1933), AB „Maistas“ mėsos perdirbimo gamykla (1932), Šaulių sąjungos rūmai (1933), Lietuvos banko rūmai (1935), gaisrinė (1935; dabar Birutės Baltrušaitytės viešoji biblioteka), Ligonių kasų rūmai (1939) bei daug išvaizdžių privačių namų, ypač reprezentacinėje Vytauto gatvėje. Vokiečių (vėliau Prezidento Smetonos) gatvėje pastatyta metodistų bažnyčia (1925; dabar stovi laidojimo namai). Gatvės išgrįstos tašytais akmenimis, šaligatviai - plytelėmis, 1935 m. įvesta dalinė kanalizacija, įrengtas gatvių apšvietimas. Tinklas nuolat plėstas. Palei Jūros upę įrengta Meilės alėja. Atstatyti sugriauti katalikų (1933) ir evangelikų bažnyčių (1937) bokštai.
Įrengti teniso kortai (senasis stadionas), plieninis Vytauto tiltas per Jūrą (1934) bei geležinkelio tiltas, autobusų stotis (dabar Atgimimo aikštė), dvi elektrinės (viešbučio „Banga“ bei Dariaus ir Girėno g. 28a vaistinės vietose), keletas malūnų, lentpjūvių (Tilžės pl. 1 ir Laisvės g. 21), plytinių (dabar Beržų g. 2, Švyturio g. 3 bei Kartų parkas), odų dirbtuvių (apytiksliai Gintaro g. 4), virvių gamybos dirbtuvės (Dariaus ir Girėno g. 57), kitokių pramonės įmonių ir daug prekybos įstaigų, „Laisvės“ kooperatyvas. 1938 m. paštas jau turėjo automobilį. 1937-1939 m. Tauragės geležinkelio stotis XX a. 4 deš. Foto S. Visbutuose nuo 1934 m. pab. dislokuotas Septintasis pėstininkų Žemaičių kunigaikščio Butegeidžio pulkas, Tauragės dvare nuo 1935 m.
Švietimas. Pilyje veikė komercinė mokykla (nuo 1924; vėliau - gimnazija), mokytojų seminarija (nuo 1923; dabar stovi Meno mokyklos muzikos skyrius), kurioje mokėsi ir virš 40 lietuvininkų iš Klaipėdos krašto, kurie ruošti dirbti lietuviškose krašto mokyklose. Veikė žydų pradinė „Tarbut“ mokykla (nuo 1923), žydų progimnazija, chederas, mergaičių ruošos mokykla pilyje, žiemos žemės ūkio mokykla (dvare), katalikų, liuteronų, žydų vaikų darželiai, Mažosios Lietuvos evangelikų liuteronų labdaros, kultūros ir švietimo draugija „Sandora“ (1928-1934 dvare), biblioteka (nuo 1931). Pastatyta pradžios mokykla (1937, dabar „Versmės“ gimnazija).
Miestas skaudžiai nukentėjo 1940-1941 m. pirmosios sovietų ir 1941-1944 ...
Techninio Projekto Nauja Lada Istorija
1966 m. liepos mėn. Techninio projekto rengimas buvo patikėtas Italijos automobilių koncernui „Fiat“, o jau Maskvoje FIAT vadovas Gianni Agnelli pasirašė sutartį su SSRS automobilių pramonės ministru Aleksandru Tarasovu dėl automobilių gamyklos steigimo. Togliatti miestas su visu gamybos ciklu. 1967 m. sausio 3 d. buvo paskelbta apie Volgos automobilių gamyklos statybą - visos sąjungos šoko komjaunimo statybų aikštelę.
Tūkstančiai žmonių, daugiausia jaunų žmonių, išvyko į Toljatį statyti automobilių milžino. Statybos tęsėsi aktyviai, o po dvejų metų pradėjo kurtis gamyklos darbo kolektyvai, kurių dauguma buvo gamyklą statę žmonės. Praėjus 3 metams, 1970 m. kovo 3 d., suvirinimo cechas pagamino pirmuosius 10 būsimų automobilių kėbulų, o 1970 m. balandžio 19 d. Automobilis buvo sukurtas remiantis itališku 1966 m. Šis nepretenzingos, lakoniškos išvaizdos automobilis iš pirmo žvilgsnio niekuo nesiskyrė nuo savo pirmtako FIAT-124, tačiau tai buvo tik iš pirmo žvilgsnio. Tiesą sakant, VAZ 2101 gerokai skyrėsi nuo itališko analogo, nes po bandymų Rusijoje, prieš pradedant gaminti Toljatyje, FIAT-124 reikėjo gerokai patobulinti.
Iš esmės VAZ 2101 ir vėlesnės modifikacijos buvo gerai paruoštos sovietinėms sąlygoms: variklis gavo progresyvesnį viršutinį paskirstymo veleną cilindro galvutėje, buvo pridėtas „kreivas starteris“ (variklio užvedimo pagalbinė rankena:)) , padidintas atstumas tarp cilindrų, o tai leido padidinti jų skersmenį, prošvaistė taip pat buvo padidinta 3 cm, o pakaba apskritai buvo perdaryta ir sustiprinta, tačiau, kaip parodė praktika, to vis tiek nepakako. Galime teigti, kad beveik visi automobilio komponentai ir mazgai išgyveno visišką „aklimatizaciją“ prie ilgų rusiškų žiemų ir vietinių eksploatavimo sąlygų… Taip, juk Tarybų Sąjunga, čia ne Italija, čia geri keliai. Skirtingai nei žiguliai, Fiat buvo gaminami su galiniais diskiniais stabdžiais, kuriuos buvo nuspręsta serijiniuose automobiliuose pakeisti būgniniais stabdžiais, nes jie yra atsparesni taršai ir ilgaamžiški.-600 km. Sankabos matmenys padidėjo nuo 180 mm iki 200, o pavarų dėžė buvo pakeista sinchronizatoriaus konstrukcija.
Išoriškai automobilis patyrė ne tiek daug pokyčių: dizaineriai apsiribojo kairiojo šoninio veidrodėlio pridėjimu ir durų rankenų dizaino pakeitimu. Priešingai populiariai legendai, nuo pat pradžių žiguliai buvo surenkami tik iš lokalizuotų dalių, nepristatant dalių iš „Fiat“ (juolab kad dauguma komplektų turėjo daugiau ar mažiau reikšmingų skirtumų nuo originalaus Fiat 124, gaminamo Italijoje). Antspaudai ir prabos ženklai iš pradžių išliko „Fiat“, todėl atitinkamą žymėjimą galėjo turėti TSRS pagamintos itališkos įrangos dalys. Pakeitus automobilio dizainą ir natūralų įrangos nusidėvėjimą, jie pradėjo nykti.
Vėliau VAZ 2101 gavo keletą modifikacijų, būtent 21011 - pagrindiniai pakeitimai įvyko modifikuojant kėbulą, kurio vidus gavo patogesnes priekines sėdynes ir šiek tiek pakeistus valdiklius, taip pat pelenines, perkeltas iš galinių porankių tiesiai į duris. plokštės. Be to, modifikacija gavo galingesnį 69 arklio galių variklį, kurio darbinis tūris buvo 1,3 litro. Šiuose automobiliuose buvo sumontuotos kitokios grotelės su dažnesniais horizontaliais skersiniais, apatinėje priekinio skydelio dalyje atsirado keturios papildomos ventiliacijos angos. Buferiai prarado iltis ir mainais gavo gumines pagalvėles aplink perimetrą. Ant VAZ 21011 kėbulo stulpų gale pradėjo atsirasti angos, skirtos specialiai salono ištraukiamajai ventiliacijai, kurios buvo uždengtos originaliomis grotelėmis, stabdžių žibintai ir posūkių rodikliai gavo atšvaitus. Automobilyje buvo sumontuotas atbulinės eigos žibintas.
Baigdamas norėčiau pasakyti, kad 2000 m., remiantis žurnalo „Za ruliom“ atliktos beveik 80 tūkstančių vairuotojų iš Rusijos ir NVS šalių apklausos rezultatais, VAZ 2101 buvo pripažintas „geriausiu“. Rusijos šimtmečio automobilis“!
„Fiat 124“ ir „VAZ 2101“ | „FIAT“ ir „VAZ“ | „AUTO USSR#6“ skirtumai
Šaltiniai
- adresasA. Vienuolio g.
tags: #techninio #projekto #nauja #lada #prilyginama