Adamas Smitas (Adam Smith, 1723-1790) - vienas žymiausių anglų ekonomistų, išgarsėjęs savo darbais „Moralių pažiūrų teorija“ („The theory of moral sentiments“, 1759m.) ir „Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrinėjimas“ („An Inquiry into the Nature and Causes of the Wealth of Nations“, 1776m.; toliau - „Tautų turtas“).
Šiame referate rašoma apie XVIII-XIX a. gyvenusius ir prisidėjusius prie ekonomikos bei vadybos mokslo vystymosi bei plėtojimo.
Adamas Smitas gimė 1723 metais Škotijoje. Būdamas 14 metų, įstojo į Glazgo universitetą. Glazgo universitetą A. Smitas baigė 17 metų ir išvyko į Angliją tęsti studijų Oksfordo universitete, kuriame, daugiausia savarankiškai, studijavo per šešerius metus.
Ilgus metus A. Smitas skaitė, stebėjo, keliavo ir gilinosi į Oksforde susiformavusias idėjas. Naujoji mokslo šaka, žinoma, buvo ekonomika, o naujoji knyga - “Tautų turtas” (pilnas knygos pavadinimas: “Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrimas”). Ji išleista 1776 metais - tais pačiais, kai buvo paskelbta JAV Nepriklausomybės deklaracija.
Šiame savo veikale mokslininkas polemizavo ssu kitų laikų nusistovėjusiu požiūriu į turtą ir jo kūrimą. Pagrindinė knygoje sprendžiama problema - klausimas, apie kurį moralės filosofas A. Smitui buvo suprantama, kad šeimos nariai ir draugai linki vienas kitam gero ir gali nesavanaudiškai teikti tarpusavio pagalbą.
Tačiau A. Smitas tikriausiai niekada nėra pavartojęs žodžio “ekonomika”, nors pats, to nejausdamas, kūrė būtent šią mokslo šaką.
A.Smitas gimė Škotijos muitininko šeimoje. Smitas buvo logikos profesorius; nuo 1752 m. Glazge dėstė ir filosofiją. Būdamas hercogo šeimos mokytojas, lankėsi Prancūzijoje (1764 - 1766 m.); čia susipažino su Švietimo epochos atstovais. Vėliau pasitraukė iš šios veiklos ir ėmėsi privačių studijų.
Pagrindinės "Tautų turto" idėjos
Adamas Smitas išleido labai svarbų kūrinį ekonomikos ir vadybos mokslui- „Tautų turtas“. Iš tiesų ši knyga buvo viso jo gyvenimo vaisius.
Svarbiausias žmogaus ūkinės veiklos motyvas yra savanaudiškas interesas. Tačiau siekti savo intereso žmogus gali tik darydamas paslaugas kitiems žmonėms, mainais siūlydamas savo darbą bei darbo produktus. Taip vystosi darbo pasidalijimas. Žmonės padeda vienas kitam ir drauge prisideda prie visuomenės vystymosi, nors kiekvienas iš jų egoistas ir rūpinasi tik savo nauda.
Natūralus žmonių siekimas gerinti materialinę savo padėtį - tai toks stiprus stimulas, jog, jeigu bus leista jam nekliudomai veikti, visuomenė suklestės vien jo dėka. Kiekvienas atskiras žmogus stengiasi naudoti ssavo kapitalą (kaip matome, kalbama ne šiaip apie žmogų, o apie kapitalistą) taip, kad jo produktas turėtų didžiausią vertę. Paprastai žmogus ir negalvoja apie visuomeninę naudą ir nesupranta, kiek prie jos prisideda.
Jis turi galvoje tik savo interesą, tačiau ,šiuo atveju, kaip ir daugeliu kitų, jis nematomosios rankos nukreipiamas į tikslą, kurio jis nė nemanė siekti. „Nematomoji ranka“ - tai stichinis objektyvių ekonominių dėsnių veikimas. Šie dėsniai veikia nepriklausomai nuo žmonių valios ir dažnai prieš jų valią.
Pradėdamas tokia forma vartoti moksle ekonominio dėsnio sąvoką, Smitas žengė svarbų žingsnį pirmyn. Tuo jis iš esmės padėjo politinei ekonomijai mokslinius pamatus. Smitui jo „ekonominis žmogus“ - amžinos ir natūralios žmogaus prigimties išraiška. Savąja „ekonominio žmogaus“ koncepcija Smitas iškėlė labai svarbų teorinį ir praktinį klausimą: kokie yra žmogaus ūkinės veiklos motyvai ir stimulai.
Smito veikalas susideda iš penkių knygų. Dviejose pirmosiose knygose išdėstyti jo teorinės sistemos pagrindai. Toje sistemoje užbaigtos ir apibendrintos daugelis ankstesnio šimtmečio anglų ir prancūzų ekonomistų idėjų. Pirmojoje knygoje iš esmės analizuojama vertė ir pridedamoji vertė, kurią Smitas gvildena kaip konkrečias pelno ir žemės rentos formas.
Kitos trys knygos yra Smito teorijos taikymas iš dalies istorijai, o daugiausia ekonominei politikai. Nedidelėje trečiojoje knygoje kalbama apie Europos ekonomikos vystymąsi feodalizmo gyvavimo ir kapitalizmo formavimosi epochoje. Didelė yra ketvirtoji knyga - politinės ekonomijos istorija ir kritika; aštuoni jos skirsniai skirti merkantilizmui, vienas - fiziokratams. Didžiausioje - penktojoje - knygoje gvildenami finansai- valstybės pajamos ir išlaidos.
„Tautų turtas“, be abejo, yra vienas iš įdomiausių veikalų politinės ekonomijos istorijoje. Kaip pažymėjo Volteris Bedžhotas, tai ne tik ekonomikos traktatas, bet ir „labai įdomi knyga apie senuosius laikus“. Smitas į savo veikalą įdėjo didžiulę erudiciją, subtilų pastabumą ir originalų humorą. Iš „Tautų turto“ galima sužinoti daugybę įdomių dalykų apie kolonijas ir universitetus, karybą ir bankus, ssidabro kasyklas ir kontrabandą ir apie daug ką kita.
Smitas savo knygą pradeda nuo darbo pasidalijimo, laikydamas jį svarbiausiu visuomeninio darbo našumo augimo veiksniu. Patį įrankių ir mašinų išradimą bei tobulinimą jis sieja su darbo pasidalijimu. Smitas pateikia savo garsųjį pavyzdį iš smeigtukų manufaktūros, kur darbininkų specializacija ir operacijų pasidalijimas tarp jų leidžia daug kartų padidinti gamybą. Toliau visame veikale, kaip pažymi „Tautų turto“ paskutinio rusiškojo leidimo pratarmės autorius V. Afanasjevas, „darbo pasidalijimas yra savotiška istorinė prizmė, per kurią A. Smitas gvildena ekonominius procesus“.
Smitas sako, kad visuomenės „turtas“, t. y. 2) darbo našumo. Smitas įžvalgiai pažymėjo, kad nepalyginti didesnę reikšmę turi antrasis veiksnys. Iškėlęs klausimą, kas gi lemia darbo našumą, jis davė visai dėsningą savo metu atsakymą: darbo pasidalijimas. Darbo pasidalijimas būna dviejų rūšių.
Adamas Smitas
Smitas ryškiau, negu bet kas kitas iki jo, apibrėžė ir atribojo vartojamosios vertės ir mainomosios vertės sąvokas. Atmetęs fiziokratų dogmą iir remdamasis savo mokymu apie darbo pasidalijimą, jis pripažino, kad vertės kūrimo požiūriu visos produktyviojo darbo rūšys yra lygiareikšmės. Tuo būdu jis suvokė, kad mainomosios vertės pagrindą sudaro vertės substancija, t. y. darbas kaip bet kokia gamybinė žmogaus veikla.
Smitas suprato, kad kvalifikuotas ir sudėtingas darbas per laiko vienetą sukuria daugiau vertės negu nekvalifikuotas ir paprastas ir gali būti išreikštas pastaruoju naudojantis kokiais nors koeficientais. Vaisinga buvo Smito koncepcija apie natūralią ir rinkos prekių kainą.
Laisvosios prekybos sąlygomis, paklausai ir pasiūlai susilyginus, rinkos kainos sutampančios su natūraliomis. Didelė Smito nuojauta pasireiškė tuo, kad jis bent iškėlė problemą, kuri liko vertės ir kainodaros teorijos centre visą paskesnį šimtmetį.
Smitas žinojo, kad pelnas turi turėti tendenciją būti proporcingas kapitalui, ir jautė vidutinės pelno normos prigimtį. Dabar sunku daugiau ar mažiau tvirtai spręsti apie vidinius protinius procesus, vykusius Smito smegenyse ir atvedusius prie išvadų, kurias jis darė, ir prie tų prieštaravimų, kurių jis, matyt, nepastebėdavo.
Smitas iš dalies teisingai atsakė į pirmąjį klausimą, bet, nesugebėdamas jo suderinti su tikrove, perėjo į vulgarią poziciją. Ką Smitas laikė „pirmykšte visuomenės būkle“? Nors ji atrodė jam beveik kaip mitas, tai buvo labai prasmingas mitas. Ar jis turėjo galvoje visuomenę be privatinės nuosavybės? Vargu. Smitas tokio „aukso amžiaus“ nematė nei žmonijos praeityje, nei ateityje.
Veikiausiai jis vaizdavosi visuomenę su privatine nuosavybe, bet be klasių. Įsivaizduokime tokią visuomenę, kurioje yra milijonas ūkininkų, kurių kiekvienas turi lygiai tiek žemės bei darbo įįrankių ir gamina sau vartoti ir mainyti tiek produkcijos, kad galėtų pragyventi jo šeima. Be to, toje visuomenėje yra milijonas nepriklausomų amatininkų, kurių kiekvienas dirba savo darbo įrankiais ir perdirba savo žaliavą.
Šiomis sąlygomis, sako Smitas, prekės mainomos pagal darbinę vertę ir vvisas darbo produktas (arba jo vertė) priklauso darbuotojui: jam dalytis, jo laimei, dar nėra su kuo. Bet tokie laikai seniai praėjo. Žemė tapo žemvaldžių privatine nuosavybe, o dirbtuvės ir fabrikai, kaupiant kapitalą, atsidūrė šeimininkų kapitalistų rankose. Tokia šiuolaikinė visuomenė. Ji ssusideda iš trijų klasių: samdomųjų darbininkų, kapitalistų ir žemvaldžių.
Šiame samprotavime Smitas beveik teisingai suprato pridedamąją vertę kaip kapitalistų ir žemvaldžių vykdomo darbo išnaudojimo išraišką. Tačiau, kaip ir visi ekonomistai iki Markso, jis neskyrė pridedamosios vertės kaip atskiros kategorijos ir nagrinėjo tik tas konkrečias jos formas, kkurias ji įgauna buržuazinės visuomenės paviršiuje: pelną, rentą, palūkanas.
Smito požiūris į darbo užmokestį tebėra įdomus ir dabar. Žinoma, Smito darbo užmokesčio teorija daugeliu atžvilgių yra nepatenkinama, nes jis nesuprato, kokie iš tikrųjų yra santykiai, susiję su darbuotojo darbo jėgos pardavimu kapitalistui. Jis manė, kad prekė yra pats darbas, kad jis, vadinasi, turi natūralią kainą.
Mokesčių politika ir biudžetas
Mokesčių politika Lietuvoje vykdoma valstybiniame lygmenyje mokesčių įstatymų pagrindu. Savivaldybei nesuteikta teisė imti mokesčius, išskyrus vietines rinkliavas. Pagrindiniai tiesioginiai mokesčiai yra: pelno mokestis, gyventojų pajamų mokestis, socialinio draudimo įmokos, nekilnojamojo turto mokestis ir t. t.
Mokesčių esmė - valstybė turi sukaupti tam tikrus piniginius (ar natūrinius) išteklius savo veiklai, t. y. funkcijoms vykdyti: tuos išteklius valstybė kaupia įstatymų nustatyta tvarka prievarta imdama mokesčius iš mokėtojų. Taigi, mokesčiai skirti visuomenės poreikiams tenkinti ir nesusiję su grįžtamąja nauda.
Kadangi valdžia prarado galimybes aktyviai reguliuoti ekonomiką monetarinės politikos pagalba, todėl mokesčiai tapo svarbiausia makroekonominės politikos dalimi. Naudojantis šiuo instrumentu buvo sumažintas biudžeto deficitas, bet kyla klausimas - kokia kaina ir ar tai veiksminga ilgu laikotarpiu?
Taigi netiesioginius mokesčius sumoka vartotojai pirkdami prekes ir paslaugas, o pardavėjai mokesčių surinkime dalyvauja kaip tarpininkai. Labiausiai paplitę netiesioginiai mokesčiai - akcizas, PVM, muito rinkliava ir kt.
Mokesčių politikos realizavimo strategija pasireiškia vienokių ar kitokių principų, visos mokesčių sistemos formavimo ir valdymo mechanizmo pasirinkimu bei tam tikrų tikslų įgyvendinimu.
Akivaizdu yra tiktai viena, kad pagrindinis mokesčių politikos tikslas - surinkti kuo daugiau mokestinių pajamų, kol kas per daug nesigilinant į jų panaudojimo tikslingumą ir efektyvumą. Nors deklaruojami smulkaus verslo skatinimo, mokesčių naštos mažinimo tikslai, tačiau jie yra daugiau reklaminio pobūdžio.
Suformuotas netobulas ir brangus mokesčių administravimo mechanizmas, mokesčių surinkimas vykdoma maksimaliais įbauginant ir laikant pastovioje nežinioje mokesčių mokėtojus.
Dažnas teisės aktų ir poįstatyminių dokumentų kaitaliojimas ypač ūkinių metų viduryje, neleidžia verslininkams prognozuoti verslo perspektyvos ir laiku atsiskaityti su bankais grąžinant paimtus kreditus (kurių palūkanų dydis ir taip labai aukštas), neleidžia išsaugoti užsienio partnerių pasitikėjimą. Dėl šių priežasčių daugelis verslo įmonių bankrutavo. Valstybės mokesčių politika turėtų skatinti ūkio vystymą.
Mokesčių įstatymų netobulumas pirmiausia yra jų nekokybiškume parengime. Mokesčių įstatymai buvo rengiami skubotai (daugelis buvo verčiami "pažodžiui" iš kitų užsienio valstybių įstatymų), todėl jų sąvokos sudėtingos, kartais net nesuderintos ar prieštarauja kitų Vyriausybės norminių aktų ar komentarų nuostatoms. Matyt tai buvo todėl, nes pirmaisiais metais nebuvo priimtas Mokesčių pagrindų įstatymas.
Teisės aktus rengė įvairios institucijos, o dažniausiai pati Mokesčių inspekcija, kuri tuos įstatymus kontroliuoja ir įgyvendina.
tags: #tautu #turto #prigimties #ir #priezasciu #tyrinejimas