Obelynė, įsikūrusi šalia Kauno ant Nemuno kranto, garsėja kaip mokslo ir kultūros centras. Ši sodyba, sukurta garsaus gamtininko Tado Ivanausko rankomis, traukia lankytojus savo ramybe ir istorija. Vėliau vaikščiodami su gamtininku po Obelynės dendrologinį parką išgirsit jo atsiradimo istoriją, pasigrožėsit čia augančiais medžiais ir krūmais. Šiuo metu derinamas tai numatantis kultūros ministro įsakymas.
Pagal projektą, sodyba bus saugoma viešajam pažinimui ir naudojimui. Jos vertingosios savybės yra architektūrinio, istorinio, memorialinio pobūdžio. Vertingais laikomi ir sodybos kraštovaizdis bei želdynai.
„Tai būtų labai teisingas žingsnis, nes tai yra unikalus objektas. (...) Aš įsivaizduoju, kad būtų atkreiptas dėmesys į patį objektą valstybės mastu“, - apie naują sodybos statusą BNS sakė Kauno rajono muziejaus direktorius Zigmas Kalesinskas.
Direktoriaus teigimu, muziejus tampa atviresnis lankytojams, nes pernai Kauno rajono savivaldybės taryba galutinai iš paveldėtojų perėmė Obelynę - 4 ha teritoriją su sodyba, statiniais, parku, sodu, kur auga 220 obelų, kurias įskiepijo pats T.Ivanauskas arba išvedė veisles ir augino. Dabar ši sodyba yra Kauno rajono muziejaus padalinys.
Direktorius pasakojo, kad pradėję inventorizuoti perimtą turtą, muziejininkai atranda tikrų lobių. „Atrasti stiklo negatyvai, kuriuose užfiksuoti 1931 metais buvusio Nemuno potvynio vaizdai, Obelynės statybos vaizdai. Jie netyrinėti, tai ir mokslo objektai. Daugybė albumų, paties profesoriaus nuotraukų, surinktų iš ekspedicijų Sibire, Brazilijoje“, - vardijo Z.Kalesinskas.
„Tas kampelis alsuoja Tado Ivanausko ir jo šeimos dvasia. Asmeniniai daiktai, daugybė porceliano rinkinių, albumai, meno kūriniai, Antano Žmuidzinavičiaus paveikslai, nes T.Ivanauskas su juo daug bendravo, nuotraukos su Kipru Petrausku, tarpukario Kauno inteligentais ir meno veikėjais, Honoratos Ivanauskienės pianinas. Jis skamba, mes jį derinsime, tikrai darysime koncertus“, - pasakojo direktorius.
„Tai didžiulis lobynas, kuris neatrastas ir pilnai neatskleistas“, - apie Obelynę kalbėjo Z.Kalesinskas. Jo teigimu, dabartinė sodybos būklė yra pakenčiama, tačiau reikia investuoti į pastato šildymą, patvarkyti sienas.
Kauno rajono savivaldybė jau remontavo prakiurusį stogą, įrengė sanitarinį mazgą, tvarkė verandą, įrengė priešgaisrinę signalizaciją. „Turime unikalų žmogų, ir tas objektas, kuris išsaugojo visa esybe jo autentiškumą, jo gyvenseną, gyvenimo artefaktus, jis neabejotinai vertas valstybinės apsaugos“, - BNS sakė Z.Kalesinskas.
Obelybės sodybą sudaro gyvenamasis namas, paukštidė, klojimas, rūsys, parkas ir sodas. Muziejaus duomenimis, profesorius T.Ivanauskas iš parceliuojamo Marvos dvaro netoli Ringaudų 1920 metais nusipirko 8 ha žemės. Šią vietą jis atrado medžiodamas Kamšos miške.
Jo dėmesį patraukė dvi gilios griovos (Varžupio ir Obelynės) su mišriais medynais ir gausia, labai marga augmenija. Po Antrojo pasaulinio karo teritorija buvo nacionalizuota, o T.Ivanauskui palikta tik 15 arų prie pastatų. 1963 metais Obelynė perduota tuometinės Žemės ūkio akademijos Miškų ūkio fakultetui.
T.Ivanausko dėka Obelynėje sukaupta viena turtingiausių šalies dendrologinių kolekcijų. Parko augalų kolekciją sudaro apie pustrečio šimto rūšių, formų medžių ir krūmų. Joje yra 59 rūšių ir formų spygliuočių: pilkieji, sibiriniai, europiniai, balzaminiai, kaukaziniai ir japoniniai kėniai, 15 rūšių svetimšalių eglių, šešios maumedžių rūšys. Parko reliktai - europinis kukmedis ir jo hibridinės kūgiškos formos atmaina - dygusis kukmedis, kilęs iš Tolimųjų Rytų.
Obelynėje taip pat auga vieni iš seniausių planetos medžių - dviskiautis ginkmedis ir nuo 1959 metų čia auganti metasekvoja. 1958 metais parkas paskelbtas gamtos paminklu. Sode vaisius veda aštuonios retos veislės „Kaizeris Vilhelmas“ obelys. „Daugiau niekur kitur vienoje vietoje tiek jų nėra. Tai XVII amžiuje atrasta obelų veislė Vokietijoje. Taip pat čia auga paties profesoriaus išvesta lietuviška obelų veislė „Vytis“, - pasakojo muziejaus direktorius.
Atsikūrus Lietuvos valstybei, po privatizacijos, Obelynės sodyba performuota į du sklypus, vienas jų - buvusio sodo ir parko dalis - parduotas, ir jame planuota vystyti gyvenamųjų namų statybą. Likusi sklypo dalis, kurioje įkurtas sodybos branduolys, prižiūrimas ir tvarkomas. Name įrengtas T.Ivanausko memorialinis muziejus.
T.Ivanauskas (1882-1970) - vienas žymiausių Lietuvos gamtininkų, Kauno zoologijos sodo ir muziejaus įkūrėjas. Gamtos mokslus jis studijavo Peterburgo ir Sorbonos universitetuose. 1920 metais T.Ivanauskas su kitais mokslininkais įkūrė Aukštuosius kursus, iš jų 1922 metais suformuotas Vytauto Didžiojo universitetas.
1923 metais jis su Konstantinu Regeliu įkūrė Kauno botanikos sodą, 1929 metais Ventės rage, Šilutės rajone, - ornitologinę stotį, 1937 metais drauge su kitais - Žuvinto rezervatą, o 1938 metais buvo vienas iš Kauno zoologijos sodo įkūrėjų.
Padujos universitetas Italijoje T.Ivanauskui buvo suteikęs garbės daktaro laipsnį. Jis dėstė ir Vilniaus universitete, Žemės ūkio akademijoje, Kauno medicinos institute.
Gamtininkas surengė mokslines ekspedicijas į 12 šalių. Jis su žmona Honorata Lietuvoje organizavo pirmąją Nacionalinę paukščių dieną ir medžių sodinimo šventes, kurių metu pasodinti Petrašiūnų, Panemunės, Lampėdžių pušynai, apželdinti Nemuno šlaitai. T.Ivanauskas laikomas gamtosaugos pradininku ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Jis buvo vienas pirmųjų prakalbusių apie žmonių daromą žalą gamtai, būtinumą saugoti retas rūšis, neniokoti aplinkos.
Kauno rajono muziejus turi daugiau kaip 20 000 eksponatų (2024). Raudondvario dvaro rūmuose-pilyje supažindinama su kompozitoriaus J. Naujalio gyvenimu ir veikla, grafo B. H. Tiškevičiaus fotografijomis, archeologiniais radiniais, yra šiuolaikinio meno ekspozicija.
Tradicinių amatų centre Biliūnų kaime (Raudondvario seniūnija) eksponuojama 19 a. pabaigos-20 a. vidurio žemės ūkio ir kita technika, darbo įrankiai, buities reikmenys. Vilkijos Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejus supažindina su tautosakininko A. Juškos ir kalbininko J. Juškos gyvenimu ir veikla, Vilkijos krašto kultūra ir buitimi.
Muziejaus ištakos siekia 20 a. 8 dešimtmetį, kai Lietuvos žemės ūkio mechanizacijos ir elektrifikacijos mokslinio tyrimo institute Raudondvaryje buvo įkurtas Kraštotyros muziejus (iniciatoriai - instituto darbuotojai Ramūnas Blažaitis ir Milda Joneliūnienė). 1988 Raudondvario pilies bokšte atidaryta nauja ekspozicija (daugumą eksponatų padovanojo raudondvariečiai), 11 13 bokšte iškelta pirmoji Kauno rajone Lietuvos trispalvė. 1991-92 iš pilies buvo iškelti beveik visi instituto padaliniai. 1993 R. Blažaitis ėmėsi iniciatyvos įkurti profesionalų J. Naujalio muziejų.
2020 pradžioje atidaryta T. Ivanausko Obelynės sodyba-memorialinis muziejus. Gamtininko Tado Ivanausko Obelynės sodyboje-memorialiniame muziejuje (Akademija, Kauno r.) verda veiksmas: restauratorių komanda konservuoja ir atkūrinėja XX a. pradžios Tado ir Honoratos Ivanauskų namo interjero polichrominį dekorą su „art deco“ stiliui būdingais ornamentais.
Darbų metu laukė staigmena - privačiame antrajame aukšte buvo rasta slėptuvė su tarpukario šaulės uniforma. Obelynės sodyboje žinomas gamtininkas, profesorius, Lietuvos zoologijos sodo įkūrėjas Tadas Ivanauskas gyveno 1927-1970 m.
Sodybos kūrimo istorija
1920 m. Honoratos ir Tado Ivanauskų šeima įsigijo žemės sklypą pakaunėje. 1924 m. inžinierius Noachas Beras Joffė suprojektavo jiems gyvenamąjį namą, su profesoriui brangių vaikystės namų - Lebiodkos dvaro (Gardino srityje, Vosyliškių parapijoje) - elementais: erkeriais, bokšteliais, balkonėliais, terasomis.
1925 m. gegužės 25 d. buvo oficialiai pradėtos pastato statybos. T. Ivanauskas yra užsiminęs, kad statybos kiek užsitęsė, nes pritrūko lėšų. Galiausiai valdose atsirado gyvenamasis namas, sodininko namas, klojimas ir paukštidė. Buvo įkurtas sodas ir parkas.
Ilgainiui plyni laukai buvo apsodinti ąžuolais, eglėmis, liepomis, klevais, taip pat įvairiais egzotiniais spygliuočiais: pilkuoju ir sidabriniu kėniu, kuriliniu maumedžiu, kanadine cūga ir kt. Suvešėjo vaismedžių sodas. Obelynėje sukaupta viena turtingiausių šalies dendrologinių kolekcijų, kurioje - apie 250-300 rūšių, formų medžių ir krūmų. Teritorijoje auga vieni seniausių planetos medžių - dviskiautis ginkmedis ir metasekvoja. Yra keturi vandens telkiniai.
Sekmadieniais pas Ivanauskus atvažiuodavo Kipras Petrauskas, Vladas Putvinskis, Liudas Vailionis - to meto inteligentija. Po Antrojo pasaulinio karo namas tapo vasarnamiu. Sovietmečiu sodyba buvo nacionalizuota ir priskirta Lietuvos žemės ūkio akademijai kaip bandomoji bazė, studentų praktikoms atlikti.
Po T. Ivanausko mirties 1970-aisiais sodyba testamentu atiteko įdukrai Eleonorai Baltuškevičienei. Ji vasaromis čia gyvendavo su šeima: vyru Algirdu ir sūnumis Raimundu ir Tadu. Po jos mirties sodybą paveldėjo sūnūs. 2019 m. pabaigoje Tadas Baltuškevičius sodybą pardavė Kauno rajono savivaldybei. Namas tapo muziejumi, o šių metų vasarą pakvies lankytojus pažvelgti į atnaujintas sienas, grindų ir stogo dangą, langus bei autentiškus baldus.
Namo vidaus ir išorės darbus finansuoja Kauno rajono savivaldybė, skyrusi tam 267 tūkst. eurų. T. Ivanauskas į Obelynę iš buto V. Putvinskio g. 33 su šeima atvykdavo gegužės mėnesį, o į Kauną sugrįždavo tik rugpjūčio 31-ąją.
Tado Ivanausko Obelynės sodyba
Kauno rajono muziejaus direktorius Zigmas Kalesinskas pasakojo, kad Obelynėje T. Ivanauskas su profesoriumi Vladu lašu 1933 m. atidarė pirmąjį Lietuvoje lapyną. Kailinių žvėrelių fermoje jie augino juodsidabrines lapes, nupirktas iš Vokietijos. Iš lapių kailių buvo siuvami kailiniai Kauno ponioms.
Verslas buvo labai sėkmingas - per dvejus metus T. Ivanauskas grąžino paskolą Lietuvos bankui. „Visos Kauno ponios XX a. 3-4 deš. vilkėjo V. Lašo ir T. Ivanausko užaugintų juodsidabrinių lapių kailius. Jie aprūpino visą Kauną. Lapių kailiai buvo prabangos prekė, ne kiekviena ponia galėjo juos įpirkti. Kauno ponios orientavosi į Paryžiaus madas, traukiniu galėjo parsisiųsti bet ką iš Paryžiaus. Kursavo net traukinys Kaunas-Paryžius. Kiekviena Kauno ponia norėjo turėti tokius kailius arba visą lapę užsimesti ant pečių“, - pasakojo Z. Kalesinskas. Sovietmečiu ferma buvo uždaryta.
Profesorius Obelynėje augino ir kitų gyvūnų: daug ančių, žąsų, vištų, fazanų, laikė arklį. Šiuo metu Obelynės ūkyje gyvena būrelis vištų, gaidys, du auksiniai fazanai ir trys katės.
Profesorius T. Ivanauskas savo 8,3 hektaro valdose įveisė įspūdingą kelių šimtų obelų sodą, o užaugintais obuoliais sėkmingai prekiavo. Profesorius augino 22-jų veislių obelis. Gausiame sode samdyti ir talkininkai.
Likę darbininkų atsiminimai, kuriuose pažymima, kad T. Ivanauskas rudenį rengdavo derliaus šventę, iš kurios kiekvienas išeidavo su gėrybe: medumi, obelų sodinuku ir pan. Šiuo metu sodybai priklauso 4,3 hektaro žemės, likusią dalį privatiems vystytojams pardavė profesoriaus sūnus iš trečiosios santuokos (trečioji gamtininko žmona - Marija Natkevičiūtė-Ivanauskienė) - Algirdas Ivanauskas.
Dabar Obelynėje auga 147 vaismedžiai, iš kurių - 9 kriaušės. Sode galima rasti retų Lietuvoje obelų veislių: „Kaizeris Vilhelmas“, „Vytis“ ir kt. Auga ir vienintelė „Roter Eiserapfel“ veislės obelis.
Sienų restauracijos darbai
Įžengiame į restauruojamą gyvenamąjį namą. Kauno rajono muziejaus direktorius Zigmas Kalesinskas skaičiuoja, kad restauratoriai ant sienų rado devynis sluoksnius. Skirtingais laikotarpiais sienos buvo dažytos, glaistytos, tinkuotos, tapetuotos.
„Kaip pasakoj: už devynių jūrų, marių - visi gražumai paslėpti, taip ir čia - už devynių sluoksnių atsiveria visas dailumas“, - teigė Z. Kalesinskas, pažymėjęs, kad Obelynės sodyboje lankytojams atsivers pirmas ir antras sienų sluoksniai.
Sienų tapybos restauratorė Siuzana Janavičienė atkreipė dėmesį, kad visame pastate išorinės sienos sovietmečiu buvo apšiltintos presuoto kartono plokštėmis, todėl polichrominis dekoras liko nepaliestas, galima džiaugtis jo autentiškumu. „Išlikimo laipsnis - labai aukštas“, - pabrėžė S. Janavičienė.
Kaip ir būdinga tarpukariui, sienų spalvos sodrios, ryškios, kiek patamsintos. Sienas puošia geometrinės figūros, stilizuoti augaliniai motyvai. Kiekvienam kambariui naudoti skirtingi trafaretai. Sienos dažytos kalkiniais dažais.
„Name matyti lietuviškas „art deco“,- pažymėjo S. Janavičienė. Restauravimas vyksta decimetras po decimetro. Prieš pusantro mėnesio pradėti darbai bus baigti vasarą. Sienų restauravimu rūpinasi 2-3 specialistai. Jie tvarko sienų mechaninius pažeidimus, po to rūpinsis fono valymu, polichrominio dekoro tvarkymu, retušuos dingusius tapybos elementus.
Dekoravimo Mados
Polichromistė Nijolė Būraitė pažymėjo, kad sienų dekorai keitėsi, nes maždaug kas 8 metus namo šeimininkai darydavo remontą. „Atliekant remontą, pagal to laikotarpio madą buvo padaromas ir sienų dekoras, tapetavimas, dažymas. Augalinis holo ornamentas buvo labai populiarus Kauno pastatuose. Šis dekoras buvo paimtas iš dvarų.
Meistrai dekoratoriai turėjo daugybę trafaretų ir dekorų pavyzdžius dažnai skolindavosi iš dvarų, nusižiūrėdavo iš kitur, patobulindavo, pakeisdavo pagal vyraujančias madas, pasidarydavo trafaretus, ir siūlydavo klientams“, - teigė polichromistė N. Būraitė. Buvusioje svetainėje yra ornamentas, kuris atkartotas iš Šešuolėlių dvaro, tik kitos spalvos panaudotos.
Anot muziejininko Z. Kalesinsko, dvaruose daugiausiai įtakos interjerams turėdavo ponių skonis, jos diktuodavo madas. „Kai naujas šeimininkas nusipirkdavo dvarą, ponia išsakydavo savo norus ir vyras erdves įrengdavo pagal jos skonį. Gaila, nėra žinių, kas suformavo Ivanauskų namus.
Paradoksalu, tačiau Honoratos kambarys yra pats asketiškiausias, tik viena siena nudažyta mėtine palva, o kitos sienos baltos. Kai tuo tarpu kiti namo kambariai kupini sluoksniais bepersidengiančių dekoro elementų“, - stebėjosi Z. Kalesinskas.
Slėptuvės atradimas
Kol name gyveno Ivanauskai ir paveldėtojai - antras aukštas buvo užvertas lankytojams. Ten buvo įrengti šeimininkų miegamieji ir laboratorija. „Net T. Ivanausko bičiuliai niekada nebuvo įleisti į antrąjį aukštą“, - pažymėjo muziejininkas Z. Kalesinskas. Lankytojams šis aukštas atsivėrė 2020-aisiais.
Niekas negalėjo net pagalvoti, kad 2024-aisiais atliekant pastato restauraciją, elektrikai netikėtai atras slėptuvę sienoje su tikru lobiu - tarpukario šaulės uniforma, įdėta pintoje dėžėje. Paaiškėjo, kad tai pirmoji šaulės Honoratos Ivanauskienės uniforma: suknelė, kepurė, raištis.
Uniformą ji nusižiūrėjo nuo šiaurės šalių šaulių ir pasisiuvo. Uniformą puošia inicialai „VP 1“, kurie galėtų reikšti „Pirmasis vadų pulkas“. Kaip žinia, H. Ivanauskienė Lietuvos šaulių sąjungoje įkūrė moterų šaulių sekciją. Palėpėje dėžėse rasti ir T. Ivanausko frakas, H. Ivanauskienės suknelė, spauda.
„Elektrikai norėjo pravesti laidą. Gręžė sieną, bet vis neįgręžė kietosios dalies, traukė vis ilgesnį grąžtą. Tada pakvietė muziejininką Simoną Stašaitį ir pastebėjo, kad sienoje yra užsukamas sukutis ir dangtis. Jį atkėlus paaiškėjo, kad tai slėptuvė, kurioje, beje, gali laisvai tilpti žmogus“, - sakė muziejininkas Z. Kalesinskas.
Kvietimas mokslininkams
Namas turi 115 į kilnojamųjų vertybių registrą įtrauktų daiktų. Dar galybė jų laukia inventorizacijos proceso. Laukia didžiulis mokslinis tiriamasis darbas juos aprašyti, suregistruoti ir pateikti visuomenei.
Muziejininkas kviečia į Obelynę tyrėjus, istorikus, paveldo specialistus - Obelynė atvira naujiems atradimams. „Mokslo institucijoms, ypač kultūros paveldo srities, šis namas gali tapti studijų objektu.
Dėmesio reikalauja ir Honoratos Ivanauskienės asmenybė, anot prof. V. Daujotytės, jos rankraščiai nepelnytai netyrinėti, ji gali būti laikoma pirmąja moterimi filosofe šalyje. Be to, ji yra Montessori ugdymo sistemos pradininkė Lietuvoje, ponia Varnelienė tik perėmė darbus. Čia gali būti parašyta ne viena daktaro disertacija. Kviečiam visus mokslininkus į Obelynę! Galbūt daugkur perrašysime istoriją, kai ištyrinėsime rastus dokumentus“, - kalbėjo Kauno rajono muziejaus direktorius Z.