Svetimo Turto Pasisavinimas: Teisėjo Atsakomybė Istorijoje ir Šiandien

Svetimo turto pasisavinimas - tai nusikaltimas, kurio istorija siekia gilią senovę. Atsakomybė už tokio pobūdžio nusikaltimus nuolat kito, priklausomai nuo valstybės raidos ir visuomenės moralinių nuostatų. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kaip buvo reglamentuojama teisėjo atsakomybė už svetimo turto pasisavinimą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikais ir kaip ši problema yra sprendžiama šiuolaikinėje Lietuvoje.

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XVII amžiuje.

Kazimiero Teisynas: Žvilgsnis į Praeitį

LDK teisės raida XV a. viduryje pasižymėjo tuo, kad ėmė gausėti atskirų įstatymų ir jų rinkinių leidimas. Vienas iš svarbiausių to laikotarpio dokumentų yra Kazimiero teisynas (1468 m.), kuriame numatytos griežtos bausmės už vagystes ir svetimo turto pasisavinimą.

Kazimiero Teisyno Aplinkybės

Kaip spėjama, Kazimiero teisynas buvo priimtas 1468 m. vasarį Vilniaus seime. Tokį pavadinimą šiam dokumentui suteikė XVII a. raštininkas, o iš tiesų, kaip anuomet buvo įprasta, dokumentas antraštės neturėjo. Kazimiero teisynas - praktinių poreikių padiktuota instrukcija žemvaldžiams ir valdovo dvarų vietininkams, kad priklausomi valstiečiai būtų teisiami vienodai. Teisynas buvo surašytas to meto LDK raštinėje vyravusia rusėnų kalba.

Bausmės už Vagystes Kazimiero Teisyne

Priklausomai nuo pavogto turto vertės bei recidyvo laipsnio buvo skiriamos kartuvės arba bauda. Jei vagis neturėtų kuo atlyginti žalą, o apie jo nusikaltimą žinotų žmona ir ne jaunesni kaip 7 metų vaikai, „tai užmokėti žmona ir vaikais“, t. y. Už pirmą vagystę - bauda. Jei voginio vertė didesnė, nei puskapė grašių (30 grašių), tada ir už pirmą vagystę - kartuvės. Už pirmą arkliavagystę - pakorimo bausmė. Jei pirmąkart apsivogęs bernas (parobkas) voginio negalėtų kompensuoti ir žalą atlygintų jo ponas, nusikaltėlis bus išplaktas ir įdėtas į kaladę (kūno bausmė).

Štai pagautas nusikaltimo vietoje valstiečius arba nelaisvuosius išvedantis (t. y. pagrobęs) iš savininko dvarų nusikaltėlis turėjo būti baudžiamas kartuvėmis. Bausmė priklausė nuo voginio dydžio, nuo nusikaltimo aplinkybių ir recidyvo bei nuo nusikaltusio socialinės padėties.

Teisyne pirmąkart, nors nelabai preciziškai, įvestas baudžiamojo amžiaus cenzas: jei vagis neturėtų kuo atlyginti žalą, o apie jo nusikaltimą žinotų žmona ir ne jaunesni kaip 7 metų vaikai, „tai užmokėti žmona ir vaikais“, t. y.

Nors į teisyną įrašytų straipsnių dauguma taikoma „prasto luomo“ žmonėms, atkreiptinas dėmesys, jog atsakomybės negalėjo išvengti apie vagystę žinojęs vagies ponas. Tai įrodžius, toks ponas turėjo „kentėti“, kaip vagis.

Nustatant bausmes už vagystę ir radinio slėpimą, teisyne panaudotas neįprastas analogijos atvejis: nepaskelbęs apie priklydusį gyvulį ar nuslėpęs kitokį radinį, norėdamas jį pasisavinti, yra „toks pat vagis“.

Teisėjo Vaidmuo Kazimiero Teisyne

Teisynas pabrėžia valdovo - teisėjo funkcijos svarbą: jei „būtų padaryta kam skriauda, tai tas turi mums skųstis“, o valdovui išvykus iš LDK, „turi pasiskųsti mūsų ponams tarėjams“. Tačiau šio straipsnio antroji dalis akivaizdžiai rodo, kad sprendimą priimdavo ne vieni ponai tarėjai, o sugrįžęs į LDK didysis kunigaikštis, „susižinojęs su (…) ponais tarėjais“, t. y.

Kazimiero teisynas, kuriame jau ryški LDK teisės samprata (pravo ziemskoje), laikytinas LDK įstatymų kodifikavimo (normų sisteminimo, racionalizavimo ir konceptualizavimo) užuomazga.

Būtinybė laikytis įstatymų (teisės) Kazimiero teisyne suvokiama kaip savaime suprantamas dalykas: tas, kuris „nusižengė teisei“ arba „pasikėsino į teisę“, turi būti baudžiamas. Čia galima įžvelgti ir įsigalintį krikščionišką asmeninės atsakomybės už padarytą nusikaltimą (vagystę) principą. Jei vagies žmona ir vaikai nesinaudojo voginiu, jie nebaudžiami („kentėk, vagie, o žmona, vaikai ir jų namai nekalti“).

Kazimiero teisyną galima vertinti ir kaip žemėvaldos reguliavimo bei žemvaldžių turto apsaugos įstatymų rinkinį, kuriame daugiausia vietos skirta vagystės nusikaltimo apibūdinimui, įrodymui ir baudimo formų bei bausmių už jį nustatymui.

Šiuolaikinis Teisinis Reguliavimas

Šiandien Lietuvoje teisėjo atsakomybę už svetimo turto pasisavinimą reglamentuoja Baudžiamasis kodeksas (BK) ir kiti teisės aktai. BK numato atsakomybę už įvairias turto pasisavinimo formas, įskaitant vagystę, sukčiavimą, pasisavinimą ar iššvaistymą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) Išaiškinimai

• LAT yra išaiškinęs, kad net ir neatlygintinas narkotinių ar psichotropinių medžiagų davimas pavartoti laikomas platinimu.
• BK 260 straipsnio 1 dalis nenustato, koks minimalus narkotinės ar psichotropinės medžiagos kiekis turi būti neteisėtai disponuotas, turint tikslą ją platinti, taip pat parduotas ar kitaip platintas, kad atsirastų baudžiamoji atsakomybė pagal šį baudžiamojo įstatymo straipsnį.
• LAT taip pat yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai pakeistos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės neturi įtakos veikos kvalifikavimui ar bausmės skyrimui, taip pat kitaip nesuvaržo kaltinamojo teisės į gynybą, jos nepripažįstamos esminėmis BPK 255, 256 straipsnių prasme ir teismas jas gali keisti savo iniciatyva, apie tai nepranešęs.

Nusikalstamos veikos faktinėmis aplinkybėmis laikomos kaltinamajame akte nurodytos nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, kurios individualizuoja kaltinamojo padarytą veiką, sudaro pagrindą ją kvalifikuoti kaip nusikalstamą ar turi reikšmės skiriant bausmę.

Teismas, nustatęs kitokias nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, nei nurodytos kaltinamajame akte, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia, ar šios naujos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nurodytųjų kaltinamajame akte, ar skiriasi ne iš esmės; ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes asmens teisė į gynybą būtų suvaržyta; ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia.

LAT yra nurodęs, kad bendrovės vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas - neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246-6.249 str.). Tokio pobūdžio bylose ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 str.).

Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė būtų preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.). Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų atsakovas, t. y. bendrovės vadovas (CPK 178 str., 182 str. 4 p.).

Teismų Praktika

Teismų praktikoje pasitaiko įvairių atvejų, kai asmenys pasisavina į banko sąskaitą nepagrįstai (atsitiktinai) pervestus pinigus. Tokiais atvejais, LAT yra išaiškinęs, kad būtina atsižvelgti į konkrečias aplinkybes ir nustatyti, ar asmuo turėjo tyčinį tikslą pasisavinti svetimą turtą.

• Automobilis, kuriuo buvo sukeltas eismo įvykis, tad kuris buvo panaudotas darant nusikaltimus, nurodytus BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 ir 8 punktuose, 140 straipsnio 1 dalyje ir 2811 straipsnio 1 dalyje, turi būti konfiskuojamas natūra (ne jo vertė pinigais), nepaisant to, kad eismo įvykio metu yra sugadintas taip stipriai, kad nebūtų galimybės jo realizuoti.
• Kriminalinės žvalgybos įstatyme nėra detalizuota, kiek laiko valstybės institucijos gali tęsti kriminalinės žvalgybos tyrimą, kokios apimties nusikalstamų veikų atskleidimo gali būti siekiama; neviešo pobūdžio žvalgybiniai veiksmai yra teisėti tiek, kiek būtina nusikalstamoms veikoms ir jas darantiems asmenims išaiškinti; tačiau tokie veiksmai negali tęstis neribotą laiką; tuo atveju, kai, įvertinus visas bylos aplinkybes, matyti, kad, ilgesnį laiką tęsiant kriminalinės žvalgybos tyrimą, buvo siekiama ne nustatyti naujas teisiškai reikšmingas aplinkybes, o tik dirbtinai pasunkinti kriminalinės žvalgybos objekto baudžiamąją atsakomybę (pvz., kai tuo siekiama tęstinės veikos peraugimo į sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ar tiesiog tikintis atsitiktinai atskleisti kokią nors nusikalstamą veiką), bylą nagrinėjantis teismas turi įvertinti, ar teisėtai prasidėję teisėsaugos pareigūnų veiksmai dėl ilgalaikio nusikalstamos iniciatyvos palaikymo, kelio neužkirtimo naujoms nusikalstamoms veikoms neperaugo į provokaciją arba kitokį dirb­tinį skatinimą daryti naujas nusikalstamas veikas.
• „Netiesiogine tyčia“ asmuo veikia tuomet, kai suvokia pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį bei tai, kad jo veikos pavojingi padariniai yra labai tikėtini ar net neišvengiami, ir nors tokių padarinių nesiekia bei jų nenori, neatsisako ir nekeičia savo pavojingo elgesio, taigi sąmoningai leidžia jiems kilti; šiuo atveju asmuo nesitiki išvengti savo veikos padarinių (arba realios jų atsiradimo grėsmės), o jeigu ir tikisi, tai remdamasis tik subjektyviais ir atsitiktiniais dalykais - sėkme, likimu ir pan.; esant „nusikalstamam pasitikėjimui“, asmuo, vertindamas savo veikimo (neveikimo) pavojingumą, supranta, kad toks jo elgesys gali sukelti žalingus padarinius, tačiau kartu jis mano (yra įsitikinęs), jog egzistuoja aplinkybės, kurios jo sukurtoje pavojingoje, rizikingoje situacijoje neleis kilti tokiems padariniams; tokios aplinkybės, kaltininko nuomone, gali būti jo paties asmeninės savybės (patirtis, meistriškumas, jėga ir pan.), kitų įvykyje dalyvaujančių (galinčių dalyvauti) asmenų žinomas, prognozuojamas, atsargus ir pan. elgesys; situacijos, kurioje kaltininkas veikia, ypatumai (pvz., geras matomumas, kokybiška kelio danga, nuspėjamas kitų asmenų elgesys ir pan.); kaltininko naudojamų įrankių, priemonių kokybė, patikimumas ir pan.; atskirais atvejais, kaltininko įsitikinimu, aplinkybių, padėsiančių išvengti pavojingų padarinių, gali būti ne viena, o kelios, tačiau kiekviena iš jų yra konkrečiai suvokiama kaip reali ir galinti užkirsti kelią padariniams atsirasti.

tags: #svetimo #turto #pasisavinimas #teisejas