Su kuo jums asocijuojasi mėsa? Su būtinu patiekalo komponentu ar bereikalingai nužudytu gyvūnu? Atsakymai veikiausiai skirsis, priklausomai nuo to, kokią mitybos rūšį esate pasirinkęs. Pastaruoju metu visuomenė linkusi labai aršiai diskutuoti šia tema. Viena grupė renkasi ginti savo įsitikinimus ir įpročius, bei teigia, jog jokiu būdu negalėtų atsisakyti mėsos. Pasirinkę augalinę mitybą tvirtina, jog mėsa nėra būtina, bei bando auklėti ją valgančius.
Kodėl žmonės atsisako mėsos?
Pažvelkime, dėl kokių priežasčių žmonės dažniausiai atsisako mėsos. Populiariausia priežastis - siekis būti sveikam ilgą laiką. Šiais laikais galima rasti pilna informacijos apie tai,dėl ko mėsa nėra naudinga organizmui. Kiti jos atsisako dėl etninių priežasčių, nes jaučia empatiją gyvūnų išnaudojimui savo tikslams ir bereikalingam žudymui. Kiti nusprendžia dėl dvasinių motyvų. Suprantu jog ne visi tuo tiki, tad plačiau apie tai nesiplėsiu.
Sekantis argumentas - planetos ekologijos išsaugojimas, kuris mąstant globaliau, turėtų būti svarbiausias. Gyvulininkystės pramonė ekologiniu požiūriu yra labai žalinga planetos ekosistemai.
Suprantama, jog sveikata yra didžiausias turtas ir pirmiausia norime pasirūpinti savimi. Tad tokie argumentai, kaip gyvūnų skausmas, prisidėjimas prie planetos išsaugojimo kitiems gali atrodyti beverčiai. Pažvelkime į mėsą plačiau: ar ji tikrai tokia vertinga, kaip dauguma dar mano.
Mėsoje priklausomai nuo rūšies yra įvairių maistinių medžiagų, tačiau pagrinde žmonės ją renkasi kaip baltymų šaltinį. Yra įrodyta, jog mėsa yra pilnavertis baltymų šaltinis ir valgant ją gausime visas būtinas amino rūgštis. Tiesa, norint gauti reikiamą baltymų kiekį, juos lengvai galima gauti ir iš augalinių produktų. Pagrindinis skirtumas tarp gyvūninių ir augalinių baltymų yra jų aminorūgščių profiliai.
Gyvūniniai ir augaliniai baltymai: skirtumai ir panašumai
Gyvūninės kilmės baltymai, be abejo, yra artimesni žmogaus organizme esantiems baltymams ir dėl to yra išnaudojami greičiau ir lengviau negu augaliniai baltymai. Substratinės aminorūgštys, gautos iš gyvūninės kilmės baltymų, yra lengviau pasiekiamos mūsų baltymų sintezės reakcijoms ir tai leidžia joms maksimaliai veikti. Kai atkuriame šį santykinį aminorūgščių trūkumą augaliniuose baltymuose, gauname reakcijas, atitinkančias gyvūninės kilmės baltymų reakcijas.
Tarp kitko, mūsų organizmas yra genialius tuo, jog jam nėra būtina gauti visas amino rūgštis vienu metu. Kūnas sugeba sintetinti reikiamas amino rūgštis ir pasiimti kokių jam reikia tuo metu. Todėl jeigu valgote įvairius augalinius baltymų šaltinius, tikrai gausite reikiamą baltymų kieki. Nepriklausomai nuo to, ar esate profesionalus sportininkas, ar siekiate optimalios sveikatos būklės.
Patys geriausi augalinės kilmės baltymų šaltiniai: lęšiai, pupelės, grikiai, žirniai, bolivinė balanda, moliūgų sėklos, avinžirniai, tofu, tempeh, seitanas. Baltymų kiekis, kurį turite suvartoti, priklauso nuo jūsų fizinio aktyvumo, liesos raumeninės masės. Pagal rekomendacijas pilnai užtenka suvartoti nuo 0,8 g/kg iki 1,9 g/kg.
Per didelis suvartojamas baltymų kiekis yra žalingas organizmui, ypač jeigu didžioji jų yra gyvūninės kilmės. Gyvūninės kilmės baltymai yra smarkiai rūgštinantys, todėl sutrikdo organizmo stabilią pusiausvyrą. Mūsų kūnas yra darniai veikianti sistema, kuri geriausiai funkcionuoja esant tam tikroms sąlygoms. Mes sukurti taip, kad kraujyje būtų palaikoma stabili ir švelniai šarminė rūgščių ir šarmų pusiausvyra, t.y. 7.35-7.45. Viskas, ką valgome, arba rūgština organizmą, arba jį šarmina, kitaip tariant, arba palaiko pusiausvyrą, arba ją griauna.
Kadangi gyvūninės kilmės produktuose gausu sieros, ji patenka į organizmą ir jame virsta sieros rūgštimi. Visi gyvūninės kilmės produktai panašiai rūgština organizmą ir gali sukelti nuolatinę rūgšties pertekliaus būseną. Kai maistas rūgštus, kūnas pasitelkia vieną iš buferinių (reguliacinių) sistemų - dažniausiai skeletą, - kad neutralizuotų rūgštis, ir tam naudoja kalcį. Po to ir rūgštys, ir kalcis pašalinami su šlapimu, ir tik dalis kalcio grįžta atgal į kaulus.
Smarkiai rūgštinanti mityba gali sukelti širdies ligas, nutukimą, kai kurių rūšių vėžį, tulžies ir inkstų akmenų susidarymą, kaulų silpnumą ir kitas lėtines ligas.
Nors dauguma žmonių mėsą prilygina pagrindiniam baltymų šaltiniui, mėsa nėra tik tai. Joje yra ir kitų mūsų kūnui būtinų medžiagų. Nors, deja, didžioji dalis jų žūsta kuomet apdorojame ją aukštesnėje negu 42 laipsnių temperatūroje. Tas pats vyksta ir apdorojant augalinius produktus, tad šioje vietoje lygybė. Mėsa yra praturtinta geležimi, b grupės vitaminais, tačiau tai lengvai galime gauti ir maitindamiesi augalinės kilmės maistu.
Jūsų organizmui reikia 13 vitaminų. Šios mažos molekulės dalyvauja daugelyje organizmo biocheminių reakcijų. B12 skiriasi iš visų kitų vitaminų, nes jį sudaro mikroelemento kobaltas atomas apsuptas amino rūgštimis, sudarančiomis porfirino žiedą. Paprastai kūnas gali susikurti vitamino B12 atsargas, kurių užtenka keliems metams. Bet žmogui senstant, vitamino B12 įsisavinimas gali sutrikti. Nesvarbu kokią mityba pasirinktumėte, yra didelė tikimybė, jog jums trūksta B12.
Simptomų, kurie praneša apie B12 yra daugybė: išbalusios lūpos, papilkėjusi ar pageltusi oda, sumažėjęs energingumas, raumenų silpnumas, oro trūkumas, lytinė disfunkcija, per ankstyvas žilimas, nervingumas, pyktis, depresija ir mintys apie savižudybę; neurologiniai simptomai pasireiškia galūnių dilgčiojimu arba nutirpimu, pusiausvyros sutrikimais, t. p. ir staiga atsistojus, sutrikusia eisena, atminties sutrikimais, demencija, sutrikusia dėmesio koncentracija, orientacija ir atmintimi, regos sutrikimais, šlapimo pūslės ir virškinimo sutrikimais. Tad jei patiriate bent keletą iš jų, derėtų pasidaryti kraujo tyrimą.
Esant nukrypimui žemiau normos 330 (pmol/l) rekomenduojama įsigyti B12 papildus, kol nepatyrėte rimtų sveikatos sutrikimų. Efektyviausia forma bendram vartojimui yra purškiama, esant rimtai situacijai patartina įsigyti injekcinės formos. B12 būna šių formų; cianokobalaminas, metilkobalaminas. Vitamino B12 reikia 3 - 4 mikrogramų per parą. Nėščioms ir maitinančioms moterims vitamino reikia 4 - 5 mikrogramų per parą.
Tai yra geriausi veganiški ir vegetariški baltymų šaltiniai | Mitybos specialistas paaiškina | Myprotein
Kaip matome, tam, kad gautume reikiamas maistines medžiagas, mėsa tikrai nėra būtina. Vartojant didelius kiekius jinai netgi žalinga žmogaus organizmui. Jeigu jums rūpi asmeninė sveikata, pirmiausia siūlyčiau atsisakyti raudonos mėsos, kuri yra kancerogenas. Tyrimai teigia, jog perdirbta mėsa 67 % padidina kasos vėžio riziką. Kitas tyrimas atskleidė, kad kasdien suvartodami 50 g perdirbtos mėsos, 21 % padidiname riziką susirgti gaubtinės ir tiesiosios storosios žarnos vėžiu.
Jeigu toliau norisi vartoti mėsą verčiau rinkitės liesą žuvį ar liesą mėsą iš ekologinių ūkių. Siekiant optimalios sveikatos rekomenduojama ją įtraukti tik keletą kartų per savaitę. Tokiu atveju negausite tokių didelių kiekių augimo hormonų ir antibiotikų. Jeigu nusprendėte mėsos visiškai atsisakyti, pakeiskite ją augaliniais šaltiniais ir jūsų kūnas jums už tai padėkos. Pasaulis smarkiai evoliucionuoja ir kinta. Kas buvo rekomenduojama prieš 20 metų, šiandien gali būti laikoma nuodais. Tad rinkitės gyvybę ir nustebsite pamatę, kokie energingi galite tapti, nepriklausomai nuo jūsų amžiaus!
Ar sveikatos apsaugos sistema užtikrina sveikatą?
Esama Sveikatos Apsaugos Sistema Nenuginčijamas argumentas - mes gi sveikatos draudimo mokestį mokam. Būkit malonūs, užtikrinkit ją. Prieš rinkimus politikams sveikatos apsaugos klausimas - dėkinga tema. Žadami aukso kalnai, pieno upės. Ištraukiama neįgaliųjų korta, prisimenama, kad Lietuvoje jų, potencialių rinkėjų, per 200 tūkstančių. Empatija liejasi per kraštus. Po rinkimų sėdim prie suskilusios geldos, dievulį rugojam dėl uždėto per sunkaus kryželio ir kad vėl apkvailino.
Nustatyta, kad sveikata nuo sveikatos apsaugos sistemos organizacijos priklauso tik apie 10 procentų. Sistemoje pluša valstybinės ir privačios asmens sveikatos priežiūros įstaigos, Ligonių kasos, Akreditacijos tarnyba, Sveikatos apsaugos, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Asmens su negalia teisių apsaugos agentūra, SODRA, vaistų gamintojai, farmacijos kompanijos, medicininės įrangos ir priemonių gamintojai, mokymo įstaigos, alternatyvi ir liaudies medicina, šarlatanai bei šamanai. Apie sistemos veiklą informuoja žiniasklaida, dažniausiai užsakomoji. Sistemos išlaikymas kainuoja milijardus, kurie surenkami per privalomojo sveikatos draudimo mokestį ir gyventojams apmokant už paslaugas oficialiai ir ne. Sistema turėtų lyg ir veikti.
Per trisdešimt nepriklausomybės metų ją tobulino 20 sveikatos apsaugos ministrų su savo komandomis, nepakeičiami sveikatos politikos organizatoriai, rektoriai, generaliniai direktoriai ir didžiausias būrys įvairių specialistų. Bet kažkodėl sistema braška per visas siūles ir rezultatais negali pasidžiaugti. Objektyviausi šalies gyventojų sveikatos rodikliai: vidutinė gyvenimo trukmė, vidutinė sveiko gyvenimo trukmė, asmenų, palankiai ir nepalankiai vertinančių savo sveikatą, asmenų skaičius ir psichinės sveikatos rodikliai yra vieni prasčiausių Europos Sąjungoje. Stebint jų dinamiką nepriklausomybės laikotarpiu, pokyčiai nedžiugina.
Lietuvos sveikatos rodikliai
Lietuvoje vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė: vyrų - 69,2 metai, Europos Sąjungoje - 78,1 metų, moterų - 80,1 ir 83,6 atitinkamai. Sveiko gyvenimo trukmė: vyrų - 57,6, Europos Sąjungoje - 61,4, moterų - 61,7 ir 61,8 metų atitinkamai. Europos šalyse savo sveikatą vertina gerai ar labai gerai 67,4 % asmenų, vidutiniškai - 23 % ir kiek mažiau negu 10 % - blogai ir labai blogai. Lietuvoje tik 45 % žmonių apibūdina savo sveikatą kaip gerą arba labai gerą, o savo sveikatą kaip blogą ir labai blogą vertina apie 18 % žmonių. Lietuvoje psichikos sveikatos sutrikimais serga apie 5,5 % gyventojų. Šis rodiklis daugiau nei 2,5 karto viršija Europos Sąjungos šalių vidurkį.
Tikėtina gyvenimo trukmė Lietuvoje - mažiausia Europos Sąjungoje, nuo Europos Sąjungos vidurkio atsiliekama šešeriais metais. Vyrų tikėtina gyvenimo trukmė yra beveik 11 metų trumpesnė nei moterų, ir tai - didžiausias lyčių skirtumas Europos Sąjungoje.
Kaltų ieškoti nesinori, nes reiktų pradėti nuo savęs. Ką gi aš čia blogai darau? Koks kipšas čia koją kiša? Tiek jau to. Neapleidžia ir kankina klausimai - gal mūsų sveikatos sistemos politikai nėra tokie išmintingi, neklystantys ir sąžiningi kaip jie skelbiasi apdovanodami vienas kitą už viso gyvenimo nuopelnus? Gal reiktų investuoti ne į neaiškias statybas, nereikalingos ir nepanaudojamos įrangos pirkimą, o į normalių darbo sąlygų sudarymą specialistams, žmonių sveikatos raštingumo didinimą?
Švaistomi milijonai. Spaudoje skaitom apie sužlugdytus sveikatos išsaugojimo projektus, kainavusius dešimtis milijonų (e-sveikatos, uždaromas ligonines), o jų autoriai vis dar kuria naujus. Nesistebima, kad profesoriai, į kuriuos valstybė investuoja dideles lėšas, užuot mokę studentus, jaunus gydytojus, tampa generaliniais direktoriais, administruoja milijonines lėšas, neturėdami tam reikiamo išsilavinimo. To rezultatas: žala mokslui ir praktikai - netenkame galimo Nobelio premijos nominanto, studentai ir jauni specialistai - dėstytojo, mokytojo, jiems siunčiama žinia, kad karjerai svarbu ne žinios o lojalumas; įstaigai žala - analfabetas vadybininkas, neturintis vadybos, organizacinių gebėjimų ir žinių administruoja jos lėšas, ir pačiam žmogui - sėdi ne savo rogėse, tiesiog palaipsniui griauna savo ir savo artimųjų gyvenimus.
Norint, kad sistema veiktų reikia pripažinti du dalykus. Pirmas. Žmonės - ne angelai. Nesudarykim galimybių ir sąlygų jiems tapti velniais. Altruizmas ir godumas - dvi žmogaus prigimtinės savybės, susiformavusios socializacijos procese ir veikia tarpusavio žmonių bendravimą. Ugdykime nuo vaikystės altruizmą - rūpinimąsi ne tik savo, bet ir kitų gerove. Turime suvokti, kad turtingas ne tas, kuris daug turi, o tas, kuris daug duoda. Žinia, godumą reikia stabdyti. Didelis materialinių turtų, pinigų troškimas, virsta aistra. Apimtas godumo žmogus pradeda negailestingai konkuruoti, sukčiauti, vogti, įsitraukti į azartinius lošimus. Dažniausiai pasitaikanti godumo priežastis - vaikystėje patirtas nepriteklius. Jis nulemia norą kaupti: pinigai slopina baimes, suteikia saugios ateities pojūtį, saugo nuo įvairių rizikų. Nepasitikėdamas savimi, bijodamas ateities toks žmogus stengiasi sukaupti kuo daugiau pinigų, kad užtikrintų savo psichologinį saugumą. Tik pinigai gali kuriam laikui išsklaidyti jo baimę. Godumas veda į neišvengiamą konfliktą su sąžine. Toks žmogus yra pažeidžiamas, juo sunku kliautis, nes troškimas turėti daugiau priverčia jį leistis į visus įmanomus kompromisus. Godus žmogus pats neprisipažins, kad su juo kažkas ne taip. Deja, godžių žmonių sistemoje gana daug. Neretai mėgindami paslėpti savo godumą jie slepiasi po gero žmogaus kauke. Jų nepakeisi. Būtina tokiems žmonėms nustatyti ribas, nubrėžti raudonas linijas ir užtikrinti griežtą neišvengiamą atsakomybę jas pažeidus. Beje, gyvenime daug ką darome ne iš laimės, o iš baimės. Greitį sumažiname prieš matuoklį ne dėl saugumo, o dėl baudos baimės.
Antras. Pripažinkime, kad nemokama, visiems prieinama, specializuota, kvalifikuota sveikatos priežiūra ir gydymas yra sovietinių laikų iliuzija, opijus liaudžiai. Nemokamų pietų nebūna. Geriausias pavyzdys - sūris spąstuose. Sveikatos priežiūra, gydymas yra prekė (paslauga) už kurią reikia susimokėti. Teikti gydymo paslaugas yra verslo uždavinys. Dažnai mes verslo baiminamės, nes pabrėžiama pagrindinė verslo taisyklė - verslininkas nedirba be naudos sau. Vien tik su altruizmu versle toli nevažiuosi. Kažką turėti žmogui yra natūralu. Nuosavybės jausmas yra elementarus ir glūdintis mūsų prigimtyje, suteikiantis mums orumą, saugumą. Socialiai ir ekonomiškai atsakingo verslo principai gerai žinomi. Laikytis jų verčia konkurencija ir visuomenės nuomonė. Privačių medicinos įstaigų atsiradimas parodė, kad teikiant medicinines paslaugas skirtumai privačiose ir valdiškose įstaigose milžiniški. Privačioje įstaigoje paslaugos netenka laukti mėnesiais, žinai už ką ir kiek mokėti. Įstaiga dirba tau. Valdiškoje įstaigoje reikia praeiti kryžiaus kelius užsiregistruojant, laukti kol pervargusi slaugytoja teiksis pastebėti tave, išsiaiškins, ar tu „mokus“. Čia dar galioja taisyklė: „Žmogui galima ir reikia padėti, bet kas duos garantiją, kad tai žmogus - pasakys ačiū ir nueis“. Lauksi gydytojo valandą ar daugiau, nes jis užtruko „penkminutėje“, giliai kvėpuoji, prisimeni posakį, kad norint gydytis reikia turėti geležinę sveikatą ir auksinę kantrybę. Neaišku, ar tu dėl gydytojo, ar jis dėl tavęs? Paprastai teigiama, kad pacientas (klientas) visada teisus. Deja, ne medicinoje.
Pati moderniausia sveikatos apsaugos sistema negali užtikrinti šimtaprocentinių vaistų, procedūrų, gydymo metodų, pagrįstų moksliniais įrodymais, intervencijų ar operacijų saugumo. Kas dešimtas pacientas patiria žalą. Tai - nepageidaujamas vaistų poveikis, alerginės reakcijos, įvairios komplikacijos. Pacientas kaltininku dažniausiai įvardina gydytoją. Pasakojama „tikra“ istorija. Dievas, neapsikentęs žmonių skundų, įsidarbino šeimos gydytoju, kad galėtų įvertint... 2007 vasario 28, Nr. 4. Visi esame matę filmų, kur nereikia sukti galvos: veikėjai aiškiai suskirstyti į geruosius ir bloguosius. Už teisybę kovoja šerifas, jam padeda kiti šaunuoliai, ir po pusantros valandos patyręs minimalius nuostolius nugali gėris… Nesudėtinga suvokti, į kieno pusę turėtų stoti žiūrovas. Išklausę palyginimą apie sūnų palaidūną, galime pamąstyti, su kuriuo iš dviejų sūnų mes galėtume tapatintis. Veikiausiai daugumai artimesnis pasirodys jaunesnysis sūnus. Gal ne visi buvome iškeliavę į svetimą šalį, tačiau daugelis augdami patyrėme, kad namuose tapo ankšta, ir ieškojome savo kelio. Galbūt išsikraustėme gyventi į kitą miestą ir gyvenome taip, kaip suvokėme laisvę. Gal išbandėme tai, ką siūlo pasaulis. Gal ir nebuvome paveldėję materialaus turto, kurį galėjome paleisti vėjais, tačiau švaistėme iš tėvų namų atsineštas moralines vertybes. Išmetėme per bortą įsakymus ir normas, nutraukėme ryšius su šeimos nariais. Teisinomės, kad su tokiais senamadiškais siaurų pažiūrų giminaičiais mums nepakeliui. Sveikata taip pat paveldėtas turtas. Gal beatodairiškai alinome ją nepaisydami sveiko proto ir gyvenimo ritmo. Didžiausias, tik ne visuomet vertintas turtas - nuo vaikystės įdiegti maldos gyvenimo pradmenys, Dievo šventybės suvokimas. Atsiras nemažai ir tokių, kurie nuoširdžiai prisipažins, kad veikiau tapatintųsi su vyresniuoju sūnumi. Jie protaus: „Niekad radikaliai nesipriešinau tėvų valiai, elgiausi pagal jų patarimus ir lūkesčius. Tačiau turiu nuoširdžiai prisipažinti, kad nesu patenkintas gyvenimu. Žinoma, palyginimas apie sūnų palaidūną nėra tik pamokymas apie dėkingumą, pagarbą ar santykius su tėvais. Jame pirmiausia atsiskleidžia gailestingoji Dievo meilė. Kas sykį išgirdo šį gražiausią Jėzaus palyginimą, niekuomet jo nepamirš. Jo šviesa turėtų sklisti ne tik teismų salėse, kalėjimuose, yrančiose šeimose, bet ir ten, kur paviršinis vyresniojo sūnaus padorumas maskuoja tikros meilės ir gailestingumo troškulį. Šiame palyginime vaizduojamas į nuodėmę vedantis mūsų gyvenimo kelias. Mes nuodėmiaujame dangiškojo Tėvo mums dovanotų turtų bei dovanų atžvilgiu, - juk patys iš savęs nieko neturime. Dievas davė mums meilės ir džiaugsmo, tačiau, užuot dėkoję, šias dovanas nukreipiame prieš jų davėją. Jis viską sukūrė mums, o mes viską atsukame prieš jį. Nuodėmė taip pat reiškia išeiti iš dangiškojo Tėvo į tolimą Dievui svetimų žmonių šalį. Ar galime pasišalinti nuo visur esančio Dievo? Kur yra ta vieta, kur Dievo nebūtų? Šie klausimai nušviečia visą nuodėmės beprotybę. Nuodėmės kelio galas - vargas. Blogą likimą mūsų liaudis vadina „šunišku”, o apie tą, kuris tuščiai leido laiką, vaizdžiai sako: „nuėjo šunims šėko pjauti“. Jėzaus klausę žydai labai aiškiai suprato jiems skirtą pamokymą: nusidėjėlis eina kiaulių ganyti. Kas gali būti blogiau už buvimą su, jų akimis, nešvariais gyvuliais? Dauguma nusidėjėlių nenustoja alkę Dievo - šį alkį į jų širdį įdiegė pats Dievas. Ir širdies kampelyje lieka blausus Tėvo atvaizdas. Tai vienintelė jų pagadinto gyvenimo viltis. Be šio atvaizdo jų gyvenimas būtų tik suskilęs ir susidvejinęs buvimas be jokios malonės. Taigi atgaila yra apsigręžimas ir grįžimas pas Dievą, nuo kurio norėta atsiskirti ir išsivaduoti. Atgailauti - tai išdrįsti pasiduoti tam, kurio bijota, kam padaryta gėda ir sukelta skausmo. Jėzus palyginime sugriauna pagrįstus nusidėjėlio nuogąstavimus bei baimes. Jis kalba su tikrumu, nes žino, kaip su mumis pasielgs jo dangiškasis Tėvas. Kaip labai ši džiugioji naujiena skiriasi nuo kai kurių žmonių apsimetinėjimo: jie sakosi susitvarkysią su savo nuodėmėmis patys vieni. Tėvas visą laiką ilgesingai laukė savo sūnaus, jis neatėmė iš jo vardo nei prideramo orumo. Mylintis Tėvas jau iš tolo pažįsta sūnų ir kviečia jį namo. Jis sutinka sūnų palaidūną be jokio priekaišto, nes sūnaus atgaila išdildė kaltę. Tik gailestingoji meilė lydi grįžimą į Tėvo namus. Ne tik nusidėjėlis džiaugiasi svetingu priėmimu. Dievas taip pat laimingas ir džiūgauja, kad sūnus sveikas grįžo namo. Ta pati meilė ir džiaugsmas šviečia ir tuomet, kai per išpažintį kiekvienas krikščionis grįžta į Tėvo namus. Tokia gailestingumo nuostata nepadaro nuodėmės bereikšmės. Palyginimo pradžioje buvo visiškai aišku: nusidėjėlis yra miręs, prarastas, jis priėjo kelio galą. Tik Dievas žino vaistą nuo dvasinės mirties. Tik Dievas nenuleidžia rankų ir nepaliauja laukęs nusidėjėlio atsivertimo. Žmogaus žvilgsniu nusidėjėlio padėtis yra be išeities. Jėzaus palyginimas byloja apie du sūnus. Antrasis sūnus taip pat nutolo nuo tėvo mąstysenos ir gyvensenos. Nors jis liko gyventi namuose, iš tikrųjų tapo svetimas. Jo argumentai žmogiškai teisėti, tačiau neteisingi. Iš pirmo žvilgsnio atrodo neteisinga nudriskusį valkatą iškelti aukščiau už tvarkingą ir padorų žmogų, negana to, iškilmingai jį sutikti ir iškelti pokylį. Tėvo elgesys aiškiai peržengia žmogiškosios moralės ar papročių ribas. Čia išryškėja krikščioniškosios moralės, grindžiamos ne išlygomis paremtu teisingumu, bet meile, kitoniškumas. Meilė pranoksta teisinį mąstymą, pagal kurį už nuodėmę derėtų atsiteisti atitinkama bausme. Išeitis randama meilės veiksmu, atveriančiu visiškai naujas galimybes ateičiai. Vadovaujantis teise, kaltasis, atlikęs bausmę, geriausiu atveju paleidžiamas tarsi nieko nebūtų įvykę. Vaizdžiai kalbant, jis pradeda nuo nulio. Meilė elgiasi kitaip. Drauge su atleidimu jam padovanojamas naujas gyvenimas. Ačiū Dievui, kad mums visados paliekamas šansas. Jėzus nepabaigė pasakoti palyginimo iki galo. Jis nepasakė, ar tėvui pavyko grąžinti namo taip pat antrąjį prarastąjį sūnų. parengė K.L.
tags: #sveikata #pats #didziausias #zmogaus #turtas